Lietuvos tarpukario laikų konstitucijos
5 (100%) 1 vote

Lietuvos tarpukario laikų konstitucijos

112131

I. ĮvadasKonstitucija – pagrindinis ir svarbiausias oficialiosios teisinės

galios teisės normų aktas, nustatantis valstybės organizacijos, viešosios

valdžios organizavimo ir funkcionavimo pagrindus bei įtvirtinantis

svarbiausius asmens ir valstybės santykius. Būdama kultūros sudėtine dalimi

ir jos atspindžiu, konstitucija išreiškia konkrečios žmonių bendrijos

būdingus bruožus, jos gyvenimo tradicijas, įsigaliojusią pasaulėžiūrą.

Pagal konstituciją galima spręsti ne tik apie konkrečios visuomenės teisinę

kultūrą bei ideologiją, konstitucija atspindi visapusiškus žmonių ir jų

bendrijų gyvensenos reiškinius.

Lietuva turi seną konstitucinę tradiciją. Plačiai žinomas yra Lietuvos

Statutas – Lietuvos įstatymų rinkinys. Jis remiasi senovės lietuvių

papročių teise, vėlesniais kunigaikščių įstatymais. Lietuvos Statutas virto

lyg ir mūsų konstitucija, nes teisiškai įtvirtino visuomenės ir valstybinės

santvarkos pagrindus, kai kurių valstybės valdymo ir teismo organų sudarymo

principus, sudėti ir prerogatyvas. Jis sulaukė trijų redakcijų 1529, 1566

ir 1588 metais. Paskutinis iš jų galiojo Lietuvos teritorijoje net iki

1840m.

1918 – 1940m. konstitucinės raidos etapas mums įdomus tuo, kad

tai buvo pirmieji nepriklausomos tautos žingsniai, kuriant naują valstybės

santvarką. Lietuvoje nepriklausomybės atgavimas su konstitucinio kelio

pradžia nesutapo, o nuolatinės konstitucijos teko laukti daugiau negu tris

metus. Lietuvos valstybės ir konstitucinei raidai labai didelį poveikį

turėjo išoriniai veiksniai. Šie veiksniai turėjo įtakos žmonių pažiūroms ir

politinių jėgų pasiskirstymui, o tai ir lėmė konstitucinio kelio vingiavimą

tarpukaryje.

Neginčijamu autoritetu Lietuvos Konstitucijos tyrinėjimuose laikomas

M. Romeris, kuris nuodugniai išanalizavo beveik kiekvieną konstitucijų

žodį. Žymiausias jo veikalas šitoje srityje yra „Konstitucinės teisės

paskaitos”. Iš kitų mokslininkų, tyrinėjusių Lietuvos Konstitucijas reikia

paminėti M. Maksimaitį, K. Valančių.

Rašydama darbą remsiuosi fotografuotu leidiniu „Lietuvos valstybės

konstitucijos“, Maksimaičio M., Vansevičius S. „Lietuvos valstybės ir

teisės istorija“ bei jau minėtu M. Romerio darbu.

I. Laikinųjų konstitucinių aktų laikotarpis

1. Lietuvos Tarybos 1918m. liepos 11d. Nutarimas.

Šiuolaikinių konstitucijų raida Lietuvoje siejama su valstybingumo

atgavimo siekiais. Tačiau kai XXa. antrojo dešimtmečio pabaigoje buvo

atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, jos atkūrimo paskelbimas ne tik

nesutapo su realia konstitucinės raidos pradžia, bet šiuos du svarbius

valstybei egzistencijos faktus skyrė netrumpas laiko intervalas. Be to,

nėra taip paprasta pasakyti, būtent nuo kurio gi laiko prasidėjo

konstitucinė raida, nes mokslininkai iki šiol nesutaria, kokį teisės aktą

laikyti pirmąja laikinąja konstitucija. Šiuo požiūriu bene pirmas svarbus

konstitucinės reikšmės aktas yra Lietuvos Tarybos 1918m. liepos 11d.

nutarimas, nustatęs kai kuriuos Lietuvos konstitucinės santvarkos

pagrindus. Šitame projekte buvo numatyta, kad Lietuvos karalystę valdo

karalius ir dviejų rūmų tautos atstovybė. Karaliui pavedama vadovauti

vykdomajai valdžiai, suteikiama įstatymų leidybos iniciatyvos ir tautos

atstovybės priimtų įstatymų tvirtinimo teisės. Šito nutarimo Vokietijos

vyriausybė nepripažino, o pats pretendentas į sostą Vilhelmas fon Urachas,

jo užimti nesiryžo. Taip šis Tarybos nutarimas nebuvo įvykdytas, o Lietuva

netapo konstitucine monarchija.

2. 1918m. lapkričio 2d. Lietuvos Valstybės Laikinoji Konstitucija

Tik 1918 m. rudenį, paaiškėjus, kad Vokietijos karinis pralaimėjimas

neišvengiamas ir reikia atsisakyti pretenzijų į užgrobtas šalis, spalio 21

d. Lietuvos Valstybės Tarybai pagaliau buvo leista priimti konstituciją ir

sudaryti vyriausybę. Taip susiklosčius aplinkybėms 1918 m. spalio 28 d.

Vilniuje skubiai susirinko Valstybės Taryba. Motyvuodama tuo, kad

Vokietijai pralaimint karą netikslinga Urachą rinkti Lietuvos karaliumi,

lapkričio 2 d. posėdyje buvo priimta rezoliucija, skelbianti, jog liepos 11

d. nutarimas dėl karaliaus išrinkimo nevykdomas, o galutinai valstybės

valdymo formos klausimą spręsiąs Steigiamasis seimas. Tą pačią dieną Taryba

priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pagrindinį įstatymą

(pamatinius dėsnius), nustatančius savo pačios teisinę padėtį.[1]

Šis nedidelis konstitucinis dokumentas (6 skyriai, suskirstyti į 29

str.), įstatymų leidžiamuoju organu paskelbė Valstybės Tarybą, o įstatymų

iniciatyvos teisę suteikė Valstybės tarybai ir Ministrų kabinetui.

Vykdomąją valdžią laikinoji konstitucija pavedė Valstybės tarybos

Prezidiumui, susidedančiam iš prezidento ir dviejų viceprezidentų.

Konstitucinio akto ypatybė buvo ta, kad pagal jį Valstybės tarybos

Prezidiumas buvo laikomas ne tik jos vadovaujančiuoju organu, bei ir

kolegialiu valstybės vadovu, skelbiančiu įstatymus, kviečiančiu
ministrų

pirmininką, tvirtinančiu Ministrų kabineto sudėtį. Kiekvienam Prezidiumo

aktui reikėjo visų trijų jo narių parašų ir Ministrų kabineto atstovo

kontrasignacijos.

Konstitucijoje buvo paskelbta visų lygybė prieš įstatymus, luomų

privilegijų panaikinimas, asmens, buto ir nuosavybės neliečiamybė, tikybos,

spaudos, žodžio, susirinkimų, draugijų laisvės, kurios „kilus karui, taip

pat valstybei gresiančiam sukilimui ar riaušėms neprileisti“ galėjo būti

laikinai suvaržytos.

Laikinosios konstitucijos 24 str. skelbė, kad srityse, „kuriose

Lietuvos valstybės nėra išleisiu naujų įstatymų, laikinai palieka tie,

kurie yra buvę prieš karą, kiek jie neprieštarauja Laikinosios

Konstitucijos Pamatiniams Dėsniams“.[2] Tai buvo neišvengiamas jaunos

valstybės įsipareigojimas. Atsisakiusi esamo teisinio visuomeninių santykių

sureguliavimo, valstybė būtų patyrusi sunkiai prognozuojama jų chaosą.

Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai neaptarė daugelio principinių

klausimų. Konstitucija neužsiminė apie Valstybės Tarybos bei jos Prezidiumo

sudarymo tvarką, jų įgaliojimų terminus. Valstybės valdymo formą turėjo

nustatyti Steigiamasis seimas. Nors ši konstitucija galiojo vos 5 mėnesius,

ji turėjo išliekamąją konstitucinės teisės šaltinio reikšmę. Daugelis jos

nuostatų išliko visose vėlesnėse Lietuvos Respublikos konstitucijose, tarp

jų ir dabar galiojančioje.

3. 1919m. balandžio 4 d. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos

Pamatiniai Dėsniai

Siekdama tęsti pradėtą valdžios telkimą Vyriausybės rankose, 1919m.

Balandžio 4d. Valstybės Taryba dar kartą peržiūrėjo Lietuvos Valstybės

Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius ir priėmė naują jų redakciją.

Dabar konstitucija buvo iš 8 skyrių, suskirstytų į 42 straipsnius. Dauguma

šio konstitucinio dokumento nuostatų žodis žodžiu kartojo 1918m. Pamatinių

Dėsnių nuostatus. Iš esmės tebuvo pakeista centrinių valstybės organų

sistema. Svarbiausiais tapo vykdomosios valdžios organai – pakeitęs

Prezidiumą Prezidentas ir Ministrų kabinetas. Be įstatymų leidybos,

Valstybės Tarybai buvo pavesta kontroliuoti Ministrų kabinėto veiklą,

Ministrų kabinetas privalėjo turėti jos pasitikėjimą. Be visų šitų

pakeitimų visai naujas buvo VIII skyrius, kuris įsteigė Valstybės kontrolės

instituciją. Valstybės Prezidento skiriamas Valstybės kontrolierius buvo

nepriklausomas nuo vykdomosios valdžios ir Ministrų Kabineto posėdžiuose

turėjo patariamąjį balsą.

4. 1920m. birželio 10 d. Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstituciją.

Tolesnį Lietuvos konstitucinės raidos etapą žymi Steigiamojo seimo

sušaukimas. 1919 m. spalio 30d. Valstybės taryba priėmė Steigiamojo seimo

rinkimų įstatymą. Į pirmą posėdį Steigiamasis seimas susirinko 1920 m.

gegužės 15 d. Tą dieną baigėsi Lietuvos Valstybės Tarybos valdymo

laikotarpis. Kai tik susirinko Steigiamasis Seimas, Lietuvos Valstybės

Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai neteko galios ir iki naujos

laikinosios konstitucijos paskelbimo valstybė atsidūrė Steigiamojo Seimo

diktatūroje[3]. Nuolatinės konstitucijos projektavimas, paruošimas ir

paskelbimas reikalavo ilgesnio laiko, todėl 1920m. birželio 10d.

Steigiamasis Seimas priėmė Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją.

Steigiamajam Seimui konstitucija pavedė išimtinę teisę leisi įstatymus ir

prižiūrėti jų vykdymą, tvirtinti valstybės biudžetą ir ratifikuoti

tarptautines sutartis. Įstatymų iniciatyvos teisė buvo pavesta Steigiamajam

Seimui ir Ministrų kabinetui. Iškeldama neterminuoto ir neatšaukiamo

Steigiamojo seimo vaidmenį, konstitucija sumažino Prezidento reikšmę: dabar

jo teisės įstatymų leidyboje apsiribojo Steigiamojo seimo išleistų įstatymų

skelbimu. Konstitucija nenustatė Prezidento kadencijos, laikydama jį

renkamu visam šios Konstitucijos galiojimo laikui. Laikinoji Konstitucija,

palyginti su Laikinosios Konstitucijos Pamatiniais Dėsniais, praplėtė

piliečių demokratinių teisių ir laisvių sąrašą, įtraukdama į jį

korespondencijos neliečiamybę, sąžinės ir streikų laisvę. Konstitucija taip

pat deklaravo mirties bausmės bei titulų panaikinimą. Politinės to meto

sąlygos Lietuvoje ir aplink ją pasižymėjo ypatingu demokratinių jėgų

pakilimu. Tai turėjo lemiamos įtakos rengiamai pirmai Lietuvos

Konstitucijai. Valstybės valdymo formos klausimu Steigiamajame seime

viešpatavo parlamentinės respublikos šalininkai.

II.. 1922 m. rugpjūčio l d. Lietuvos Valstybės Konstitucija

Pirma, ką reikia turėti galvoje svarstant tiek Lietuvos 1922 m.

Konstituciją, tiek kitas naujų Europos Centro ir Rytų bei Šiaurės Rytų

respublikų konstitucijas, – tai ryškiai užakcentuota demokratija su

kontinentinio parlamentarizmo šablonu, pridengiančiu kiek slepiamus

nacionaldemokratinius palinkimus, kurių idėja buvo ryškiausias socialinis

akstinas, paveikęs patį šios respublikų grupės daugumos įkurimą, su tam

tikru
pusiau tiesioginę demokratiją. Ši regionalinė grupė naujų

respublikų, kurių konstitucijos maždaug vienu laiku tarp 1919 ir 1922 m.

Nustatytos, sudarė giminingą vieno principinio konstitucinės teisės šablono

ekspozitūrą, apėmė Suomiją. Estiją, Latviją, Lietuvą, Lenkiją, Vokiečių

Reichą.[4]

Konstitucija susidėjo iš preambulės ir 15 skyrių, suskirstytų į 108

straipsnius. Konstitucijos preambulėje pažymima, kad ją per savo

įgaliotuosius atstovus, susirinkusius i Steigiamąjį seimą, priėmė Lietuvos

tauta. Lietuvos valstybė skelbiama nepriklausoma demokratine respublika.

Deklaruojama, kad suvereni valstybės valdžia priklauso tautai, kuri

suprantama kaip turinčių rinkimų teisę piliečių visuma.[5]

Buvo užfiksuotas formalus teisinis konstitucijos prioritetas visų kitų

teisės normų sistemoje. Tačiau buvo laikytasi požiūrio, kad Konstitucija

nėra tiesioginio veikimo teisinis aktas, neturi piliečiui ar valstybės

institucijai privalomos galios.

Konstitucija numatė ir tiesioginio suverenaus tautos įsikišimo

referendumo būdu galimybę: Konstitucijos papildymas ar pakeitimas, Seimo

priimtas 3/5 visų atstovų balsų dauguma, per tris mėnesius turėjo būti

atiduodamas Respublikos Prezidentui, 1/4 visų Seimo atstovų arba 50

tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių spręsti tautai visuotinio

balsavimo keliu.

Konstitucija išvardijo Seimo, kuris renkamas trejiems metams,

prerogatyvas – leisti įstatymus, tvirtinti valstybės biudžetą ir jo

vykdymą, ratifikuoti svarbiausias tarptautines sutartis (taikos,

teritorines ir kai kurias kitas), spręsti karo ir taikos klausimus,

tvirtinti nepaprastosios padėties įvedimą, prižiūrėti vyriausybės darbus.

Kita labai svarbi Seimo prerogatyva buvo Vyriausybės veiklos priežiūra.

Konstitucija nustatė, kad Seimas prižiūri Vyriausybės darbus teikdamas jam

paklausimus bei interpeliacijas ir skirdamas revizijas. Respublikos

Prezidentą rinko Seimas trejiems metams slaptu balsavimu, absoliučia

atstovų balsų dauguma. Formaliai Prezidentui Konstitucija suteikė

reikšmingas teises: jis buvo pagrindinis valstybės tarptautinių santykių

reprezentantas, galėjo dalyvauti Ministrų kabineto posėdžiuose ir juose

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1684 žodžiai iš 3347 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.