Lietuvos politinės partijos
5 (100%) 1 vote

Lietuvos politinės partijos

1121

Turinys :

Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………1

Politinės partijos……………………………………………………………………………………………………..2

Partinės sistemos…………………………………………………………………………………………………….2

Politinių partijų raida Lietuvoje………………………………………………………………………………..3

Politinių partijų įstatymas ……………………………………………………………………………………….6

Darbo partija ………………………………………………………………………………………………………….6

Lietuvos socialdemokratų partija ……………………………………………………………………………..7

Naujoji Sąjunga (socialliberalai) ………………………………………………………………………………8

Išvados…………………………………………………………………………………………………………………..9

Literatūros sąrašas…………………………………………………………………………………………………..

Įvadas

Partinės sistemos sąvoka atspindi valstybėje veikiančių ir dalyvaujančių kovoje dėl valstybės valdžios politinių partijų skaičių ir tarpusavio santykį. Partinei sistemai formuotis didelę įtaką turi politinių jėgų santykis valstybėje, visuomenės politinės kultūros lygis, rinkimų sistema ir valstybės režimas.

Politinė sistema TSRS, kuriai priklausė ir Lietuva, buvo grindžiama vienpartinio valdymo principais. 1989 m. pabaigoje pakeitus išskirtinį Komunistų partijos vaidmenį įtvirtinusius Lietuvos TSR Konstitucijos 6 ir 7 straipsnius, Lietuvoje susidarė palankios sąlygos nuomonių pliuralizmui, prasidėjo partinės sistemos formavimasis. 1992 m. spalio 25 d. visuotiniame referendume priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją, joje buvo užtikrinta piliečių teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ir asociacijas.

Tačiau visuomenės interesams atstovaujančios politinės ir visuomeninės organizacijos šalyje pradėjo kurtis dar iki šalies nepriklausomybės paskelbimo bei naujos Konstitucijos priėmimo. Antai jau 1988-1990 m. buvo įsteigta apie pusantro šimto visuomeninių organizacijų, asociacijų, bendrijų, klubų ir pan. (iš jų žymiausios – ekologines problemas kėlusios organizacijos), tuo tarpu pirmosios politinės partijos buvo įsteigtos 1989 m., tiksliau – atkurtos 1918-1940 m. Lietuvoje veikusios partinės organizacijos. Iki 1992 m. pabaigos šalyje jau veikė 11 politinių partijų; apskritai politinių partijų ir partinės sistemos raida pasižymėjo dinamiškumu: 1993-1997 m. buvo įsteigtos 24, o 1998-2003 m. – dar 17 politinių partijų. Pažymėtina, kad 1992-2003 m. politinės partijos ne tik buvo steigiamos – kai kurios iš jų nutraukė savo veiklą, „skilinėjo“, jungėsi su kitomis ir pan. Šiuo metu Teisingumo ministerijoje iš viso įregistruotos 38 politinės partijos, 23 iš jų aktyviai dalyvauja politinėje veikloje

Politinės partijos.

Partija – tai profesionalių politikų ir juos palaikančių piliečių organizacijas, siekianti laimėti rinkimus ir sudaryti valstybės vyriausybę. Jos nori įgyti teisėtą valdžią valstybėje, pačios sudaryti vyriausybę ir formuoti jos įgyvendinimą. Politikai pradėjo burtis į partijas siekdami labai konkretaus tikslo – geriau susiorganizuoti ir palengvinti sau rinkiminę kovą. Atsirado net poreikis specialiai samdyti aktyvistus, kurie dirbtų visą šį organizacinį darbą, agituotų už vieną ar kitą kandidatą. Politinė partija galutinai susiformuoja tada, kai tampa stipria organizacija, turinčia pakankamai daug partijos programą remiančių narių, organizacinį aparatą ir pagaliau savo statutą (t.y. organizacijos vidaus tvarkos taisykles). Statute būna apibrėžiamas kriterijus, pagal kurį asmuo gali būti laikomas partijos nariu arba rėmėju. Partijai laimėjus parlamento rinkimus ir įgijus parlamente daugumą, partijos lydeis automatiškai tampa ministru pirmininku.

