Lietuvos rusų ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio santykiai 1988 92 m
5 (100%) 1 vote

Lietuvos rusų ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio santykiai 1988 92 m

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………………………………..1

Darbo aktualumas………………………………………………………………………….1

Darbo tikslai………………………………………………………………………………….2

1. Tyrimo kontekstas…………………………………………………………………….3

1.1. Demografinė ir tautinė gyventojų situacija…………………………….3

1.2. Sąjūdžio susikūrimas………………………………………………………. 3

2. Sąjūdžio pozicija Lietuvos rusų atžvilgiu……………………………………..4..

2.1. Teisinis problemos sprendimas……………………………………………..5

2.2. Nacionalizmo klausimas………………………………………………. 9.

3. Rusų padėties Respublikoje pasikeitimas…………………………………… 10

3.1.Rusakalbių identiteto klausimas…………………………………………….11

3.2. Valstybinės kalbos ir pilietybės įstatymai……………………………… 12

4. Rusų ir rusakalbių Respublikos gyventojų reakcija į pasikeitimus……15..

4.1. Lietuvos rusų dalyvavimas prosovietinėse organizacijose……………… 15

4.2. Liberalusis Lietuvos rusų sparnas…………………………………………….. 19…

5. Išvados……………………………………………………………………………………..20

6. Išnašos………………………………………………………………………………………21

7. Literatūros sąrašas………………………………………………………………………23

Įvadas

1988 – 1992m. laikotarpis pasirinktinas neatsitiktinai, tai laikotarpis nuo 1988m. birželio 3d., kai įsikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis ( toliau Sąjūdis ) iki 1992m. , kai laimėję rinkimus valdžią perėmė eks – komunistai – LDDP. Šiame darbe aš pabandysiu peržvelgti, kaip šiame laikotarpyje buvo formuojama “Sąjūdžio” pozicija Lietuvos rusų atžvilgiu ir kaip savo ruožtu į Sąjūdį reagavo Lietuvoje gyvenantis rusai.

Darbo aktualumas

Lietuvos rusų laikysena LPS atžvilgiu, atsižvelgiant į tai, kad LPS atstovavo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo idėjai, leidžia interpretuoti šią temą taip – Ar Lietuvos rusai palaikė Lietuvos valstybės atkūrimą ar pasisakė už jos išlikimą okupacinėje TSRS sudėtyje ? Iš čia iškyla viena pagrindinių dilemų:

Rusai Lietuvoje – Lietuvos piliečiai ar rusai? Kas nusveria jų pasirinkimą ar lojalumas savo valstybei ar savo tautybei? Atsižvelgiant į Lietuvos ir Rusijos santykių nedviprasmiškumą – ( Rusija net 5 kartus okupavo Lietuvą; apie pusė milijono Lietuvos gyventojų buvo suimti, kankinti, nužudyti, deportuoti į Sibirą: beveik per 200m. Rusija Lietuvoje išplėšė turto už maždaug 1,5 mlrd. JAV dolerių tik pagal oficialią Lietuvos sąskaita už 1940 –1990-ųjų okupacijos žala. Čia neįskaičiuoti XIXa. išplėšti dvarai, universitetas, muziejai… sunaikintas visuomenės elitas… ( Rimvydas Valatka. Dviprasmybės – tariamos ar tikros; Lietuvos rytas 2004 01 12, Nr. 8. p.4. )) – atsiranda labai opi problema – kas yra Lietuvos rusai? Ar tai integrali Lietuvos valstybės piliečių dalis ar pavojingai kaimynei Rusijai lojalūs žmonės, kitais žodžiais tariant, ar tai nėra uždelsto veikimo bomba, gresianti mūsų valstybės saugumui, ir ar neturėtume ypač saugotis šių asmenų, neleisti jiems užimti jokių pareigų jėgos ir politinėse struktūrose? Sprendžiant pagal Lietuvos Respublikos Tautinių Mažumų Įstatymą, kurį priėmė Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba 1989 10 23, o 1991 01 29 papildė ir pakeitė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, tokie ksenofobiniai jausmai neužvaldė lietuvių proto, nes jame aiškiai pasakyta: Lietuvos Respublika visoms tautinėms mažumoms garantuoja teisę būti atstovaujamiems visų pakopų valstybinės valdžios organuose, teisę eiti bet kurias pareigas valstybinės valdžios ir valdymo organuose, pabrėžia, kad Valstybė vienodai gina visų tautybių Lietuvos piliečius. Tačiau egzistuoja ir tokie vertinimai, kaip “Estijos derybų su Rusija delegacijos atsakingojo sekretoriaus A. Titmano pasisakyme, išspausdintame 1994m. “ Socialinių studijų instituto informaciniame biuletenyje” nr. 7(25), kur jis teigia, kad 10,5 tūkstančio buvusių Rusijos kariškių, šiuo metu gyvenančiu Estijoje, kelia grėsmę valstybės saugumui, jie turėtų išvykti į savo tėvynę kartu su išvedama Rusijos okupacine kariuomene. Panašiai padėtį apibūdina ir Latvijos profesorius Bagatais: “…bėda ta, kad Latvijos vyriausybė demobilizuotiems karininkams suteikė teisę į pilietybę. Tai didelis pavojus Latvijai ir visoms trims Baltijos šalims […] Iki šiol jie dar neišmoko latvių kalbos, esą “šuniškos” kalbos nėra ko mokytis…”” 1 Tokių nuomonių pateikimas, net aukščiausiuose visuomenės sluoksniuose, rodo, kad problema egzistuoja ir, kad ją reikia nagrinėti ir ieškoti sprendimo būdų.

