Lietuvos transporto geografija
5 (100%) 1 vote

Lietuvos transporto geografija

Transportas

Susisiekimo poreikis yra vienas iš svarbesniųjų poreikių tiek asmens, tiek įmonės gyvenime. Transporto paslaugų vartotojai faktiškai yra visi žmonės bei visų rūšių verslai. Esant transporto sutrikimams, sumažėja žmonių komunikacinės galimybės, patiriami ekonominiai nuostoliai pačiose įvairiausiose veiklos sferose. Kai transporto sistemos sutrikimai tampa nuolatiniais (pvz., grūstys miestuose, parkavimo vietų stoka), tai sudaro kliūtis racionaliam išteklių panaudojimui, mažina darbo pasidalinimą, neigiamai įtakoja aplinką, mažina žmonių ekonominę gerovę bei gyvenimo kokybę. Dalį susisiekimo poreikio, esant nepakankamiems transporto sistemos pajėgumams, gali kompensuoti elektroninės ryšio priemonės, tačiau ta dalis kol kas nedidelė. Taigi, sėkmingas transporto sistemos funkcionavimas yra būtinas sparčiai ekonomikos raidai bei žmonių gerovei.

Analizuodami transporto plėtrą ribojančius veiksnius, aptarsime šiuos transporto sistemos elementus: 1) šalies transporto įmonių būklę bei jų paslaugų kainas, 2) socialinės paramos funkciją, 3) tranzito sąlygas, 4) infrastruktūros būklę bei valdymą, 5) Europos Sąjungos nuostatas dėl transporto plėtros.

1. Pagrindinės priežastys, stabdančios transporto plėtrą Lietuvoje, yra susijusios su pavėlavusiu transporto įmonių restruktūrizavimu bei privatizavimu – nesant konkurencijos atskirose transporto rinkose, plėtra nevyksta. Tai ypač akivaizdu geležinkelių bei miestų viešojo susisiekimo srityje. Lietuvos geležinkeliai, būdami šios vežimų rūšies monopolistai, gali nustatyti norimas krovinių pervežimo kainas, neįsileisti į rinką kitų vežėjų (juo labiau, kad jie valdo ir infrastruktūrą), reikalauti kompensacijų už lengvatas turinčių keleivių vežimą, įtakoti sprendimus priimančias valdžios institucijas sau naudinga linkme.

Šiuo metu miestų keleivinio transporto reikalai yra vieni aktualiausių iš visų savivaldos lygyje sprendžiamų reikalų. Dauguma valstybės bei savivaldybių keleivinio transporto įmonių turi didžiules skolas, jų veikla neefektyvi, o paslaugų lygis netenkina keleivių. Kylant kuro kainai, vidutiniam darbo užmokesčiui bei senstant transporto priemonių parkui, keleivių vežimo savikaina didėja. Esant fiksuotoms bilietų kainoms (jas tvirtina savivaldybių tarybos), vežėjai stengiasi sumažinti nuostolius mažindami paslaugų kokybę. Atotrūkis tarp autobusų bei troleibusų parkų paslaugų savikainos ir bilieto kainos auga. Šios įmonės faktiškai yra bankrutavusios. Tuo tarpu privačių vežėjų įėjimas į rinką ribojamas: konkursai skelbiami tik dėl nedidelės dalies maršrutų aptarnavimo, vežėjams privalomos licencijos (apie jas žr. žemiau), vieno maršruto neleidžiama aptarnauti keliems vežėjams ir pan.

Tarp politikų ir savivaldybės pareigūnų paplitusi nuomonė, kad dėl savivaldybės transporto įmonių bėdų labiausiai kalti privatūs vežėjai, kurie esą konkuruoja nelygiomis sąlygomis. Iš tiesų, konkurencijos sąlygos nėra lygios jau vien dėl to, kad privačių transporto įmonių savininkai dažniausiai savo turtu atsako už savo verslo sėkmes bei nesėkmes, o autobusų bei troleibusų parkų vadovai rizikuoja tik savo darbo vieta. Be to, privatūs vežėjai neturi teisės į savivaldybės kompensacijas, negali gauti savivaldybės garantijos už paskolas naujai technikai pirkti, neturi galimybės reikalauti algų padidinimo grasindami eismą mieste paralyžiuosiančiais streikais.

Naujausias privačių vežėjų diskriminacijos pavyzdys – kasos aparatai, kurie pagal galiojantį Vyriausybės nutarimą nuo 2000 balandžio 1 d. bus privalomi privatiems vežėjams, bet neprivalomi municipaliniams.

Reikia pasakyti, kad miestų viešasis transportas gali atsigauti tik sukūrus sąlygas vežėjų konkurencijai. Tam reikia privatizuoti (pradžiai bent išnuomoti privačiam subjektui) valstybines bei municipalines keleivinio transporto įmones, visų maršrutų aptarnavimui kas 3-7 metus skelbti konkursus, nereguliuoti kainų, panaikinti atskirų žmonių grupių teises į keleivinio transporto lengvatas (plačiau apie tai toliau tekste) bei atitinkamas kompensacijas vežėjams iš biudžeto, visiems vežėjams taikyti vienodas apmokestinimo bei kontrolės priemones. Tuomet vežėjų pajamos priklausys nuo jų teikiamų paslaugų kainos bei kokybės, nė vienas vežėjas neturės galimybės užimti monopolinės pozicijos, bus sąlygos rastis naujoms (specializuotoms) paslaugoms, atsiras prielaidos sukurti vieningą bilietų sistemą. Taip keleiviai gaus didžiausią naudą, o transporto verslas galės plėtotis natūraliai, nevaržomas politinių bei socialinių faktorių.

2. Šiuo metu transportas atlieka ne tik tiesioginę – susisiekimo, bet ir socialinę funkciją. Socialinės paramos teikimas, suteikiant tam tikroms keleivių kategorijoms transporto (beje, kaip ir šildymo, telefoninių pokalbių, būsto įsigijimo) lengvatas, yra ydingas dėl daugelio priežasčių. Pirma, vežėjai praranda interesą domėtis paslaugų kokybe, kadangi keleivių įtaka vežėjų įplaukoms nėra lemianti (apie pusę autobusų bei troleibusų parkų lėšų sudaro kompensacijos iš savivaldybės biudžeto). Paslaugų kokybė krinta, ir vis daugiau žmonių ja nepatenkinti. Perspektyvoje viešajame transporte ima vyrauti “lengvatininkai”, o vežėjai patiria dar
didesnius nuostolius. Kiti keleiviai perka automobilius ir visi drauge leidžia laiką transporto grūstyse. Antra, neatsiranda pakankamai naujų vežėjų, kurie sudarytų konkurenciją esamiems monopolistams, kadangi pagal įstatymą dalį keleivių privalu vežti nemokamai, o kompensacijos privatiems vežėjams nenumatytos. Be to, nukenčia patys monopolistai, nes jiems žadėtos kompensacijos neišmokamos, o paslaugų kainos reguliuojamos. Taip visa transporto sistema tampa socialinės politikos įkaite ir negali ne tik plėtotis, bet ir išlaikyti esamo lygio. Trečia, yra galimybės piktnaudžiauti šia lengvata. Ketvirta, vežėjai turi vesti specialią apskaitą kompensuotinoms sumoms apskaičiuoti. Turi būti atliekami kiekvienos kategorijos keleivių srautų ir panašūs tyrimai. Tai yra brangu ir vežėjams, ir savivaldybei. Penkta, taikant paslaugos lengvatas, didėja tos paslaugos poreikis. Transporto poreikio augimas yra didžiulė urbanistinė, ekologinė bei socialinė problema, todėl bet koks šio proceso palaikymas yra nenaudingas visuomenei. Šešta, transporto paslaugų finansavimas remtinais pripažintiems asmenims ne visada yra socialiai teisingas, nes remiami tie, kurie turi geriausias sąlygas ta paslauga pasinaudoti, o ne tie, kuriems labiausiai jos reikia. Pvz., kaime ir mieste gyvenančio pensininko galimybė pasinaudoti transporto lengvatomis skiriasi iš esmės.

Taigi, visuomenei socialinė parama lengvatinio transporto forma yra visais atžvilgiais brangi. Jei manoma, kad socialinę paramą būtina sieti su transporto paslaugomis, reikėtų šiuo metu kompensacijoms skirtą sumą padalinti visiems įstatyme numatytus kriterijus atitinkantiems asmenims kaip piniginę išmoką.

Pagrindinis argumentas, pateikiamas prieš lengvatinių paslaugų panaikinimą, tik patvirtina šios priemonės socialinį neteisingumą: padalinus dabar skiriamą subsidijų dydį visiems, turintiems teisę gauti subsidijuojamą lengvatą, susidaro labai maža pinigų suma. Tai liudija, kad lengvatomis naudojasi nedidelė dalis teisę į jas turinčių žmonių. Tuo būdu yra remiami keliauti mėgstantys, mieste gyvenantys, judėjimo bei orientacijos sutrikimų neturintys pensininkai, invalidai, studentai ir pan. Tie žmonės, kurie dėl savo sveikatos būklės ar dėl gyvenamos vietos nesinaudoja viešuoju transportu, taip pat turi susisiekimo poreikį. Tiesiog tas poreikis gali būti realizuojamas kitomis priemonėmis, pvz., specialiuoju transportu, telefonu, taksi ir kitomis paslaugomis, kurios mūsų rinkoje dar neegzistuoja, tačiau kuriomis žmogus galėtų pasinaudoti, jei paramą gautų pinigais. Toks socialinės funkcijos atskyrimas teigiamai įtakotų tiek transporto plėtrą, tiek socialinės paramos sistemą.

3. Transporto ir ryšių indėlis į šalies BVP Lietuvoje yra ketvirtas po pramonės, prekybos bei žemės ūkio ir sudaro 9.6 proc. (1998 m.). Kaimyninėse Latvijoje bei Estijoje transporto sektoriuje sukuriama virš 14 proc. BVP. Didžiąją dalį transporto sektoriuje sukurtos pridėtinės vertės sudaro pajamos iš tranzito. Lietuva yra tokioje pačioje geroje tranzitinėje padėtyje kaip ir šiaurinės kaimynės. Be to, Lietuvoje yra geresnės kokybės keliai, neužšąlantis jūrų uostas, geros transporto verslo tradicijos – puikus potencialas tranzitiniams pervežimams. Tačiau politikos veiksniai, nepaisant deklaratyvaus tranzito skatinimo, palankių sąlygų nesudaro. Iki šiol didžiausia kliūtis tranzitui yra sudėtingos bei daug laiko užimančios muitinės procedūros. Dėl jų susidarančios eilės muitinėse priverčia žmones rinktis kelius, einančius ne per Lietuvos teritoriją. Be to, kaip ir kiekvienam kitam verslui, šiam sektoriui plėtotis trukdo itin paplitusios monopolijos bei valdiška nuosavybė, neracionali infrastruktūros plėtra, nepalankios bendrosios verslo sąlygos (mokesčiai, verslo reguliavimai bei apribojimai, biurokratija, neskaidrus valstybės bei savivaldybių finansų tvarkymas). Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvos kaip tranzito valstybės statusas labai retai diskutuojamas, siekiant išsiaiškinti konkrečias priemones, galinčias jį įtakoti. Jis dažniau naudojamas kaip epitetas. Turint omenyje tai, kad panašioje geopolitinėje padėtyje kaip Lietuva yra keletas šalių, patrauklumą tranzitui – kaip ir bet kokiam kitam verslui – reikia sukurti.

4. Tranzito srautai pritraukiami ir plečiant infrastruktūrą: statant naujus kelius, geležinkelius, oro uostus ir kt. Kadangi tokie projektai vykdomi valdžios sprendimu bei biudžeto pinigais, būtina įsitikinti, kad Lietuvos piliečiai bei ūkiniai subjektai iš papildomo tranzito gaus daugiau naudos, negu patirs žalos, bei numatyti transporto ir bendrosios politikos priemones, kurių pagalba ši nauda būtų maksimizuojama, o žala minimizuojama. Vykstant integracijos procesams Europoje, beveik visos Europos valstybės palaipsniui tampa tranzito valstybėmis, tačiau kai kurioms šalims (ypač mažoms) tai reiškia ne pasiekimą, bet rūpestį: paprastai pajamos iš tranzito nepadengia išlaidų dėl pablogėjusios gyvenimo kokybės, infrastruktūros naudojimo intensyvumo, jau nekalbant apie naujų infrastruktūros objektų statybą. Tai yra ženklas, kad reikia peržiūrėti infrastruktūros naudojimo mokesčius, kompensacinius mechanizmus tiesiogiai nukenčiantiems žmonėms (pvz., valstybės išperkamos žemės kaina, kompensacijos asmenims už
žemės vertę, apsauginių įrenginių įtraukimas į projektą) bei sprendimų susijusių su infrastruktūros plėtra priėmimo motyvus.

Lietuvoje transporto infrastruktūra dabar finansuojama iš biudžeto, paskolų, Kelių fondo, paramos projektų lėšų. Kelių fondas formuojamas iš kelių mokesčio bei dalies degalų akcizo. Dabartinis kelių mokestis yra mokestis juridiniams asmenims, priklausantis nuo jų apyvartos. Jį pagal Vyriausybės programą bei Mokesčių teisinės bazės sutvarkymo programą buvo planuojama naikinti, tačiau planai įgyvendinti nebuvo.

Svarstytini keli kelių mokesčio variantai: transporto infrastruktūrą finansuoti iš bendrųjų mokesčių, iš akcizų už degalus, įvesti registracijos mokestį už kiekvieną transporto priemonę, apmokestinti tiesioginį naudojimąsi infrastruktūros objektais. Teisingiausia būtų apmokestinti faktinį naudojimąsi transporto infrastruktūros objektais, tačiau tokią sistemą įdiegti bei administruoti būtų labai brangu. Kadangi kuro suvartojimas irgi yra faktinio važiavimo indikatorius, tikslinga transporto infrastruktūros finansavimui naudoti dalį degalų akcizo. Kitos lėšos, reikalingos transporto infrastruktūrai palaikyti, būtų surenkamos iš transporto priemonių apmokestinimo. Šis mokestis būtų mokamas transporto priemonių savininkų ir priklausytų nuo transporto priemonės masės bei naudojimosi Lietuvos transporto infrastruktūra laikotarpio (pvz., metams, mėnesiui). Dalis degalų akcizo ir dabar skiriama Kelių fondui, tačiau buvo numatyta tą dalį palaipsniui didinti ir taip sustiprinti sąryšį tarp mokesčio mokėjimo ir naudojimosi keliais. Deja, dėl biudžeto surinkimo problemų šių planų buvo atsisakyta: atskaitymai į Kelių fondą iš degalų akcizo netgi sumažinti, o kelių mokestis nuo apyvartos paliktas galioti. Tai vertintina kaip žingsnis atgal tiek mokesčių sistemos sutvarkymo, tiek transporto politikos požiūriu.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1791 žodžiai iš 5681 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.