Lietuvos respublikos mokesčių sistema ir jos reforma
5 (100%) 1 vote

Lietuvos respublikos mokesčių sistema ir jos reforma

1121314151617181

LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKESČIŲ SISTEMA IR JOS REFORMA

TURINYS

ĮŽANGA 3

1. MOKESČIŲ SISTEMA 4

1.1 MOKESČIŲ ELEMENTAI 5

1.2 MOKESČIŲ SISTEMOS PRINCIPAI 9

2.MOKESČIŲ RŪŠYS 12

3. MOKESČIŲ SISTEMOS REFORMA 22

3.1 MOKESČIŲ SISTEMOS UŽDAVINIAI 22

3.2 EUROPOS SĄJUNGOS REIKALAVIMAI LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKESČIŲ SISTEMAI 23

3.3 PAGRINDINIAI MOKESČIŲ SISTEMOS REFORMOS BRUOŽAI 25

IŠVADOS 33

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS 34

ĮŽANGA

Kad ir kaip toli žvelgtume atgal, net gilioje senovėje rastume įrodymų, jog jau tada egzistavo mokesčiai. Pačių seniausių žinių apie apmokestinimą rasta molinėse lentelėse, atliekant kasinėjimus Lagašo mieste, kuris priklausė valstybei, gyvavusiai prieš šešis tūkstančius metų.

Mokesčių raida apima ilgą laikotarpį. Mokesčiai susiję su valstybių istorija. Vystantis valstybėms, keičiantis jų visuomeninėms ekonominėms formacijoms, kartu keitėsi ir valstybėse imami mokesčiai, jų ėmimo tvarka, taip pat jų mokėtojai bei apmokestinimo principai.

Formuojantis valstybinėms sistemoms, atsirado poreikis imti mokesčius valstybės išlaidoms padengti. Valstybių mokesčių sistemos bei atskiri mokesčiai formavosi įvairiomis ekonominėmis, socialinėmis bei politinėmis sąlygomis. Taigi mokesčiai ir jų ėmimo tvarka buvo nuolat keičiami, pertvarkomi ir tobulinami įvairiuose valstybių raidos etapuose .

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo antrame straipsnyje pateiktas toks mokesčio apibrėžimas: ,,Mokestis – mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti. Ši prievolė atliekama įstatymų nustatyta tvarka“ .

Mokesčių esmė yra tai, kad valstybė turi sukaupti tam tikrus piniginius (ar natūrinius) išteklius savo veiklai. tai yra funkcijoms vykdyti. Valstybė jai būtinus išteklius kaupia įstatymų nustatyta tvarka prievarta imdama mokesčius iš mokėtojų: tam tikrų gyventojų sluoksnių, ūkio subjektų (net ir iš kitų valstybių (dažniausia nugalėtų kare)). Jeigu valstybės išlaidoms padengti mokesčių nepakanka, valstybė yra priversta imti užsienio bei vidaus paskolas ir kartu atsiranda papildomų išlaidų palūkanoms mokėti. Kitas kelias – didinti mokesčius.

Taigi mokesčiai turi būti, nes jie yra kiekvienos valstybės ekonominio bei socialinio gyvavimo pagrindas.

Visi įvairių rūšių mokesčiai, kuriais įgyvendinami tam tikri principai, sudaro šalies mokesčių sistemą. Ji formuojama atsižvelgiant į apmokestinimui keliamus uždavinius. Atskirose valstybėse tie uždaviniai gali būti skirtingi, nes priklauso nuo konkrečios šalies ekonominių sąlygų, ekonominės politikos tikslų. Tačiau pagrindinis apmokestinimo uždavinys visur tas pats – gauti valstybei pajamų, reikalingų jos išlaidoms (valstybės valdymui, nacionalinei apsaugai, švietimui, sveikatos apsaugai, transferiniams išmokėjimams). Mokesčiai gali būti ir valstybės fiskalinės politikos poveikio ekonomikai bei ūkio stabilizavimui priemone.

Dėl tokios neabejotinai didžiulės mokesčių reikšmės Lietuvos Respublikos valstybei, būtina nubrėžti aiškias būsimosios mokesčių sistemos gaires, jos reformavimo kryptis siekiant sukurti darnią šiuolaikinę Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą, skatinančią sparčią Lietuvos ekonomikos raidą, stabilias biudžetų pajamas, teisingą ir proporcingą mokesčių paskirstymą, teisingą konkurenciją, taip pat užtikrinančią, kad mokesčių teisės aktai būtų suderinti su Europos Sąjungos teisės aktais.

