TURINYS
ĮVADAS 3
LIETUVOS LIAUDIES BUITIES MUZIEJUS 4
ISTORIJA 4
EKSPOZICIJOS 6
AUKŠTAITIJA 6
DZŪKIJA 7
SUVALKIJA 8
ŽEMAITIJA 9
MIESTELIS 10
JURTA 10
KITI LIAUDIES BUITIES MUZIEJAI LIETUVOJE 11
ETNOGRAFINĖ PAJŪRIO ŽVEJO SODYBA LIETUVOS JŪRŲ MUZIEJUJE 11
SKRIAUDŽIŲ BUITIES MUZIEJUS 11
SKANSENAS – BUITIES MUZIEJUS PUNSKE 12
ŽEMAITIJOS KAIMO MUZIEJUS 12
SMILGIŲ ETNOGRAFINĖ SODYBA 12
ETNOGRAFINĖ SODYBA ARKLIO MUZIEJUJE 13
PABAIGA 14
LITERATŪRA 15
ĮVADAS
Visame pasaulyje, siekiant išsaugoti senuosius kaimo ar miestelio pastatus, senąją buities kultūrą, kuriami muziejai po atviru dangumi. Pirmasis toks muziejus buvo įkurtas 1891 m. Stokholme ir štai jau daugiau nei 100 metų jis lankomas ir žinomas Skanseno vardu. Į jį buvo perkelti charakteringiausi pastatai iš įvairių Švedijos provincijų. Skanseno pavyzdžiu muziejai po atviru dangumi pradėjo kurtis ir kitose šalyse. Švedų Skansenas davė vardą mokslo šakai, tyrinėjančiai muziejus po atviru dangumi – skansenologijai. Jo pavadinimas kartais naudojamas kaip bendrinis šio tipo muziejams, ypač šį terminą – „skansenas“ – naudoja lenkų muziejininkai.
Pirmasis muziejus po atviru dangumi, pristatantis Lietuvos kaimo architektūrą ir valstiečių buitį, buvo 1905 m. įkurtas „lietuviškas namelis“ Tilžėje. 1912 m. atidarytame Tėviškės muziejuje Karaliaučiuje lietuviški eksponatai sudarė didžiąją dalį. Šio muziejaus vienos lietuviškos sodybos fragmentas išliko Olštyneko etnografiniame parke muziejuje (Lenkija). Kaip Tilžės „lietuviško namelio“, taip ir 1930 m. Kaune Parodos kalne įkurto Tėviškės muziejaus po II pasaulinio karo neliko nė ženklo.
1959 m. įkurtas buities skyrius prie Rokiškio kraštotyros muziejaus buvo pirmasis muziejus po atviru dangumi po karo. 1963 m. pradėtas kurti Telšių liaudies buities muziejus (dabar–Žemaičių kaimo buities muziejus.
1966 m. įkurtas visos Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse. Vėliau kūrėsi atskiri muziejai (Skriaudžių, Agluonėnų) arba etnografinės sodybos įvairaus profilio (Jūrų, Arklio, krašto) muziejuose. Punske, Lenkijoje, veikia Skansenas – buities muziejus, pristatantis aplinkinių lietuviškų kaimų architektūrą ir valstiečių buitį.
LIETUVOS LIAUDIES BUITIES MUZIEJUS
Vaizdingoje Kauno marių pakrantėje prie Rumšiškių įsikūręs Lietuvos liaudies buities muziejus. 5 km ilgio kelias vingiuoja tarp miškų, pievų, kalnelių. Prie jo – jaukios sodybos su šimtamečiais pastatais po šiaudiniais stogais, su gėlių darželiais, sodais ir daržais, su kryžiumi kieme ar koplytėle pakely… Namuose – iššluota asla ar baltumu šviečiančios grindys, popierinės karpytos tarsi nėriniai užuolaidėlės, spalvingi ar kuklesni audiniai, šventųjų paveikslai, buities rakandai, darbo įrankiai – atrodo, kad šeimininkai tik trumpam kažkur išėję.
Per kelias valandas galima pabuvoti ir Aukštaitijoje, ir Žemaitijoje, Dzūkijoje ar Suvalkijoje. Nesunkiai pastebimi etninės kultūros bendrumai ir skirtumai, ypač architektūroje. Bet lankytojams įdomu,kokie gi žmonės čia gyveno. XIX a. kitataučiai mokslininkai ir tyrinėtojai, domėjęsi lietuvių gyvensena, papročiais, tradicijomis, pastebėjo, kad lietuviai buvo darbštūs, sumanūs, svetingi, laikydavosi žodžio, mėgo dainuoti. Ne vienas iš tyrinėtojų atkreipė dėmesį į lietuvaičių rūbus, nagingumą („Laumės išmokė lietuvininkes megzti ir siūti, austi ir siuvinėti, todėl jos tokios nagingos šiems dalykams“/Otto Glagau/),muzikalumą, laikyseną, šukuoseną,. Eduardas Gizevijus, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs Tilžėje, apie lietuvaites sakė: („… dailūs veido bruožai, perdėm gražus lieknas ūgis, susijęs su tauria laikysena, savigarbos ir žavaus meilumo derinys“, teikė „lietuvaitėms būdingą … žavumą“).
