Lietuvos narystė ES ir globalizacija
5 (100%) 1 vote

Lietuvos narystė ES ir globalizacija

Turinys:

Įvadas. 3

1. Globalizacijos koncepcija. 5

1.1. Globalizacijos procesą generuojantys veiksniai. 6

2. Globalizacija ir regionalizacija. 7

3. Lietuvos kelias į Europos Sąjungą. 8

4. Stojimo fiskalinės pasekmės 9

5. Ekonominės pasekmės. 10

5.1. Laisvas prekių judėjimas. 10

5.1.1. Užsienio prekybos pasikeitimai. 10

5.1.2. Mokesčių politikos pasikeitimai. 11

5.1.3. Inovacijų panaudojimo galimybės. 12

6. Paslaugų ir kapitalo judėjimo laisvė. 14

7. Laisvas asmenų judėjimas 15

8. Globalizacijos poveikis Lietuvos ekonominei plėtrai: 17

Išvados. 21

Literatūros sąrašas: 24

Įvadas.

Jonas Aistis, užkluptas karo Pietų Prancūzijoje, 1940 metais pradėjo rašyti traktatą „Pastovios taikos sąlygos“. Po šito karo baisybių žmonija, susiskaldžiusi į rases ir luomus, pagaliau turės paklusti vieningai pasaulio tvarkai, pasak poeto. „Turės atsirasti tautų bendruomenės valdžia, kuri apims visą žmoniją. Atskiros tos bendruomenės dalys liks savarankiškos ir laisvos savo viduje. Nebus pažeista nei tautybė, nei pasaulėžiūra. Valdžią sudarys tik centralizuotas žmonių buičiai aprūpinti įstaigų tinklas“ . Praėjo pusšimtis metų, ir ta poetinė utopija virto realybe. Pirmiausia ėmė vienytis Europa, nusiaubta dviejų pasaulinių karų. 1957 metais šešios valstybės: Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietija, supratusios, kad bekompromisė konkurencija tarp jų gali duoti tik laikinos naudos, bet ilgainiui sukelia chaosą, įkūrė Europos ekonominę bendriją, siekiant ekonominiu požiūriu integruoti Europą. 1993 m., įsigaliojus Mastrichto sutarčiai, EEB buvo pavadinta EB ir tapo dabartinės Europos Sąjungos pagrindu. Dabar Europos Sąjunga, kuri yra savotiškas Jono Aisčio vizijos prototipas, apima 25 valstybes-nares, tarp kurių yra ir Lietuva. Laikui bėgant, ES vis daugiau tampa valstybių aktyvumo traukos centru, siekiančiu glaudesnės ekonominės ir politinės integracijos vardan savo piliečių gerovės užtikrinimo, taikos ir stabilumo Europoje.

Paskutinio dešimtmečio ekonominėje literatūroje pasaulinės ekonomikos būklė ir tolesnio jos vystymosi tendencija priimta traktuoti kaip globalizacijos procesą. Prasidėjęs XX amžiuje jis vyksta ir toliau. O šio proceso tikslas – „užtikrinti saugumą ir progresą, pasikeisti informacija ir moderniausiomis technologijomis, išlaikyti įtakos sferas (pavyzdžiui, ekonomines, politines)“ . Šiandien įvairiems globalizacijos aspektams skiriamas vis didesnis dėmesys, taip pat ir Lietuvoje, ypač tyrinėjant integraciją į ES.

Plačiąja prasme globalizacija galima vadinti visų šiuolaikinio socialinio gyvenimo aspektų pasaulinių sąsajų plėtimąsi, gilėjimą, ir spartėjimą . Globalizaciją galima apibrėžti kaip „pasaulinį bendrų gamybos, technologijos, vadybos šablonų, socialinių struktūrų, politinių organizacijų, kultūrų ir vertybių panašėjimą, procesą, kuris veda link bendrų supranacionalinių institucijų ir -galų gale – link vieningos visuomenės“ . Šis procesas ir skiriasi nuo internacionalizacijos -intensyvėjančių ryšių tarp valstybių, kurios vis dėlto tebelieka pagrindiniai veikėjai – tuo, kad randasi valstybių sienas ir pasidalijimus pereinantys tinklai, vienokiu ar kitokiu laipsniu apjungiantys valstybes į bendriją, kur veikia vieningi principai ir vertybės.

