Lietuvos mokesciu sistema
5 (100%) 1 vote

Lietuvos mokesciu sistema

TURINYS

ĮVADAS 3

1. MOKESČIŲ REIKŠMĖ ŠIUOLAIKINĖJE LIETUVOJE 4

2. MOKESČIŲ TURINYS IR APMOKESTINIMO PRINCIPAI 7

3. MOKESČIŲ RŪŠYS 15

3.1 Gyventojų pajamų mokestis 18

3.2 Pelno mokestis 23

3.3.Pridėtinės vertės mokestis 27

4. Mokesčių harmonizavimas Lietuvai įstojus į Europos sąjungą 31

IŠVADOS 35

LITERATŪRA 37

ĮVADAS

Kiekviena valstybė, veikdama per parlamentą ir valdymo organus, atlieka daug funkcijų – apsaugos, gamybinės ir komercinės veiklos, vystymo šalyje (švietimo, mokslo, meno, visuomenės reakcijos) ir administravimo funkcijas. Šių funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių, kurių svarbiausias, nuo seniausių laikų žinomas šaltinis yra mokesčiai.

Mokesčių sistema – tai lyg sandoris tarp valstybės ir piliečio, kuriame nuolat vyksta optimalaus abiejų pusių intereso suderinimo paieška. Siekiama atrasti tokias mokesčių sistemos sąlygas, kurios užtikrintų valstybės funkcijų vykdymą ne tik dabartiniame ekonominio ciklo etape, bet ir ateityje .

1990 m atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kartu formuojasi, nors ir nuolat keičiama bei kritikuojama, šalies mokesčių sistema. Per nepriklausomybės metus mokesčių klausimais priimta nemažai (24) įstatymų, daugybė nutarimų ir mėginama jais reguliuoti krašto ekonominius bei socialinius procesus.

Užsienio mokslininkai intensyviai nagrinėjo apmokestinimo klausimus. Pagrindiniai iš jų: W.M.Hoffman, N. Tideman, J.R. Arsonson, J. L. Mikesell, J.E. Smith ir daug kitų. Ne maža ir Lietuvos autorių domėjosi šia tema : V.Jurgutis, J. Rimas, R. Stačiokas, K.Lukoševičius, G.M.Pajuodienė.

Lietuvos valstybės mokesčių sistema dar tik kuriama, ir būsimajam ar jau dabartiniams verslininkui bei vadybininkui, administratoriui norint nestabilioje veikloje veiklos bei finansų rinkų konkurencinėje aplinkoje priimti kvalifikuotus sprendimus, svarbu šiuos sudėtingus finansinius santykius pažinti, suvokti analizuoti. Paskutiniais metais pakeitimų mokesčių sistemoje buvo be galo daug. Visų pakitimų rezultatus geriausiai galime matyti metų gale susumavus bendrus rezultatus.

Taigi nežiūrint į šios temos komplikuotumą, šios temos klausimai yra plačiai diskutuotini ir tai rodo šios temos teorinį ir praktinį aktualumą.

Šio darbo tiklsas – išanalizuoti Lietuvo mokesčių sistemos reikšmę, jos įtaką Lietuvai, įvertinti apmoketinimo principus ir apibendrinti mokesčių harmonizavimą įstojus į ES. Dėmesys sutelktas pagrindiniams ir daugiausiai Lietuvos biudžeto pajamas sudarantiems mokesčiams: gyventojų pajamų mokestis, PVM mokestis, ir pelno mokestis.

Šio darbo uždaviniai:

– atskleisti apmokestinimo teorinius pagrindus;

– pateikti Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą, jos formavimosi dėsningumą;

-apibudinti pagrindinius lietuvos mokesčius;

-apžvelgti harmonizavimosi aspektus.

