Lietuvos politinių partijų ir politinių grupių reakciją į 1905 m rusijos revoliuciją
5 (100%) 1 vote

Lietuvos politinių partijų ir politinių grupių reakciją į 1905 m rusijos revoliuciją

TURINYS

ĮVADAS

I LSDP ir LDP veikla revoliucijos laikotarpiu

1.1 Lietuvos socialdemokratų partija 1905 m.

1.2 Lietuvių (Lietuvos) demokratų partija 1905m.

1.3 LSDP ir LDP konkurencinė kova

II Didysis Vilniaus Seimas

2.1 Lietuvių suvažiavimo organizavimas

2.2 Didžiojo Vilniaus Seimo eiga

2.3 Didžiojo Vilniaus Seimo reikšmė

IŠVADOS

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Įvadas

Konservatyvi ir šovinistinė Nikolajaus II ir jo aplinkos politika, kurios laikantis buvo vengiama didesnių politinių bei socialinių reformų ir taip siekiama beatodairiškai išlaikyti neapibrėžtą monarcho valdžios autokratizmą, taip pat Rusijos kariuomenės nesėkmė kare su japonais bei finansinė krizė sąlygojo 1905 m. demokratinės revoliucijos pradžią imperijoje. Revoliucijoje veikusių politinių jėgų minimali užduotis, siekis buvo apriboti caro valdžią, iškovoti Rusijos politinės (pilietinės) tautos atstovavimo organą, įvedant konstitucinę monarchiją, ir pasiekti, jog būtų suteiktos pilietinės teisės visiems Rusijos gyventojams.

Nuo 1905 m. lietuvių klausymas Rusijos imperijoje atvirai iškilo kaip politinis, o tautinis judėjimas tapo masiškesnis ir visuomeniškai platesnis. Nuo tų metų veikla už politinį tautos savarankiškumą vis labiau plėtėsi. Šia prasme buvo ypač reikšmingi Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimai, išreiškę lietuvių tautos valią ir pasiryžimą dėl Lietuvos politinės autonomijos. Punktas apie ją buvo įrašytas į visų politinių jėgų programinius dokumentus, juo vadovaujantis buvo organizuojama tautinė-kultūrinė ir politinė veikla.

Lietuvoje veikusios dvi politinės partijos – Lietuvos socialdemokratų partija ir Lietuvių (Lietuvos) demokratų partija – telkė bendraminčius, rengė politinius dokumentus, kuriuose kėlė socialinius, krašto autonomijos, pilietinių teisių reikalavimus. Socialdemokratai vasario mėn. pradėjo kviesti Lietuvos kaimų ir miestelių žmones į mitingus. Pavasarį lietuvius inteligentus į diskusijas ir pasitarimus ėmė telkti dar 1904 m. pabaigoje pasirodęs Petro Vileišio leidžiamas pirmasis lietuvių laikraštis “Vilniaus žinios”. Tuo metu į Lietuvą parvyko ir kai kurie užsienyje dirbę lietuviai inteligentai (tarp jų paminėtinas J. Basanavičius, grįžęs liepos 20 /08 01/), Rusijos ir kitų valstybių aukštųjų mokyklų studentai (pvz, Mykolas Biržiška).

Šio mano darbo tikslai būtų: 1) apžvelgti Lietuvos politinių partijų ( konkrečiai LSDP ir LDP, nes tuo metu jos buvo pagrindinės ir vienintelės partijos Lietuvoje. Tuo metu krikščionys demokratai tik pradėjo kurtis ir neturėjo aiškios savo programos, todėl jų ir nepriskirsiu prie tuo metu veikusių partijų) reakciją į susidariusią padėti prasidėjus demokratinei revoliucijai Rusijoje 1905 m.; 2) jų tarpusavio konkurencinę kovą; 3)bei apžvelgti Didžiojo Vilniaus Seimo pradžią, jo eigą ir jo reikšmę.

Rašydamas šį darbą rėmiausi knygomis: Miknys R. Lietuvos demokratų partija 1902 – 1915 metais, taip pat Krupavičius A. Politinės partijos Lietuvoje. Atgimimas ir veikla, Motieka E.1996. Didydis Vilniaus Seimas, bei straipsniais iš interneto bei žurnalo „Kultūros barai“.

LSDP ir LDP veikla revoliucijos laikotarpiu

Lietuvos socialdemokratų partija 1905 m.

1905 m. pagrindiniai LSDP veikėjai buvo V. Sirutavičius, S. Kairys ir A. Janulaitis. Jie ir parengė LSDP 1905 metų Didžiajam Vilniaus Seimui. Buvo išspręsti nesusipratimai su PPS (1905 m.). Tais pačiais metais į LSDP priimta „Draugo“ organizacija ( su V. Mickevičiumi-Kapsuku). Susiformavo „autonomistų“ ir „federalistų“ pozicijos. Po Lietuvą buvo išplatintas „Lietuvos socialdemokratų partijos manifestas“, padaręs didelę įtaką žmonių nuostatoms atkurti Lietuvos valstybingumą, patiems tvarkyti savo krašto gyvenimą. Ši veikla nulėmė, kad Didžiajame Vilniaus Seime S. Kairys, atstovaujantis LSDP, tapo pagrindiniu vicepirmininku – dr. J. Basanavičiaus pavaduotoju, pasukusiu Seimo darbą principine kryptimi: atkurti Lietuvos valstybingumą su Seimu Vilniuje.

