Lietuvos nacionaliniai parkai
5 (100%) 1 vote

Lietuvos nacionaliniai parkai

Ema Kviecinskaitė



Referatas







Kaunas

2004

-3-

Nacionaliniai parkai

Graži ir įvairi gamta, margų margiausi kraštovaizdžiai. Nacionaliniai parkai atspindi stambių geografinių sričių kraštovaizdį ir kultūrą.

Parkai įkurti vietovėse, pasižyminčiose natūraliais kraštovaizdžiais, saugotinų gamtos ir kultūros vertybių gausa, gamtos ir žmonių santarve. Įkurti ten, kur gyva istorinė atmintis, gyvas gamtos, kaip žmogaus ir tautos lopšio, suvokimas. Turtinga parkų augmenija, didžiulė gyvūnijos įvairovė. Čia galima sutikti visus б Lietuvos Raudonаjа knygа įrašytus gyvūnus, rasti visus retuosius augalus.

Politinės aplinkybės nulėmė, kad XX amžiaus antroje pusėje Lietuvoje buvo vykdytа neapgalvotа urbanizacijа, kai technologiškai atsilikusi pramonė siekė pasieki atokiausius šalies kampelius. Dėl to, kad dar galime džiaugtis didžiuliais patrauklios gamtinės aplinkos plotais, turime dėkoti šalies miškininkams, jų ekologinei nuovokai. Daug triūso reikalauja šalies kraštovaizdžio įvairovės bei ekologinės pusiausvyros išsaugojimas. Nykstančių gamtos vertybių saugojimo ir atkūrimo rūpesčiai šiandien gula ant šalies miškininkų pečių.

Miškas yra vienas svarbiausių atsinaujinančių šalies gamtos išteklių, turintis didelę ekonominę, socialinę ir ekologinę reikšmę. Bendras miškų teritorijos plotas Lietuvoje 2003 01 01 buvo 2183,6 tūkst. ha, iš jos miškų žemės plotas 2045,5 tūkst. ha. Valstybinės reikšmės miškų žemė užėmė 1016,7 tūkst. ha. Didžiąją šių miškų dalį – 980,6 tūkst. ha arba 96,4 proc. atkuria, tvarko, saugo ir naudoja miškų urėdijos ir nacionaliniai parkai.

Visoje šalies teritorijoje išsidėstę penki nacionaliniai parkai, kurie skirti Lietuvos gamtos pažinimo ir istorijos žinių gilinimui. Čia skirti specialūs plotai dirbamai žemei bei rekreacijai.

• Dzūkijos nacionalinis parkas Druskininkuose.

• Žemaitijos nacionalinis parkas prie Plungės.

• Trakų istorinis nacionalinis parkas.

• Aukštaitijos nacionalinio parkas ties Ignalina.

• Kuršių Nerijos Nacionalinis parkas prie Baltijos jūros.

Visų minėtų nacionalinių parkų teritorija sudaro 413.522 km2.

Dzūkijos nacionalinis parkas

Dzūkijos nacionalinis parkas įkurtas 1991 m. balandžio 23 d. gamtiniu ir kultūriniu požiūriu turtingiausioms Dainavos krašto teritorijoms saugoti, tvarkyti bei naudoti. Pagrindiniai uždaviniai – išsaugoti ypač vertingus Dainavos krašto gamtinius ir kultūrinius kompleksus, užtikrinti Nemuno ir Merkio santakos upyno ekologinę pusiausvyrą, puoselėti Dzūkijos kultūrines tradicijas, propaguoti tradicinius ūkininkavimo metodus ir sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui. Tai didžiausia saugoma teritorija Lietuvoje, kurios plotas – 55900 ha. Miškai plyti 43700 ha plote. Didžioji parko dalis yra Varėnos rajone (apie 95%), o mažesnieji – Alytaus (apie 4%) ir Lazdijų (apie 1%) rajonuose. Jis yra pietinėje Lietuvos dalyje, apie 100 km į pietvakarius nuo Vilniaus.

