Lietuvos tarpukario konstitucijos
5 (100%) 1 vote

Lietuvos tarpukario konstitucijos

11213141

Į v a d a s

Kiekvienos valstybės gyvenime labai svarbi yra konstitucija. Konstitucija – pagrindinis valstybės įstatymas, nustatantis šalies politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus. Tik priėmus konstituciją, įmanomas teisinis valstybės funkcionavimas, juridinė aukščiausiųjų politinės valdžios organų veikla, betarpiška įstatymų leidyba. Konstitucija nustato valstybės santvarkos pobūdį, padrindines institucijas, jų kompetencijas, apibrėžia piliečių teises. Valstybės politinės sistemos veikimas, jos sudėtinių dalių sąveikos galimybės priklauso būtent nuo šio pagrindinio valstybės įstatymo.

Nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvenime buvo priimtos 6 konstitucijos, kuriomis buvo bandoma tobulinti šalies politinės sistemos pagrindus. Ilgiausiai galiojusios ir turbūt labiausiai Lietuvos politinį gyvenimą įtakojusios buvo 1922m. ir 1928m. Lietuvos Valsybės Konstitucijos. Gimusios nevienodomis politinėmis sąlygomis, jos iš esmės įtvirtino visiškai skirtingus politinės sistemos funkcionavimo rėmus. Nors abi formaliai pripažino demokratinių principų viršenybę ir įteisino demokratinę santvarką, 1928m. Konstitucijos įtvirtintas režimas akivaizdžiai krypo diktatūrinio valdymo link, taip atmesdamas 1922m. Konstitucijos parlamentinės valdymo formos įteisinimo schemą.

Darbo objektas: Lietuvos 1918 – 1938 m. Konstitucijos.

Darbo tikslas: aptarti visas 6 Tarpukario Lietuvos Konstitucijas. Pagrindinis aspektas kuriuo jas nagrinėsiu – aukščiausiųjų valstybės institutų sistema, nes manau ji turi didelę įtaką valstybės gyvenimui. Uždaviniai: išanalizuoti kiekvienoje Konstitucijoje įteisintas valdymo formas, išsiaiškinti jų tarpusavio panašumus ir skirtumus.

Darbo metodai: referatą rašysiu remdamasis pačiomis Konstitucijomis ir jas interpretuojančių tyrinėtojų mintimis ir pastebėjimais.

1 9 1 8 m. K o n s t i t u c i j a

Vokietija pralaimėjo Pirmajį pasaulinį karą, todėl Lietuvai atsirado galimybė tapti nepriklausoma. Taip susiklosčius aplinkybėms, Vilniuje skubiai susirinkusi Lietuvos valstybės taryba, motyvuodama tuo, kad, Vokietijai pralaimint karą netikslinga Vilhelmą von Urachą kviesti Lietuvos karaliumi, 1918 m. lapkričio 2 d. posėdyje priėmė rezoliuciją, skelbiančią, jog liepos lld. nutarimas dėl karaliaus išrinkimo nevykdomas, o dėl valstybės valdymo formos galutinai spręsiąs Steigiamasis seimas. Tą pačią dieną Taryba priėmė laikiną Lietuvos konstitucinį aktą, pavadintą Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniais Dėsniais.

Šios laikinosios konstitucijos preambulėje Valstybės taryba viešai priminė nesisavinanti Steigiamojo seimo teisės spręsti dėl Lietuvos valstybės valdymo formos ir konstitucijos, o tik, reikšdama suverenią valstybės galią, šios laikinosios konstitucijos pagrindais steigianti laikinąją tos „valstybės vyriausybę’’.

Laikinoji Konstitucija neatsitiktinai vadinosi Pamatiniais Dėsniais. Ji buvo trumpa (susidėjo iš 6 skyrių, suskirstytų į 29 straipsnius), joje aptariami tik patys svarbiausi dalykai.