1. MOKESČIŲ SISTEMA

Kiekviena valstybė turi savo mokestinę sandarą ir valstybinę mokesčių sistemą, kurią lemia valstybės sandaros ypatumai. Valstybinė mokestinė sandara – tai valstybinės mokesčių sistemos nustatymas ir jos organizavimo principai, o valstybinė mokesčių sistema – visuma valstybėje nustatytų mokesčių, sudarančių teisiškai ir ekonomiškai pagrįstą sistemą. Ji formuojama atsižvelgiant į apmokestinimui keliamus uždavinius ir kartu laikantis tam tikrų apmokestinimo principų.

Pagal Konstituciją, Lietuva yra unitarinė valstybė, kurios teritorija vieninga ir nedalijama į jokius valstybinius darinius, o valstybės valdžią vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė bei Teismas. Konstitucijos 67 straipsnis įtvirtina išimtinę Seimo galią nustatyti valstybinius mokesčius. Tai reiškia, kad Lietuvoje egzistuoja bendra, grindžiama įstatymais, valstybinė mokesčių sistema .

Mokesčių sistema apima visus mokesčius, kuriuos valstybė ima iš mokesčių mokėtojų į šalies bendra-valstybinius fondus. Tai reiškia, kad mokesčių mokėtojai – ūkio subjektai (įvairių rūšių įmonės) ir gyventojai – mokesčius moka į kelis bendra-valstybinius fondus: į šalies nacionalinį biudžetą (valstybės ir savivaldybių biudžetus) ir į specialiuosius tikslinės paskirties fondus: Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą. Ūkio subjektai Lietuvoje dar moka įmokas į Kelių fondą.

1.1 MOKESČIŲ ELEMENTAI

Bendrieji mokesčių elementai – tai mokesčio subjektas, objektas, šaltinis, apmokestinimo vienetas, tarifas (norma ar kvota), mokesčio suma ir mokesčio lengvatos.

Fizinis arba juridinis asmuo, mokantis valstybei arba
savivaldybei atitinkamą mokestį, vadinamas mokesčio subjektu arba mokesčio mokėtoju. Ši sąvoka apibrėžiama šitaip: mokesčio mokėtojas – tai asmuo, kuriam mokesčio įstatyme nustatyta prievolė mokėti mokestį. Mokesčių įstatymai paprastai išvardija asmenis, mokančius valstybės iždui mokesčius. Tokius mokėtojus vadiname įstatyminiais arba legaliais mokėtojais.

Mokesčių mokėtojai – tai mokesčių naštos nešėjai. Dažniausiai mokėtojas ir mokesčio subjektas yra tas pats asmuo. Tačiau gali būti ir priešingai, kai konkrečiu atveju gana sunku įrodyti, kas yra faktiškas kurio nors mokesčio mokėtojas. Mokesčio naštos nešėjas formaliai ir juridiškai nėra atsakingas už mokesčio mokėjimą, tačiau dėl įstatymiškai numatytos mokesčio perkėlimo sistemos jis yra tikrasis mokesčio mokėtojas. Tai pirmiausia pasakytina apie vartojimo mokesčius.

Pavyzdžiui, pridėtinės vertės mokestis mokamas kiekvienoje gamybos proceso stadijoje, kai produktas keičia šeimininką, o grandinės pabaigoje perkeliamas galutiniam vartotojui. Kita vertus, pats vartotojas, ypač ne gamybininkas, šio mokesčio nemato. Nė vienos prekės etiketėje neparašyta, kokia suma sumokama gamintojui, o kokia – valstybei.

Taigi mokesčio mokėtojai yra ūkio subjektai – įvairių rūšių įmonės ir gyventojai.

Mokesčių našta yra trijų tipų: tiesioginė, netiesioginė ir paslėptoji. Tiesioginė mokesčių našta yra išmatuojama ta pinigų suma, kurią mokesčių mokėtojas sumoka į biudžetą. Tiesioginė mokesčių našta, tai yra sumokami mokesčiai, gali būti išmatuojama tiek absoliučia suma, tiek santykinai, pavyzdžiui, lyginant su bendruoju vidaus produktu (BVP). Pastarasis rodiklis rodo perskirstymo lygį. 1999 metais Lietuvoje mokesčių pagalba buvo perskirstyta beveik 40 procentų visos sukurtos pridėtosios vertės.

Netiesioginė mokesčių našta yra mokesčių administravimo kaštai. Tai tokios laiko ir pinigų sąnaudos, kurias mokesčių mokėtojas ir mokesčių administratorius patiria skaičiuodamas, mokėdamas ir administruodamas mokesčius. Nėra vieno rodiklio, leidžiančio atspindėti netiesioginę mokesčių naštą. Netiesioginei mokesčių naštai išmatuoti gali būti naudojamas įmonių buhalterių ir kitų darbuotojų, vedančių mokestinę apskaitą ar vykdančių biurokratinius nurodymus, darbo užmokestis, mokesčius administruojančių institucijų išlaikymas, specialiųjų apskaitos dokumentų įsigijimo ir pildymo išlaidos bei daugelis kitų. Esama tokių mokesčių, kurių netiesioginė našta viršija tiesioginę, tai yra jų administravimas kainuoja daugiau, nei biudžetas gauna pajamų iš šio mokesčio. Tokie mokesčiai vadinami nuostolingais arba neigiamais. Dažniausiai tai yra nekilnojamo turto mokesčiai bei muitai.