Skirtingų sričių tyrinėtojai globalizacijos sąvoką vartoja tam tikros jų specializacijos srities globaliniams procesams įvardinti. Šiame darbe globalizacija bus tiriama ekonominiu aspektu, kaip integracijos procesas, keičiantis ūkio struktūrą, darbo pasidalijimą, gamybos veiksnių judėjimo apimtis ir mastą, pabandysiu atskleisti globalizacijos proceso vystymosi veiksnius, ekonomines ir socialines pasekmes, parodyti šio proceso prieštaravimus. Šis darbas bus skirtas aptarti mūsų valstybės narystę Europos Sąjungoje, jos padarinius Lietuvai, užsienio prekybos politikai, ekonominiams pasikeitimams, bei Lietuvos Respublikos žmonių gerovei.

Atsakyti į šiuos klausimus yra aktualu dėl to, kad globalizacijos procesas be abejo liečia Lietuvą, dėl to, kad Lietuva nuo 2004 metų, įstojus į Europos sąjunga, yra šios globalios organizacijos neatskiriamoji dalis, ir nenutraukiamai jaučia jos poveikį.

Dabartinė Europos Sąjunga

Šaltinis: http://europa.eu.int – puslapis Internete apie Europos Sąjungą. 1 pav.

1. Globalizacijos koncepcija.

Globalizacijos sąvoka yra palyginus nauja, pradėta vartoti XX a. penktojo dešimtmečio viduryje. Tradiciškai globalizacijos samprata ekonominiu požiūriu siejama su viso pasaulio valstybių ekonomine priklausomybe, kurią lemia vis didėjantis prekių, paslaugų ir kapitalo srautų judėjimas per sienas bei plintančios technologijos. Daug platesnis ir pažangesnis yra šiuolaikinis globalizacijos supratimas. Globalizacija aprėpia ne tik ekonomiką, bet ir mokslą, švietimą, technologijas, kultūrą, valdymą. Tai nėra naujas reiškinys, tačiau dabartinėje eroje įgauna išskirtinių bruožų. Pagal Šiškovą , šiuolaikiniam globalizacijos etapui būdinga tai, kad ji įgauna naują kokybę, kai išsisklaidžiusių pasaulio valstybių ekonominė bendrija perauga į vientisą ekonominę sistemą. Globalizacija – tai procesas, kuriam vystantis
nacionalinės gamybos ir finansų struktūros vis labiau tampa priklausomos nuo sandėrių su užsienio subjektais. Šiomis sąlygomis nacionaliniai ūkiai tampa vieningo pasaulinio ūkio elementais, o jų likimą lemia šio organizmo, kaip visumos, raida. Naujos rinkos, naujos technologijos, nauji dalyviai bei naujos taisyklės kaip niekada anksčiau stipriau bei greičiau susieja viso pasaulio žmones. Tačiau vieniems atveria didžiules pasirinkimo galimybes, kitiems – apriboja jas, sukuria naujus pavojus žmogaus saugumui tiek turtingose, tiek skurstančiose šalyse, atskiria ir suskaldo visuomenes.

1.1. Globalizacijos procesą generuojantys veiksniai.

Kaip buvo minėta, XX a. stiprėjanti nacionalinių ūkių tarpusavio priklausomybė ir pasaulinės ekonominės sistemos vientisumas įžengė į naują fazę. Tai lėmė šie V. Baumilienės išskirti veiksniai :

 Gamybos internacionalizacija ir jos kokybiniai pokyčiai;

 Kapitalo rinkos internacionalizacija;

 Tarptautinės ekonominės politikos liberalizacija;

 Integracijos proceso kokybiniai ir kiekybiniai pokyčiai;

 Tarptautinių ekonominių organizacijų vaidmens didėjimas ir kt.

