Lietuvos menas architektūra skulptūra tapyba
5 (100%) 1 vote

Lietuvos menas architektūra skulptūra tapyba



REFERATAS

Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinė mokykla

Lietuvių liaudies menas (architektūra, skulptūra, tapyba)

2007m.11.29 Kūlupėnai

Turinys:

1. ARCHITEKTŪRA…………………………………….

2. SKULPTŪRA………………………………………….

3. TAPYBA………………………………………………..

Architektūra (iš graikų: αρχη = vyriausiasis, vadovaujantis ir τεκτων = statybininkas, dailidė) – pastatų projektavimo menas ir mokslas. Pagrindiniai architektūros tikslai yra formuoti aplinkos erdvę, projektuoti statinius bei jų kompleksus. Plačiąja šio žodžio reikšme architektūros objektas yra žmogaus gyvenamosios aplinkos planavimas ir organizavimas, pradedant miestų planavimu, landšafto architektūra ir baigiant interjero dizainu.

Kaip akademinė disciplina architektūra paprastai skirstoma į dvi pagrindines šakas: urbanistiką ir tūrinę architektūrą. Architektūrinis projektavimas, skirtingai nuo laisvųjų menų, yra priklausomas nuo daugelio techninių, fizinių, teisinių, socialinių ir klimato faktorių, lemiančių galutinį projektą. Tačiau skirtingai nuo taikomųjų mokslų ar inžinerijos, iš architektūros tikimasi ne tik techninio sprendimo ir funkcionalumo, bet taip pat ir estetinių principų laikymosi. Architektūros kūrimo procesas apima priemones, naudojamas tradiciniuose menuose – skulptūroje ir tapyboje – erdvę, formą, tūrį, tekstūrą, spalvą, šviesą, šešėlį. Dėl šių aspektų pasireiškimo architektūrinis projektavimas tradiciškai laikomas kūrybiniu procesu, o architektūra bendruoju atveju priskiriama prie meno šakų.

Šiuolaikinės kompiuterinės grafikos galimybės praplėtė tradicinę architektūros sampratą. Terminai – virtuali realybė arba neuro aplinka kalba apie nematerialią (kompiuterinę, haliucinacinę, etc.) aplinką, sukuriančią tikrovės įspūdį. Naujausių kompiuterinių žaidimų kūrėjai siekia sukurti virtualios realybės architektūrą, išlaisvintą nuo materialaus pasaulio techninių ir fizinių apribojimų. Tinklo žaidime Second Life (Švedijos užsienio reikalų ministerijos iniciatyva) virtualioje erdvėje atidarytos Švedijos ambasados pavyzdys rodo augančią virtualios architektūros svarbą daugelio žmonių kasdienybėje.

Skulptūra – meno šaka apimanti erdvinių estetiškų, meninių objektų kūrimą iš įvairių medžiagų, kopijuojant aplinkoje egzistuojančias formas, sureikšminant ir pabrėžiant tam tikras jų ypatybes arba kuriant abstrakčius objektus, remiantis pagrindėmis geometrinėmis formomis. Tai seniausia trimačio meno rūšis. Skulptūra sukuriama pridedant vieną medžiagos masę prie kitos (pvz., lipdyba, koliažas…) arba nuimant medžiagos dalį (kalimas, drožyba…).

LIETUVIŲ LIAUDIES TRADICINĖ SKULPTŪRA

Iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių

III dalis

Pirmą kartą tekstas publikuotas „Liaudies kultūros“ žurnale. 1995 m. Nr. 1, p. 5-17

Teksto autorė Akvilė Mikėnaitė. Nuotraukos iš leidinio

Skulptūros „Šv. Jonas Nepomukas“ (XIX a.).

LDM LM 736 „Šv. Jonas Nepomukas“ XIX a. LDM LM 736

XIX a. skulptūros „Šv. Jonas

Nepomukas“. fragmentas „Šv. Jonas Nepomukas“. XIX a.

