Lietuvos ūkio šakinė struktūra ir konkurencingumas
5 (100%) 1 vote

Lietuvos ūkio šakinė struktūra ir konkurencingumas

Turinys

ĮŽANGA 3

ŪKIO ŠAKINĖ STRUKTŪRA 5

Ūkio šakinės struktūros istorinė raida ir dėsningumai 7

LIETUVOS ŪKIO ŠAKINĖ STRUKTŪRA 8

Lietuvos ūkio retrospektyva 9

Lietuvos ūkio šakų pagrindinės proporcijos 11

Lietuvos ūkio šakų struktūros pokyčiai pagal BVP 13

Darbininkų kvalifikacija ir užimtumas ūkio šakose 14

Materialinės investicijos į ūkio šakas 16

Lietuvos išgaunamoji ir apdirbamoji pramonė 2004-2005m 17

ČEKIJOS ŪKIO ŠAKINĖ STRUKTŪRA 19

Čekijos ūkio retrospektyva 20

Ūkio šakinė struktūra ir jos dinamika pagal BVP 21

Užimtų gyventojų skaičius ūkio šakose 22

Čekijos užsienio prekyba 23

LIETUVOS IR ČEKIJOS KONKURENCINGUMO LYGINAMOJI ANALIZĖ 25

Konkurencingumo didinimo kryptys Lietuvoje 29

IŠVADOS 31

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 33

PRIEDAI 34

Įžanga

Šalies ūkio šakų struktūrinė raida – vienas labiausiai dominančių klausimų ne tik ekonomistams, tačiau ir asmenims, bent šiek tiek susijusiems su verslu, dalyvaujantiems šalies politinėje veikloje.

Ūkio šakų struktūriniai pokyčiai pastebimi analizuojant jų raidą. Gyvendami technologiniame amžiuje, galime lengvai pastebėti kaip spartėja mūsų gyvenimas. Jį spartina teikiamos paslaugos, informacijos prieinamumas. Ne veltui per paskutiniuosius dešimtmečius paslaugų sektoriaus dalis aplenkė pramonės ir žemės ūkio dalį, tuo išryškindama paslaugų svarbą šiuolaikiniame gyvenime.

Svarbiausias veiksnys dėl ko analizuojame ūkio šakinę struktūrą yra tas, kad analizuodami, galime tiksliau nustatyti šalies ir tarptautinį konkurencingumą. Konkurencingumas yra pasaulinių mokslinių ir ekonominių tyrimų objektas. Jo didėjimas pasako, kad šalies vykdoma struktūrinė politika juda teisinga linkme. Lietuvai dar neseniai buvo paskirtas konkurencingumo reitingas. Pastarųjų penkių metų laikotarpyje Lietuvos padėtis pagal apibendrintą vystymosi konkurencingumo indeksą užima 36 vietą. Tai sąlygoja įvairūs veiksniai. Šiame darbe apžvelgsime svarbiausius šalies konkurencingumo skatinimo veiksnius ir aptarsime esamą padėtį tarptautinėje aplinkoje.

Šio darbo tikslas – apžvelgti Lietuvos ūkio šakinės struktūros raidą ir remiantis ekonominiais rodikliais nusakyti ūkio konkurencingumo lygį.

Uždaviniai:

• Apžvelgti ūkio šakinės struktūros raidą, Lietuvos ir Čekijos pramonės retrospektyvas;

• Palyginti Lietuvos ir Čekijos respublikos šakinę ūkio struktūrą ir jos konkurencingumą pagal BVP pasiskirstymą, darbuotojų skaičių, materialiųjų investicijų apimtį šakose, remiantis Europos Sąjungos Statistikos tarnybos (Eurostato) klasifikatoriumi „Nomenclatures des Activities de Communite Europeene“ (NACE);

• Nustatyti pagrindines Lietuvos pramonės konkurencingumo problemas ir jų sprendimo būdus.

Siekiant perteikti ūkio šakų struktūrinius pokyčius rėmiausi labai įvairia Lietuvos bei užsienio šaltinių gama. Visi statistiniai duomenys apima ne tik naujausią informaciją, kad skaitytojui susidarytų platesnis vaizdas apie ūkio šakų struktūrinius pokyčius ir lengviau būtų galima nuspėti jų vystymosi tendencijas.

Ūkio šakinė struktūra

Anksčiau kiekviena ES šalis pati kūrė savo klasifikacijos sistemas, kuriose atsispindėjo specifiniai nacionaliniai ypatumai, o tuo pačiu ir jų pagrindu surinkti duomenys tarptautiniu mastu tapo nepalyginami vieni su kitais.

Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius (EVRK) parengtas pagal Europos Sąjungos Statistikos tarnybos (Eurostato) paruoštą klasifikatorių „Nomenclatures des Activities de Communite Europeene“ (NACE), kuris ES šalyse įteisintas nuo 1995 m. įgalina palyginti Europos Sąjungos statistinius duomenis pagal įvairius ekonominius, socialinius bei finansinius rodiklius ir susidaryti įspūdį apie šalies konkurencingumą .

Lietuvos ūkio šakinės struktūra taip pat paremta Europos Sąjungos klasifikatoriumi NACE. Pagal šį klasifikatorių išskiriamos šios veiklos:

A. Žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė;

B. Žuvininkystė;

C. Kasyba ir karjerų eksploatavimas;

D. Apdirbamoji pramonė;

E. Elektros, dujų ir vandens tiekimas;

F. Statyba;

G. Didmeninė ir mažmeninė prekyba; transporto priemonių remontas ir buitinių daiktų taisymas;

H. Viešbučiai ir restoranai;

I. Transportas ir ryšiai;

J. Finansinis tarpininkavimas;

K. Nekilnojamasis turtas, nuoma ir kita verslo veikla;

L. Viešasis valdymas ir gynimas;

M. Švietimas;

N. Sveikatos priežiūra ir socialinis darbas;

O. Kita komunalinė, socialinė ir asmeninė aptarnavimo veikla;

P. Privačių namų ūkių veikla;

Q. Tarptautinių organizacijų ir jų padalinių veikla.

Tačiau dažniau yra naudojamas pagrindinių apdirbamosios pramonės šakų klasifikatorius, kuris yra labiau agreguotas, apima mažesnį skaičių šakų ir atspindi Lietuvoje išplėtotas pramonės šakas.

Taigi Pagrindinių apdirbamosios pramonės šakų klasifikatorius būtų toks:

DA. Maisto pramonė;

DB+DC. Lengvoji pramonė;

DD+DE. Medžio apdirbimo pramonė;

DJ+DK+DL+DM. Metalo apdirbimo ir mašinų gamybos pramonė;

DF. Rafinuotų naftos produktų pramonė;

DG. Chemijos produktų pramonė;

DI. Statybinių medžiagų pramonė;

DN+DH. Kita pramonė.

Visuose straipsniuose, kur norima supažindinti su šalies ūkio

struktūra yra naudojamas makro lygio ūkio šakų klasifikatorius:

A+B. Žemės ūkis;

C+D+E. Pramonė;

F÷Q. Paslaugos.

Šis klasifikatorius nusako pagrindines tendencijas ūkio šakose ir leidžia lengvai nuspėti šalies prioritetus atitinkamoms ūkio šakoms.

Ūkio šakinė struktūra sudaroma pagal šiuos ekonominius rodiklius:

1. Produkciją:

2. Darbo jėgą:

3. Investicijas:

4. Pagal kitus ekonominius-finansinius rodiklius, priklausomai nuo pasirinkto tikslo ir iškeltų uždavinių.

Taigi toliau apžvelgsime, kaip atsirado toks klasifikavimas ir nurodysiu pagrindines šių ūkio šakų tendencijas.

Ūkio šakinės struktūros istorinė raida ir dėsningumai

Istorinė ūkio šakinės struktūros raida ir dėsningumai domino daugelį ekonomistų ir mokslininkų. Nagrinėjant ūkio šakinės struktūros raidą, buvo sukurta ir pritaikyta 3-jų šakų teorija, kurios pradininkais buvo A. Fišeris (A. Fisher) ir K. Klarkas (C. Clark). 3-jų šakų teorijos esmė buvo ta, kad istorinėje ūkio šakinės struktūros raidoje vyrauja trys ūkio šakos:

1. Pirminės šakos – tai žemės ūkis ir kasyba.

2. Antrinės šakos – tai apdirbamoji pramonė.

3. Tretinės šakos – tai paslaugos: prekyba, transportas, ryšiai ir kt.

Vis dažniau ekonomistai kelia klausimą apie ketvirtinės šakos egzistavimą. Ketvirtinė šaka gali susiformuoti iš tretinės šakos, t. y. paslaugų. Keliama hipotezė, kad ketvirtinė šaka turėtų apimti verslo paslaugas, kurios reikalauja aukštos kvalifikacijos specialistų. Tai galėtų būti tokie aukštos kvalifikacijos specialistai: finansininkai, bankininkai, teisininkai, informacinių technologijų specialistai ir kt.