Darbo tikslai

Be abejo, tai labai plati ir daugiapakopė problema ir aš šiame darbe neužsibrėžiu tikslo iki galo išnarplioti šį sudėtingą
klausimų mazgą. Šiame darbe aš pabandysiu pažvelgti tik į vieną trumpą, bet labai svarbią Lietuvos istorijos atkarpą 1988 – 1992m. ir mėginsiu nustatyti:

1. Kaip šiame didelių išbandymu etape elgėsi Lietuvos rusai, bent jau aktyvioji jų dalis?

2. LPS požiūris į Lietuvos rusus šiame etape?

3. Teisinis problemos sprendimas?

1. Tyrimo kontekstas

1.1. Demografinė ir tautinė gyventojų situacija

Demografinė ir tautinė gyventojų situacija Lietuvoje aptariamajame laikotarpyje, atrodė maždaug taip2 – kompaktiška lenkų tautybės žmonių bendruomenė ir teritoriniu atžvilgiu išskaidytos decentralizuotos rusų, žydų, baltarusių, ukrainiečių ir kt. tautinės mažumos. Pabrėžtinas faktorius, kad dauguma rusakalbių gyventojų ( be rusiškai kalbančių lenkų) nebuvo autochtonai, o atvykėliai iš Rusijos. Dauguma jų telkėsi Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Visagine, pietryčių ir rytų Lietuvos rajonų centrų, kolūkių gyvenvietėse. Jie daugiausia buvo miesto gyventojai. 89,7 procento visų Lietuvos rusų gyveno miestuose. Paprastai jų neproporcingai daug buvo partinėse ir administracinėse įstaigose, sąjunginio pavaldumo pramonės objektuose. 1989m. duomenimis rusų tautybės žmonės sudarė 9,4 procento ( 344,5 tūkstančio ) Lietuvos gyventojų.

“Rusų tautybės žmonės natūralios bendruomenės Lietuvoje nesudarė. Susitelkę kai kuriuose Lietuvos regionuose ( Ignalinos, Zarasų, Jonavos, Trakų, Vilniaus ) jie buvo susiskirstę į atskiras stovyklas pagal ideologinius ar pasaulėžiūrinius ypatumus.” 3

“Lietuvoje sąlygos rusakalbiams buvo palankios: veikė ikimokyklinės ir bendrojo lavinimo įstaigos rusų kalba, ši kalba buvo vartojama viešajame gyvenime, taip pat profesinėse, specialiose vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, buvo leidžiama spauda rusų kalba, veikė Rusijos masinės informacijos priemonės ir t.t. “ 4