Pagrindinis partijų veiklos finansavimo šaltinis – tai surenkamas partijos nario mokestis. Tačiau be jo politinės partijos kartais sugeba gauti lėšų ir š kitų finansavimo šaltinių, tarp kurių galima paminėti: interesų grupių subsidijas, partijai priklausančių įmonių ir organizacijų pelnas, valstybės biudžetas, subsidijomis iš užsienio.

Partinės sistemos.

Vyriausybės politikos pobūdis labai priklauso nuo susiklosčiusios partinės sistemos, kurią sudaro visos valstybėje veikiančios partijos. jeigu valstybės konstitucijoje ir rinkimų įstatymuose numatyta taikyti proporcingo atstovavimo sistemą, tai paprastai susiklosto daugiapartinė sistema. Jos sąlygomis paprastai veikia ne mažiau kaip 3-4 panašaus įtakingumo ir dydžio partijos bei aibė mažesnių partijų. Įprastas dalykas yra partijų koalicijos. Tai reiškia, kad susidaryti vyriausybėj imasi iš karto kelios partijos, kurios tarpusavio derybomis ir konsultacijomis sutaria, kokia bus vyriausybės politika, kuri partija už kurią politikos sritį imasi atsakomybės, kaip bus
paskirstyti ministrų portfeliai ir t.t. Kartais vyriausybės koalicija dar vadinama pozicija, o visos kitos partijos kurios neremia vyriausybės koalicijos, arba pozicijos, vadinamos opozicija. Labai dažnas daugiapartinės sistemos palydovas yra vadinamosios vyriausybės krizės. Tai reiškia, kad ministrų kabinetas praranda parlamento paramą, ir parlamento dauguma balsuoja, kad nebepasitiki ministrų kabinetu ir jo politika. Kartais toks balsavimas vadinamas nepasitikėjimo votumu. jeigu valstybėje yra taikoma daugumos atstovavimo (mažoritarinė) rinkimų sistema, tai tokiu atveju paprastai susiklosto dvipartinė sistema. Naudojama rinkimų sistema beveik nepalieka kitoms partijoms, išskyrus dvi stambiausias, jokių šansų laimėti rinkimus ir pretenduoti į vykdomąją valdžią. Todėl dvi stambiausios partijos paprastai dalijasi tarpusavyje apie 80-90 rinkėjų balsų, bet nė viena iš jų nelaimi daugiau negu 50-60 rinkėjų balsų. Didžiausios jos trūkumas yra tas, kad rinkėjų galimybės rinktis mažesnės negu daugiapartinėje sistemoje. Rinkėjams sunku pasirinkti todėl, kad dviejų didžiausių partijų priešrinkiminės programos daugeliu punktų visada yra labai nuosaikios. Dvipartinė sistema pranašesnė už daugiapartinę tuo, kad užtikrina didelį vyriausybės stabilumą ir retai kada susiduria su vyriausybės krizėmis.

Politinių partijų raida Lietuvoje

Visuotinai pripažįstama, kad partinė sistema – politinių partijų, veikiančių atskirose šalyse pagal atitinkamus sąveikų modelius, sąranga. Demokratizacijos procesai visuomenėje po 1990 metų lėmė labai dinamišką partinės sistemos formavimąsi Lietuvoje.

1989-1997 m. išryškėjo moderniosios daugiapartinės sistemos kontūrai bei raidos tendencijos. Tačiau galime išskirti ir šių kelerių metų atskirus etapus, kuriuose partinės sistemos raidos tendencijas sąlygojo vieni ar kiti konkretūs veiksniai.

Partinės sistemos formavimasis ir raida 1896-1940 m.

1896-1940 m. Lietuvoje susikūrusios pirmosios politinės partijos veikė nesisteminėje politinėje erdvėje ir negalėjo suformuoti partinės sistemos sąveikos mechanizmo.

Su Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimu (1918 m. vasario 16 d.) ir Steigiamojo Seimo rinkimais (1920 m. gegužės 15 d.), sietinos dvi prielaidos, kurios buvo lemiamos partinei sistemai Lietuvoje formuotis: pirma, buvo realizuota suverenaus valstybingumo idėja, antra, buvo apibrėžtas politinių partijų vaidmuo ir vieta visuotinių rinkimų procese, tuo pačiu ir jų reikšmė politinėje sistemoje.