Skulptūros „Angelas“ fragmentas „Angelas“. LDM LM 1230

„Sopulingoji Dievo Motina“. LDM LM 1323 „Šv. Juozapas su kūdikėliu Kristumi“ LDM LM85

Tradicinėje liaudies skulptūroje vyravo bareljefai, horeljefai ir apvaliosios formos. Labiausiai paplitusi yra pastaroji. Tačiau ji kiek skiriasi nuo tikrosios apvalios skulptūros, kurią galima apžiūrėti iš visų pusių. Liaudies skulptūros pritaikymas stogastulpiams, koplytstulpiams, koplytėlėms, kryžiams vertė skulptorių visą dėmesį koncentruoti į priekinę skulptūros pusę. Tuo pasireiškė jos taikomasis charakteris, priklausomybė nuo paminklinės, memorialinės architektūros. Dirbdami statulėles liaudies menininkai nematomos nugaros pusės dažniausiai plastiškai neišbaigdavo. Kartais nugaros pusė buvo išskaptuojama. Taip buvo sumažinamas svoris ir apsaugoma nuo sutrūkinėjimo. Priekinėje skulptūrų pusėje sukauptas bei išryškintas plastinis ir emocinis turinys. Šonai traktuojami kiek paprasčiau. Figūros paprastai kiek suplokštinamos. Vyrauja nedidelių proporcijų statulėlės, kurių aukštis dažniausiai nuo 15 iki 100 cm. Dominuoja 40-50 cm aukštis. Tačiau būna ir didesnių. Iš lietuvių liaudies skulptūrų savo dydžiu ir menine išraiška išsiskiria Vinco Svirskio ir jo sekėjų kryžiai, kurių aukštis siekia 4-5 metrus, o kryžiaus stiebe išdrožtos horeljefinės, bareljefinės skulptūros. Vinco Svirskio kūriniai žavėjo drąsa, užmoju, monumentaliomis barokizuotomis formomis.

Liaudies menininkas, droždamas dievukus, vadovavosi intuicija. Jo dirbtose skulptūrose esti proporcijų, anatomijos klaidų. Skulptūros atrodo daugiau ar mažiau deformuotos. Statulėlių galvos kartais labai didelės arba pernelyg mažos. Viena ranka galėjo būti ilgesnė, kita trumpesnė. Visa tai pateisinama jausmo logika. Skulptoriai siekė aiškios vaizdo architektonikos bei formų ritmo. Liaudies skulptūros
statiškos, frontalios, lakoniškos, menkai

diferencijuotos, apibendrintos. Plastinę išraišką sustiprina grafiškumo elementai, stilizacija. Dėl formų apibendrinimo dauguma skulptūrų palieka monumentalų įspūdį. J. Baltrušaitis, lygindamas mūsų liaudies skulptūrą su XII a. romaniška, randa daug bendrų stiliaus panašumų. Jis rašė: “Ribotos galimybės, tvirtos konstrukcijos poreikis, įgimtas sugebėjimas jungti geometrines formas su tuo, kas nerealu ir keista, sukelia tokias pačias deformacijas, kaip XII a. skulptūra, kuri kai kuriais atžvilgiais yra liaudiška. Atsiskyrėlis prie Nemuno turi tokią pat vaizduotę kaip vienuolis dekoruodamas mažas romaniškas bažnyčias. Formos ir technikos artumas leido sukurti anksčiau nežinomą pasaulį.” (10; 10).

P. Galaunė apie liaudies skulptūrą rašė: “…Šis mūsų liaudies meno reiškinys yra pilnas meninių elementų. Jame mes matome formos konstruktyvumą, pjaustytų formų lakoniškumą, technikos paprastumą ir lengvumą, puikų mokėjimą naudotis medžiaga ir vartoti įrankį, meno vaizdo ir motyvo ryškumą ir originalumą.” (3; 201).

Statulėlių drožimo paprastumas, betarpiškumas, nuoširdumas savaime verčia pajusti jų grožį ir prasmę, ne tik būdingą polinkį į dekoratyvumą, stilizaciją, bet ir didelį jų dvasingumą, vidinę ekspresiją. Matome didelę formų traktavimo įvairovę. Tam tikras realizmas sutinkamas žemaičių skulptūrose. Tektoniškesnės, dvasingesnės – aukštaičių; dzūkų – archaiškesnės.