1.2. Sąjūdžio susikūrimas

1987m. rugpjūčio 23d. Lietuvoje vos keli šimtai žmonių teišdrįso ateiti į mitingą, organizuota disidentų ir buvusių politiniu kalinių. Bet jau toliau įvykiai klostėsi nepaprastai greitai. Kitų metų gegužės mėnesį disidentai pranešė apie naują organizaciją – Lietuvos Laisvės Lyga ( LLL ), neva veikusia jau nuo 1978m.; 1988m. birželio 3d. Vilniuje buvo įkurta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė. 1990m. vasarį LTSR AT panaikino 1940m. deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į SSRS, o kovo 11d. paskelbė Lietuvą nepriklausoma valstybe.

2. Sąjūdžio pozicija Lietuvos rusų atžvilgiu

“Imperijos žlugimas prasidėjo taikiu keliu. Sąjūdiečiai, užsiėmę rinkimais ir mitingu organizavimu, visai nebuvo suinteresuoti diskriminuoti rusakalbius. Atvirkščiai, Sąjūdžio programos buvo palankios tautinėms mažumoms. Teigiama, kad pokomunistinės Lietuvos nacionalizmo pobūdis buvo tik instrumentinis, kad lietuviško nacionalizmo nedera laikyti vienijančia naujosios ideologijos šerdimi. Nes jau nuo pirmųjų Sąjūdžio dienų buvo nuolatos pabrėžiamas skirtumas tarp rusų tautos ir bolševikų bei partinės kremliaus nomenklatūros. Ir antra, šiuo laikotarpiu iš esmės nebuvo nė vieno ryškesnio nacionalinio konflikto, …, 1989 – 1991m. nacionaliniai šūkiai buvo nukreipti tiesiogiai prieš komunistinę ideologiją, bet jokiu būdu ne prieš rusakalbius Lietuvoje. Santykius su rusakalbiais kiek komplikavo prosovietinių jėgų provokacijos, tačiau įžiebti konflikto nepavyko, nes, kaip teigia A. Lieven, dėl vietinių sąlygų ir pabaltijiečių būdo savybių nebuvo tam tinkamo istorinio, socialinio, kultūrinio klimato.” 5

““Mieli tautiečiai”, visi Lietuvos žmonės ir gerbiami svečiai!”, “Piliečiai ir Lietuvos draugai! Graždanie i druzja Litvy! Obywatele i przyjaciele!” – tokiomis frazėmis prasidėdavo daugelis Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamųjų suvažiavimų, ar Sąjūdžio mitinguose pasakytų kalbų.” 6 Tokie pasisakymai, atrodo, turėjo užkirsti kelią bet kokiems tautinių mažumų būgštavimams dėl savo ateities; tuo labiau, kad minėtose kalbose nebūdavo akcentuojamas jų išskirtinumas, o buvo skatinama vienytis, dažnai vartojama tokia bendrumo jausmą kurianti frazė kaip “Lietuvos pilietis”.

Teigiamo pobūdžio politikos vykdymas tautinių mažumų atžvilgiu atsispindi ir interviu su profesoriumi V. Landsbergiu periodiniame leidinyje “Draugystė” publikuotame pertvarkos tekstų knygelėje “Atgavę viltį”.

Paklaustas, ar pagrįsti Lietuvos TSR tautinių mažumų būgštavimai, kad LPS gali pakenkti jų teisėms arba interesams, profesorius atsakė, kad “Sąjūdis siekia vienodo atominio saugumo visiems Lietuvos gyventojams, kovoja už visų mūsų tyresnį orą ir vandenį, sveikesnį maistą, prieš socialines neteisybes ir kultūrines skriaudas”. Dėl Sąjūdžiui daromų priekaištų, kad jo eilėse maža kitų tautų atstovų, V. Landsbergis paaiškino: “Iš dalies – dėl viešumo stokos, iš dalies – tyčia skleidžiamais gandais, žmonių apgaudinėjimu.” 7

“Panašūs klausimai buvo užduoti 2002m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais atliktoje etnografinėje praktikoje. Didžioji dauguma apklaustųjų į klausimą “Kaip žiūrėjote į Sąjūdyje dalyvavusius kitataučius?” atsakė, kad teigiamai. Dar kitaip komentavo konservatorius J. Razma
jo požiūris į rusakalbius buvo pagarbus, turint omeny, kad jų prisirišimas prie okupacijos sukurtos sistemos galėjo būti daug stipresnis nei mūsų.