Vienu iš svarbiausių veiksnių, padėjusių tarpukario Lietuvoje susiformuoti daugiapartinei sistemai, reikia laikyti tuo metu priimtus parlamento rinkimų įstatymus (1919 ir 1922 metais), kuriuose buvo nustatyta proporcinė rinkimų sistema, atvėrusi kelią politinėms partijoms kurtis ir veikti.

1920-1926 m. klasikinio parlamentarizmo laikotarpiu, Lietuvoje išryškėjo dviejų partinių blokų sistema: dešiniojo (LKDP blokas (Lietuvos krikščionių demokratų partija)) ir kairiojo socialliberalinio (LSDP (Lietuvos socialdemokratų partija) ir LVLS).

Demokratijos trapumas, politinis nestabilumas tapo daugiapartinės sistemos žlugimo priežastimi. 1927 m. balandžio 4 d. prezidento sprendimu buvo paleistas Seimas, kuris jau buvo tapęs pagrindine politinių partijų idėjų raiškos arena. Tačiau partijos, nors ir netekusios parlamentinės veiklos galimybių, vis dėlto galėjo veikti užparlamentinėje erdvėje. Ryškėjant vienpartinėms valstybės valdymo tendencijoms, opozicinės partijos prarado realias galimybes įtakoti politinį procesą.

„Daugiapartinio kompromiso“ laikotarpis baigėsi 1936 m.: vasario 6 d. vidaus reikalų ministras, siekdamas „pašalinti žalingą tautai ir valstybei susiskaldymą“, politines partijas uždraudė. 1936 m. rugpjūčio 29 d. priimtas Seimo rinkimų įstatymas panaikino tiesioginių rinkimų principą ir įtvirtino netiesioginių rinkimų tvarką. Tuo dar kartą buvo patvirtintas tautininkų noras valdžioje matyti tik „savų“ organizacijų atstovus. 1936-1940 m. įsigalėjo vienpartinis tautininkų režimas.

Lietuvos partinės sistemos raida 1940-1990 m.

1940-1988 metais Lietuvoje egzistavo prievarta įdiegta sovietinė politinė sistema. Vienas iš šios sistemos atspindžių – vienpartinė sistema. Komunistinis totalitarizmas pripažino tik komunistinę ideologiją. Komunistų organizacija tapo vienintele teisėta, o visos kitos atsidūrė už įstatymo ribų. Tai reiškė ne tik vienpartinės sistemos įtvirtinimą, bet ir partijos „suvalstybinimą“, t.y. ji tapo nepavaldi jokiai kitai valdžiai.

Vienpartinės sistemos žlugimo pradžia – 1988-1989 m., kai tautos atgimimo sąjūdis sąlygojo negrįžtamus demokratizacijos procesus. Periodą – nuo 1988 iki 1990 metų – galima laikyti pereinamuoju etapu nuo vienpartinės sistemos žlugimo prie daugiapartinės sistemos kūrimosi.

Partinės sistemos raida 1990-1993 m.

Pradiniame politinių partijų kūrimosi bei partinės sistemos formavimosi etape reikšmingą vaidmenį vaidino Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Apie Sąjūdį vienijosi visos atsikūrusios arba naujai susikūrusios visuomeninės bei politinės organizacijos. 1991-1992 metais parlamente susidarė du blokai: „Sąjūdžio“, kurį sudarė JSF (Jungtinė Sąjūdžio frakcija), Nuosaikiųjų, Tautininkų, Santaros frakcijos bei opozicinis, kuriam
atstovavo SCF (Sąjūdžio centro frakcija), Kairiųjų (nuo 1992 m. vasario 11 d. – LDDP (Lietuvos demokratinė darbo partija), Lenkų, Liberalų (susikūrė 1991 m. gegužės 8 d.) ir TPF (Tautos pažangos frakcija).

1992 m. pabaigoje įvykusių Seimo rinkimų rezultatai lėmė naują jėgų išsidėstymą politinėje arenoje: dešiniąsias politines jėgas pakeitė rinkimus laimėjusios kairiosios, dalyvavusios koaliciniame LDDP sąraše. Rinkimai pirmą kartą vyko pagal mišrią rinkimų sistemą. Šie Seimo rinkimai išryškino penkis besiformuojančios partinės sistemos lyderius: LDDP, LKDP, LSDP, TS/LK (Tėvynės sąjunga/Lietuvos konservatoriai) ir LCS (Lietuvos centro sąjunga).

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1437 žodžiai iš 2772 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.