Tradicinė liaudies skulptūra buvo spalvinama. Polichromija išryškindavo kontūrus ir plokštumas. Statulėles dažydavo daugiausia aliejiniais dažais. Pagrindinės spalvos buvo balta, geltona, ruda, žalia, raudona, mėlyna, juoda. Spalva liaudies skulptoriai pabrėždavo plaukus, antakius, blakstienas, lūpas, akis. Pavyzdžiui, veidas, rankos, kojos buvo dažomos balta, rausva ar geltona spalva, plaukai – juodai, rusvai, geltonai, rudai, akys – mėlynai, juodai. Atributai – nimbas, aureolė, karūna – bronzuojami, imituojant auksinę arba sidabrinę spalvas. Šventųjų drabužių spalvos daugiau buvo nusižiūrėtos iš bažnytinių skulptūrų arba paveikslų, nors kartais nutoldavo nuo jų. Pavyzdžiui, dievdirbys J. Valys Rūpintojėlio tuniką mėgo dažyti tamsiai žalia spalva, ne taip, kaip ikonografijoje priimta, – raudona. Be to, koplytėlės savininkas, norėdamas parodyti didesnę pagarbą šventajam bei prašydamas iš jo įvairių malonių, stengėsi ir pats pagražinti koplytėles bei skulptūras. M. Brenšteinas, aprašydamas žemaičių koplytėles su skulptūromis, rašė: “Jos krinta į akis savo spalvingumu. Koplytėlės sienos ir šventųjų rūbai papuošti spalvotomis medžiagomis, kaspinais ir popieriukais, taip pat spindinčiais veidrodėliais, skarelėmis, stikliniais arba gintariniais karoliais. Visa tai žemaičio supratimu turi tarnauti didesnei Dievo garbei, be to, padidina koplytėlės vertę ir reikšmę.” (11; 11).

Koplytėlių ir statulėlių puošimas buvo būdingas visoms etnografinėms sritims. Dėjimas į koplytėles votų – įvairių karoliukų, veidrodėlių, rožančių – buvo siejamas su viltimi išsigydyti nuo įvairių ligų, sulaukti šventojo malonių.

Liaudies skulptūroje labai vaizdžiai atsispindi to meto valstiečių buities elementai. Kartais matome šventuosius, pavaizduotus su etnografiniais drabužiais, t. y. su sermėgomis, skaromis, vyžomis ir pan. Pavyzdžiui, Šv. Izidorius – artojas, žemdirbių globėjas – neretai buvo vaizduojamas su būdinga XIX a. lietuvių valstiečių sermėga, veltine skrybėle, vyžomis. Klūpanti Šv. Veronika (LM-1007) pavaizduota su būdingu žemaičiams skarelės užrišimu. Statulėlės rankose laikomas dubenėlis su Kristaus veido atvaizdu. Dubenėlis panašus į XIX a. valstiečių buityje naudotus medinius skobtus indus. Visa tai kaimo žmogui darė didelį įspūdį. Kaimiečio drabužiais aprengtas šventasis buvo toks savas, artimas, tarsi gyvas. Taip reali buitis susipynė su nerealia, suteikdama naują liaudiškai suprastą šventųjų atvaizdo prasmę.

Ne tik išoriniai etnografiniai elementai byloja apie lietuvių liaudies skulptūros vietinį charakterį. Labiausiai tai atsispindi vidinėje išraiškoje, vidinėje ekspresijoje. Tradicinei liaudies skulptūrai būdinga rimtis, santūrumas, tam tikras lyrizmas, šiluma. Iš dievukų spinduliuoja dvasinė energija.

Būdamas nuoširdus, liaudies menininkas savo kūryboje atskleidė tai, ką jautė ir išgyveno. Jo darbuose atsiskleidė autoriaus charakterio bruožai, taip pat lietuvių pasaulėjautos savitumai. Geriausiuose kūriniuose nėra atviro jausmingumo, būdingo baroko skulptūroms, kurias daugiausia liaudies menininkas matė bažnyčiose. Liaudies menininkų kūryboje labiau linkstama į uždarumą. Žiūrėdami į lietuvių liaudies skulptūras, atpažįstame ištisą galeriją baudžiavinio ir pobaudžiavinio laikotarpio valstiečių tipų: kaimo artojų, senučių, motinų ir pan.

Šventieji neretai vaizduojami kaip valstiečiai: šiurkščiais skruostais, didelėmis, nustebusiomis akimis, stambiomis rankomis. Kaimiškas pasaulis toks paprastas, artimas. Šiose statulėlėse, susimąsčiusiose, geraširdiškose, natūraliose, daugiau realių žmonių negu antžmogiškų būtybių bruožų.