Trečioji mokesčių naštos atmaina – paslėptoji mokesčių našta – negali būti išmatuojama, kartais jos įtaką sunku būna pastebėti, nors ji visuomet egzistuoja šalia kiekvieno mokesčio (dėl to ir paslėptoji). Paslėptoji mokesčių našta yra mokesčio įtaka rinkos procesams, žmonių pasirinkimams. Paslėptoji mokesčių našta pasireiškia tiek apmokestinant, tiek išleidžiant mokesčio pagalba surinktas lėšas. Paslėptoji mokesčių našta visų pirma atsiranda įvedant mokestį.

Kita paslėptosios mokesčių naštos atmaina yra biudžeto išlaidų politika. Kuomet valstybė dotuoja, subsidijuoja atskirus gamintojus, pati dalyvauja įsigyjant prekes ir paslaugas, normalus ir neutralus rinkos funkcionavimas sutrinka, vyksta dirbtinis kapitalo persiskirstymas tarp šakų.

Mokesčio objektas yra visa tai, už ką (arba nuo ko) reikia mokėti mokestį: įvairių rūšių pajamos (pelnas), prekės ir paslaugos, įvairių rūšių turtas; darbinis veiksnumas, pajėgumas, pretenzijų dydis (ieškinio kaina). Dažnai ir mokesčio pavadinimas priklauso nuo objekto, pavyzdžiui, žemės mokestis, pajamų mokestis.

Mokesčio subjekto pajamos ar išlaidos (darbo užmokestis, pelnas, palūkanos, įplaukos. renta), gamybos, darbų, paslaugų savikaina ar cirkuliacijos kaštai. iš kurių mokamas mokestis, vadinamos mokesčio šaltiniu. Kai kurių mokesčių objektas ir šaltinis sutampa, pavyzdžiui, juridinių asmenų pelno mokesčio atveju.

Apmokestinimo vienetas – tai objekto matavimo vienetas, reikalingas mokesčio dydžiui nustatyti. Atsižvelgiant į mokesčio objektą jis gali būti išreikštas pinigine arba natūrine forma, pavyzdžiui: pajamų mokesčio -valstybės piniginis vienetas, žemės mokesčio – hektaras, aras.

Mokesčio tarifas – tai mokesčio už apmokestinimo vienetą dydis. Išreikštas procentais. jis vadinamas kvota. Mokesčio tarifas gali būti pastovus, išreikštas absoliučiu dydžiu pinigais (taikomas, kai apmokestinamasis vienetas yra natūrinis) arba procentais (taikomas apmokestinamojo objekto vertei). Procentinis tarifas gali būti proporcinis, progresinis, degresinis ir regresinis.

Proporcinis tarifas mokesčio objektui numato bendrą (vieną) tarifo procentą, neatsižvelgiant į objekto dydį. Progresinis tarifas, priešingai, didėjant objektui, didėja. Degresinis tarifas – tai tvirtai nustatytas maksimalus dydis, kuris mažėjant objektui palaipsniui mažinamas. Regresinis tarifas yra priešingas progresiniam, nes didėjant objektui jis mažėja. Paprastai pagal regresinį tarifą apmokestinamos vadinamosios plačiai vartojamos prekės.

Mokesčio
mokesčio mokėtojui įstatymo nustatytos išskirtinės apmokestinimo sąlygos, dėl kurių reikia mokėti mažesnį mokestį arba jo galima nemokėti. Lengvatos gali būti laikinos arba suteiktos neribotam laikui, privalomos (teikiamos pagal įstatymą) arba galimos (teikiamos atskiru dekretu, nutarimu pagal mokėtojo prašymą).

Ryškiausia mokesčio lengvata yra neapmokestinamasis minimumas -mažiausia objekto dalis, visiškai atleista nuo mokesčio. Prie mokesčių lengvatų reikia priskirti ir mokestinį kreditą, tai yra mokėjimo laiko atidėjimą, bei mokestines atostogas – atleidimą nuo mokesčio tam tikram laikui. Mokesčių lengvatos įgyvendina reguliavimo (ekonominę) funkciją.

Mokesčių suma – tai suma, kurią sumoka subjektas už vieną objektą per mokestinį laikotarpį.

Mokesčio ėmimo būdas gali būti tiesioginis, tai yra tiesiogiai iš pajamų, ir netiesioginis – per kainų sistemą.