1. MOKESČIŲ REIKŠMĖ ŠIUOLAIKINĖJE LIETUVOJE

Kiekviena pasaulio valstybė atlieka daug įvairių funkcijų (1 pav.): apsaugos, gamybinės ir komercinės veiklos, vystymo, administracines. Valstybių kūrimosi pradžioje svarbiausia jų funkcija buvo apginti savo piliečius nuo kitų valstybių piliečių užpuolimo ir palaikyti vidaus tvarką. Valstybėms vystantis, jų funkcijos išsiplėtė. Tvarkai palaikyti reikėjo sukurti teisingumo bei policijos sistemą, išplėsti ryšius, reglamentuoti turtingųjų vaidmenį visuomenėje, ginti vargšus – teikti jiems socialines paslaugas (nemokamą švietimą, medicininį aptarnavimą), taip pat tvarkyti išsiplėtusius ūkininkavimo santykius.

1 pav. Valstybės vykdomos funkcijos

Valstybės pareiga yra vykdyti visas tas veiklas, kurių nepasisiūlytų atlikti (neverčiami) privatūs asmenys. Pavyzdžiui, jiems nenaudinga organizuoti apsaugą nuo užsienio užpuolimo ir išlaikyti kariuomenę, karo laivyną, oro pajėgas, organizuoti civilinę gynybą bei slaptųjų tarnybų veiklą. Privatūs asmenys vargiai imtųsi palaikyti vidaus saugumą ir išlaikyti policiją, teismus. Be to, minėtose veiklos srityse privatūs asmenys dažnai gali būti ir nepatikimi.

Valstybė turi imtis ir kai kurių produktų gamybos, teikti komercines paslaugas, kurių privati įmonė nebus suinteresuota arba nesugebės teikti: pavyzdžiui, tiesti kelius, tiltus, kanalus, statyti uostus, elektrines, visa tai prižiūrėti.

Socialinės paslaugos, kurių imasi valstybė, negali būti visiškai paliekamos privatiems asmenims, nes dažnas jų neturės intereso arba lėšų šias paslaugas teikti arba jų teikiamų paslaugų sąlygos (ypač tarifai) nebus priimtini vartotojams. Vadinasi, valstybei reikia rūpintis piliečių bendra gerove, t.y. statyti ligonines, mokyklas, tiesti gatves, kelius, įrengti parkus, žaidimų aikšteles ir pan., kad piliečiai galėtų užsiimti visuomeniniais ar ūkiniais reikalais. Tokių paslaugų nauda vertine išraiška sunkiai apskaičiuojama. Tačiau gerai organizuotas piliečių švietimas, rūpinimasis jų sveikata, gerove labai reikšmingas ir efektyvus, nes didina krašto bendrijos produktyvumą.

Šiuo metu Lietuvoje didžia dalimi tampa mokamas mokslas, kuris taip pat reikšmingas Lietuvos dabarčiai ir ateičiai, nors daugelis išsivysčiusių pasaulio šalių tokių nemokamų paslaugų masiškai ir neteikia. Siekiant piliečių gerovės Lietuvoje, manau, reikėtų tik palengva mažinti valstybinių vietų aukštosiose
(universitetinėse ir neuniversitetinėse), aukštesniosiose bei profesinėse mokyklose.

Valstybė privalo imtis atsakomybės už savo piliečius, kai jie laikinai arba visam laikui netenka darbo, tampa invalidais, gyvena amoraliai, ydingai, ir teikti jiems pagalbą.

Beveik visi sutinka, kad, esant dabartiniam civilizacijos lygiui, valstybės įsikišimas į visuomeninį gyvenimą yra būtinas, nors nesutariama, kiek valstybei šiame procese reikėtų dalyvauti. Vieni norėtų gyventi laisviau, tad jie mano, kad šiuolaikinė valstybė visuomeninį gyvenimą reguliuoja daugiau negu jai derėtų. Kitų nuomone, valstybė dar daug skolinga savo piliečiams, kad šie gyventų turtingiau, geriau. Dar prieštaringesni samprotavimai dėl to, kiek valstybė turėtų dalyvauti visuomenės ūkinėje veikloje.