Istorija
1965 balandžio 30 d. tuometinė Lietuvos vyriausybė priėmė nutarimą įsteigti visos Lietuvos liaudies buities muziejų. 1966 m. vasarą buvo sukomplektuotas nedidelis muziejaus kolektyvas, sudaryta muziejaus mokslinė taryba. Ją sudarė etnografai, architektai, istorikai, menotyrininkai ir muziejininkai ( J. Baršauskas, K. Šešelgis, V. Landsbergis-Žemkalnis, J. Glemža, R. Jaloveckas, B. Kugevičienė, S. Čipkus, I. Butkevičius, V. Milius, S. Daunys, P. Vėlyvis, K. Čerbulėnas ir kt.). Tarybos pirmininkas buvo muziejus direktorius V. Stanikūnas. Pirmasis mokslinės tarybos posėdis įvyko 1966 m. rugsėjo 13 d. Jame nagrinėta muziejaus darbų programa ir generalinio plano sudarymo principai.
1967 m. pradėtos muziejaus statybos. Pirmieji eksponatai – stiebinis malūnas iš Raseinių raj. ir numas iš Plungės raj. pastatyti 1968 m. 1974 m. lietingą apniūkusią birželio 22 dieną muziejus buvo atidarytas lankytojams. Po to muziejaus statyba tęsėsi, buvo suformuotas aukštaičių gatvinis rėžinis kaimo fragmentas, dzūkų bendrė, išplėstas žemaičių branduolinio kaimo fragmentas, Suvalkijos sektoriuje pastatyta vargana miškų darbininko sodyba ir malūnininko sodyba (iki šiol dar nėra joje gyvenamojo namo – stubos), ir pradėtas miestelio aikštės perimetrinis užstatymas.
1993 m. muziejuje atsirado neįprastas statinys – jurta, panaši į tokias, kokias 1941 -1942 m. tremtiniai statėsi prie Laptevų jūros. Svetima Lietuvos kultūrai, ji tarsi simbolizuoja tą posūkio tašką, nuo kurio taip
pasikeitė Lietuvos kaimas. Prie jurtos vyksta Lapteviečių brolijos (tremtinių, grįžusių nuo Laptevų jūros) sambūriai, minint liūdnas Lietuvos istorijai datas. Į sambūrius atvykstą jakutai džiaugiasi taip toli nuo gimtosios šalies matydami savo kultūros pėdsakų.
Šiuo metu muziejaus statybos beveik sustoję dėl sunkių ekonominių sąlygų. Bet galima pasidžiaugti, kad muziejuje organizuojamos šventės – Užgavenės, Velykos, Jurginės ir kt. Jau tradicija tapo, kad rajono gaisrininkai pamini muziejuje Šv. Florijono dieną, sportininkai (ir ne tik jie) „bėga aplink Lietuvą“. Muziejuje vyko senųjų automobilių paroda ir lenktynės. Daugybę lankytojų sutraukdavo Povilo Mataičio vadovaujamo Klojimo teatro spektakliai. Ypatinga nuotaika pasižymėjo pirmasis muziejaus renginys – Pirmosios vagos šventė. Sunku ir išvardinti visas vykusias šventes. Į Dzūkų, Aukštaičių ar Suvalkiečių dienas muziejuje suvažiuoja folkloriniai ir etnografiniai ansambliai ir džiaugiasi patys, ir linksmina lankytojus.
Muziejų lanko tiek Lietuvos žmonės, tiek svečiai iš įvairių pasaulio šalių. Vieni ekspozicijas apžiūri savarankiškai, kiti naudojasi muziejaus gidų paslaugomis. Trumpiausia ekskursija truko 10 min., kai lankesi Kubos žemės ūkio ministras, ilgiausia – 6 val., kai muziejumi domėjosi gydytojas iš Islandijos Helgi Valdimarson. Muziejuje lankėsi Lietuvos prezidentai A.Brazauskas ir V.Adamkus, Seimo pirmininkas V.Landsbergis, Švedijos, Norvegijos karališkosios poros, Estijos, Islandijos prezidentai, Lenkijos Seimo nariai, įvairių šalių ambasadoriai Lietuvoje. Muziejus yra Europos muziejų po atviru dangumi asociacijos narys.
Ekspozicijos
Muziejaus teritorija – 175 ha.
Etnografinių nekilnojamų objektų – 180.
Kilnojamų eksponatų – daugiau nei 80000.
Pristatomas laikotarpis – XVIII a. pab. – XX a. pr.
Pristatoma to laikotarpio Lietuvos kaimo ir miestelių pastatų architektūra ir gyventojų buitis. Iš visų Lietuvos pagrindinių etnografinių regionų – Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos – į muziejų perkelti būdingiausi gyvenamieji ir ūkiniai gamybiniai pastatai pristatomi regionus atitinkančiuose sektoriuose sodybomis, kaimų ir miestelio fragmentais. Keletas sodybinių pastatų ir kai kurie liaudies technikos paminklai pristatomi pavieniui. Sektoriai vizualiai atskirti vienas nuo kito mišku ar reljefo dėka. Tad pereinant iš vieno sektoriaus į kitą nejučiomis patenkama į kitų tradicijų Lietuvos regioną. Pagrindinis pristatymo vienetas – sodyba su gėlių darželiu, kryžiumi ar koplytstulpiu, sodu, daržu, tvoromis, šuliniu ir kt. Pastatų interjero ekspozicijos šiokiadieninės ir šventinės, atspindinčios pvz. vestuves, Velykas. Ekspozicijose dažniausiai tik tie daiktai, kurie reikalingi pasirinktai temai geriausiai išreikšti. Pristatomos ne tik statiškos moksliškai pagrįstos ekspozicijos, bet ir mažiau tikslios, tačiau atraktyvesnės dinaminės – miestelyje galima stebėti puodžių, krepšių pynėjos, papuošalų meistrų, medžio drožėjų ir tekintojų senovinėmis staklėmis, darbą. Prie muziejaus veikia Rumšiškių muziejaus dvaro akademija, kuri propaguoja neformalią aukštesniąją suaugusiųjų mokyklą.