Visų pirma, globalizacijos procesą lėmė šiuolaikinės gamybos internacionalizacija, kurią sąlygoja gamybinių jėgų raida. Jų evoliucijos metu, atsiradus naujoms technologijoms bei sudėtingesnei produkcijai, paaiškėjo, kad bet kurioje šalyje gaminti visas produkcijos rūšis tiesiog neapsimoka. O dėl vis gilėjančio tarptautinio darbo pasidalijimo, pereinama prie gamybos specializacijos. Taip pat svarbų vaidmenį plečiantis ryšiams tarp įvairių šalių gamintojų vaidina naujos transporto ir ryšių priemonės, ypač platus „Interneto“ tinklas, bei sistemos, leidžiančios iš vieno centro valdyti įvairiose šalyse išdėstytas gamybas.

Kitas pasaulinės ekonomikos globalizacijos veiksnys yra kapitalo internacionalizacija, savo ruožtu gilinanti gamybos internacionalizaciją: tarptautinio kapitalo savininkai vysto savo įmonių, esančių įvairiose pasaulio šalyse, specializaciją, plečia jų produkcijos pasaulinę prekybą. Kartu vystosi gamybinio kapitalo tarptautinė nuosavybė. Tokių firmų pavyzdžiu yra jau seniai žinomos ir šiuo metu sparčiai augančios transnacionalinės kompanijos, kurios dabar kontroliuoja nuo1/3 iki1/2 pasaulinės pramonės produkcijos, virš ½ tarptautinės prekybos ir apie 80 proc. naujos technikos ir technologijų.

Reikšmingas pasaulinės ekonomikos globalizacijos veiksnys yra tarptautinės ekonominės politikos liberalizacija, kuri palengvina prekių ir kapitalo judėjimą tarp šalių. Pavyzdžiui, visuotinis susitarimas dėl prekybos ir tarifų (GATT), vėliau Pasaulinės prekybos organizacija, leido mažinti muitus tarp išsivysčiusių šalių iki 3,5 – 5 proc.

Ekonomikos globalizacijos procese svarbų vaidmenį suvaidino integracijos kokybiniai ir kiekybiniai pokyčiai. Susiformavus ES, kuriai nuo 2004 metų priklauso jau 25 valstybės, susidarė sąlygos jos viduje siekti tolesnės gamybos pažangos, kuriant imlesnes prekių, kapitalo, darbo jėgos rinkas. Europos integracijos procesą 2007 m. dar labiau sustiprins dviejų valstybių įstojimas į ES. Integracija dažniausiai yra regioninio pobūdžio susivienijimai. Kai kurių mokslininkų nuomone, integracija įeina į globalizacijos turinį, nes sustiprina integruotų šalių įtraukimą į vientisą pasaulinį ūkį per besiplečiančias rinkas ir kitus procesus .

2. Globalizacija ir regionalizacija.

Globalizacija yra šiuolaikinės ekonominės pažangos forma, ir vien dėl to ji nesulaikoma. Dalyvavimas globalizacijos procese, kaip jau minėjau, užtikrina prekybos plėtrą, technologijų sklaidą ir inovacijas, suteikia galimybių plėsti rinkas ir dalyvauti žinių bei patirties mainuose, žodžiu, leidžia plėsti ir ugdyti gamybą bei kelti gerovę.

Kalbant apie globalizaciją, Lietuvos ekonomikos atveju vis dėlto pirmiausia reikėtų skirti dėmesį regionalizacijai ir ekonomikos integracijai į Europos Sąjungą. Regionalizacija nėra nei vien tiesioginė globalizacijos raiška, nei koks nors jos neigimas ar priešinimasis jai. Regionalizacija – tai pasaulio tautų ir vyriausybių priemonė prisitaikyti prie nesulaikomo ekonominės pažangos nešėjos – globalizacijos, kuri vyksta, kaip žinoma, ignoruodama bet kokius valstybių interesus ir strategijas. Regionalizacija, kalbant iš esmės, yra tas pats nacionalinių ūkių integravimo į didesnį vienetą procesas, tiktai vykstantis regiono mastu. Šia prasme galime sakyti, kad regionalizacija yra regioninė globalizacijos forma .

