Dainos būtis vis dėlto yra kitokia nei individualios poezijos. Eilėraštis įstringa sąmonėje kaip nepakartojamai sutelktas akimirkos išgyvenimas. Jį kiekvienas skaitytojas gali saugoti kaip savą, jam kažkuo itin mielą prisiminimą. Daina neturi eilėraščio savarankiškumo. Jos garsai pasklinda laukuose, jie susilaukia atbalsio ir tęsinio: posmas veja posmą, daina šaukia dainą. Daina skirta dainuoti.
Ne taip svarbu, ar dainuoja vienas, ar būrys, svarbu pats noras balsu išsidainuoti. Išsidainuodamas, nors ir kokį sielvartą ar ilgesį trokštų išlieti, žmogus negali ir nė nesistengia pabėgti nuo kitų. Kaip neįmanoma pasitenkinti tik viena daina, taip negalima jų ir pasisavinti, saugoti jas savo džiaugsmui. Dainavimas su tuo laukiamu atbalsiu, su nuotaikos kolektyviu pasidalijimu ir yra dainos būtis. Mūsų analizė neišvengiamai kažkiek pažeis objektyvias dainos skambėjimo sąlygas ir paryškins tai, kam patys dainuotojai neteikdavo savarankiškos reikšmės.
Paprastai tautosakos rinkiniai pradedami arimo daina „Aš išdainavau — apie visas jau išdainuotas, vieną tik nedainuotą laukelį. Tokia daina lygiai tinka metų ankstyvam laikui, pavasariui, lygiai kaip tinka ir apskritai liaudies poezijos, „dainų skrynelės“ pradžiai. Įsidėmėtina arimo dainos garbė!
Pirmoji daina gimsta iš didelio noro dainuoti, nepaprasto poezijos pasiilgimo. Bene todėl ji tokia trumpa. Tiek joje ūpo, smagumo, jog ištrūksta ji į vyturio aukštį — kas negirdėjo, kaip užtraukia ją estradoje atsilošęs solistas „Aš išdainava-a-au! ..“— bet ilgai nebetęsiama ir baigiasi jau trečiuoju posmu. Kadangi daina atrodo lyg motto visam skyriui, tai joje ir ieškome prasminio rakto.
Dainoje lygiagrečiai kaip du motyvai pinasi sąmoningas grožio suvokimas ir arimo vaizdas:
Aš padainuosiu Ir tą dainužėlę Pavasario dienelę, Ariant ūbą laukelį.
Laukelį ariau — Gražiai dainavau, Kad patikčiau mergelėm Drobelių audėjėlėm.
„Pavasario dienelė“—vaizdo židinyje. Ją suprantame kaip giedros — ankstaus rytelio, giedros dienelės, kuria dažniausiai prasideda daina ir kuri taip įprasta, jog nė nepastebime,— šito būdingo mūsų dainų peizažo vaiskumo, gaivaus žalumo apibendrintą formule. Ypatingam, išsiilgtam dainavimui gali tikti visų metų dienų giedriausias laikas. įsidėmėtina ir eilutė „gražiai dainavau“—niekada kitu metu nebus progos taip stačiai pasigirti.