Lietuvos politinės partijos
5 (100%) 1 vote

Lietuvos politinės partijos

Turinys :

Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………1

Politinės partijos……………………………………………………………………………………………………..2

Partinės sistemos…………………………………………………………………………………………………….2

Politinių partijų raida Lietuvoje………………………………………………………………………………..3

Politinių partijų įstatymas ……………………………………………………………………………………….6

Darbo partija ………………………………………………………………………………………………………….6

Lietuvos socialdemokratų partija ……………………………………………………………………………..7

Naujoji Sąjunga (socialliberalai) ………………………………………………………………………………8

Išvados…………………………………………………………………………………………………………………..9

Literatūros sąrašas…………………………………………………………………………………………………..

Įvadas

Partinės sistemos sąvoka atspindi valstybėje veikiančių ir dalyvaujančių kovoje dėl valstybės valdžios politinių partijų skaičių ir tarpusavio santykį. Partinei sistemai formuotis didelę įtaką turi politinių jėgų santykis valstybėje, visuomenės politinės kultūros lygis, rinkimų sistema ir valstybės režimas.

Politinė sistema TSRS, kuriai priklausė ir Lietuva, buvo grindžiama vienpartinio valdymo principais. 1989 m. pabaigoje pakeitus išskirtinį Komunistų partijos vaidmenį įtvirtinusius Lietuvos TSR Konstitucijos 6 ir 7 straipsnius, Lietuvoje susidarė palankios sąlygos nuomonių pliuralizmui, prasidėjo partinės sistemos formavimasis. 1992 m. spalio 25 d. visuotiniame referendume priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją, joje buvo užtikrinta piliečių teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ir asociacijas.

Tačiau visuomenės interesams atstovaujančios politinės ir visuomeninės organizacijos šalyje pradėjo kurtis dar iki šalies nepriklausomybės paskelbimo bei naujos Konstitucijos priėmimo. Antai jau 1988-1990 m. buvo įsteigta apie pusantro šimto visuomeninių organizacijų, asociacijų, bendrijų, klubų ir pan. (iš jų žymiausios – ekologines problemas kėlusios organizacijos), tuo tarpu pirmosios politinės partijos buvo įsteigtos 1989 m., tiksliau – atkurtos 1918-1940 m. Lietuvoje veikusios partinės organizacijos. Iki 1992 m. pabaigos šalyje jau veikė 11 politinių partijų; apskritai politinių partijų ir partinės sistemos raida pasižymėjo dinamiškumu: 1993-1997 m. buvo įsteigtos 24, o 1998-2003 m. – dar 17 politinių partijų. Pažymėtina, kad 1992-2003 m. politinės partijos ne tik buvo steigiamos – kai kurios iš jų nutraukė savo veiklą, „skilinėjo“, jungėsi su kitomis ir pan. Šiuo metu Teisingumo ministerijoje iš viso įregistruotos 38 politinės partijos, 23 iš jų aktyviai dalyvauja politinėje veikloje

Politinės partijos.

Partija – tai profesionalių politikų ir juos palaikančių piliečių organizacijas, siekianti laimėti rinkimus ir sudaryti valstybės vyriausybę. Jos nori įgyti teisėtą valdžią valstybėje, pačios sudaryti vyriausybę ir formuoti jos įgyvendinimą. Politikai pradėjo burtis į partijas siekdami labai konkretaus tikslo – geriau susiorganizuoti ir palengvinti sau rinkiminę kovą. Atsirado net poreikis specialiai samdyti aktyvistus, kurie dirbtų visą šį organizacinį darbą, agituotų už vieną ar kitą kandidatą. Politinė partija galutinai susiformuoja tada, kai tampa stipria organizacija, turinčia pakankamai daug partijos programą remiančių narių, organizacinį aparatą ir pagaliau savo statutą (t.y. organizacijos vidaus tvarkos taisykles). Statute būna apibrėžiamas kriterijus, pagal kurį asmuo gali būti laikomas partijos nariu arba rėmėju. Partijai laimėjus parlamento rinkimus ir įgijus parlamente daugumą, partijos lydeis automatiškai tampa ministru pirmininku.