Tačiau iš kitos pusės tokius regioninius susivienijimus, kaip Europos Sąjunga, neseniai susikūrusi Afrikos Sąjunga, taip pat Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos asociacija NAFTA ir t.t, galima laikyti „antiglobalizacijos“ pavyzdžiais, nes globalizacija yra procesas, kuriuo metu į vientisą sistemą vienijasi visas pasaulis. O šios organizacijos yra uždaros regioninės ekonominės sąjungos, globalios tik tam tikro susivienijimo viduje. Pavyzdžiui ES pagrindas yra taip vadinama „bendroji rinka“, pagrįsta keturiomis laisvėmis: prekių, kapitalo, paslaugų ir žmonių laisvas judėjimas iš vienos valstybės narės į kitą, tarsi visa tai vyktų vienoje šalyje – be patikrinimų pasienyje ir be muitų. Tačiau šis principas veikia tik Sąjungos viduje, tarp 25 valstybių narių.
prekyba bloko viduje vyksta, panaikinus muitus, tačiau prekiaujant su šalimis, nepriklausančiomis jam, ES taiko bendrąjį muitų tarifą ir vykdo bendrą prekybos politiką. Dar vienu pavyzdžiu būtų žmonių judėjimo laisvės apribojimai. ES valstybės su aukštu pragyvenimo lygiu traukia emigrantus, laimės ieškotojus iš Rytų Europos, Azijos bei Afrikos. Jau dabar Vokietija negali susidoroti su turkų antplūdžiu, o Prancūziją nelegaliai „užkariauja“ musulmonai. ES šalys jau suvokė ekonominių emigrantų grėsmę ir prieš juos užsklendžia duris. Bet ne tik ES nepriklausančių šalių gyventojams taikomi judėjimo apribojimai. Keisčiausia, kad, propaguodamos keturias laisves, kai kurio valstybės narės taiko limitus ir 2004 metais į ES įstojusioms Rytų Europos šalims: pavyzdžiui, Vokietijoje 7-8- metus po įstojimo į ES šių valstybių neturės teisės įsidarbinti . To pasekoje iškyla klausimas ar regionalizacija neprieštarauja globalizacijos principams.

Nors Europos Sąjungą galima laikyti tam tikra prasme vienu iš „antiglobalizacijos“ pavyzdžių, uždara regionine ekonomine sąjunga, vis dėlto Lietuvos kontekstui svarbus būtent Europos Sąjungos kaip pasaulio ekonominės galybės aspektas, nes ji, sprendžiant iš strateginių Lietuvos politikos tikslų, tapo pagrindine globalizacijos instrumentų „nešėja“ į Lietuvos rinką.

Europos Sąjunga – tai tautų, valstybių, kultūrų bendrija, kurioje globalumas nenaikina savitumo, atvirkščiai, joje savitumas dar labiau išryškėja.

Pasaulio ekonomikos globalizacija buvo vienas iš pagrindinių Europos integracijos katalizatorių, kaip ir bendras siekis išvengti konfliktų ir karų Europos kontinente. Tačiau plėtra negali remtis vien tik ekonomika. Todėl Europos Sąjunga ir tampa ne vien ekonomine sąjunga, bet ir politine sąjunga kurią vienija visų jai priklausančių valstybių ir dar siekiančių narystės šalių bendri interesai.

3. Lietuvos kelias į Europos Sąjungą.

1990 m. kovo 11 d. Lietuvai sunkiai atgavus nepriklausomybę, valdžia pasirinko naują orientavimosi kryptį – Vakarų link, užsibrėžė naują tikslą – integraciją į Europos Sąjungos bloką, didžiausią regioninį ekonominį susivienijimą pasaulyje. Kelias į politinio ir socialinio saugumo tvirtovę nebuvo trumpas ir lengvas. Integraciją į šią organizaciją vyko keliais etapais. Dar 1995 gruodžio 8 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė pateikė oficialią paraišką Lietuvai tapti Europos Sąjungos nare. 1999 m. gruodžio 10 – 11 d. Helsinkyje Europos Viršūnių Taryba pakvietė Lietuvą pradėti derybas dėl narystės ES. Jau 2000 m. vasario 15 d. pradėjusi oficialias derybas dėl narystės Europos Sąjungoje, 2001 metus baigė suderinusi 23 derybinius skyrius ir, pasivijusi dvejais metais anksčiau derybas pradėjusias šalis kandidates, Lietuva tapo „aukso vidurio“ dalimi“ . Visos derybų delegacijos tikslas buvo užtikrinti Lietuvai palankias narystės ES sąlygas ir įgyvendinti strateginius valstybės tikslus – baigti derybas 2002 metais, o 2004 metais su pirmąja banga tapti ES nare. Derybose dėl narystės buvo nagrinėjama ne vienas ar keli specifiniai klausimai, bet procesas – Lietuvos pasirengimas narystei ES, kuris apėmė ES teisės aktų nuostatų perėmimą daugelyje sričių. Iš viso buvo deramasi dėl 31 derybinių skyrių: Šaltinis: Purlys V., Lietuvos derybos dėl narystės Europos Sąjungoje, 2002 2 pav.

