Lietuvos konstitucijų raida 1918- 1940 m
5 (100%) 1 vote

Lietuvos konstitucijų raida 1918- 1940 m

TURINYS

Įvadas…………………………………………………………………………………………………………………………..3

Lietuvos konstitucijų raida 1918 – 1940 m. ………………………………………………………………………4

Išvados………………………………………………………………………………………………………………………..12

Literatūros sąrašas………………………………………………………………………………………………………..14

ĮVADAS

Žmonija per tūkstantmečius sukaupė didžiulį raštijos palikimą. Tačiau iš jo galima išskirti tik nedaug dokumentų, kurie turi didžiulės reikšmės tautų ir valstybių istorijai. Visų tautų gyvenime svarbiausia vietą užima konstitucijos – pagrindiniai valstybės įstatymai. Jų teisės normos turi visų kitų teisės normų atžvilgiu aukščiausią galią, nustato piliečių teises, laisves ir pareigas, valstybės organizavimo principus bei tikslus, įtvirtina visuomeninės santvarkos ir politikos pagrindus. Konstitucijos būna rašytinės ir nerašytinės. Nerašytinės konstitucijos susideda iš daugelio įstatymų, konstitucinių papročių ir precedentų. Rašytinės konstitucijos dažniausiai susideda iš vieno arba kelių konstitucinių įstatymų, susisteminančių visas konstitucines normas. Pirmoji rašytinė konstitucija – JAV 1787 m. konstitucija, kuri veikia iki šiol. Europoje pirmosios konstitucijos buvo priimtos 1791 m.: gegužės 3 d. Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, o rugsėjo 13 d.- Prancūzijoje.



LIETUVOS KONSTITUCIJŲ RAIDA

1918 – 1940 m.

Rengiantis 1917 m. gruodžio mėn. deryboms su Rusija Breste, tarp Vokietijos vyriausybės ir Lietuvos tarybos atstovų, buvo susitarta, kad Vokietija Lietuvai suteiks savarankiškumą, bet pastaroji turės įsipareigoti užmegzti sąjunginius ryšius su pirmąja.

Šiomis aplinkybėmis gruodžio 11 d. Lietuvos taryba priėmė pareiškimą, kurio pirmajame straipsnyje buvo sakoma, kad Taryba „skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą su sostine Vilniuje ir jos atpalaidavimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis valstybėmis“, antrajame akto straipsnyje Taryba pareiškė prašanti Vokietijos pagalbos ir pasisakanti „už nuolatinį (amžiną) tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe“.

Tačiau Vokietijai delsiant gruodžio 11 d. pareiškimo pagrindu pripažinti Lietuvos nepriklausomybę ir neleidžiant jai kurti civilinės valdžios, be to, dėl minėtos provokiškosios šio akto formuluotės kilus aštriems nesutarimams tarp Tarybos narių, Taryba 1918 m. vasario 16 d. ryžosi skelbti naują pareiškimą. Dabar ji kreipėsi į Rusijos, Vokietijos ir kitų šalių vyriausybes, kad, remdamasi populiaria tautų apsisprendimo teise ir ją pačią suformavusios Lietuvos Vilniaus konferencijos nutarimu, „atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“.

Vasario 16-osios Aktas tapo svarbiausiu XX a. antrajame dešimtmetyje atkurtos Lietuvos valstybės konstitucinę reikšmę turėjusiu aktu, kuriuo iš esmės remiasi Lietuvos valstybės buvimas ir visi vėlesnieji – laikinieji ir nuolatiniai – jos konstituciniai dokumentai.

Nors ši deklaracija yra laikoma Valstybės atkūrimo Aktu, bet faktiškai tuo metu Lietuva buvo Vokietijos okupacijos objektu ir nepriklausomybės paskelbimas teisinių padarinių neturėjo. Tik 1918 m. rudenį ėmus keistis politinei padėčiai Lietuvoje ir aplink ją, spalio 20 d. kanclerio Makso Badeniečio vyriausybė Lietuvos valstybės tarybos atstovams pagaliau pareiškė, kad, vadovaujantis laisvo apsisprendimo principu, Tarybai ir jos sudarytai vyriausybei pripažįstama laisvė pačioms tvarkyti Lietuvos kraštą, o lietuvių tautai – turėti savo konstituciją ir nustatyti santykius su kitomis valstybėmis.

Taip susiklosčius aplinkybėms, Vilniuje skubiai susirinkusi Lietuvos valstybės taryba, 1918 m. lapkričio 2 d. priėmė laikiną Lietuvos konstitucinį aktą, pavadintą Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniais Dėsniais. Ji turėjo galioti iki būsimojo Steigiamojo Seimo nutarimo dėl valstybės santvarkos pagrindų. Laikinoji Konstitucija valstybės pagrindų nefiksavo, tik nusakė esminius valdžios ir valdymo organų funkcionavimo bruožus, piliečių teises ir pareigas bei numatė Steigiamojo Seimo sušaukimo tvarką Laikinoji Konstitucija neatsitiktinai vadinosi Pamatiniais Dėsniais. Ji buvo trumpa (susidėjo iš VI skyrių, suskirstytų į 29 straipsnius), joje aptariami tik patys svarbiausi dalykai.