Į užduotą klausimą dėl tautinių mažumų būgštavimo dėl savo ateities, daugelis atsakė, kad tokie būgštavimai buvo nepagrįsti. Nebuvo aiškių konkrečių garantijų, bet ir kraštutinių nacionalistinių idėjų Sąjūdyje nebuvo.” 8

Ne mažiau optimistiškai skamba V. Landsbergio kalba, pasakyta 1994m. gruodžio 16 – 17d. konferencijoje. “Man Lietuva – tai kraštas su žmonėmis arba žmonės šiame krašte. Jie ne tik yra, jie kuria save kaip visumą, kuria istorijos bėgyje , …, o kartu visi sudarome piliečių tautą.” 9

““Lietuvis ir kitatautis – lygus prieš įstatymą. Tik šiuo keliu eidami, mes galime sutelkti Lietuvos labui visus joje gyvenančius žmones, visas tautines mažumas…” – buvo pasakyta Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime 1988 10 22.” 10

2.1. Teisinis problemos sprendimas

Kokia situacija buvo Lietuvoje galima išsiaiškinti tiriant kai kuriuos to meto teisinius dokumentus. “Sąjūdžio laikraštis “Sąjūdžio žinios” 1988m. liepos 6d. susirūpino nacionaliniu klausimu. Čia išdėstytos Sąjūdžio Programos ketvirtas punktas skelbė apie būtinybę įsteigti vidurines mokyklas ar specialias klases tautinėms mažumoms gyvenančioms Lietuvos teritorijoje; šioje vietoje, be abejonės turimos omeny tokios tautinės mažumos, kurios buvo ignoruojamos sovietmečiu, antai kaip totoriai, karaimai, vargu ar čia kalbama apie rusakalbių padėtį Lietuvoje, kuri, kaip žinome ir be Sąjūdžio rūpesčio buvo privilegijuota. šeštas – iškelti nacionalinį ir migracijos klausimus; septintas – įkurti visuomenines organizacijas ir kultūros centrus visoms tautinėms mažumoms, gyvenančioms respublikoje. Tai, kad Sąjūdis nuo pat pirmų dienų susirūpino nacionalinio klausimo teisiniu įforminimu, rodo, kad jie iš anksto stengėsi apsidrausti nuo kai kurių galimų Maskvos manipuliacijų čia gyvenančiais kitataučiais. Tai patvirtina ir 1988m. spalio 22 – 23d. Vilniuje įvykęs kongresas. Penktas skyrius Sąjūdžio programoje šiame kongrese pilnai skirtas tautinėms problemoms. Tai buvo labai demokratiškas dokumentas, išreiškiantis pagrindinį žvilgsnį į skirtingas tautines bendruomenes gyvenančias Lietuvoje ir apirėžiantis kalbos ir kultūros perspektyvas kiekvienai tautinei mažumai. Jis pabrėžė būtinybę ginti lygybę tarp skirtingų tautybių atstovų ir plėtoti jų kultūras saugant įstatymams.” 11 Kaip matome Sąjūdis nuo pat pradžių parodė savo teigiamą nuostatą Lietuvoje gyvenančių kitataučių atžvilgiu, nors yra ir vienas bet. Rusai gyvenantis Lietuvoje 1988m. nebuvo jokia tautinė mažuma, jie buvo dauguma didžiulėje imperijoje ir jiems tautinės mažumos padėtis, kokia ji bebūtų, vargu ar galėjo būt priimtina.