Konstitucija nustatė parlamentinį valstybės valdymą, pagrindine valstybės institucija, savitu laikinuoju parlamentu įvardydama savo pačios sudarytoją Valstybės tarybą. Ši institucija paskelbta vienintele įstatymų leidžiamąja institucija, kuri „svarsto ir sprendžia’’ ne tik laikinuosius įstatymus, bet ir sutartis su kitomis valstybėmis, naudojasi interpeliacijos ir paklausimo, taip pat, kaip ir Ministrų kabinetas, įstatymų iniciatyvos teise. Skirti Valstybės tarybos sesijas pavesta pačiai Tarybai arba jas šaukti – Tarybos prezidiumui savo iniciatyva ar pareikalavus trečdaliui Tarybos narių.

Viena konstitucinio akto ypatybių buvo ta, kad laikinai, „ligi neįkūrus atskiro aukščiausio vyriausybės organo’’, tokio aukščiausio vyriausybės organo galios buvo pavestos Valstybės tarybos Prezidiumui (16 str.), susidedančiam iš prezidento ir dviejų viceprezidentų.

Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai Tarybos Prezidiumą traktavo kolegialiu valstybės vadovu, atstovaujančiu valstybei, skiriančiu pasiuntinius ir priimančiu akredituojamus svetimų valstybių pasiuntinius, Valstybės tarybos vardu skelbiančiu jos priimtus įstatymus ir sutartis su kitomis valstybėmis, kviečiančiu ministrą pirmininką, pavedančiu jam sudaryti Ministrų kabinetą ir tvirtinančiu kabineto sudėtį, skiriančiu aukštesniuosius valstybės valdininkus, savo žinioje turinčiu kariuomenę ir saugančiu valstybės antspaudą. Pamatiniuose Dėsniuose neužsimenama tik apie Prezidiumo veto teisę Valstybės tarybos priimtiems įstatymams.

Konstitucijos Pamatiniuose Dėsniuose neaptarti kai kurie principinę reikšmę turintys klausimai: nepaskelbta respublika, neužsimenama apie Valstybės tarybos ir jos Prezidiumo sudarymo tvarką, jų įgaliojimų terminus. Juose buvo reglamentuojama ne būsimų, dar tik steigtinų, o jau esančių Lietuvos valstybės tarybos ir jos Prezidiumo, dabar įvardytų laikinosiomis valstybės valdžios institucijomis, teisinė padėtis, o valstybės valdymo formą turėjo nustatyti Steigiamasis seimas.

Konstitucijoje (V skyriuje, pavadintame „Pamatinės piliečių teisės’’) buvo skelbiama visų piliečių lygybė įstatymams, luomų privilegijų nebuvimas. Toliau šiame konstitucijos skyriuje įtvirtintos asmens, buto
ir nuosavybės neliečiamumo, tikybos, spaudos, žodžio, susirinkimų, draugijų laisvės, kurios, „kilus karui, taip pat valstybei gresiančiam sukilimui ar riaušėms neprileisti’’, galėjo būti laikinai suvaržytos.

Taryba konstitucijoje įsipareigojo išleisti Steigiamojo seimo rinkimų įstatymą ir tam tikslui deklaravo visuotinių, tiesioginių, lygių, slaptų rinkimų principą. Nustatyta, kad išrinktas Steigiamasis seimas susirinks Laikinosios vyriausybės nustatytą dieną Vilniuje (VI skyrius).

Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai buvo priimti vienu balsu. Jų papildymo ar keitimo teisė pavesta pačiai Valstybės tarybai bent pusės jos narių reikalavimu, tam reikalui nustatant kvalifikuotos (2/3) balsų daugumos reikalavimą (4 str.).

1 9 1 9 m. L a i k i n o s i o s K o n s t i t u c i j o s

P a m a t i n i ų D ė s n i ų r e d a k c i j a

Pradėto valdžios telkimo vykdomosios valdžios rankose, būtino valstybę ištikusios grėsmės akivaizdoje, tęsinys, reakcija į dėl bolševikų ir lenkų agresijos atsiradusius sunkumus Tarybai susirinkti ir kilusias kvorumo problemas, taip pat tarp Valstybės tarybos Prezidiumo ir premjero ėmusi reikštis trintis matyti iš 1919 m. balandžio 4 d. Valstybės tarybos priimto kai kurių Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių nuostatų pakeitimo, išreikšto naujoje Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių redakcijoje.

