REFERATAS
LIETUVOS KARIUOMENĖS SUSIKŪRIMAS
PO 1918 METŲ
Įkūrimas
1917 m. įvykus Vasario revoliucijai, jau vasarą Rusijoje susikūrė lietuvių karininkų sąjunga. Rusijos frontuose esantys lietuvių kariai pradėjo organizuotis ir telktis į lietuviškus dalinius tikėdamiesi grįžti į Tėvynę. Buvo sudaryti pusantro tūkstančio karių lietuvių batalionas Vitebske, atsargos batalionas Smolenske, lietuvių batalionas Rovne, Vytauto Didžiojo batalionas Sibire ir kiti. Tačiau karininkų sąjunga ir daliniai buvo priversti išsiskirstyti po Spalio perversmo, o kai kurie lietuvių kariai išžudyti ar paimti į Raudonąją armiją.
1918 m. vasario 16 d. buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės aktas, tačiau nei realios valdžios, nei karinių dalinių Lietuvos Taryba neturėjo. Pirmieji į Lietuvą jau 1918 m. pradžioje grįžo generolas Jurgis Kubilius, karo gydytojas papulkininkis Vladas Nagevičius, papulkininkis Stasys Nastopka, karininkai Kazys Škirpa, Mykolas Velykis, Petras Ruseckas ir kiti. 1918 m. gegužės 15 d. Lietuvos Taryba pavedė pulkininkui Jonui Kubiliui pasirūpinti lietuvių karo belaisvių grąžinimu į Lietuvą. Spalio mėn. įsteigta Apsaugos komisija, vadovaujama Stasio Šilingo, kuri organizavo lietuvių karininkų grįžimą. Kiekvienoje iš 12 Lietuvos sričių nutarta suorganizuoti savisaugos būrius. 1918 m. spalio mėn. pabaigoje Vilniuje pradėjo rinktis pirmieji savanoriai, bet vokiečiai neleido jų apginkluoti.
Lietuvos kariuomenę ėmėsi organizuoti iš Rusijos grįžę lietuviai karininkai. Karininkų iniciatyva jau lapkričio 1 d. Vilniuje, vadovaujant Vincui Grigaliūnui-Glovackiui, Lietuvos Tarybos rūsyje imtas kurti 1-asis pėstininkų pulkas. Lapkričio 11 d. ministru pirmininku ir apsaugos ministru tapęs Augustinas Voldemaras manė, kad pirmiausia reikia sukurti miliciją tvarkai šalies viduje palaikyti, o iš išorės apgins Vokietija, kuri buvo įsipareigojusi pagal Kompjeno paliaubas. Lapkričio 21 d. Apsaugos ministerijoje susirinkę karininkai nusprendė, kad reikia skubiai organizuoti reguliariąją Lietuvos kariuomenę, nes Vokietijos kariuomenė neatlaikė bolševikų puolimo.
1918 m. lapkričio 23 d. premjeras A. Voldemaras pasirašė Apsaugos ministerijai įsakymą Nr. 1, kuriuo įkūrė Apsaugos Tarybą. Pulkininkas Jonas Galvydis-Bikauskas paskirtas I-o pėstininkų pulko vadu, o pulkininkas J. Kubilius štabo viršininku. Lapkričio 23-oji dabar minima kaip Lietuvos kariuomenės diena.
Tuo metu kariuomenėje jau buvo apie 100 karininkų, valdininkų, gydytojų ir apie 50 savanorių karių. Vokietija pažadėjo Lietuvos kariuomenei materialinę ir ginkluotės paramą. 1919 m. sausio pradžioje, prie Vilniaus artėjant bolševikams, Vyriausybė persikėlė į Kauną. Buvo pradėti organizuoti nauji daliniai visoje Lietuvoje.
Trūko karininkų, todėl buvo paskelbta jų mobilizacija. Bet atvyko tik 400. 1919 m. sausio 25 d. Kaune buvo įsteigta karo mokykla, o jos vadu buvo paskirtas plk. J. Galvydis-Bikauskas. 1919 m. kovo 1 d. iš 8 vokiškų lėktuvų buvo suformuota aviacijos kuopa, o netrukus ir aviacijos mokykla. Priimti laikinieji kariuomenės rūšių statutai. Iki kovo pradžios jau buvo apie 3000 savanorių, o kovo 5 d. paskelbus pirmąją mobilizaciją, kariuomenės kūrimas labai paspartėjo.
Lietuvos kavalerija puola
[taisyti] Pirmosios kovos
1918 – 1920 m. kariuomenei teko kovoti už Lietuvos laisvę su rusų bolševikais, bermontininkais, lenkais. 1918 m. gruodžio 12 d. rusų bolševikų kariuomenė priartėjo prie Lietuvos, gruodžio 22 d. buvo užimti Švenčionys, gruodžio 23 d. – Utena, gruodžio 27 d. – Rokiškis, 1919 m. sausio 5 d. – Šiauliai, sausio 25 d. – Telšiai. Lietuvą puolusias rusų bolševikų pajėgas sudarė trys divizijos su artilerija ir kitomis pagalbinėmis ginklų rūšimis, iš viso apie 20 000 kovotojų. Lietuviai turėjo apie 3000 dar neapmokytų savanorių ir tik kai kuriose vietose pasipriešindavo besiveržiančiai rusų bolševikų kariuomenei. Lietuvos kariuomenė buvo labai prastai ginkluota. Į priešo rankas pateko net du trečdaliai Lietuvos teritorijos. Buvo užimta Lyda, Varėna, Daugai, Aukštadvaris, Žasliai, Ukmergė, Siesikai, Šėta, Truskava, Radviliškis, Luokė, Nevarėnai, Tirkšliai, Mažeikiai. Bolševikai siekė užimti Kauną ir prieiti Rytų Rytprūsių sieną.