Pavyzdžiui:

• kiek valstybė gali kištis į darbdavio ir samdomojo darbuotojo arba vartotojo ir monopolisto gamintojo santykius;

• ar reikia valstybei reguliuoti prekių judėjimą tarp jos piliečių ir kitų šalių fizinių bei juridinių asmenų, įvedant varžančius muitus ir valiutinę kontrolę;

• ar verta mokėti subsidijas už eksportą ir teikti įvairias mokesčių lengvatas

Ne visi vienodai atsakytų ir į klausimą, kiek žmonių išrinkti atstovai gali reguliuoti tų žmonių ūkinę veiklą, dalyvauti perskirstant piliečių turtą ir pan.

Aišku tik tai, kad valstybės funkcijoms vykdyti reikia didelių finansinių išteklių. Finansinių išteklių svarbiausias, nuo seniausių laikų žinomas šaltinis yra mokesčiai. Patys seniausi apmokestinimo faktai istorijoje užfiksuoti molinėse lentelėse, rastose atliekant kasinėjimus Lagašo mieste, valstybėje (dabartinė Irako teritorija), kuri gyvavo prieš šešis tūkstančius metų (Apskaita ir kontrolė, 1996). Jeigu valstybės išlaidoms padengti mokesčių nepakanka, tai valstybė yra priversta imti paskolas ir kartu patirti papildomų išlaidų, t.y. mokėti palūkanas, arba didinti mokesčius.

Vadinasi, mokesčiai yra būtini, nes tai kiekvienos valstybės ekonominio bei socialinio gyvavimo pagrindas.

Socialinis ekonominis mokesčių vaidmuo pasireiškia jų funkcijomis. Svarbiausios funkcijos yra trys:

• fiskalinė,

• perskirstomoji,

• reguliavimo (kartais dar vadinama ekonomine, ribojamąja arba skatinamąja)

Tiesa, kai kurie autoriai pripažįsta tik dvi mokesčių funkcijas, o perskirstomąją priskiria fiskalinei funkcijai.

Mokesčių fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės formuojamos remiantis šalies mokesčių sistema. Ši funkcija apima krašto biudžetinės politikos dalį. Lietuvoje mokestinės įplaukos svyruoja gana plačiai..

Mokesčių perskirstomoji funkcija susijusi su fiskaline funkcija ir pasireiškia tuo, kad gautos į nacionalinį biudžetą mokesčių mokėtojų lėšos perskirstomos tarp šalies gyventojų, ūkio subjektų bei veiklos sričių.

Mokesčiai – ne tik valstybės pajamų šaltinis, bet ir galingas įrankis jos rankose. Valstybės mokesčių politika (mokesčių nomenklatūra, tarifų dydžiai, bazių nustatymo tvarka, taikomų lengvatų sistema, mokesčių mokėjimo taisyklės bei baudų sistema) tiesiogiai veikia ne tik pajamų perskirstymą, bet ir finansinę ūkio subjektų padėtį, skatina (ar neskatina) nacionalinės ekonomikos augimą. Priimdama atitinkamus mokesčių įstatymus, valstybė gali skatinti krašto ekonomikos spartesnį plėtojimą arba stagnaciją, smukimą, kovoti su infliacija, nedarbu ir pan. Šiuo atveju ir pasireiškia mokesčių reguliavimo funkcija. Valstybinis reguliavimas, pasitelkus mokesčių sistemą, praktikuojamas seniai, ir daugelyje šalių manoma, kad tai patikima priemonė, nors esama ir manančių (nedaug), kad valstybė iš viso neturėtų kištis į ekonominį krašto gyvenimą.

2. MOKESČIŲ TURINYS IR APMOKESTINIMO PRINCIPAI

Mokesčiai – tai privalomojo pobūdžio mokėjimai valstybei. Visi mokesčiai įgyvendinami pagal tam tikrą apmokestinimo instrumentarijų, kuris apima mokesčių elementus (subjektą, objektą, šaltinį, apmokestinimo vienetą, lengvatas, mokesčio sumą), mokesčio ėmimo būdą bei nustatymo metodą. Apmokestinimo instrumentarijus vaizduojamas 2 paveiksle.