Reljefas. Dzūkijos nacionalinis parkas plyti Dainavos smėlingos lygumos pietinėje dalyje. Šiaurės vakarinis parko pakraštys “užkopia” ant Dzūkų aukštumos. Šiuos rajonus skirianti riba eina palei Veisiejų – Merkinės moreninį kalvotą ruožą. Maždaug du trečdaliai parko teritorijos yra smėlingoje lygumoje, kurią vagoja stačiašlaičiai, su ryškiomis terasomis upių slėniai. Vienas unikaliausių parko kraštovaizdžių yra Marcinkonių, Lynežerio, Grybaulios ir Šunupio žemyninių kopų masyvai. Jie susiformavo po antrojo paskutiniojo ledynmečio etapo (prieš 30 000 metų). Lygumos paviršių paįvairina ir termokarstinės daubos su nedideliais ežerėliais. Ties Merkine moreninėje aukštumoje vyrauja vidutiniškai kalvoti su daubomis kraštovaizdžiai, įvairi dirvožemių ir naudmenų danga, daubakloniuose telkšo ežerų virtinės. Ten, kur Nemuno vandenys pralaužė moreninį gūbrį, šiuo metu yra akmenuotos rėvos (Bajorė ties Ulčičiais, Sakalas ties Dubakloniu, Žirklės ties Merkine, Siuvėjas ties Maksimonimis).

Prieš prasigrauždama pro moreninį gūbrį, upė kurį laiką plačiai klaidžiojo į šalis, palikdama 4 – 6 km slėnį (ypač ties Panarų ir Netiesų kaimais) ir 2-3 km spindulio kilpas su senvagėmis (Pakrykštės pelkė). Parko paviršius yra vidutiniškai 100 m aukštyje virš jūros lygio. Aukščiausias takas – Daugiakalnis (168,2 m virš jūros lygio), esantis žemyninių kopų masyve už 4 km į šiaurės rytus nuo Marcinkonių. Žemiausia vieta – Nemuno vaga ties Krikštonimis (66 m virš jūros lygio).

Klimatas. Klimatas labiau kontinentinis nei kitose Lietuvos dalyse. Gaunama saulės radiacija – viena didžiausių Lietuvoje. Čia dideli paros ir metų temperatūros svyravimai, pačios ankščiausios ir vėlyviausios šalnos. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra -5,4 ° C, maksimali -40,0° C; vidutinė liepos mėnesio temperatūra +17,7° C, maksimali +37,0° C
(aukščiausia Lietuvoje).

Dirvožemiai. Parko teritorijoje, ypač Pietryčių lygumoje, vyrauja nederlingi jauriniai šilaininiai smėlio dirvožemiai. Nuo Merkinės į šiaurryčius bei Žeimių apylinkėse randama velėninių jaurinių smėlio ir priesmėlio dirvožemių, tarp kurių aukštesnėse vietose įsiterpę velėniniai karbonatiniai nuardyti priesmėlio ant žvyro bei smėlio dirvožemiai. Tipiški velėniniai karbonatiniai dirvožemiai, susidarę ant gėlavandenių klinčių lęšių ar kalkinių klodų, paplitę Skroblaus ir kai kurių kitų upių slėniuose, ežerų pakrantėse.