Išsivysčiusių šalių praktikoje yra taikomi trys mokesčių ėmimo (rinkimo) metodai:

1) kadastrinis – tai rejestras, kuriame pateikiamas tipiškų apmokestinamų objektų (žemės, pajamų ir t.t.), klasifikuojamų pagal išorinius požymius, sąrašas, nurodantis kiekvieno objekto vidutinį pajamingumą. Pavyzdžiui, žemės mokesčiui išoriniai požymiai yra sklypo dydis, galvijų skaičius, atstumai iki transporto magistralių ir rinkų;

2) prie pajamų šaltinio, kai mokesčio suma nustatoma ir imama pajamų susidarymo ar gavimo vietose. Šiuo atveju mokesčiai renkami anksčiau, negu savininkas iš savo darbo, veiklos ir turto gauna pajamų. Tai būdinga apmokestinant samdomojo darbo ir kitas daugiau ar mažiau fiksuotas pajamas. Mokestį skaičiuoja ir išskaito juridinio ar fizinio asmens, kuris išmoka pajamas mokesčio subjektui, pavyzdžiui, fizinių asmenų pajamų mokesčio atveju, buhalterija;

3) pagal deklaraciją, tai yra pagal apmokestinamojo subjekto pareiškimą dėl savo pajamų, turto dydžio. Šiuo atveju mokesčiai renkami savininkui jau gavus pajamas. Šis metodas taikomas apmokestinant daugiau ar mažiau nefiksuotas pajamas, taip pat esant daugeliui pajamų šaltinių. Pas mus taip apmokestinamos individualių (personalinių) įmonių ir ūkinių bendrijų pajamos.

1.2 MOKESČIŲ SISTEMOS PRINCIPAI

Teisės principai – tai svarbiausi teisės esmės konkretėjimo, reiškimosi būdai, arba pagrindinės teisinės idėjos, vertybinės orientacijos, kurios nurodo, kaip konkrečiomis teisės normomis turi būti reguliuojami žmonių santykiai, kad įgautų teisių ir pareigų vienovės pavidalą ir būtų humanizuojami bei demokratizuojami . Mokesčių teisė nėra išimtis, todėl būtina išskirti šiai teisės šakai būdingus pagrindinius principus.

1)Vienas iš pagrindinių teisės principų yra teisingumas. Paklaustas apie požiūrį į socialinį teisingumą, Friedrichas Augustas von Hayekas, vienas žymiausių liberalizmo teoretikų, atsakė: „Man egzistuoja tik vienas teisingumas – tai lygybė prieš įstatymą. Kiekvienas nukrypimas nuo jo, net ir turint geriausių ketinimų, atveria duris savivalei ir žlugdo laisvę – didžiausią vertybę, kuri yra visų kitų vertybių sąlyga“.

Mokesčių sistema turi užtikrinti teisingą, proporcingą mokesčių paskirstymą. Teisingas apmokestinamas užtikrinamas tada, kai kiekvienas subjektas sumoka valstybei proporcingą dalį savo pajamų. Kuriant ekonominės plėtros teisinį pagrindą valstybės pajamų sistema turi skatinti taupymą ir investicijas.

Remiantis šiuo principu, mokestis turėtų būti nustatomas pagal bendras objektyvias taisykles, kurias visuomenės dauguma pripažįsta kaip teisingas ir protingas. Kiekvienas turi atiduoti valstybei ,,teisingą savo dalį“.

Vienas iš apmokestinimo teisingumo principų yra reikalavimas, kad mokesčius mokėtų tie, kurie naudojasi valstybės teikiamomis paslaugomis. Pagal kitą teisingumo aspektą reikalaujama, kad apmokestinant būtų atsižvelgta į mokėtojo mokumą, tai yra gebėjimą mokėti. Mokumas pripažįstamas bei taikomas daugelyje pasaulio valstybių ir laikomas apmokestinimo teisingumo etalonu pagal du aspektus: horizontalųjį – -asmenys, turintys lygias galimybes (pajamas, turtą ir panašiai) mokėti mokesčius, vienodai apmokestinami; vertikalųjį – skirtingas galimybes turintys asmenys apmokestinami skirtingai, taip, kaip atrodo teisinga visuomenei. Tai reiškia, kad pastarieji asmenys apmokestinami diferencijuotai. Paplitusi nuomonė, kad gebėjimas mokėti auga spartesniais tempais negu pajamos (turtas ar vartojimas), todėl apmokestinimas turi būti progresinis.

2)Lygybės principas yra išskirtinės svarbos, nes yra labai svarbu užtikrinti, kad kiekvienas asmuo yra teisės subjektas ir visų žmonių teisės branginamos vienodai. Mokesčių įstatymai neturi suteikti galimybių taikyti skirtingas teisės normas atsižvelgiant į mokesčio mokėtojo vykdomos veiklos rūšį ar mokesčio mokėtojo statusą.