Pažymėtina, kad mokesčių turinį detaliau atspindi mokesčių elementai. Aptarsiu mokesčių instrumentarijaus elementus.

2 pav.Apmokestinimo instrumentarijus

Mokesčio subjektas (mokėtojas) yra fizinis ar juridinis asmuo, privalantis mokėti įstatymais numatytus mokesčius ar rinkliavas. Kiekvienas mokestis turi atskirus konkrečius to mokesčio mokėtojus, priklausomai nuo mokesčio paskirties. Mokesčio subjektas ne visada sutampa su tikruoju mokesčio mokėtoju. Mokesčio mokėtojas juridiškai neatsakingas už mokesčio mokėjimą, bet dėl įstatymiškai numatytos mokesčio perkėlimo tvarkos yra tikrasis mokesčio mokėtojas.

Tokia mokesčio perkėlimo sistema taikoma vartojimo mokesčiams (pavyzdžiui, pridėtinės vertės mokesčiui – PVM, akcizui). Valstybinės mokesčių organizacijos šiuos subjektus įtraukia į privalomųjų mokesčių mokėtojų sąrašus. Asmens pareiga mokėti tam tikrą mokestį nutraukiama, kai mokestis sumokamas arba kai jis įstatymais atšaukiamas.

Mokesčio objektais laikomos įstatymais apmokestinamos prekės, paslaugos, pajamos, turtas. Tai fizinių ir
pajamos, turtas bei parduodamo turto kitiems asmenims vertė, tam tikros veiklos rūšys, prekių bei paslaugų pridėtinė vertė, teisė naudotis gamtos ištekliais, vertybinių popierių finansinių bei kreditinių operacijų rezultatai ir kiti objektai. Atskiras mokestis turi vieną ar kelis apmokestinimo objektus. Tai priklauso nuo mokesčio pobūdžio. Pavyzdžiui, žyminis ar konsulinis mokestis turi daug apmokestinamųjų objektų, o įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis – vieną objektą.

Mokesčio šaltinis – tai subjektų pajamos (pelnas, darbo užmokestis, renta, palūkanos, dividendai), iš kurių mokami mokesčiai. Kartais mokesčio objektas ir šaltinis gali sutapti, pavyzdžiui, pelnas, asmeninės pajamos.

Apmokestinimo vienetas – tai ta mokesčio objekto dalis, kuriai nustatomas mokesčio tarifas. Apmokestinimo vienetu dažniausiai laikomas mokesčio objekto matavimo vienetas. Pavyzdžiui, pajamų mokesčio vienetas yra šalies piniginis vienetas, žemės mokesčio – aras ar hektaras, ir pan.

Mokesčio tarifas yra mokesčio dydis už vieną apmokestinamojo objekto vienetą. Mokesčių tarifai gali būti nustatyti absoliučiais dydžiais ir procentais. Procentiniai mokesčių tarifai finansinėje praktikoje būna proporciniai ir progresiniai, o kartais ir regresiniai. Proporciniai mokesčių tarifai apskaičiuojami pagal vienodą procentą nuo bendros apmokestinamojo objekto apimties (juridinių asmenų pelno mokestis Lietuvoje), o progresiniai tarifai didėja, augant objekto apimčiai (dirbančių nepagrindinėje darbovietėje pajamų mokestis Lietuvoje). Skaičiuojant pagal progresinį tarifą, pasitelkiama mokesčio tarifų skalė. Progresinis tarifas gali būti sudarytas pagal paprastą ir sudėtingą (laipsniuotą) progresiją. Pagal paprastą progresiją padidėję tarifai taikomi visam mokesčio objektui, o pagal sudėtingą progresiją objektas skirstomas į dalis, ir kiekvienai tolesnei objekto daliai skiriamas vis didėjantis tarifo dydis. Sudėtingos progresijos tarifas sušvelnina mokesčio progresiją bei jo naštą. Manau, kad JAV naudojama progresinio regresinio tarifo atmaina, t.y. korporacijų pelnas apmokestinamas pagal progresinius tarifus, taikant papildomą intervalinį mokestį, kurį viršijus mokesčio objektas vėl apmokestinamas mažesniu tarifu.