Dabar Konstitucija susidėjo iš aštuonių skyrių, suskirstytų į 40 straipsnių. Dauguma šio konstitucinio akto nuostatų, iš jų ir jo preambulė, pažodžiui kartojo 1918 m. Pamatinių Dėsnių nuostatas, o iš esmės tebuvo pakeista centrinių valstybės institucijų sistema. Valstybės tarybai ir toliau pavesta „svarstyti ir spręsti’’ įstatymus ir sutartis su kitomis valstybėmis, ji ir toliau palikta principiniu įstatymų leidėju ir vienintele tarptautinių sutarčių priėmimo institucija. Tačiau apskritai į pirmąją vietą Konstitucijoje iškelta vykdomoji valdžia, o vienas jos subjektų – kolegialus Valstybės tarybos Prezidiumas – pakeistas Tarybos renkamu Valstybės prezidentu. Pastarajam priklausė vykdomoji valdžia, kurią jis turėjo vykdyti per Ministrų kabinetą. Prezidentui pavesta savo parašu skelbti įstatymus ir sutartis su kitomis valstybėmis, kviesti ministrą pirmininką, pavesti jam sudaryti Ministrų kabinetą ir tvirtinti sudarytą, atstovauti valstybei, skirti pasiuntinius ir priimti akredituotus svetimų šalių pasiuntinius, skirti aukštuosius valdininkus, savo žinioje turėti kariuomenę, teikti amnestiją (9 str.), t. y. jau šioje veiklos srityje jam suteiktos didesnės galios nei tos, kuriomis pagal Pamatinių Dėsnių 1918 m. redakciją naudojosi Valstybės tarybos Prezidiumas.

Neigiamą Valstybės tarybos ir jos Prezidiumo galioms reikšmę dabar turėjo tai, kad išimtinę teisę šaukti ir paleisti Valstybės tarybos sesijas naujos redakcijos Pamatiniai Dėsniai suteikė Valstybės prezidentui, t. y. sesijų nebegalėjo, kaip anksčiau, šaukti Tarybos Prezidiumas, nebegalėjo jų reikalauti trečdalis Tarybos narių. Svarbiausia, tarp Tarybos sesijų ar per jų pertraukas Valstybės prezidentas pats galėjo leisti įstatymus, prieš tai priimtus Ministrų kabineto (III skyrius).

Taigi naujoji Konstitucija teisiškai įtvirtino tolesnį valdžios telkimą vykdomosios valdžios institucijose, ženkliai stumtelėdama iš turėtų pozicijų Valstybės tarybą ir jos Prezidiumą.

Valstybės taryba 1919 m. balandžio 4 d. Valstybės prezidentu išrinko A. Smetoną, o 1919 m. balandžio 16 d. jai buvo pagarsintas Prezidento aktas, kuriuo jis, remdamasis Laikinąja Konstitucija, Tarybos sesiją paskelbė paleistą.

1 9 2 0 m. L a i k i n o j i L i e t u v o s V a l s t y b ė s

K o n s t i t u c i j a

Tiesioginiam ir pagrindiniam Steigiamojo seimo uždaviniui atlikti – suteikti Lietuvos valstybės pagrindams konstitucinę formą – reikėjo laiko, o pats Steigiamojo seimo buvimas griovė daugelį galiojusių 1919 m. Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių nuostatų, todėl 1920 m. birželio 2 d. Steigiamasis seimas dešimtajame savo posėdyje priėmė Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją. Suverenios Steigiamojo seimo galios akivaizdoje netekus galios patiems Pamatiniams Dėsniams, juose nustatyta konstitucijos keitimo tvarka nelietė steigiamosios valdžios subjekto, jo veiklos šioje srityje nevaržė.

Savo apimtimi naujasis konstitucinis aktas nedaug tesiskyrė nuo ankstesnių laikinųjų konstitucinių aktų: jį sudarė VII skyriai, jungiantys 18 straipsnių.