Delegacijos bendrų pastangų, gero strateginio planavimo, deramai pravestų reformų įvairiose srityse, bendradarbiavimo su interesų grupėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis dėka, delegacijai pavyko pademonstruoti valstybėms narėms, kad Lietuva yra verta būti tarp jų ir jau 2002 m. gruodžio 13 d. Kopenhagoje derybos oficialiai buvo baigtos ir Lietuva buvo pakviesta tapti ES nare. Beveik po metų, 2003 m.balandžio 16 d. Atėnuose ES ir Lietuva kartu su kitomis 9 valstybėmis kandidatėmis pasirašė Stojimo sutartį. 2003 m. gegužės 10-11 d. vyko Referendumas dėl Lietuvos narystės ES, kuriame dalyvavo 63,37 proc. rinkėjų, kurių 91,07 proc. pasisakė už stojimą į šią organizaciją . Pagaliau 2004 m. gegužės 1d. Lietuva tapo pilnaverte ES nare. Svarbu įvertinti šio įvykio pasekmes.

4. Stojimo fiskalinės pasekmės

Lietuva, kaip ir kitos ES narės, įstojusi į Sąjungą moka į jos biudžetą 1 proc. surinkto pridėtinės vertės mokesčio (PVM), 1,27 proc. biudžeto įplaukų, apskaičiuojamų nuo šalies bendrojo vidaus produkto, taip pat surenkamus importo muitų mokesčius bei rinkliavas už importuojamus žemės ūkio produktus . Be to, derinant Lietuvos teisės normas, didinami kai kurie ES reglamentuojami mokesčiai bei griežtinami kiti standartai, dėl kurių gali brangti apmokestinamosios prekės ir paslaugos. Tačiau kartu Lietuva gauna išmokas iš ES biudžeto, nors jos gana aiškiai sutelktos į tam tikras sritis (žemės ūkį, infrastruktūrą) ir panaudojimo būdus (įrangai modernizuoti, mokymams). Be to, narystė ES kai kurių produktų kainas gali spausti mažėjimo linkme. Bendras ekonominės narystės ES naudos ir kaštų balansas yra sunkiai įvertinamas kokybiškai, nors palyginti finansinius srautus tarp ES ir Lietuvos biudžetų galima gana lengvai ir tai rodo aiškų teigiamą balansą Lietuvos naudai.
m. duomenimis, 2004–2006 m. Lietuva į ES biudžetą turėtų sumokėti apie 510 mln. eurų, o iš Sąjungos gauti apie 2,67 mlrd. eurų (sumos suderėtos stojimo derybų metu). Taigi, įstojus į ES, Lietuva gauna didesnes finansines galimybes, kurio naudojamos šalies ekonominiai padėčiai gerinti.

5. Ekonominės pasekmės.

Europos Sąjunga – svarbiausia pasaulyje vieninga rinka, apimanti netoli 400 milijonų gyventojų. Visų pirma, Lietuvai įžengus į plačią ES rinką, padidėjo importo ir eksporto rodikliai. Palyginti 2004 metų ketvirtojo ketvirčio užsienio prekybos rezultatus su tuo pačiu 2003 metų laikotarpiu, užsienio prekybos augimas buvo žymus: apyvarta išaugo 2670,0 mln. Lt (18,8 proc.), eksportas – 1641,5 mln. Lt (28,4 proc.), importas – 1028,5 mln. Lt (12,2 proc.). Statistikos departamento duomenimis 2005 m. sausio–vasario mėn., palyginti su 2004 m. sausio–vasario mėn., eksportas ir importas dar padidėjo atitinkamai 18,8 proc. ir 13,1 proc.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2359 žodžiai iš 7619 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.