Pažymėtina, kad mokesčių teorijoje ir praktikoje apmokestinimo vieneto ir mokesčio tarifo bei mokesčio bazės nustatymas – vieni sudėtingiausių klausimų. Mokesčio bazė – tai pajamų (pelno) suma, aktyvų vertė, kuriomis remiantis apskaičiuojamas mokestis .

Atskirų valstybių mokesčių lengvatų sistemos yra skirtingos, nes kiekviena valstybė vykdo savą mokesčių politiką. Tačiau išsivysčiusių užsienio šalių mokesčių lengvatų sistemose galima pastebėti šiuos dėsningumus:

• lengvatos taikomos tik pagrindiniams mokesčiams, siekiant palengvinti mokesčių naštą socialiai remtiniems gyventojams;

• lengvatos nustatomos prioritetinėms ūkio šakoms (lemiančioms šalies ūkio efektyvų ekonominį plėtojimą ar kt.) arba norint padidinti svarbių ūkio šakų pelningumą.

Paplitę šie mokesčių lengvatų taikymo būdai:

• mažinamas mokesčio tarifas;

• didinama mokesčio objekto neapmokestinamoji dalis;

• panaikinamas tam tikro objekto apmokestinimas.

Pagal Lietuvos mokesčių administravimo įstatymą mokesčio lengvata yra mokesčio mokėtojui nustatytos išskirtinės apmokestinimo sąlygos, dėl kurių reikia mokėti mažesnį mokestį, arba atidėtas mokesčio mokėjimo terminas, arba mokestį galima sumokėti per keletą kartų.

Mokesčio ėmimo būdas yra tiesioginis (iš pajamų) ir netiesioginis (per kainų sistemą). Dėl to mokesčiai irgi skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius, nors praktiškai nėra griežtos ribos tarp šių mokesčių rūšių, ir riba priklauso nuo mokesčio perkėlimo galimybės. Pavyzdžiui, kompanijos pelno mokestis pagal ėmimo būdą yra tiesioginis mokestis, tačiau kai jis perkeliamas į prekių ar paslaugų kainą, tampa netiesioginiu mokesčiu. PVM pagal ėmimo būdą yra netiesioginis mokestis, tačiau kai neįtraukiamas į prekės ar paslaugos kainą, tampa tiesioginiu mokesčiu . Vadinasi, mokesčių skirstymas į tiesioginius ar netiesioginius yra sąlyginis. Tačiau teorijoje ir praktikoje susiklostė požiūris, kad pagal tiesioginius mokesčius apmokestinamos pajamos (pelnas), turtas, o pagal netiesioginius – vartojimas (išlaidos).

Mokesčio suma gali būti nustatoma trimis metodais:

1. Prie pajamų šaltinio, t.y. pajamų susidarymo ar gavimo vietoje (pajamų mokestis nuo darbo užmokesčio ir pan.). Šiuo metodu dažniausiai apmokestinamos daugiau ar mažiau fiksuotos pajamos.

2. Pagal pajamų deklaraciją (mokesčio mokėtojo oficialų pareiškimą apie gautas per ataskaitinį laikotarpį pajamas). Tokiu metodu apmokestinami vieno asmens daugelis pajamų šaltinių ir daugiau ar mažiau nefiksuotos pajamos.

3. Pagal kadastrą. Kadastras yra pagal tam tikrus požymius suklasifikuotas tipinių apmokestinimo objektų sąrašas, kuriame nurodomas vidutinis jų pajamingumas, ir paprastai naudojamas nustatant žemės ir verslo mokesčius.

Išnagrinėjus apmokestinimo instrumentarijų, derėtų pereiti prie valstybės mokesčių sistemos formavimo principų.

Teoriškai valstybės mokesčių sistema turėtų būti sudaroma atsižvelgiant į apmokestinimo principus ir apmokestinimui
keliamus uždavinius. Svarbiausias apmokestinimo uždavinys – gauti pajamų valstybės funkcijoms vykdyti.

Valstybės mokesčių sistema reikėtų laikyti visumą įstatymais reglamentuojamų tarp savęs glaudžiai susietų mokesčių bei rinkliavų rūšių, privalomų mokėti valstybei ar teritoriniam vienetui (Lietuvoje – savivaldybėms).

Kokiais apmokestinimo principais reikėtų vadovautis, formuojant šiuolaikines mokesčių sistemas? Dvidešimtojo amžiaus ekonomistai, sociologai ir filosofai išskiria šiuos apmokestinimo principus:

• teisingumą;

• ekonominį efektyvumą;

• administracinį paprastumą;

• mokestinių įplaukų produktyvumą bei elastingumą

Pagal teisingumo principą mokesčiai turi būti nustatomi, remiantis bendromis objektyviomis taisyklėmis, kurios daugumos pripažįstamos kaip teisingos ir protingos. Kiekvienas turi atiduoti valstybei deramą savo dalį. Teisingumo principas reikalauja, kad mokesčius mokėtų tie, kurie naudojasi valstybės teikiamomis paslaugomis: juk jie gauna naudos, tad privalo už tai atsilyginti, o valstybei gauti lėšų toliau šias paslaugas finansuoti. Šiuo požiūriu teisingumo principas netgi vadinamas naudingumo principu. Tačiau neleistina, kad sumokėtas mokestis prilygtų mokėtojo gaunamai naudai. Apmokestinant mokesčių objektus, kartu reikia atsižvelgti į mokėtojo gebėjimą mokėti. Gebėjimas mokėti daugelio specialistų laikomas apmokestinimo teisingumo etalonu; jis dar skirstomas į horizontalųjį ir vertikalųjį teisingumą.

Horizontalusis teisingumas reikalauja, kad individai, turintys lygias ekonomines galimybes (matuojama pajamomis, turtu ar vartojimu) mokėti mokesčius, būtų vienodai apmokestinami.

Vertikalusis teisingumas pasireiškia tada, kai skirtingas galimybes turintys individai apmokestinami skirtingai, t.y. taip, kaip atrodo teisinga visuomenei. Vadinasi, fiziniai ar juridiniai asmenys praktiškai turėtų būti apmokestinami diferencijuotai, t.y. augant mokesčio mokėtojo pajamoms, vis didesnė jų dalis būtų skiriama mokesčiams.

Kai kurie autoriai (Amonn, Cannan) teigia, kad valstybės mokesčių sistemą esą racionaliau formuoti remiantis tikslingumo, o ne teisingumo principu; kadangi teisingumas įvairių žmonių suprantamas nevienodai, tad pirmiausia reikėtų žiūrėti, kas yra tikslinga, o tik paskui – kas teisinga.

Ekonominio efektyvumo principas reikalauja, kad mokesčiai netrukdytų siekti ekonominių tikslų (ūkio stabilumo, jo augimo, visiško užimtumo), skatintų šiuos tikslus pasiekti, neiškreiptų išteklių paskirstymo, nepakenktų individų darbingumui, o priešingai – jį skatintų. Reikėtų siekti nustatyti tokius mokesčius, kurie mažiausiai iškreiptų krašto išteklių paskirstymą. Optimalų išteklių paskirstymą sąlygoja grynosios rinkos sąlygos. O mokesčiai, įtraukti į produktų kainas, ar kiti ekonominiai svertai sukelia krašto išteklių perpaskirstymą, kadangi rinkos veikėjai, priimdami sprendimus, dažnai remiasi kainomis. Apmokestinimas neturėtų mažinti minimalaus vartojimo, neigiamai veikti ekonomines motyvacijas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2690 žodžiai iš 8764 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.