Pasaulinio ūkio struktūra yra dinamiška ir šios struktūros pokyčių bendras dėsningumas yra toks: ekonominio vystymosi procese “pirminės šakos” (žemės ūkis ir kasyba) užleidžia pirmenybę šakinėje ūkio struktūroje “antrinėms šakoms” (apdirbamoji pramonė ir statyba), o šios – “tretinėms šakoms” (paslaugų sfera). Pagrindinė BVP pokyčių išsivysčiusiose šalyse tendencija antroje XX a. pusėje buvo paslaugų sektoriaus virtimas vyraujančia ekonomikos dalimi (60-70 proc. BVP) . Apdirbamosios pramonės dalis BVP didėja, kol pasiekiamas tam tikras lygis, po to stabilizuojasi arba mažėja. Kartu vyksta žemės ūkio, pramonės ir prekybos integracija į agropramoninį kompleksą, išreiškiantį naują gamybinių santykių tipą.

Lietuvos ūkio šakinė struktūra

Šioje dalyje supažindinsiu su buvusia Lietuvos ūkio struktūra, pagrindinėmis jos proporcijomis ir atskleisiu esamą padėtį Lietuvoje.

Lietuvos ūkio struktūra per pastarąjį dešimtmetį patyrė radikalių pokyčių. Joje gerokai padidėjo didmeninės ir mažmeninės prekybos bei kitų paslaugų, gerokai sumažėjo pramonės dalis.

Lietuvos ūkio raidą ir jos struktūros pertvarką lemia: perėjimas į rinkos ekonomiką ir atviros ekonomikos principų taikymas; susiklosčiusi šalies ūkio šakinė struktūra ir būtinumas atlikti jos restruktūrizaciją; spartus tarptautinio bendradarbiavimo bei kooperavimo procesas ir galimybės dalyvauti pasaulinėje prekių rinkoje, taip pat ir kiti veiksniai. Be to, Lietuvos ūkyje 1991–1995 m. pasireiškė gili ekonominė krizė, kuri tiesiogiai įtakojo į struktūrinės politikos formavimą . Todėl nagrinėti ūkio struktūrinės politikos klausimus yra itin svarbu. Pradžioj atskleisiu Lietuvos ūkio šakinės struktūros praeitį ir jos vystymąsi.

Lietuvos ūkio retrospektyva

Lietuva iki sovietinės industrializacijos buvo agrarinė šalis. Sovietinės industrializacijos pagrindu šalies realusis kapitalas buvo formuojamas nepaisant nacionalinio ūkio integralumo reikalavimų, o vadovaujantis sovietinių žinybų Maskvoje suformuluotais kooperacijos atskirų ūkio šakų viduje principais. Sutinkamai su sovietiniais regionų ekonomikos plėtros principais Lietuva buvo priskiriama prie šiaurės vakarų regiono, kuriam priklausė Baltarusija ir Leningradas, arba Pabaltijo regiono, prijungiant Kaliningrado sritį. Vietinių žaliavų išteklių veiksnys plėtojant Lietuvos ekonomiką didelės svarbos nevaidino. Pagrindinės žaliavos: nafta, dujos, metalas, medvilnė ir kt., būtinos pramonei, anksčiau buvo įvežamos tik iš buvusios TSRS, t. y. funkcionavo vienkanalė apsirūpinimo ištekliais sistema. Ekonomikos plėtra pagal tokius principus iškreipė ekonomikos struktūrą, kuri būtų susiklosčiusi natūraliai. Šalyje buvo sukurtos praktiškai naujos elektronikos, staklių ir įrengimų gamybos, chemijos ir karinio komplekso produkcijos pramonės šakos, nors plėtotos ir tradicinės Lietuvai maisto, lengvosios ir statybinių medžiagų pramonės šakos. Kadangi realusis kapitalas sovietiniais laikais kurtas neatsižvelgiant į tikruosius Lietuvos pranašumus ir ūkio integralumą, pereinamuoju laikotarpiu po 1990 metų kilo nemažai specifinių sunkumų.

Per daugelį dešimtmečių Lietuvos ūkyje įsivyravo ganėtinai imlus ištekliams gamybos priemonių kūrimo, jų tobulinimo ir eksploatavimo būdas, taipogi aukšto lygio gamybos priemonių bei technologijų įvežimas iš išsivysčiusių pasaulio šalių. Dėl reguliaraus importo (iki 1989 m.) dalis pramonės įmonių naudojo šiuolaikines technologijas, mašinas ir įrengimus. Tačiau dėl gilios ekonominės krizės šalyje 1990–1994 m. gamybos priemonių ir
technologijų lygis nusmuko: šiuolaikinių technologijų ir įrengimų įvežimas 1990–1994 m. sumažėjo apie 3 kartus, palyginti su ankstesniu laikotarpiu.