3)Reikėtų išskirti neutralumo principą, kuris yra labai svarbus, kad nebūtų suteikiamos nepamatuotos mokesčių lengvatos ir skatinama nelygi konkurencija. Mokesčiai turi užtikrinti biudžeto pajamas, o ne spręsti pavienių ūkio subjektų problemas kitų mokėtojų sąskaita per įvairias mokesčių lengvatas ir kitas išimtis. Mokesčių sistema neturi sudaryti tam tikriems ūkio subjektams išskirtinių lengvatinių sąlygų. Mokesčių poveikis ūkiui neturi iškreipti natūralios konkurencijos – vieno iš
svarbiausių rinkos ekonomikos variklių.

Vienas iš pagrindinių būdų pasiekti, kad mokesčių sistema būtų neutrali, – išplėsti mokesčių bazę. Mokesčių sistemos neutralumas, mokesčių bazės plėtimas sudarys sąlygas nedidinti pagrindinių mokesčių tarifų; mokesčių sistema neturi sudaryti palankesnių veiklos sąlygų kuriems nors ūkio subjektams.

Svarbiausias mokesčių tikslas – sukaupti reikiamas biudžetų ir fondų pajamas.

Prie neutralumo principo įgyvendinimo paminėta priemonė plėsti mokesčių bazę yra abejotina. Mokesčių bazės plėtojimas reiškiasi naujų mokesčių įvedimu, dubliuojant jau apmokestintus objektus ir didinant mokesčių administravimo kaštus.

4)Aiškumo principas reikalauja, kad mokesčių įstatymai būtų suprantami visiems teisės subjektams. Mokesčių įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti aiškūs, neprieštarauti vieni kitiems, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai ar kiti teisės aktai neturi interpretuoti įstatymų.

Mokesčio administratoriaus ankstesniųjų metų galiojantys paaiškinimai mokesčių mokėtojams, aplinkraščiai teritorinėms valstybinėms mokesčių inspekcijoms turi būti susisteminti, kad neprieštarautų vieni kitiems.

5)Viešumo principas remiasi supozicija: jeigu mokesčių įstatymas paskelbtas, tai piliečiai privalo su juo susipažinti ir pagal jį elgtis. Rengiamų įstatymų ir įstatymų papildomųjų aktų projektai turi būti prieinami nevyriausybinėms organizacijoms, verslo asociacijoms, ūkio subjektams. Ūkio subjektai per įvairias visuomenines organizacijas arba kitaip turi turėti galimybę susipažinti su rengiamais jų pakeitimais ir pareikšti savo nuomonę arba kitaip prisidėti prie rengimo.

Pagrindiniai mokesčių įstatymų pakeitimai, susiję su verslo sąlygomis, mokesčių paskirstymu, iki įsigalios Lietuvos Respublikos mokesčių kodeksas, turi būti priimami likus ne mažiau kaip 6 mėnesiams iki jų taikymo. Viešumo principas privalo užtikrinti, kad visi verslo dalyviai turėtų galimybę kuo anksčiau ir tuo pačiu metu gauti rengiamų verslo plėtrai turinčių įtakos mokesčių įstatymų ir jų pakeitimų projektus. Šie projektai turi būti skelbiami specializuotuose leidiniuose, rengiami projektų aptarimai su suinteresuotomis institucijomis ir organizacijomis.

6)Administravimo veiksmingumo principas nustato, kad mokesčiai turi būti administruojami veiksmingai, tai užtikrintų mokestines biudžetų ir fondų pajamas kuo mažesnėmis išlaidomis. Mokesčių apskaičiavimas mokesčių mokėtojui neturi sukelti didelių išlaidų.

Administravimo veiksmingumui užtikrinti rengiamos nuolatinės galiojančių įstatymų ir jų taikymo praktikos apžvalgos, o jų pagrindu – pasiūlymai dėl administravimo veiksmingumo didinimo.

Tačiau tarp pagrindinių apmokestinimo teisės principų, nurodomų mokesčių sistemos koncepcijoje, pasigendama svarbaus principo – vienkartinio to paties objekto apmokestinimo. Šio principo laikymasis yra raktas į konkrečius sprendimus, kurį mokestį naikinti, kurį palikti ir kaip taikyti, ir yra būtinas, jeigu keliamas tikslas sukurti paprastą ir efektyvią mokesčių sistemą.