Atstovaudamas Lietuvos piliečiams ir laikydamas save, kaip matyti iš Laikinosios Konstitucijos 2 straipsnio, suverenios Lietuvos, o ne grynai lietuvių tautos, galios reiškėju, Steigiamasis seimas išplėtė aukščiausiosios valstybės valdžios subjekto sampratą, joje vartojama Lietuvos tautos sąvoka apimdamas ir krašto gyventojus nelietuvius.

Laikinoji Konstitucija, nusakydama valstybės valdymo formą, kartojo 1920 m. gegužės 15-osios rezoliucijos nuostatą Lietuvą esant demokratine respublika.

Remiantis populiaria konstitucinės teisės teorijoje „steigiamosios ir įsteigtosios valdžių’’ koncepcija, pagal kurią tauta savo steigiamąją suverenią galią galinti pavesti specialiai šią funkciją atlikti išrinktiems
reprezentantams, Konstitucija skelbė, kad Steigiamasis seimas yra suverenios Lietuvos galios reiškėjas. Steigiamajam seimui pagal konstituciją pavesta išimtinė teisė leisti įstatymus ir prižiūrėti jų vykdymą, tvirtinti valstybės biudžetą ir ratifikuoti sutartis su kitomis valstybėmis. Tik įstatymų iniciatyvos teisę Steigiamasis seimas pasidalijo su Ministrų kabinetu.

Konstitucija įtvirtino Steigiamojo seimo nario asmens neliečiamumą.

Vykdomoji valdžia buvo pavesta Steigiamojo seimo renkamam Respublikos prezidentui ir Ministrų kabinetui. Prezidentui suteikta teisė kviesti ministrą pirmininką, jam pavesti sudaryti Ministrų kabinetą, tvirtinti jau sudarytą ir priimti atsistatydinimą, skirti valstybės kontrolierių, atstovauti Respublikai, skirti pasiuntinius ir priimti akredituojamus svetimų valstybių atstovus, skirti aukštesniuosius valstybės valdininkus, skelbti įstatymus, naudotis bausmės dovanojimo teise (8 str.). Iškeldama neterminuoto ir neatšaukiamo Steigiamojo seimo vaidmenį, Konstitucija sumažino Respublikos prezidento reikšmę, nepripažindama net jo turėtos veto teisės: dabar jo įstatymų leidybos teisės tesiribojo Steigiamojo seimo išleistų įstatymų skelbimu.

Konstitucija nenustatė Prezidento kadencijos, laikydama jį renkamu visam šios laikinosios Konstitucijos galiojimo laikui. Iki Prezidentas bus išrinktas, pagal Konstitucijos 9 straipsnį jo funkcijos pavestos Steigiamojo seimo pirmininkui, kuris, be to, turėjo pavaduoti Prezidentą jam mirus, atsistatydinus ar susirgus.

Konstituciją svarstant, kai kurios politinės Lietuvos jėgos griežtai pasisakė prieš Prezidento institutą apskritai, todėl, siekiant kompromiso, laikinajai Konstitucijai galiojant, Prezidentas nebuvo renkamas, o jo pareigas ėjo, kaip numatyta, Steigiamojo seimo pirmininkas. Konstitucija nustatė Ministrų kabineto atsakingumą Steigiamajam seimui. Šiam pareiškus nepasitikėjimą, Ministrų kabinetas privalėjo atsistatydinti.

Laikinoji Konstitucija, palyginti su Laikinosios Konstitucijos Pamatiniais Dėsniais, išplėtė piliečių demokratinių teisių ir laisvių sąrašą, įtraukdama į jį korespondencijos neliečiamumą, sąžinės ir streikų laisvę. Konstitucija taip pat deklaravo mirties bausmės ir titulų panaikinimą. Tuo pat metu buvo nurodyta, kad, kilus karui, ginkluotam sukilimui ar kitiems pavojingiems neramumams, Steigiamasis seimas gali skelbti karo ar kurią kitą nepaprastąją padėtį, kurios veikimo metu sustabdomas deklaruotų teisių ir laisvių veikimas.

Rengdamasis kardinaliai žemės reformai, Steigiamasis seimas Konstitucijoje nebeužsiminė apie nuosavybės teisę.

Apibendrinant galima teigti, kad Steigiamojo seimo vaidmuo valstybės valdyme tapo svarbiausiu ir įtakingiuasiu, panaikindamas prezidento didėjančią galią.

1 9 2 2 m. K o n s t i t u c i j a

1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija susidėjo iš preambulės ir 15 skyrių, suskirstytų; 108 straipsnius. Savo pagrindiniais bruožais ji atitiko bendrus demokratinių konstitucijų reikalavimus.

Konstitucijos preambulėje pažymima, kad ją per savo įgaliotuosius atstovus, susirinkusius į Steigiamąjį seimą, priėmė Lietuvos tauta. Pirmajame Konstitucijos straipsnyje Lietuvos valstybė skelbiama nepriklausoma demokratine respublika ir deklaruojama viena iš svarbiausių jos nuostatų, kad suvereni valstybės valdžia priklauso tautai, kuri, pagal 103 straipsnį, suprantama kaip turinčių rinkimų teisę piliečių visuma. Rinkti atstovus į seimą galėjo piliečiai sulaukę 21 metų.

Nė viena Lietuvos laikinoji Konstitucija, reglamentuodama piliečių teises, neaptarė dalykų, susijusių su pilietybės samprata. 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija jau skelbė Lietuvos pilietybės teisės įgijimą ir nustojimą, vadovaujantis atitinkamu pilietybės įstatymu, bei negalimumą būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės piliečiu.

1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, kaip, beje, ir kitose aptariamo laikotarpio Lietuvos konstitucijose, iš esmės nebuvo kalbama apie žmogų apskritai, neaptariamas jo statusas. Praktiškai visais atvejais čia įvardijami piliečiai, t. y. tik tam tikra žmonių kategorija, čia skelbiamos būtent piliečių teisės ir laisvės, nors dauguma atvejų (išskyrus politinių teisių – peticijų, rinkimų, įstatymų iniciatyvos – subjektus) šiuo terminu faktiškai buvo apimami žmonės, asmenys, valstybės gyventojai, o ne vien tokia kvalifikuota jų kategorija kaip piliečiai.

Nustatydama piliečių teisinę padėtį, Konstitucija pirmiausiai pabrėžė jų lygiateisiškumą, neatsižvelgiant į lytį, kilmę, tautybę ir tikėjimą. Konstitucijos antrajame skyriuje, pavadintame „Lietuvos piliečiai ir jų teisės”, pateikiamas piliečių demokratinių teisių ir laisvių sąrašas: asmens ir buto neliečiamumas; tikėjimo ir sąžinės laisvė; korespondencijos ir susižinojimo slaptumas; žodžio ir spaudos, susirinkimų, draugijų ir sąjungų laisvės; teisė nustatyta tvarka skųsti teismui valdininką; įstatymų iniciatyvos ir peticijų teisės; nuosavybės teisė.

Konstitucijos 15 straipsnyje skelbiama žodžio ir spaudos laisvė ir kartu pabrėžiama, kad šią laisvę galima varžyti įstatyme nurodytais atvejais, kada tai reikalinga „dorai ar valstybės tvarkai saugoti”. Pagal Spaudos įstatymą periodinių leidinių redaktoriai ir
leidėjai apie rengiamus išleisti spaudinius turėjo pranešti vidaus reikalų institucijoms. Iš spaustuvės buvo reikalaujama aštuonis kiekvieno spaudinio egzempliorius pristatyti apskrities viršininkui. Šis, spaudinyje įžvelgęs nusikaltimo žymių, turėjo teisę sustabdyti jo platinimą ir iškelti baudžiamąją bylą. Galutinai sustabdyto leidinio likimą sprendė teismas. Įstatymas vidaus reikalų ministrui suteikė teisę drausti įvežti ir Lietuvoje platinti užsienyje išleistus spaudinius.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2303 žodžiai iš 4597 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.