Lietuvos persitvarkymo sąjūdis
5 (100%) 1 vote

Lietuvos persitvarkymo sąjūdis

TURINYS

Įvadas………………………………………………………………………………………………………………………………….2I. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ištakos……………………………………………………………………………..3

II. Lietuvos Sąjūdžio susiformavimas……………………………………………………………………………………. 5

III. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai……………………………………6

IV. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklos raida………………………………………………………………….9

V. Tolimesnis LPS formavimasis ir politiniai siekiai………………………………………………………………12

VI. Organizacinė struktūra…………………………………………………………………………………………………..16

Išvados………………………………………………………………………………………………………………………………18

Šaltinių sąrašas…………………………………………………………………………………………………………………..19

ĮVADAS

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis tai Lietuvos politinis-visuomeninis judėjimas, kuris siekė pertvarkyti sovietinės Lietuvos politinį, ekonominį, kultūrinį gyvenimą, reiškė Lietuvos valstybingumo siekius. Sąjudžio tema mūsų laikų visuomenėje dažnai užmirštama ir deramai neįvertinta, praradusi aktualumą, nors labia smulkios ir padrikos informacijos informacijos gana daug. Todėl šiame darbe bandysiu apibendrintai ir sistemingai apžvelgti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrimosi raidą nuo pačių pirmųjų jo užuomazgų iki plačiai išaugusios organizacijos, kuri turėjo didžiulę, turbūt lemiamą, įtaką Lietuvos valstybės atsiskyrimui nuo Tarybų Sąjungos ir visiškai nepriklausomos valstybės susikūrimui, pagrindinų dabartinių politikų susiformavimui. Paminėsiu pagrindines šio sąjūdžio susikūrimo aplinkybes, ideologines politines nuostatas, bei organizacinę politinę raidą, kuri apima daugiausia 1988−1989 m. Taip pat bandysiu išskirti pagrindinius sąjūdžio bruožus, kurie leidžia šią organizaciją priskirti megapoliniai t.y. viską apimančiai organizacijai, kuri Lietuvoje tuo metu turėjo pagrindinę reikšmę ir apjungė t.y. konglomeravo daugelį skirtingų organizacijų ir draugijų, kurių siekis buvo vienas – Lietuvos valstybės suverenitetas. Rašydama šį darbą rėmiausi įvairiais šaltiniais, dalis informacijos paimta iš periodinių leidinių straipsnių,dalis– remiantis knygomis, enciklopedijomis, žodynais, internetine medžiaga ir svarbiausia šio proceso liūdininkų citatomis, prisiminimais.

I. LIETUVOS PERSITVARKYMO SĄJŪDŽIO IŠTAKOS

Didžiulę ir turbūt pagrindinę įtaka Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui padarė labai svarbus, tiksliau svarbiausias, įvykis. Žinoma, anksčiau ar vėliau Lietuva būtų pribrendusi šiems persitvarkymo pokyčiams, nes ir anksčiau buvo puoselėjamos šios idėjos, tačiau aplinkybės susiklostė labia palankiai kuomet 1985 m. Tarybų Sąjungos komunistų partijos politinio biuro generaliniu sekretoriumi ir realiuoju valstybės vadovu tapo M.Gorbačiovas. Siekdamas išjudinti sustabarėjusią, neefektyvią TSRS ekonomiką, jis pradėjo garsiąją „perestroiką“ – persitvarkymą. Susilpnėjo žmonių persekiojimai dėl ideologijos, kuri neatitiko oficialiosios valdžios nuomonės, pradėjo plisti nuomonių įvairovė. Rusijoje organizavosi neformalūs judėjimai, suaktyvėjo disidentų veikla įvairiuose klubuose, o vėliau ir viešuose renginiuose bei gatvėse, girdėjosi arši stalininio teroro ir komunistinio totalitarizmo kritika, tačiau šių judėjimų organizatorių ir dalyvių jau niekas nesuiminėjo, visagalė KGB tylėjo,niekaip negalėjo riboti šių judėjimų. Baimė pamažu traukėsi iš žmonių sąmonės. Tačiau Lietuvoje tuo metu tebebuvo brežnevinis „sąstingis“ . Lietuvos komunistų partijai, o per ją ir visam kraštui vadovavo P.Griškevičius, gero gyvenimo mėgėjas, „tipiškas lietuviškas L.Brežnevo atitikmuo“ , nuolat laukiantis, ką pasakys Maskva. Tačiau „perestroikos“ vėjai jau pasiekė ir Lietuvą. Apie nepriklausomybės atkūrimą dar niekas garsiai nekalbėjo, bet ir Lietuvoje pradėjo organizuotis neformalūs sambūriai, savotiški diskusijų klubai.