2.MOKESČIŲ RŪŠYS

Tiksliai klasifikuoti mokesčius nelengva, nes mokesčių rūšiavimas turėtų būti pagrįstas ne tik pačia mokesčių esme, bet ir mokesčių rinkimo technika, mokesčių tikslais bei padariniais. Mėginimai mokesčius klasifikuoti turbūt senesni už pastangas sukurti finansų mokslą, nes tam tikros, nors ir primityvios mokesčių sistemos reikalavo kasdieninio gyvenimo sąlygos.

Mokesčiai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius atsižvelgiant į apmokestinimo objektą ir mokėtojo bei valstybės santykius. Tiesioginiai mokesčiai nustatomi tiesiogiai pajamoms ir turtui. Tai yra tiesioginis apmokestinimo būdas, kai mokėtojas, atsižvelgdamas į turimą apmokestinimo objektą, mokestį sumoka pats. Tokiems mokesčiams priklauso pajamų, turto, žemes, verslo, kapitalo, palikimo ir kiti mokesčiai.

Netiesioginiams mokesčiams priklauso mokesčiai už prekes ir paslaugas, sumokami per prekes kainas ar įtraukiami į tarifus. Tai tokie mokesčiai (daugiausia masinio vartojimo reikmenų ir paslaugų kainų priedai), kurių reali mokėjimo našta gula ant gyventojų pečių, nors juos formaliai moka verslo įmones. Pavyzdžiui, akcizo mokestį moka alkoholinių gėrimų gamintojai, o iš tiesų sumoka šių gėrimų vartotojai. Netiesioginei mokesčių grupei dar priklauso muitai, rinkliavos ir kiti. Tai netiesioginis apmokestinimo būdas, kai ryšys tarp mokėtojo (vartotojo) ir valstybės reiškiasi per apmokestinimo objektą .

Šiuolaikinės rinkos sąlygomis būtų sunku tiksliai atskirti, kurie mokesčiai yra grynai tiesioginiai ir kurie netiesioginiai. Pavyzdžiui, juridinių asmenų pelno mokestis formaliai yra tiesioginis. Tačiau dalis jo įtraukiama į prekių ar paslaugų kainas, tai yra ,,perkeliama“ vartotojui. Moksliškai pagrįstos teorijos dėl ,,mokesčių perkėlimo“ nėra, todėl daugumoje valstybių mokesčiai klasifikuojami į tiesioginius ir netiesioginius, tačiau vienai ar kitai grupei priskiriami įstatymų nustatyta tvarka arba remiantis praktika. Konservatyvūs mokslininkai pageidavo didinti netiesioginius mokesčius, įrodinėjo, kad tai daryti tikslinga ir naudinga valstybės iždui, sakydami, jog čia didžiausias valstybės pajamų augimo šaltinis.

Tiesioginiai mokesčiai
būna realiniai (žemės, verslo, kapitalo, pelno) ir asmeniniai (pagalvės tipo, pajamų, nekilnojamojo turto, palikimo ir kiti). Realiniai mokesčiai imami už konkretų nuosavą turtą: žemę, namus, kapitalą, kuris savininkui sukuria pajamas (dividendus, palūkanas už indėlius, paskolų laimėjimus ir pan.). Asmeniniai mokesčiai – tai mokesčių už fizinių asmenų nuosavybę atmaina. Jie imami pajamas, turtą, palikimą ir kitą asmeninę nuosavybę.

Netiesioginiai mokesčiai – akcizai: individualūs- konkrečioms prekėms (alui, cukrui, benzinui ir kitoms); universalūs – apyvartos mokestis pridėtinės vertės mokestis, fiskaliniai monopoliniai mokesčiai (tabakui, spiritui ir kitoms), muitų rinkliavos.

Pagal apskaičiavimo metodą mokesčiai būna vienetiniai – pastovūs – konkreti suma apmokestinimo vienetui, pavyzdžiui, mokestis už žemės hektarą; proporciniai, kai vienodu procentu apmokestinamas visas objektas, pavyzdžiui. pajamų suma, turto vertė; progresiniai – didėjant objekto apimčiai (pajamoms, turto vertei), didėja mokesčio procentas; regresiniai -didėjant objekto apimčiai, apmokestinimo procentai mažėja.

Pagal nustatymą, rinkimą ir įplaukų paskirstymą (pagal įskaitymą) mokesčiai būna valstybės biudžeto – skiriami centrinės vyriausybės funkcijų išlaidoms dengti, kuriems priklauso pajamų, pelno mokesčiai, muitų rinkliavos ir kiti, pridėtinės vertės mokesčiai ir akcizai; savivaldybių biudžeto, kuriuos ima vietos valdymo organai atitinkamoje teritorijoje ir skiria vietos biudžetams ir tikslinių fondų mokesčiai.

Pagal paskirtį mokesčius dar galima skirstyti į bendruosius ir specialiuosius. Bendrieji yra mokami į valstybės iždą ir naudojami bendra tvarka, o specialiųjų pagrindu formuojami šių mokesčių panaudojimo valstybiniai -vyriausybiniai fondai.