Pirmosios kautynės su puolančia rusų kariuomene įvyko 1919 m. vasario 7-8 d. ties Kėdainiais. Vasario 8 d. kautynėse ties Taučiūnų kaimu žuvo kareivis savanoris Povilas Lukšys. Tai buvo pirmoji Lietuvos kareivių auka. 1919 m. vasario 12 – 13 d. įvyko kautynės ties Alytumi, kurį puolė gausios raudonarmiečių pajėgos. Kautynėse žuvo 1-ojo pėstininkų pulko vadas Antanas Juozapavičius. Tai buvo pirmoji Lietuvos kariuomenės karininkų auka. Tačiau bolševikų puolimas buvo sustabdytas. Į pagalbą besiformuojančiai kariuomenei daugelyje vietų atėjo iš vietos gyventojų susiformavę partizanų būriai.
1919 m. balandžio 26 d. Generalinio štabo viršininku paskirtas generolas Silvestras Žukauskas nedelsdamas ėmėsi telkti kariuomenę. Norėdamas išsiaiškinti padėtį, S. Žukauskas lankėsi kariuomenės dalyse, kariniuose sandėliuose, kalbėjosi su kareiviais ir karininkais. Iš pakrikusios vokiečių kariuomenės, susitarus su jos vadovybe, sudaryti penki saksų savanorių batalionai. Vokiečių kariuomenės dalių Lietuvoje vadas
buvo generolas W. Eberhardtas, ryšių karininkas prie Lietuvos kariuomenės vadovybės – pulkininkas D. Šrioderis
Nerimą kėlė lenkai, 1919 m. balandžio 19 d. išviję bolševikus iš Vilniaus, jame įsitvirtinę ir toliau puolę rusų bolševikų kariuomenę Trakai|Trakų – Širvintų – Pabradės ir Ašmenos – Salų kryptimis. Lenkai sutriuškino raudonarmiečių Pabradės grupę ir nustūmė Švenčionių link. Persekiodami Širvintose stovėjusios raudonarmiečių grupės likučius, lenkai veržėsi Trakų, Maišiagalos ir Ukmergės link. Siekint užkirsti kelią lenkams gylyn į Lietuvą, balandžio 27 d. Lietuvos kariuomenei buvo duotas įsakymas užimti Vievio geležinkelio stotį ir patį miestelį. Gegužės 3 d. Panevėžio atsargos batalionas užėmė Ukmergę. Šiose kautynėse kartu su lietuviais dalyvavo ir saksų savanoriai. Puolimo metu buvo paimta daugiau kaip 500 belaisvių, daug lengvųjų ginklų ir kitokio turto. Tęsiant puolimą, gegužės 7 d. buvo užimtos Širvintos. Čia lietuviai susitiko su lenkais ir susitarė kartu pulti Giedraičius. Jie buvo užimti gegužės 9 d. Tai buvo pirmosios stambesnės Lietuvos kariuomenės puolamosios kautynės. Nuo šiol ji perėmė iniciatyvą. 1919 m. gegužės 7 d. generolas S. Žukauskas buvo paskirtas vyriausiuoju kariuomenės vadu, kartu paliekant eiti ir Generalinio štabo viršininko pareigas.
Puolimas prasidėjo auštant ir išsiplėtojo į stambią operaciją. Panevėžio rinktinėje kovėsi vien lietuviai. Rinktinė buvo sutelkta prie Ramygalos ir Krekenavos. Puolimui sudarytos trys voros su rezervu. Rinktinė pradėjo puolimą ankstų gegužės 18 d. rytą. Gegužės 19 d. pavakaryje buvo užimtas Panevėžys. Gegužės 21 d. bolševikai vėl įsiveržė į Panevėžį. Lietuviai pergrupavo jėgas iš pietryčių pusės ir gegužės 23 d. išvadavo miestą.
Joniškėlio partizanų batalionas, vydamas raudonarmiečius, gegužės 24 d. užėmė Pasvalį, Pumpėnus, gegužės 25 d. – Krinčiną, Daujėnus, o gegužės 26 d. visai išvijo bolševikus iš šiaurinės Lietuvos ir įsitvirtino palei Latvijos sieną. Ukmergės rinktinė iš pozicijų prie Vidiškių miestelio pagal Šventosios upę trimis voromis pradėjo pulti abipus Ukmergės – Utenos plento. Gegužės 18 d. užėmus Kurklius, puolimas buvo nukreiptas į šiaurę. Gegužės 19 d. Ukmergės rinktinės kariai užėmė Anykščius, gegužės 20 d. – Andrioniškį, gegužės 21 d. – Viešintas. Toliau 1-ojo pėstininkų pulko daliniai puolė Utenos – Zarasų kryptimi. Gegužės 31 d. buvo užimtas Kupiškis, o birželio 3 d. – Skapiškis. Birželio 2 d. lietuviai kartu su saksų savanorių daliniais užėmė Uteną. Saksų savanorių dalys pasitraukė iš fronto ir liepos mėnesį išvyko iš Lietuvos. Lietuvių kariuomenės dalys tęsė puolimą. Birželio 3 d. užimti Užpaliai, Daugailiai ir Tauragnai, birželio 7 d. – Obeliai.