Lietuvos Ekonomikos Mokslo Raida
Ekonomikos apibrėžimų yra daug. Ekonomika – tai mokslas apie turtą ir turtėjimą.
Ekonomika tai mokslas apie racionalų žmogaus elgesį verslo pasaulyje.
Ekonomika tai mokslas nagrinėjantis, kaip esant ribotiems ištekliams maksimaliai patenkinti žmonių poreikius.
Galima sakyti kad XXa. pradž. Lietuviškoji ekonominės minties formavimasis prasidėjo iš esmės nuo nulio: nebuvo nei nusiklosčiusios lietuviškos ekonominės idėjos, nei vadovėlių valstybinę kalba, nei ekonomistų rengimo programų.
Atkūrus Nepriklausomybę 1990m. Lietuvoje pradėtos esminės politinės ir ekonomines reformos.
1990m paskelbus Lietuvos nepriklausomybę teko kurti teisines ekonomines sąlygas, naujo tipo rinkos ekonomikos santykiams formuoti ir plėtoti. Pagrindinis vykdomų reformų tikslas pakeisti komandines ekonomikos principu organizuotą ekonomiką į pasiūlos – paklausos t.y. rinkos principais veikiančią ekonomiką.
Kintant rinkos ekonomikai, visų pirma reikėjo atlikti šiuos pagrindinius darbus:
1. sudaryti sąlygas privačiai nuosavybei atsirasti ir plėstis
2. įvesti savą nacionalinę valiutą ir normalizuoti finansinius santykius
3. įvykdyti kainų reformą
4. transformuoti tarptautinius ekonominius santykius.
Kiekvienos valstybės gyvavimo pagrindas ir neįkainojamas turtas yra jos gyventojų skaičius, tankumas ir demografiniai procesai yra labai svarbūs duomenys, nusakantys valstybės galią, jos vietą pasaulio ir regiono ekonomikoje, kultūroje, politikoje.
1990m. pradž., Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse Lietuvoje gyveno 3708200 žmonių. Gyventojų skaičiumi Lietuva pralenkė Europos valstybes kaip Estiją, Latviją, Airiją, Albaniją, Islandiją, Slovėniją. Nuo 1992m. gyventojų ėmė mažėti. Tai lėmė ekonominės ir politinės priežastys.
Sovietiniais metais Lietuvos ekonomika sudarė TSRS ekonomikos dalį ir buvo plėtojama pagal to laikotarpio reikalavimus , iš esmės pagal TSRS poreikius. Daugelio įmonių gaminiai negalėjo konkuruoti su užsienio šalių produkcija, nes buvo skirti kitoms TSRS įmonėms. Lietuvos pramonė gamino tarpinę produkciją. Daugiau kaip pusė pagrindinio gamybos pajėgumo buvo sutelkta į elektros energetikos, mašinų gamybos bei metalo apdirbimo pramonę. Lengvoji ir maisto pramonė turėjo tik apie penktadalį viso gamybos pajėgumo.
Po 1990m. sparčiai kito pramonės šalių struktūra. Vietoj atgyvenusių pramonės veiklų atsirado naujų. Nes daugelis TSRS įmonių gaminamų gaminių buvo nekonkurentabilūs ( pvz., kompiuteriai ) ir jų gamybą teko nutraukti. Pradėta gaminti naują produkciją, kitas įmones reikėjo pertvarkyti ir gaminti paklausą turinčią produkciją vidaus ir užsienio rinkoms, galinčia konkurentuoti su geriausiais pasaulio gaminiais. Tokiai produkcijai atsivėrė ir užsienio rinka (mašinų ir įrengimų pramonė, elektros įrengimų ir prietaisų, radijo, televizijos ir ryšių įrengimų ).
Lietuva nuo pat reformų pradžios vykdo atviros užsienio prekybos politiką. Vadinasi, Lietuva pasisako už laisvus prekių judėjimo tarp šalių principus. Tai rodo, kad Lietuva sudarydama prekybos sutartis su kitomis valstybėmis, siekia jog sutartyje būtų kiek galima mažiau apribojimų, įvežti į Lietuvą ir išvežti iš Lietuvos į kitas šalis, įvairios produkcijos.
Pagrindiniai prekybos apribojimai tarp kitų šalių įvedamai pritaikius importo arba eksporto muitų mokesčius. Tie muito mokesčiai sudaro tokias sąlygas, kad tampa ekonomiškai nenaudinga įvežti į šalį tam tikrą produkciją. Lietuva siekia, kad muitų sistema būtų kuo lankstesnė, nes kuo lankstesnės muitų arba kitokios prekybos sąlygos su viena ar kita šalimi, lemia tarpvalstybinės prekybos sutartys. Jos dažniausiai būna arba laisvos prekybos arba didžiausio palankumo prekyboje. To meto pagrindinė problema su kuria susidūrė Lietuva, tai pagamintų prekių eksportas į kitas šalis, juk sunku įsiskverbti į kitos šalies rinką.
Nuo 1996m. Vakarų ir Centrinės Europos šalys sudaro didžiausią dalį Lietuvos prekybos apyvartos. Pagrindinė partnerė Vokietija. 1997m. eksportas į ją sudarė 34,9 proc., viso Lietuvos eksporto į ES, o importo – 40,2 proc., viso ES importo. Taip pat prekybiniai ryšiai su NVS šalimis vis dar tebėra svarbūs šalies ūkiui. Eksportas į NVS šalis sudarė 1998m. apie 38 proc., tarp jų į Rusiją apie 20 proc.
1992m. Spalio 1d. Buvo įvesti tarpiniai pinigai talonai ir Lietuvoje nustojo cirkuliuoti Rusijos rubliai. Savų pinigų būtinybė Lietuvoje iškilo jau 1991 m. viduryje, kuomet po dalinio kainų liberalizavimo, nors ir pasibaigusio nesėkmingai, staigiai pradėjo didėti infliacija. Pagrindinės jos priežastys buvo šios:
1) kainų konvergavimas į pusiausvyrą,
2) energijos nešėjų kainų staigus augimas,
3) pinigų infliacinė emisija TSRS,
4) laipsniškas importo didėjimas, kuris sąlygojo mažų vietinių ir didelių užsienio prekių kainų suartėjimą.
1993 m. birželio 25 d. įvedus litą, Lietuvos bankas palaipsniui įsisavino pagrindines šiuolaikinio centrinio banko pinigų politikos priemones: