I. ĮvadasKonstitucija – pagrindinis ir svarbiausias oficialiosios teisinės
galios teisės normų aktas, nustatantis valstybės organizacijos, viešosios
valdžios organizavimo ir funkcionavimo pagrindus bei įtvirtinantis
svarbiausius asmens ir valstybės santykius. Būdama kultūros sudėtine dalimi
ir jos atspindžiu, konstitucija išreiškia konkrečios žmonių bendrijos
būdingus bruožus, jos gyvenimo tradicijas, įsigaliojusią pasaulėžiūrą.
Pagal konstituciją galima spręsti ne tik apie konkrečios visuomenės teisinę
kultūrą bei ideologiją, konstitucija atspindi visapusiškus žmonių ir jų
bendrijų gyvensenos reiškinius.
Lietuva turi seną konstitucinę tradiciją. Plačiai žinomas yra Lietuvos
Statutas – Lietuvos įstatymų rinkinys. Jis remiasi senovės lietuvių
papročių teise, vėlesniais kunigaikščių įstatymais. Lietuvos Statutas virto
lyg ir mūsų konstitucija, nes teisiškai įtvirtino visuomenės ir valstybinės
santvarkos pagrindus, kai kurių valstybės valdymo ir teismo organų sudarymo
principus, sudėti ir prerogatyvas. Jis sulaukė trijų redakcijų 1529, 1566
ir 1588 metais. Paskutinis iš jų galiojo Lietuvos teritorijoje net iki
1840m.
1918 – 1940m. konstitucinės raidos etapas mums įdomus tuo, kad
tai buvo pirmieji nepriklausomos tautos žingsniai, kuriant naują valstybės
santvarką. Lietuvoje nepriklausomybės atgavimas su konstitucinio kelio
pradžia nesutapo, o nuolatinės konstitucijos teko laukti daugiau negu tris
metus. Lietuvos valstybės ir konstitucinei raidai labai didelį poveikį
turėjo išoriniai veiksniai. Šie veiksniai turėjo įtakos žmonių pažiūroms ir
politinių jėgų pasiskirstymui, o tai ir lėmė konstitucinio kelio vingiavimą
tarpukaryje.
Neginčijamu autoritetu Lietuvos Konstitucijos tyrinėjimuose laikomas
M. Romeris, kuris nuodugniai išanalizavo beveik kiekvieną konstitucijų
žodį. Žymiausias jo veikalas šitoje srityje yra „Konstitucinės teisės
paskaitos”. Iš kitų mokslininkų, tyrinėjusių Lietuvos Konstitucijas reikia
paminėti M. Maksimaitį, K. Valančių.
Rašydama darbą remsiuosi fotografuotu leidiniu „Lietuvos valstybės
konstitucijos“, Maksimaičio M., Vansevičius S. „Lietuvos valstybės ir
teisės istorija“ bei jau minėtu M. Romerio darbu.
I. Laikinųjų konstitucinių aktų laikotarpis
1. Lietuvos Tarybos 1918m. liepos 11d. Nutarimas.
Šiuolaikinių konstitucijų raida Lietuvoje siejama su valstybingumo
atgavimo siekiais. Tačiau kai XXa. antrojo dešimtmečio pabaigoje buvo
atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, jos atkūrimo paskelbimas ne tik
nesutapo su realia konstitucinės raidos pradžia, bet šiuos du svarbius
valstybei egzistencijos faktus skyrė netrumpas laiko intervalas. Be to,
nėra taip paprasta pasakyti, būtent nuo kurio gi laiko prasidėjo
konstitucinė raida, nes mokslininkai iki šiol nesutaria, kokį teisės aktą
laikyti pirmąja laikinąja konstitucija. Šiuo požiūriu bene pirmas svarbus
konstitucinės reikšmės aktas yra Lietuvos Tarybos 1918m. liepos 11d.
nutarimas, nustatęs kai kuriuos Lietuvos konstitucinės santvarkos
pagrindus. Šitame projekte buvo numatyta, kad Lietuvos karalystę valdo
karalius ir dviejų rūmų tautos atstovybė. Karaliui pavedama vadovauti
vykdomajai valdžiai, suteikiama įstatymų leidybos iniciatyvos ir tautos
atstovybės priimtų įstatymų tvirtinimo teisės. Šito nutarimo Vokietijos
vyriausybė nepripažino, o pats pretendentas į sostą Vilhelmas fon Urachas,
jo užimti nesiryžo. Taip šis Tarybos nutarimas nebuvo įvykdytas, o Lietuva
netapo konstitucine monarchija.
2. 1918m. lapkričio 2d. Lietuvos Valstybės Laikinoji Konstitucija
Tik 1918 m. rudenį, paaiškėjus, kad Vokietijos karinis pralaimėjimas
neišvengiamas ir reikia atsisakyti pretenzijų į užgrobtas šalis, spalio 21
d. Lietuvos Valstybės Tarybai pagaliau buvo leista priimti konstituciją ir
sudaryti vyriausybę. Taip susiklosčius aplinkybėms 1918 m. spalio 28 d.
Vilniuje skubiai susirinko Valstybės Taryba. Motyvuodama tuo, kad
Vokietijai pralaimint karą netikslinga Urachą rinkti Lietuvos karaliumi,
lapkričio 2 d. posėdyje buvo priimta rezoliucija, skelbianti, jog liepos 11
d. nutarimas dėl karaliaus išrinkimo nevykdomas, o galutinai valstybės
valdymo formos klausimą spręsiąs Steigiamasis seimas. Tą pačią dieną Taryba
priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pagrindinį įstatymą
(pamatinius dėsnius), nustatančius savo pačios teisinę padėtį.[1]
Šis nedidelis konstitucinis dokumentas (6 skyriai, suskirstyti į 29
str.), įstatymų leidžiamuoju organu paskelbė Valstybės Tarybą, o įstatymų
iniciatyvos teisę suteikė Valstybės tarybai ir Ministrų kabinetui.
Vykdomąją valdžią laikinoji konstitucija pavedė Valstybės tarybos
Prezidiumui, susidedančiam iš prezidento ir dviejų viceprezidentų.
Konstitucinio akto ypatybė buvo ta, kad pagal jį Valstybės tarybos
Prezidiumas buvo laikomas ne tik jos vadovaujančiuoju organu, bei ir
kolegialiu valstybės vadovu, skelbiančiu įstatymus, kviečiančiu
ministrų
pirmininką, tvirtinančiu Ministrų kabineto sudėtį. Kiekvienam Prezidiumo
aktui reikėjo visų trijų jo narių parašų ir Ministrų kabineto atstovo
kontrasignacijos.
Konstitucijoje buvo paskelbta visų lygybė prieš įstatymus, luomų
privilegijų panaikinimas, asmens, buto ir nuosavybės neliečiamybė, tikybos,
spaudos, žodžio, susirinkimų, draugijų laisvės, kurios „kilus karui, taip
pat valstybei gresiančiam sukilimui ar riaušėms neprileisti“ galėjo būti
laikinai suvaržytos.
Laikinosios konstitucijos 24 str. skelbė, kad srityse, „kuriose
Lietuvos valstybės nėra išleisiu naujų įstatymų, laikinai palieka tie,
kurie yra buvę prieš karą, kiek jie neprieštarauja Laikinosios
Konstitucijos Pamatiniams Dėsniams“.[2] Tai buvo neišvengiamas jaunos
valstybės įsipareigojimas. Atsisakiusi esamo teisinio visuomeninių santykių
sureguliavimo, valstybė būtų patyrusi sunkiai prognozuojama jų chaosą.
Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai neaptarė daugelio principinių
klausimų. Konstitucija neužsiminė apie Valstybės Tarybos bei jos Prezidiumo
sudarymo tvarką, jų įgaliojimų terminus. Valstybės valdymo formą turėjo
nustatyti Steigiamasis seimas. Nors ši konstitucija galiojo vos 5 mėnesius,
ji turėjo išliekamąją konstitucinės teisės šaltinio reikšmę. Daugelis jos
nuostatų išliko visose vėlesnėse Lietuvos Respublikos konstitucijose, tarp
jų ir dabar galiojančioje.
3. 1919m. balandžio 4 d. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos
Pamatiniai Dėsniai
Siekdama tęsti pradėtą valdžios telkimą Vyriausybės rankose, 1919m.
Balandžio 4d. Valstybės Taryba dar kartą peržiūrėjo Lietuvos Valstybės
Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius ir priėmė naują jų redakciją.
Dabar konstitucija buvo iš 8 skyrių, suskirstytų į 42 straipsnius. Dauguma
šio konstitucinio dokumento nuostatų žodis žodžiu kartojo 1918m. Pamatinių
Dėsnių nuostatus. Iš esmės tebuvo pakeista centrinių valstybės organų
sistema. Svarbiausiais tapo vykdomosios valdžios organai – pakeitęs
Prezidiumą Prezidentas ir Ministrų kabinetas. Be įstatymų leidybos,
Valstybės Tarybai buvo pavesta kontroliuoti Ministrų kabinėto veiklą,
Ministrų kabinetas privalėjo turėti jos pasitikėjimą. Be visų šitų