1987 m. ypač išryškėjo rūpestis kultūros paveldu, buvo įkurta Paminklosaugos draugija, kurios pirmininku išrinktas filosofas R.Ozolas. Vilniuje akademinis jaunimas, paminklosaugos entuziastai 1987 m. kovo mėnesį įkūrė klubą „Talka“, gegužės mėnesį – ekohumanistinė draugija, besirūpinanti gamtos apsauga – „Santarvė“, vėliau pasivadinusi „Žemynos“ klubu. Aktyviai reiškėsi anksčiau Lietuvoje negirdėtas žaliųjų judėjimas. Teoriškai tai nebuvo politinė organizacija. Žalieji reikalavo gamtos išsaugojimo, nors tarp „eilučių“ buvo suprantama, kad tai galima pasiekti tik nepriklausomoje Lietuvoje. Lietuvos gamtos apsaugą ypač suaktualino rašytojo V.Petkevičiaus, akademiko V.Statulevičiaus viešai reikšti protestai prieš naftos gręžimo platformos statybą Baltijos jūroje netoli Kuršių Nerijos.
„Žinijos“ draugijoje įsikūrė Vilniaus universiteto prof. B.Genzelio vadovaujamas klubas „Istorija ir kultūra“. Prie žurnalo „Kultūros barai“ veikė filosofo K.Stoškaus vadovaujamas klubas, rinkdavęsis Menininkų rūmuose. Susirinkusieji gvildeno bendrosios kultūros, kūrėjo atsakomybės problemas, čia pasigirsdavo ir labai aštrios kritikos esamam režimui, bei minčių apie būtinumą šį režimą keisti. Prie Mokslų Akademijos žinomi ekonomistai K.Antanavičius, A.Buračas, K.Prunskienė ir E.Vilkas įsteigė ratelį, kuriame diskutuojant apie krašto ekonominę padėtį buvo svarstomos Lietuvos ekonomikos savarankiškumo galimybės ir pasekmės . Panašūs procesai vystėsi ir kituose miestuose. Taip ryškėjo neformalūs lyderiai, vėliau tapę Sąjūdžio kūrėjais ir veikėjais. Vilniuje ėmė veikti ir daugelis intelektualų diskusijų klubų. Lietuvių inteligentijos siekis kurti platesnio pobūdžio organizaciją išryškėjo taip pat 1987 m.

1987 m. gegužės mėnesį Česlovo Kudabos ir kitų pastangomis buvo įkurta organizacija, pavadinta Lietuvos kultūros fondu. Jo tiesioginis uždavinys buvo kultūros paveldo puoselėjimas, tyrimai, lėšų kultūros paminklams restauruoti rinkimas. Neoficialūs organizacijos tikslai buvo daug platesni, bet šiai organizacijai nebuvo lemta tapti plačia visuomenine organizacija dėl valdžios suvaržymų. Neleista steigti fondo teritorinių skyrių provincijoje, fondo veikla buvo atidžiai sekama ir kontroliuojama. Šios draugijos, rateliai, bei organizacijos viešai nedeklaravo nepriklausomybės siekio todėl jas vertinti rimtai gana sunku.

Tačiau didžiausias lūžis įvyko 1988 m. gegužės mėnesį po A.Juozaičio lankymosi pas Estijos liaudies fronto vadovus, kuris jau sėkmingai veikė kurį laiką ir siekė Estijos nepriklausomybės. Filosofo R.Ozolo bute susitikę A.Juozaitis ir B.Genzelis nusprendė, „kad panašiam judėjimui jau subrendo sąlygos ir Lietuvoje ir kad negalima palikti estų vienišų“ . Jie tarėsi su įvairių judėjimų ir klubų lyderiais apie bendrą, visus judėjimus jungsiančią organizaciją – konglomeratą. Taigi netrukus Vilniuje, prof. K.Prunskienės tuo metu vadovaujamame Žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo institute, svečiavosi Estijos mokslininkai. Profesorė organizavo visuomenės susitikimą su šiais mokslininkais. Susitikime estai papasakojo apie jų šalyje įsikūrusį Liaudies frontą, jo įsikūrimo aplinkybes ir tikslus. Pradėta kalbėti, ar nereikėtų ką nors tokio kurti ir mūsuose. Po diskusijos buvo pasiūlyta pasilikti salėje tiems, kurie šiam siūlymui pritaria. Pasilikusieji pavedė jauniems mokslininkams S.Lapieniui, A.Medalinskui ir Z.Vaišvilai susitarti dėl salės susirinkimui, kuriame būtų galima įkurti į Estijos liaudies frontą panašią organizaciją. Jaunieji mokslininkai kreipėsi į Mokslų Akademijos prezidiumo vyriausiąjį mokslinį sekretorių akad. E.Vilką. Jam nepavykus įtikinti akademiką pasekti estų pavyzdžiu, buvo pasiūlyta Mokslų Akademijos Didžiojoje salėje birželio 3 d. surengti diskusiją dėl rengiamų LTSR Konstitucijos pataisų. Akademikas, nors ir nenoriai, jaunųjų mokslininkų prašymui neprieštaravo. Jie ėmėsi organizuoti, kad į tokį renginį ateitų daugiau progresyviai mąstančių ir veikiančių žmonių.

