Lietuvos tarpukario laikų konstitucijos
5 (100%) 1 vote

Lietuvos tarpukario laikų konstitucijos

1121

I. ĮvadasKonstitucija – pagrindinis ir svarbiausias oficialiosios teisinės

galios teisės normų aktas, nustatantis valstybės organizacijos, viešosios

valdžios organizavimo ir funkcionavimo pagrindus bei įtvirtinantis

svarbiausius asmens ir valstybės santykius. Būdama kultūros sudėtine dalimi

ir jos atspindžiu, konstitucija išreiškia konkrečios žmonių bendrijos

būdingus bruožus, jos gyvenimo tradicijas, įsigaliojusią pasaulėžiūrą.

Pagal konstituciją galima spręsti ne tik apie konkrečios visuomenės teisinę

kultūrą bei ideologiją, konstitucija atspindi visapusiškus žmonių ir jų

bendrijų gyvensenos reiškinius.

Lietuva turi seną konstitucinę tradiciją. Plačiai žinomas yra Lietuvos

Statutas – Lietuvos įstatymų rinkinys. Jis remiasi senovės lietuvių

papročių teise, vėlesniais kunigaikščių įstatymais. Lietuvos Statutas virto

lyg ir mūsų konstitucija, nes teisiškai įtvirtino visuomenės ir valstybinės

santvarkos pagrindus, kai kurių valstybės valdymo ir teismo organų sudarymo

principus, sudėti ir prerogatyvas. Jis sulaukė trijų redakcijų 1529, 1566

ir 1588 metais. Paskutinis iš jų galiojo Lietuvos teritorijoje net iki

1840m.

1918 – 1940m. konstitucinės raidos etapas mums įdomus tuo, kad

tai buvo pirmieji nepriklausomos tautos žingsniai, kuriant naują valstybės

santvarką. Lietuvoje nepriklausomybės atgavimas su konstitucinio kelio

pradžia nesutapo, o nuolatinės konstitucijos teko laukti daugiau negu tris

metus. Lietuvos valstybės ir konstitucinei raidai labai didelį poveikį

turėjo išoriniai veiksniai. Šie veiksniai turėjo įtakos žmonių pažiūroms ir

politinių jėgų pasiskirstymui, o tai ir lėmė konstitucinio kelio vingiavimą

tarpukaryje.

Neginčijamu autoritetu Lietuvos Konstitucijos tyrinėjimuose laikomas

M. Romeris, kuris nuodugniai išanalizavo beveik kiekvieną konstitucijų

žodį. Žymiausias jo veikalas šitoje srityje yra „Konstitucinės teisės

paskaitos”. Iš kitų mokslininkų, tyrinėjusių Lietuvos Konstitucijas reikia

paminėti M. Maksimaitį, K. Valančių.

Rašydama darbą remsiuosi fotografuotu leidiniu „Lietuvos valstybės

konstitucijos“, Maksimaičio M., Vansevičius S. „Lietuvos valstybės ir

teisės istorija“ bei jau minėtu M. Romerio darbu.

I. Laikinųjų konstitucinių aktų laikotarpis

1. Lietuvos Tarybos 1918m. liepos 11d. Nutarimas.

Šiuolaikinių konstitucijų raida Lietuvoje siejama su valstybingumo

atgavimo siekiais. Tačiau kai XXa. antrojo dešimtmečio pabaigoje buvo

atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, jos atkūrimo paskelbimas ne tik

nesutapo su realia konstitucinės raidos pradžia, bet šiuos du svarbius

valstybei egzistencijos faktus skyrė netrumpas laiko intervalas. Be to,

nėra taip paprasta pasakyti, būtent nuo kurio gi laiko prasidėjo

konstitucinė raida, nes mokslininkai iki šiol nesutaria, kokį teisės aktą

laikyti pirmąja laikinąja konstitucija. Šiuo požiūriu bene pirmas svarbus

konstitucinės reikšmės aktas yra Lietuvos Tarybos 1918m. liepos 11d.

nutarimas, nustatęs kai kuriuos Lietuvos konstitucinės santvarkos

pagrindus. Šitame projekte buvo numatyta, kad Lietuvos karalystę valdo

karalius ir dviejų rūmų tautos atstovybė. Karaliui pavedama vadovauti

vykdomajai valdžiai, suteikiama įstatymų leidybos iniciatyvos ir tautos

atstovybės priimtų įstatymų tvirtinimo teisės. Šito nutarimo Vokietijos

vyriausybė nepripažino, o pats pretendentas į sostą Vilhelmas fon Urachas,

jo užimti nesiryžo. Taip šis Tarybos nutarimas nebuvo įvykdytas, o Lietuva

netapo konstitucine monarchija.

2. 1918m. lapkričio 2d. Lietuvos Valstybės Laikinoji Konstitucija

Tik 1918 m. rudenį, paaiškėjus, kad Vokietijos karinis pralaimėjimas

neišvengiamas ir reikia atsisakyti pretenzijų į užgrobtas šalis, spalio 21

d. Lietuvos Valstybės Tarybai pagaliau buvo leista priimti konstituciją ir

sudaryti vyriausybę. Taip susiklosčius aplinkybėms 1918 m. spalio 28 d.

Vilniuje skubiai susirinko Valstybės Taryba. Motyvuodama tuo, kad

Vokietijai pralaimint karą netikslinga Urachą rinkti Lietuvos karaliumi,

lapkričio 2 d. posėdyje buvo priimta rezoliucija, skelbianti, jog liepos 11

d. nutarimas dėl karaliaus išrinkimo nevykdomas, o galutinai valstybės

valdymo formos klausimą spręsiąs Steigiamasis seimas. Tą pačią dieną Taryba

priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pagrindinį įstatymą

(pamatinius dėsnius), nustatančius savo pačios teisinę padėtį.[1]

Šis nedidelis konstitucinis dokumentas (6 skyriai, suskirstyti į 29

str.), įstatymų leidžiamuoju organu paskelbė Valstybės Tarybą, o įstatymų

iniciatyvos teisę suteikė Valstybės tarybai ir Ministrų kabinetui.

Vykdomąją valdžią laikinoji konstitucija pavedė Valstybės tarybos

Prezidiumui, susidedančiam iš prezidento ir dviejų viceprezidentų.

Konstitucinio akto ypatybė buvo ta, kad pagal jį Valstybės tarybos

Prezidiumas buvo laikomas ne tik jos vadovaujančiuoju organu, bei ir

kolegialiu valstybės vadovu, skelbiančiu įstatymus, kviečiančiu
ministrų

pirmininką, tvirtinančiu Ministrų kabineto sudėtį. Kiekvienam Prezidiumo

aktui reikėjo visų trijų jo narių parašų ir Ministrų kabineto atstovo

kontrasignacijos.

Konstitucijoje buvo paskelbta visų lygybė prieš įstatymus, luomų

privilegijų panaikinimas, asmens, buto ir nuosavybės neliečiamybė, tikybos,

spaudos, žodžio, susirinkimų, draugijų laisvės, kurios „kilus karui, taip

pat valstybei gresiančiam sukilimui ar riaušėms neprileisti“ galėjo būti

laikinai suvaržytos.

Laikinosios konstitucijos 24 str. skelbė, kad srityse, „kuriose

Lietuvos valstybės nėra išleisiu naujų įstatymų, laikinai palieka tie,

kurie yra buvę prieš karą, kiek jie neprieštarauja Laikinosios

Konstitucijos Pamatiniams Dėsniams“.[2] Tai buvo neišvengiamas jaunos

valstybės įsipareigojimas. Atsisakiusi esamo teisinio visuomeninių santykių

sureguliavimo, valstybė būtų patyrusi sunkiai prognozuojama jų chaosą.

Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai neaptarė daugelio principinių

klausimų. Konstitucija neužsiminė apie Valstybės Tarybos bei jos Prezidiumo

sudarymo tvarką, jų įgaliojimų terminus. Valstybės valdymo formą turėjo

nustatyti Steigiamasis seimas. Nors ši konstitucija galiojo vos 5 mėnesius,

ji turėjo išliekamąją konstitucinės teisės šaltinio reikšmę. Daugelis jos

nuostatų išliko visose vėlesnėse Lietuvos Respublikos konstitucijose, tarp

jų ir dabar galiojančioje.

3. 1919m. balandžio 4 d. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos

Pamatiniai Dėsniai

Siekdama tęsti pradėtą valdžios telkimą Vyriausybės rankose, 1919m.

Balandžio 4d. Valstybės Taryba dar kartą peržiūrėjo Lietuvos Valstybės

Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius ir priėmė naują jų redakciją.

Dabar konstitucija buvo iš 8 skyrių, suskirstytų į 42 straipsnius. Dauguma

šio konstitucinio dokumento nuostatų žodis žodžiu kartojo 1918m. Pamatinių

Dėsnių nuostatus. Iš esmės tebuvo pakeista centrinių valstybės organų

sistema. Svarbiausiais tapo vykdomosios valdžios organai – pakeitęs

Prezidiumą Prezidentas ir Ministrų kabinetas. Be įstatymų leidybos,

Valstybės Tarybai buvo pavesta kontroliuoti Ministrų kabinėto veiklą,

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1005 žodžiai iš 3347 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.