Pagrindinis partijų veiklos finansavimo šaltinis – tai surenkamas partijos nario mokestis. Tačiau be jo politinės partijos kartais sugeba gauti lėšų ir š kitų finansavimo šaltinių, tarp kurių galima paminėti: interesų grupių subsidijas, partijai priklausančių įmonių ir organizacijų pelnas, valstybės biudžetas, subsidijomis iš užsienio.

Partinės sistemos.

Vyriausybės politikos pobūdis labai priklauso nuo susiklosčiusios partinės sistemos, kurią sudaro visos valstybėje veikiančios partijos. jeigu valstybės konstitucijoje ir rinkimų įstatymuose numatyta taikyti proporcingo atstovavimo sistemą, tai paprastai susiklosto daugiapartinė sistema. Jos sąlygomis paprastai veikia ne mažiau kaip 3-4 panašaus įtakingumo ir dydžio partijos bei aibė mažesnių partijų. Įprastas dalykas yra partijų koalicijos. Tai reiškia, kad susidaryti vyriausybėj imasi iš karto kelios partijos, kurios tarpusavio derybomis ir konsultacijomis sutaria, kokia bus vyriausybės politika, kuri partija už kurią politikos sritį imasi atsakomybės, kaip bus
paskirstyti ministrų portfeliai ir t.t. Kartais vyriausybės koalicija dar vadinama pozicija, o visos kitos partijos kurios neremia vyriausybės koalicijos, arba pozicijos, vadinamos opozicija. Labai dažnas daugiapartinės sistemos palydovas yra vadinamosios vyriausybės krizės. Tai reiškia, kad ministrų kabinetas praranda parlamento paramą, ir parlamento dauguma balsuoja, kad nebepasitiki ministrų kabinetu ir jo politika. Kartais toks balsavimas vadinamas nepasitikėjimo votumu. jeigu valstybėje yra taikoma daugumos atstovavimo (mažoritarinė) rinkimų sistema, tai tokiu atveju paprastai susiklosto dvipartinė sistema. Naudojama rinkimų sistema beveik nepalieka kitoms partijoms, išskyrus dvi stambiausias, jokių šansų laimėti rinkimus ir pretenduoti į vykdomąją valdžią. Todėl dvi stambiausios partijos paprastai dalijasi tarpusavyje apie 80-90 rinkėjų balsų, bet nė viena iš jų nelaimi daugiau negu 50-60 rinkėjų balsų. Didžiausios jos trūkumas yra tas, kad rinkėjų galimybės rinktis mažesnės negu daugiapartinėje sistemoje. Rinkėjams sunku pasirinkti todėl, kad dviejų didžiausių partijų priešrinkiminės programos daugeliu punktų visada yra labai nuosaikios. Dvipartinė sistema pranašesnė už daugiapartinę tuo, kad užtikrina didelį vyriausybės stabilumą ir retai kada susiduria su vyriausybės krizėmis.

Politinių partijų raida Lietuvoje

Visuotinai pripažįstama, kad partinė sistema – politinių partijų, veikiančių atskirose šalyse pagal atitinkamus sąveikų modelius, sąranga. Demokratizacijos procesai visuomenėje po 1990 metų lėmė labai dinamišką partinės sistemos formavimąsi Lietuvoje.

1989-1997 m. išryškėjo moderniosios daugiapartinės sistemos kontūrai bei raidos tendencijos. Tačiau galime išskirti ir šių kelerių metų atskirus etapus, kuriuose partinės sistemos raidos tendencijas sąlygojo vieni ar kiti konkretūs veiksniai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 861 žodžiai iš 2772 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.