Įgyvendindamas priimtuosius Konstitucijos Pamatinius Dėsnius, Valstybės tarybos Prezidiumas 1918 m. lapkričio 11 d. patvirtino laikinąją vyriausybę – Ministrų kabinetą. Lapkričio 13 d., Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai, pasirašyti Valstybės tarybos Prezidiumo narių ir kontrasignuoti ministro pirmininko, buvo paskelbti laikraštyje „Lietuvos aidas“ ir įsigaliojo.

Vos tik spėjus sudaryti pirmą laikinąją Vyriausybę ir paskelbti laikinąją Konstituciją, politinė Lietuvos padėtis netikėtai komplikavosi.
Beveik vienu metu jai grėsė lenkų ir bolševikų puolimas. Tačiau buvo aišku, kad valstybingumo likimas susijęs su Steigiamojo Seimo sušaukimu ir Lietuvos tarptautiniu pripažinimu. Tuo momentu Lietuvai buvo numatomi du likimai: tapti suverenine- nepriklausoma- valstybe, arba žlugti. Tokia alternatyva buvo pagrįsta, nes per trumpą laikotarpį nuo 1918 m. pabaigos iki 1919 m. pradžios pasikeitė net keturi Ministrų Kabinetai. Teko pakeisti Vilnių, Laikinąja sostine paverčiant Kauną. Tačiau šiuo valstybei sunkiu metu kūrėsi kariuomenė, buvo priimti Lietuvai svarbūs įstatymai, reglamentavę pilietybę, valstybės apsaugą, kontrolę.

Svarbiausias teisinis aktas buvo 1919 m. balandžio 4 d. įstatymas dėl Prezidento institucijos įsteigimo. Valstybės Tarybos Prezidiumo funkcijos buvo perduotos Prezidentui iki atitinkamo Steigiamojo Seimo sprendimo. Visi šie įstatymai turėjo papildyti iki tol veikusius Laikinosios Konstitucijos dėsnius.

Vykę nesutarimai tarp Vyriausybės ir Valstybės Tarybos, nulėmė svarbius pokyčius dėl valdžios viršenybės. Nors įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios funkcijos ir buvo nubrėžtos 1918 m. Laikinojoje Konstitucijoje, nesutarimai tarp Valstybės Tarybos ir M. Šleževičiaus Vyriausybės vis tik išliko. Konfliktą pavyko užglaistyti, apribojus Tarybos įgaliojimus, padidinus Ministrų Kabineto teises ir įvedus Prezidento institutą. Prezidentu buvo išrinktas A. Smetona.

Tuo nesutarimai nesibaigė. Nepavykus susitarti dėl abiejų institucijų funkcijų, M. Šleževičiaus Vyriausybė buvo priversta atsistatydinti. 1919 m. pabaigoje paskelbti rinkimai į Steigiamąjį Seimą.

1919 m. gruodžio 2 d. paskelbtas Seimo rinkimų įstatymas, kiek vėliau nustatyta ir rinkimų data – 1920 m. balandžio 14-15 d. ruošiant šiuos aktus, teko peržiūrėti Laikinąją Konstituciją. Joje buvo numatyta, kad „Seimas renkamas Vilniuje“ , o dėl susiklėsčiusios padėties Vilniuje to nebuvo įmanoma padaryti. Be to, nuspręsta, kad Steigiamasis Seimas pradės darbą susirinkus ne 2/3 atstovų, o 50 proc. plius vienas Seimo narių.

Stengiantis išlaikyti rimtį per Steigiamojo Seimo rinkimus, 1920 m. balandžio 14-16 d. krašte buvo uždrausta pardavinėti alkoholinius gėrimus.

Steigiamasis Seimas susirinko 1920 m. gegužės 15 d., Valstybės prezidentas pranešė apie Valstybės tarybos, Prezidento, Ministro kabineto, valstybės kontrolieriaus ir vyriausiojo kariuomenės vado, atvedusių šalį iki Steigiamojo seimo, pasitraukimą ir krašto valdymo perdavimą šiam aukštajam susirinkimui.

Po to Steigiamasis seimas vienu balsu priėmė trumpą rezoliuciją, skelbiančią, kad,

„ reikšdamas Lietuvos žmonių valią“, jis iškilmingai paskelbė „esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaipo demokratinę respubliką, etnologinėm sienom ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm“. Taigi Steigiamojo seimo gegužės 15-osios rezoliucija turėjo pagrindą reikšti ir faktiškai buvo oficialus steigiamosios valdžios dokumentas, fiksuojantis naujos valstybės tapsmą. Rezoliucija, teisiškai įtvirtinusi atkurtos Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir nustačiusi tos valstybės formą, tapo reikšminga gaire, vienu iš Lietuvos konstitucinės raidos pradžios taškų.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1152 žodžiai iš 3771 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.