Rusijos revoliucijos metais LSD partija buvo rimtas LD partijos varžovas ir konkurentas. Nors jos abi buvo nelegalios, tačiau socialdemokratai buvo geriau sutelkti, jie turėjo savo organizacijų ne tik miestuose, bet ir kaimuose. A. Tylos pateiktais duomenimis , provincijoje 1905 m. plačiausias jos organizacijų tinklas buvo Ukmergės, Šiaulių, Telšių ir kai kuriuose Užnemunės apskrityse. LSDP organizacijos, kuopelės aktyviai veikė – agitavo valstiečius, rengė mitingus, demonstracijas. Čia „socdemai“ rėmėsi ne tik savo atstovaujamu luomu – kaimo proletariatu (žemės ūkio darbininkais), bet ir vidutiniais ir net stambiais valstiečiais formuojant valstiečių vietinės savivaldos lietuviškus organus, demokratinant pradines mokyklas, t.y. paverčiant jas lietuviškomis. Vidutiniai ir stambieji valstiečiai, pats kultūringiausias kaimo elementas, lengviau už kitus sugebėjęs revoliucionizuotis, socialdemokratams buvo reikalingas įgyvendinant politinius-kultūrinius tautos išsivadavimo iš Rusijos priespaudos uždavinius, kuriuos 1905 metais jie laikė jei ne svarbesniais, tai bent vienodo reikšmingumo kaip ir kovos už darbinikų socialinės-ekonominės būklės pagerinimą. Todėl LSDP tapo įtakingiausia, veikliausia politine jėga
Lietuvoje ir grasino LDP siekiams remtis valstietija.

1905 m. LSDP propogavo ne vien tik socializmo idėjas (visuotinė laisvė, lygybė, gerovė), kurios, beje, irgi buvo patrauklios iš socialinės priespaudos varžtų galutinai neišsivadavusiems valstiečiams, bet daug dėmesio skyrė tautinėms reikmėms: propogavo politinę Lietuvos autonomiją, demokratinę Lietuvos Respubliką, vietinę savivaldą, tautinę švietimo sistemą.

Lietuvių (Lietuvos) demokratų partija 1905m.

Lietuvos demokratų partija (iki 1906 m. vadinosi Lietuvių demokratų partija) veikė 1902-1920 metais. LDP 1902 metų programoje reikalaujama etnografinės Lietuvos autonomijos, tačiau galutinis demokratų tikslas – nepriklausomybė. Tautiniai reikalavimai – lietuvių kalbos išlaikymas, jaunimo auklėjimas. Lietuvių kalba privalo turėti laisvą lotiniškomis raidėmis spaudą, viešose vietose ir įstaigose vartojama lietuvių kalba, dokumentai ir raštai rašomi lietuviškai. 1903 m. programoje buvo paskelbto trys pagrindinės gairės: nepriklausomybė, partijos bazė – politiniai kultūriniai reikalavimai, tikslo pasiekimas galimas tik kovos būdu. 1905 m. priimtos LDP programos idealas – „laisva, niekam nepriklausanti demokratiška Lietuvos Respublika su teisingu turtų padalinimu, suvienyta su kaimyniškomis demokratiškomis valstijomis federacijos ryšiais. Artimesnis partijos tikslas – plati demokratiška etnografiškos Lietuvos autonomija su seimu Vilniuje, be skirtumo tautos, tikėjimo ir lyties“.

1905 m. įvykiai LDP užklupo netikėtai ir visiškai jiems nepasiruošusią nei organizaciniu, nei politiniu (programiniu) atžvilgiu. Naujomis sąlygomis organizacinės partijos problemos dar labiau paaštrėjo, iškilo partijos likimo klausimas. Pagrindinė krizės priežastis ta, kad buvo per daug abstraktūs partijos organizaciniai principai, galioję tik popieriuje, bei programos stoka.

Karšti 1904 m. ginčai dėl programos, veikimo dar labiau suaktyvėjo. Kilo klausymas: ar, pasinaudojus caro valdžios pozicijų silpnumu, reikalauti geresnių, palankesnių sąlygų tautinei-kultūrinei veiklai ir „revoliucijos“ keliu stiprinti tautinį indentitetą, ar, jungiantis su visomis prieš Rusijos priespaudą pakilusiomis tautomis, per revoliucinę kovą gauti politines laisves, garantuojančias tautos egzistenciją.

Polemika paspartino dviejų grupių atsiradimą pačioje partijoje: radikaliųjų, arba jaunųjų, ir nuosaikiųjų, arba senųjų. Vidurio tarp radikaliųjų ir nuosaikiųjų ieškojo J.Vileišis, kurio veiksmuose J. Bagdonas įžvelgė autokratiškumo siekį, o straipsniuose – demokratinės dvasios stygių.

Dėl idėjinio skilimo partija kurį laiką balansavo ant prarajos krašto.

1905 metais besiformavusios demokratų politinės-socialinės koncepcijos šerdis buvo Lietuvos politinės autonomijos reikalavimas. Kaip ir 1902-1904 m., šios autonomijos branduoliu ir toliau tebebuvo laikoma etnografinė Lietuva, bet pati autonomijos formuluotė tapo konkretesnė, aiškesnė. Demokratai, vildamiesi, jog revoliucijos įvykiai pakeis Rusijos imperijos valdymo tvarką, padarys ją konstitualizuota ir demokratiškesne, pirmą kartą oficialiai iškėlė, kaip ankščiau jau buvo padariusi LSDP, Lietuvos santykiuose su kitomis Rusijos imperijos tautomis federalizmo principą.

Pats autonomijos reikalavimas buvo siejamas su valsčių, miestų, apskričių valdymo politine demokratine organizacija, decentralizacija, žodžio, spaudos, susirinkimų, tikėjimų, draugijų ir streikų laisvė, asmens ir namų neliečiamybė, visų lygybė prieš įstatymą.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1219 žodžiai iš 4009 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.