Lietuvos Respublikos Tautinių Mažumų Įstatyme priimtame Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 10 23, o 1991 01 29 papildytame ir pakeistame Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rašoma:

“Lietuvos Respublika visiems savo piliečiams nepriklausomai nuo jų tautybės garantuoja lygias politines, ekonomines ir socialines teises bei laisves, pripažįsta tautinį identiškumą, kultūros tęstinumą, skatina tautinę savimonę bei jos saviraišką. Šis dokumento teiginys 1989m., be abejonės buvo labai pažangus ir turėjo patraukti į savo pusę Respublikos kitataučius ar bent jau paskatinti juos nedalyvauti kontrsąjudiniame judėjime. Tuo labiau, kad šiame įstatyme patvirtinama ir nemažai garantijų Lietuvoje gyvenantiems kitataučiams, tačiau, mano akim žiūrint, yra viena silpna šio dokumento pusė – jo neapibrėžtumas laiko ir garantijų santykyje, bei nedetališkumas šių garantijų apibrėžimuose, jos labiau primena gražias deklaracijas, nei garantijas, nors, kaip sakiau pradiniu Sąjūdžio etapu šie dokumentai buvo tikrai pažangūs parodydami aiškų nusistatymą nepasiduoti nacionalistinėms tendencijoms.

Lietuvos Respublika, … visoms jos teritorijoje gyvenančioms tautinėms mažumoms garantuoja laisvą plėtojimąsi, reiškia pagarbą kiekvienai tautybei ir kalbai.

…vienodai gina visų tautybių Lietuvos Respublikos piliečius.

Lietuvos Respublika, … garantuoja:

teisę į valstybės paramą ugdyti tautinę kultūrą ir švietimą;

teisę mokytis gimtąja kalba, sudarant sąlygas turėti ikimokyklines įstaigas, pamokas ir bendrojo lavinimo mokyklas, taip pat grupes, fakultetus ir filialus aukštosiose mokyklose, rengiančius auklėtojus, mokytojus bei kitus tautinių bendrijų poreikiams tenkinti reikalingus specialistus;

teisę į spaudą ir informaciją gimtąja kalba;

teisę išpažinti bet kurią religiją…;

teisę jungtis į tautinės kultūros organizacijas;

teisę būti atstovaujamiems visų pakopų valstybinės valdžios organuose, …;

teisę visų tautybių Lietuvos Respublikos piliečiams eiti bet kurias pareigas valstybinės valdžios ir valdymo organuose, …;

Priklausomai nuo poreikių ir galimybių Lietuvos aukštosios ir specialiosios vidurinės mokyklos … rengia specialistus tautiniams kultūriniams poreikiams tenkinti. Prireikus Respublikos piliečiai gali būti siunčiami mokytis į kitas valstybes.

Administracinių teritorinių vienetų, kuriuose kompaktiškai gyvena kuri nors tautinė
mažuma, vietos įstaigose ir organizacijose greta valstybinės kalbos vartojama tos tautos mažumos kalba. …informaciniai užrašai greta lietuvių kalbos gali būt ir tautinės mažumos kalba.” 12

Lietuvos Sąjūdžio programoje parengtoje Sąjūdžio Seimo programos ir įstatų rengimo grupė ir Sąjūdžio IV suvažiavimo organizavimo komisijos ( Vilnius 1993 11 20 ) irgi patvirtinama, kad “Tautinių mažumų teises turi reguliuoti įstatymai, pagrįsti tarptautiniais paktais ir konvencijomis.” 13

Nedinamiškai, palyginus su prieš tai pateiktų dokumentu atrodo ir LPS XI Seimo sesijoje priimtos LPS tautinės politikos Lietuvoje principinės nuostatos ( Vilnius 1990m. sausio 20d. ) dokumente “paaiškinami ir plėtojami Sąjūdžio bendrojoje programoje tautiniais klausimais išdėstyti teiginiai. “Sąjūdžio tautinės politikos Lietuvoje principinės nuostatos grindžiamos bendražmogiškomis vertybėmis, tarptautinės teisės nuostatomis, visų Lietuvos tautinių bendrijų interesais bei istorinėmis Lietuvos valstybės tautinės politikos tradicijomis.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2303 žodžiai iš 7402 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.