Dievdirbiai su didele meile ir įsijautimu interpretavo Pietos ir Skausmingosios (Sopulingosios) Marijos temas.
Paprastai Pietos tema pateikiama kaip dviejų figūrų sintezė. Dievo Motina vaizduojama sėdinti ir laikanti ant kelių mirusio Kristaus kūną. Skulptoriai visą dėmesį sutelkdavo į Motiną, o ant kelių paguldytas mažų proporcijų Kristaus kūnas būdavo tik detalė, primenanti, dėl ko kenčia Motina. Marija vaizduojama su septyniais skausmo simboliais – kalavijais, įsmeigtais į širdį, ant galvos karūna su kryželiu viršuje, pabrėžianti jos išimtinę reikšmę. P. Galaunė, aptardamas šio siužeto kilmę, rašė: “Skausmingosios Dievo Motinos vaizdavimas, kaip ir Kristaus Rūpintojėlio, atkeliavo į Lietuvą iš Vakarų, kur šis siužetas “Pieta”, “Vesper” vardais buvo žinomas jau viduramžiais.” (3; 184).

Ši tema, kaip jau minėjome, yra Motinos kančios, liūdesio, sielvarto, skausmo simbolis. Lietuviams ji buvo labai artima ir suprantama, todėl taip plačiai paplito. Lietuvė motina kentėjo sūnų paėmus į rekrutus, jam mirus. Skausmingos Dievo Motinos – Pietos skulptūros neretai buvo komponuojamos su angeliukais iš šonų. Tokia kompozicija plačiai žinota viduramžiais ir sietina su mirtimi. Savita Pieta iš Mažeikių r. Leckavos apyl. (LM-1808). Ji kresnokų formų. Ant Dievo Motinos kelių paguldytas nuimto nuo kryžiaus mirusio Kristaus kūnas pernelyg mažų proporcijų. Marija labiau primena drovią kaimietę negu kilmingą Dievo Motiną.

Susikaupimu, rimtimi pasižymi ir kitos Skausmingosios, kurios vaizduojamos stovinčios. Pavyzdžiui, Skausmingosios Marijos (LM-108), (LM-109). Įdomiai plastiškai perteikta stovinti Šventoji (LM-106). Apatinioji figūros dalis su ritmiškai išskaidytomis vertikaliomis sijono klostėmis sudaro lyg atramą viršutinei figūros daliai. Statulėlės galvos gaubtas išryškina skruostus, veide atsispindi geraširdiškumas, naivumas. Prailgintos sukryžiuotos ant krūtinės rankos kontrastuoja grafiškoms sijono klostėms. Skulptūra apibendrinta, mažai diferencijuota, monumentali. Išraiškinga yra muziejaus rinkiniuose saugoma Dievo Motina su kūdikiu Kristumi ant rankų (LM-64) iš Tado Daugirdo rinkinio. Ją kaip meno kūrinį išsamiai apibūdino M. Vorobjovas. (21; 4). Skulptūroje atskleista nuvargusios moters būsena. Dievo Motina vaizduojama stovinti, žvilgsnis nukreiptas į vieną tašką, rankos, laikančios kūdikį Kristų, sunkiai nusvirusios. Nevaikiškai niūrus, asketiškas kūdikis Jėzus. Skulptūrą iš kitų išskiria sustambintos proporcijos. Apatinioji figūros dalis, iki juosmens suskaidyta keliomis žemyn krintančiomis klostėmis, sudaro įspūdį, tartum tai būtų architektūrinė atrama viršutinei kūno daliai, kuri modeliuota plokščiai. Dievo Motinos rankų, pečius gobiančios skaros linijos sudaro platų, statų ovalą, išryškinantį pačios figūros plastinį įtaigumą.

Tarp liaudies skulptūrų dažna Marijos Maloningosios figūra. Vienur ji pavaizduota kaip drovi, naivi idealizuota mergelė, kitur – kaip tvirtai stovinti ant žemės moteris.

Pirminė archaiška jėga, tam tikru niūrumu pasižymi grubokos, ekspresyvios skulptoriaus Simono statulėlės. Jos buvo rastos Kupiškio r, Palevinės varpinėje. Kadaise statulėlės stovėjo šventoriaus koplytėlėje. Tai Šv. Juozapas su kūdikiu Jėzumi (LM-390), Verkiančioji iš Nukryžiuotojo grupės (LM-389) ir Skausmingoji Dievo Motina (LM-388).