Prie kuriamo judėjimo ištakų buvęs prof. B.Genzelis rašė, kad įvairiuose pasitarimuose „buvo numatyta sudaryti naujojo judėjimo Iniciatyvinę grupę iš 25 asmenų. Pasiskirstyta, kas ką siūlys (bet koks iš anksto pateikiamas rinktinų asmenų sąrašas salės galėjo būti sutiktas nepalankiai), prieš tai susitarus su siūlomaisiais, kad šie būtų susirinkime ir neatsisakytų dalyvauti naujos visuomeninės politinės organizacijos vadovybėje. Man buvo pavesta susitarti su Just. Marcinkevičium ir J.Juzeliūnu, nes jų, kaip autoritetingų menininkų, dalyvavimas suteiktų svorio judėjimui. Nė vieno nereikėjo įkalbinėti“ .

II. LIETUVOS PERSITVARKYMO SĄJŪDŽIO SUFORMAVIMAS

Tikrąja judėjimo pradžia paprastai laikomas Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės susikūrimas 1988 m. birželio 3 d. Mokslų Akademijos prezidiume birželio 3-ąją, penktadienį, iki pietų vyko akademiko E.Vilko vadovaujamos komisijos posėdis, rengęs LTSR Konstitucijos pataisas, turėsiančias atspindėti gorbačiovinės „perestroikos“ dvasią. Vakare Mokslų Akademijos Didžiojoje salėje buvo numatyta diskusija apie LTSR socialinę bei ekonominę plėtotę. Į ją susirinko apie 500 žmonių –pilnutėlė salė. Diskusijai vėl pirmininkavo E.Vilkas. Greta jo sėdėjo mokslininkai kiti mokslininkai.

Vos prasidėjusi diskusija apie ekonomiką pradėjo krypti politine linkme. Pirmininkaujantis E.Vilkas “nesėkmingai bandė pakreipti kalbą ekonominės diskusijos link, paversti ją nepolitine ”,– prisimena susirinkime dalyvavusi prof. K.Prunskienė. “Kalbėjome emocionaliai, kai kas net rėksmingai, tvyrojo nemaža įtampa” . Kalbėtojų netrūko, vieni jų bandė nagrinėti 1941 m. Lietuvos padėtį, kiti teikė pasiūlymus Respublikos Vyriausybei ir Aukščiausiajai Tarybai.

Nuo didžiulio skaičiaus žmonių pasisakyti, pirminkaujantis pradėjo nebesuvaldyti auditorijos ir pasiūlė visiems skirstytis, tačiau susirinkusieji akademiko siūlymo nepaklausė. Tada iniciatyvą į savo rankas perėmė jaunimas, jie susirinkusius kvietė atsikratyti baimės. Jaunas
mokslininkas fizikas Z.Vaišvila pasiūlė susirinkusiems įsteigti visuomeninį organą konstitucinėms teisėms ginti. „Reikia sukurti iniciatyvinę grupę, kuri vienytų jėgas, nes nebėra ko laukti (…) Todėl prašau siūlyti kandidatūras“ . A.Medalinskas pradėjo registruoti siūlomus kandidatus. „Auditorija siūlė žmones, kuriuos pažįsta kaip tikrus persitvarkymo šalininkus“ . Per salę buvo pasiūstas lapas popieriaus, kuriame dalyviai buvo kviečiami užsirašyti norinčius būti steigiamos organizacijos nariais. Į iniciatyvinę grupę susirinkusieji siūlė žinomus mokslininkus, rašytojus ir menininkus, kūrybinių organizacijų atstovus ir vadovus, jau veikiančių judėjimų lyderius, kitus aktyvius, jau pasižymėjusius savo veikla ir pažiūromis žmones.

Po diskusijų buvo išrinkti šie 35 Iniciatyvinės grupės nariai: R.Adomaitis, J. Bulavas, V.Bubnys, A.Buračas, A.Čekuolis, V.Čepaitis, V.Daunoras, S.Geda, B.Genzelis, A.Juozaitis, J.Juzeliūnas, A.Kaušpėdas, Č.Kudaba, B.Kuzmickas, V.Landsbergis, B.Leonavičius, M.Lukšienė, A.Maldonis, Just. Marcinkevičius, A.Medalinskas, J.Minkevičius, A.Nasvytis, R.Ozolas, R.Pakalnis, S.Pečiulis, V.Petkevičius, K.Prunskienė, V.Radžvilas, R.Rajeckas, A.Skučas, G.Songaila, A.Šaltenis, V.Tomkus, Z.Vaišvila ir A.Žebriūnas.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1663 žodžiai iš 5515 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.