-4-

Saugomi objektai. Parkas suskirstytas į 4 funkcines zonas: konservacinę, apsauginę, rekreacinę ir ūkinę. Komservacinė zona (rezervatai ir draustiniai) užima 26580 tūkst. ha (47,5% teritorijos) plotą. Griežčiausias apsaugos režimas yra 3 gamtiniuose rezervatuose, kurių bendras plotas – 2080 ha. Musteikos rezervatas apima Musteikos upelio aukštupį ir jį supančius miškus. Pavilnio rezervate saugomos Pavilnio upelio aukštupio slėnis. Skroblaus rezervatas apima Skroblaus upelio vidurupį ir žemupį tarp Kapiniškių ir Dubininko į šiaurę nuo Merkinės miestelio esantį Merkinės geomorfologinį draustinį. Parke iš viso yra 28 draustiniai. Vertingiausi Dzūkijos upių tinklo elementai saugomi ir Grūdos, Netiesų hidrografiniuose draustiniuose. Negausios nacionalinio parko pelkės saugomos Dėlyno, Didžiabalės, Bakanauskų, Imškų telmologiniuose draustiniuose. Vieninteliame botaniniame Subartonių miško draustinyje saugomi parke retai tesutinkami, Dzūkijos aukštumoms būdingi eglynai su ąžuolo priemaiša ir turtinga žoline augalija. Parke saugoma apie 60 gamtos paminklų, tarp jų – 18 kraštovaizdžio objektų – Ūlos, Merkio ir Nemuno skardžiai, įdomios griovos, šaltiniai, atodangos, kalvagūbriai, daubos ir ežerai. Žinomiausi gamtos paminklai yra šaltinis “Ūlos akis”, senosios bitininkystės reliktai – drevėtos pušys arba drevės, Lietuvio liepa Margonių kaime, Zervynų ąžuolas.

Kultūros paveldas. Girinių dzūkų kaimuose išliko tradicinė kaimų struktūra ir žemėnauda, savitas gyvenimo būdas. Kultūriniai draustiniai parke užima 860 ha plotą. Tai Musteikos etnokultūrinis draustinis, apimantis Musteikos kaimą ir jo aplinką. Panemunių dzūkų kaimų erdvinę planinę struktūrą bei etnines tradicijas reprezentuoja Žiogelių etnokultūrinis draustinis. Siekiant išsaugoti istorinį Merkinės miestelį, įsteigtas Merkinės urbanistinis draustinis. Istorine praeitimi ir gražiais vaizdais garsūs Merkinės ir Liškiavos piliakalniai, Liškiavos alkakalnis. Kaimuose iki šiol pinama iš šiaudų, vytelių ir balanų, audžiama. Dzūkijoje labai senos drevinės bitininkystės tradicijos, kurias mena prie Musteikos esantis bitininkystės takas. Penki etnografiniai ansambliai dainuoja senąsias dzūkiškas dainas, Marcinkonių ir Margionių kluonuose vyksta spektakliai ir įvairūs renginiai. Subartonių memorialinis draustinis įkurtas Subartonių kaime ir jo apylinkėse, siekiant išsaugoti ir eksponuoti rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtinės aplinką. Parke saugoma 20 akmens amžiaus stovyklų (Merkinės, Netiesų, Puvočių, Glyno ežero apylinkėse, Ūlos pakrantėse), 10 architektūros, daugiau nei 40 dailės paminklų (daugiausia Merkinės, Liškiavos ir Marcinkonių bažnyčiose bei jų šventoriuose). Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčia bei buvęs domininkonų vienuolynas statyti 1704 – 1720 m. Bažnyčia vėlyvojo baroko stiliaus, joje esantys septyni rokoko stiliaus altoriai yra vieni vertingiausių rokoko pavyzdžių Lietuvoje. Merkinės Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčia – architektūros paminklas, joje yra 11 dailės paminklų. Daug ir kitų memorialinių vietų. Pokario kovas mena atstatytos partizanų žeminės Viršurodukyje ir Kasčiūnų kaime, Kazimieraičio (plk. Juozo Vitkaus) slėptuvės liekanos prie Skroblaus, Merkinės kryžių kalnelis. Klepočių, Lizdų ir Druskinikų kaimuose išliko kryžiai 1944 m. gruodžio 24 d. tragedijai įamžinti, kai NKVD baudėjai sudegino 70 sodybų, nužudė 37 žmones. Merkinėje yra kraštotyros (centrinė aikštė), Lietuvių laisvės kovų ir kančių (Seinų g. 8) muziejai. Parko informacijos centre (Vilniaus g. 3) – dailės galerija. Marcinkonyse yra etnografijos muziejus (Miškininkų g. 6) bei Čepkelių valstybinio rezervato gamtos muziejus (Šilagėlių g. 11).