Lietuviams valstiečiams buvo artimas Šv. Onos ir Šv. Marijos siužetas (LM-2471/1-2). Jis priminė spaudos draudimo laikotarpį, kada lietuvė motina mokė vaikus lietuviško rašto “vargo mokykloje”.

Iškilminga rimtimi, tauriu dvasingumu bei plastinių formų ritmu žavi mus Šv. Jono Nepomuko statulėlė (LM-53). Šv. Jono Nepomuko skulptūriniai atvaizdai statomi prie tiltų, upelių. Liaudis tikėjo, kad jie saugoja nuo nelaimių vandenyje.

Lietuvoje mėgstamas buvo Rūpintojėlis. Tačiau jis nėra gausiai paplitęs. Rūpintojėlis paprastai buvo statomas į koplytėles, prikalamas prie medžių kamienų, dažnai miškuose, kapinėse, pakelių medžiuose. Labai jautriai Rūpintojėlio paskirtį ir buvimo vietą savo eilėraštyje “Rūpintojėlis” išreiškė poetas V. Mykolaitis-Putinas:

Bet kam gi tu, budrus dievuli mano,

Prie lygaus kelio rūpestėliu rymai?

Prie lygaus kelio, kur vargų vargeliai

Vieni per dieną dūsaudami vaikšto.

Dievuli mano, argi mūsų godos

Tave prie kelio iš dangaus atprašė,

Ar gal tos šviesios rudenio naktužės

Tave iš mūsų žemės išsapnavo? (22; 73-74).

Rūpintojėlis liaudyje buvo vadinamas įvairiais vardais: Smutkeliu, Aprūpintojėliu ir pan. Pas mus jis suprastas kaip simbolinė vargo ir kančios figūra. P. Galaunė rašo: “Toks berymančio, pasirėmusio alkūne ant kelio ir giliai susimąsčiusio Kristaus kai kurių Vakarų Europos tautų vaizdavimas yra žinomas jau XV a. Vokietijoje. Jis vadinamas “Der Schmertzmann”, Prancūzijoje (Bretanėje) – “Penseur”. Statulėlės pavidalo Rūpintojėlį turi Lenkija, vadina jį Chrystus Frasoblivy, Bolejący, Chrystus Dumająncy (3; 169-170). Rūpintojėlio skulptūra buvo aptinkama Baltarusijoje ir net Rusijoje (3; 171). Rūpintojėlio siužetas į Lietuvą galėjo atkeliauti iš Vokietijos, galėjo atkeliauti ir per Lenkiją. (3; 176).

Remiantis krikščioniškosios ikonografijos duomenimis, Rūpintojėlio siužetas – tai vienas iš epizodų Kristaus kančių kelyje, kai jis buvo uždarytas kalėjime, kai ilsėjosi po prisikėlimo, kai
kryžių atsisėdo pailsėti (3; 175).

Lietuvoje šis siužetas įgijo vietinį supratimą. Rūpintojėlis vaizduojamas sėdįs ant kokio nors paaukštinimo (akmens, kelmo, kėdės), su erškėčių vainiku ant galvos, dešiniąja ranka parėmęs nusvirusią galvą, kairiąją padėjęs ant kojos kelio, aprengtas ilga, raudona, rečiau kitos spalvos tunika arba vaizduojamas tik drobule perrištomis strėnomis. Rūpintojėlis traktuojamas kaip kenčiantis žmogus, tačiau kartu jis Dievo Sūnus. Pažymėtina, kad Dievas Tėvas liaudies skulptūroje vaizduojamas labai retai. Jis ir mūsų tautosakoje įgijo daugiau Rūpintojėlio bruožų. Pavyzdžiui, Dievas-Elgeta eidamas pavargo ir atsisėdo pakelyje pailsėti (23; 221). Sakoma “Dievas dirba visus prastus darbus kaip ir mes dirbame” arba “Senų senovėje po Lietuvą vaikščiojo Dievas ir eidamas iš kaimo į kaimą, iš namų į namus mokė žmones gero gyvenimo. Žmonės jį priiminėjo kaip savo žmogų…” (24; 231).

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2482 žodžiai iš 7766 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.