Pastaruoju metu atsirado dar keletas mokesčių grupių. Ekologinių mokesčių tikslas – ne valstybės pajamų didinimas, bet ekologinė apsauga. Kaip tarptautinių mokesčių pavyzdį būtų galima paminėti importuojamų žemės ūkio produktų mokestį, nustatytą šalyse, kurios yra Europos Sąjungos narės. Pajamos iš šio mokesčio atiduodamos į Europos Sąjungos biudžetą. Į pastarąjį biudžetą ES nares taip pat moka nario mokestį. Toks mokestis analogiškai mokamas į Jungtinių Tautų Organizacijos biudžetą.

Šiuo metu Lietuvos Respublikos mokesčių sistema apima keturiolika tiesioginių ir tris netiesioginius mokesčius. Taip pat yra trys tikslinės paskirties mokesčiai, kurie nėra mokesčių sistemos sudedamoji dalis (valstybinio socialinio draudimo įmokos, valstybinio privalomojo sveikatos draudimo įmokos ir atskaitymai į kelių fondą).

Pagal Mokesčių administravimo įstatymą administruojami tokie mokesčiai:

1. Pridėtinės vertės mokestis; Pridėtinės vertės mokestis (toliau PVM) mokamas pagal 1993 m. gruodžio 22 d. Pridėtines vertės mokesčio įstatymą .

PVM objektas yra gaminant prekes, atliekant darbus ir teikiant paslaugas sukurta ir realizuota pridėtinė vertė bei importuojamos prekės.

Prekės, kaip mokesčio objektas, yra: daiktai, numizmatinės paskirties pinigai, visų rūšių energija, nekilnojamasis turtas (išskyrus žemę). Importuojamos prekes, kaip mokesčio objektas,- tai ne Lietuvos prekės, dėl kurių atsiranda importo skola muitinei. Paslaugos, kaip mokesčių objektas, – tai visų rūšių darbai, paslaugos ir kita mokama veikla, išskyrus atliekamą darbdaviui pagal darbo sutartį.

Atkreiptinas dėmesys, kad vis dėlto ne visos realizuojamos prekės ir paslaugos yra apmokestinamos PVM. Pridėtinės vertės mokesčiu įstatymo 4 straipsnis nustato 18 prekių ir paslaugų grupių, kurios PVM neapmokestinamos.,

PVM mokėtojai yra: juridiniai asmenys; užsienio valstybių ūkio subjektų padaliniai, veikiantys Lietuvos Respublikoje; fiziniai asmenys (toliau asmenys). Apibrėžiant PVM mokėtojų ratą esminę reikšmę turi ne asmenų teisinis statusas, bet tai, kokią sumą sudaro per metus (paskutinės 12 mėnesių) jų gautos pajamos už parduotas prekes ar suteiktas paslaugas. Ūkininkai, kuriems taikomas PVM kompensacinis tarifas, gauto PVM už realizuotą produkciją ir suteiktas paslaugas į biudžetą nemoka, o sumokėtas PVM už pirktas prekes ir gautas paslaugas iš biudžeto negrąžinamas. Kompensacinis tarifas gali būti taikomas ūkininkams, kurių metinės (paskutiniųjų 12 mėnesių) įplaukos už realizuotas prekes ir suteiktas paslaugas neviršija 100 tūkst. litų. PVM neskaičiuoja ir nemoka į biudžetą asmenys, kurių pajamos (įplaukos) už realizuotas prekes ir suteiktas paslaugas, neįskaitant daugiau kaip metus naudoto ilgalaikio turto pardavimo, sudaro ne

daugiau kaip 10 tūkst. litų per metus (per paskutiniuosius 12 mėnesių). Šių asmenų sumokėtas PVM už įsigytas prekes, gautas paslaugas jiems nekompensuojamas.

2. Akcizas; kai kurių prekių apmokestinimą akcizais reguliuoja Akcizų įstatymas, priimtas 1997 metais. .

Akcizus moka kai kurių Akcizų įstatyme išvardytų prekių gamintojai ir importuotojai, jais gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys.

Akcizų objektas yra šios prekės: nedenatūruotas etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai (įskaitant alų); rūkomasis tabakas ir tabako gaminiai; kava, šokoladas, maisto produktai su kakava; bižuterija, sidabro ir aukso dirbiniai, išskyrus dirbtinę bižuteriją ir monetas; variklių benzinas,
žibalas, kuras reaktyviniams varikliams, dyzelinis kuras, skystasis krosnių kuras; elektros energija; erotinio ir smurtinio pobūdžio spaudiniai; visų rūšių tepalai, prabangūs automobiliai. Importuojamos prekės, kaip akcizų objektas, yra minėtos ne Lietuvoje pagamintos prekės, dėl kurių pagal Muitinės kodeksą atsiranda importo skola muitinei.