Upės. Parko teritorija priklauso Nemuno baseinui. Į parką patenka Nemuno vidurupis, Merkio, Ūlos, Grūdos upių atkarpos, unikalus Skroblaus upelis-iš viso apie 30 upių ir upelių. Jas maitina gruntiniai vandenys, todėl upių ir upelių nuotėkis parko teritorijoje yra pastovesnis nei kitose Lietuvos vietose. Nemunas 92,4 km teka vakariniu parko pakraščiu. Pagrindinis Nemuno intakas Dainavos lygumoje yra Merkys, kuris 37 km teka šiaurine parko dalimi. Rytiniu pakraščiu prateka Ūla-didžiausias Merkio intakas. Jos ilgis siekia 84 km, o Dzūkijos nacionaliniame parke-25 km. Žemiau Zervynų Ūla kerta kopų ruožą ir teka siauru konjonišku slėniu su vaizdingais, nuolat ardomais skardžiais. Kitas Merkio intakas – Grūda -pasižymi plačiu salpiniu slėniu, labai gausiomis kilpomis. Skroblus – vienas įspūdingiausių Lietuvos upelių. Jo ilgis – tik 17,3 km. Debitas upelio pradžioje – 8 litrai per sekundę, o ten, kur upelis įteka į Merkį – 700 litrų per
sekundę. Kito tokio trumpo ir vandeningo upelio Lietuvoje nėra. Skroblaus baseine intensyviai vyksta geomorfologiniai procesai. Kai kurie duburiai labai įspūdingi – gilūs, stačiašlaičiai, ūksmingi. Kitos įdomesnės parko upės tai Strauja, Apsingė, Kempė, kanjoninio tipo Povilnio ir Išrūginio upeliai, įtekantys į Ūlą, žemės gelmėse pradingstantis Būkaverksnio upelis.

Ežerai. Dzūkijos nacionaliniame parke yra 48 ežerai, kurių bendras plotas-apie 232 ha. Didžiausi jų-Lizdų (27 ha), Lyno (18,5 ha), Gelovinės (15,9 ha), Glyno (15,9 ha), Galvinio (12,4 ha), Gilšės (10,6 ha), Kastinio (10,1 ha). Smėlingą Nemuno terasinę lygumą kertančiame dubaklonyje parko šiaurės vakarinėje dalyje yra susitelkę Krakinio, Ežerinio, Lizdų, Galvinio, Kazamkėlio, Bedugnio, Giluišio, Balaežerio, Netiesio, Netiesėlio, Dumblinio, Pakampio, Ešerinio, Pilšelio, Laujos ežerai. Masališkio duburyje ties Subartonimis telkšo Gelovinė, Gilšė, Kampinis, Pakelinis, Linmarkas. Šie ežerai dažniausiai yra siauri, gilūs, stačiais krantais, dažnai vingiuoti. Senslėnio teritorijoje telkšo Mergelės akelių, Glyno ežerai. Termokarstiniai ežerai yra išsidėstę Dzūkijos kopų masyve. Jų dubenys susidarė vėliau, praėjus gana ilgam laikui po ledynų išnykimo, kai klimatas gerokai atšilo ir išnyko amžinasis įšalas, ištirpo palaidoti ledo luitai. Tai Bakanauskų, Trikampio, Kastinio, Mekšrinio, Išrūginio, Versminio ir kiti ežerai. Jie dažnao taisyklingai apvalūs ar ovalūs. Daugelis jau gerokai užžėlę ir sunkiai prieinami.

Šiuo metu Jūs matote 37% šio straipsnio.
Matomi 1745 žodžiai iš 4746 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.