3. Fizinių asmenų pajamų mokestis; fizinių asmenų pajamų mokestis yra mokamas pagal 1990 m. spalio 5 d. priimtą fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą .

Pagal jį, fizinių asmenų pajamų mokesčio mokėtojai priklausomai nuo apmokestinamųjų pajamų rūšies yra skirstomi į: a) asmenis (įskaitant užsienio valstybių piliečius ir asmenis be pilietybės), gaunančius su darbo santykiais susijusias pajamas iš Lietuvos Respublikos įmonių ir organizacijų, taip pat asmenis, gaunančius su darbo santykiais susijusias pajamas iš užsienio valstybių įmonių, įstaigų ir organizacijų; b) asmenis (įskaitant užsienio valstybės piliečius ir asmenis be pilietybės), gaunančius su darbo santykiais nesusijusias pajamas iš Lietuvos Respublikos įmonių, įstaigų ir organizacijų, taip pat iš Lietuvos Respublikos gyventojų ir iš komercinės-ūkinės veiklos Lietuvoje (šiai kategorijai taip pat priskiriami asmenys, nuolat gyvenantys Lietuvoje ir gaunantys su darbo santykiais nesusijusiais pajamas iš užsienio valstybių, įmonių, įstaigų, organizacijų, užsienio valstybių gyventojų ir iš komercinės-ūkinės veiklos užsienio valstybėse); c) individualias (personalines) įmones ir ūkines bendrijas:

4. Juridinių asmenų pelno mokestis; juridinių asmenų pelno mokestis yra mokamas pagal 1990 m. liepos 31 d. priimtą juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymą .

Juridinių asmenų pelno mokesčio mokėtojai yra: a) Lietuvos Respublikos juridiniai asmenys, išskyrus individualias (personalines) įmones ir ūkines bendrijas bei juridinius asmenis, kurie verčiasi nekomercine veikla ir negavo pajamų iš ūkinės komercinės veiklos; b) juridiniai asmenys, užsiimantys nekomercine veikla, bet gavę pajamų iš komercinės-ūkinės veiklos, išskyrus Lietuvos banką, valstybės įmonę Indėlių draudimo fondą ir biudžetines įstaigas, gavusias nebiudžetinių lėšų.; c) užsienio valstybių įmonės, kurių veiklą reglamentuoja užsienio valstybių įstatymai ir kurių buveinė yra užsienio valstybėje.

Juridinių asmenų pelno mokesčio objektas yra mokesčio mokėtojo apmokestinamasis pelnas, kuris nustatomas iš mokesčio mokėtojo realizacinių ir nerealizacinių pajamų sumos (bendrųjų pajamų) atėmus gamybos ir cirkuliacijos sąnaudas, tenkančius realizuotai produkcijai, darbams ir paslaugoms, ir faktines išlaidas labdarai bei paramai pagal Labdaros ir paramos įstatymą, bet ne daugiau kaip 40 procentų apmokestinamojo pelno.

Lietuvos Respublikos juridiniai asmenys pelno mokestį apskaičiuoja ir sumoka patys.

5. Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis; šis mokestis yra mokamas pagal Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą, priimtą 1994 m. liepos 20 d .

Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestį moka juridiniai asmenys, įregistruoti Lietuvos Respublikoje.

Apmokestinimo objektas yra Lietuvos Respublikos teritorijoje esantis nuosavybės teise priklausantis nurodytiems subjektams nekilnojamasis turtas, kuriam privaloma teisinė registracija (išskyrus žemę, orlaivius, laivus).

6. Žemės mokestis; Žemės mokestis yra mokamas pagal Žemės mokesčio įstatymą, priimtą 1992 m. birželio 25 d .

Žemės mokesčio mokėtojai – tai privačios žemės savininkai.

Žemės mokesčio objektas yra privati žemė.

7. Mokestis už valstybinius gamtos išteklius; mokesčiai mokami pagal Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymą, priimtą 1991 metais .

Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius objektas yra valstybiniai gamtos ištekliai, įstatymų nustatyta tvarka perduoti naudotis juridiniams ir fiziniams asmenims. Tai dolomitai, klintys, kreida, molis, smėlis, kiti žemės gelmių ištekliai, taip pat žuvų ištekliai.

Mokesčius už valstybinius gamtos išteklius moka juridiniai ir fiziniai asmenys, įstatymo nustatyta tvarka išgaunantys valstybinius gamtos išteklius.

8. Naftos ir dujų išteklių mokestis; mokestis mokamas pagal Naftos ir dujų išteklių mokesčio įstatymą, priimtą 1992 metais .

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4500 žodžiai iš 8996 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.