Prasidėjus ekonominiam augimui 1995 m. Lietuvos ūkio finansinė būklė pradėjo gerėti, ėmė spartėti investicinis procesas ir gamybos technologijų atnaujinimas. Nepaisant to, Lietuvoje vyrauja senų technologijų pramonė, kurioje sukuriama net 73 proc. visos produkcijos, o aukštųjų technologijų pramonė – sudaro tik 4,4 proc. Be to, šiuo metu nemaža gamybinių pajėgumų dalis dėl savo nepritaikymo gaminti kokybiškus produktus yra nenaudojama, nors jie nėra beverčiai ir gali būti panaudoti kitai paskirčiai.

Pereinamuoju laikotarpiu Lietuvoje įvyko žymūs struktūriniai pokyčiai: sumažėjo žemės ūkio dalis BVP, dar smarkiau sumažėjo pramonės dalis, be to, kai kurios pramonės šakos pradėjo gaminti žemesnio techninio lygio produkciją, santykinai išaugo paslaugų dalis. Tai iš esmės atitinka tendencijas, susiklosčiusias kitose mažų ir vidutinių pajamų šalyse.

Ūkio restruktūrizacija nėra užbaigta. Nepatenkinami tebėra ne tik ūkio integralumas ir jo šakų viena kitos papildymas, bet ir pramonės šakų proporcijos yra pasislinkusios nuo sudėtingesnės (elektronika, mašinų gamyba) prie paprastesnės (maisto, tekstilės) gamybos. Apdirbamosios pramonės dalis yra sumažėjusi perdaug, lyginant su paslaugomis. Kitaip tariant, reali gamyba yra per maža ir perdaug primityvi.

1970–1980 m. Lietuvos pramonės dalis gana sparčiai didėjo iki 46 proc. nacionalinių pajamų apimties, o 1980–1989 m. ji sumažėjo iki 36 proc. Pradėjus įgyvendinti ekonomikos reformą, Lietuvoje pramonės dalis ėmė šuoliškai mažėti ir 1994 m. sudarė tik 23 proc. bendrojo vidaus produkto apimties (35% – 1989 m. bendrojo vidaus produkto apimties). Žemiausią lygį šalies pramonė pasiekė 1999 m. (Rusijos ekonominės-finansinės krizės įtakos Lietuvos ūkiui metais) ir sudarė 18 proc. BVP. Tuo tarpu kitų ūkio šakų (pervežimai ir kt.) dalis gana sparčiai didėjo. Ir tik 2000 m. pramonės įtaka Lietuvos ūkiui pradėjo vėl didėti ir, kai jos dalis sudarė 22 proc.

Sėkmingai perorientavus eksporto srautus į Vakarų rinkas, 2000 m. BVP padidėjo 3,9 procento. 2005m. realus BVP palyginti su 2004 m., padidėjo 7,5proc.

Tačiau pramonės dalies sumažėjimas bendroje pridėtinėje vertėje Lietuvoje peržengė racionalią ribą, ko pasėkoje ženkliai padidėjo ūkio disbalansas, sąlygojamas didėjančiu prekybos balanso deficitu, todėl negali būti vertinamas pozityviai. Tai ypač pabrėžtina kalbant apie pramonės vaidmenį mažose šalyse, neturinčiose didelių gamtos išteklių, nes jose pramonė, yra svarbiausia pajamų ir valiutos išteklių formavimo šaltinis.

Taigi, toliau aptarsiu esamą padėtį Lietuvos ūkio šakinėje struktūroje ir jos proporcijas.

Lietuvos ūkio šakų pagrindinės proporcijos

Ūkis ir jo šakinė struktūra gali būti apibūdinama ūkio proporcijomis. Ūkio proporcijos – tai svarbiausios ūkio sudėtinės dalys, kurios lemia ūkio plėtrą ir pokyčius trumpalaikiu ir ilgalaikiu laikotarpiu.

Lietuvos ūkio pagrindinės proporcijos 2002–2004 m. laikotarpiu buvo šios :

 pramonė – 1/4;

 paslaugos – 2/3;

 žemės ūkis – 1/10.

Akivaizdu, kad svarbiausios Lietuvos ūkio proporcijos buvo pramonė ir paslaugos. Kaip ir daugumoje industrinių valstybių, Lietuvos ūkyje didžiausią dalį užima paslaugos, sudarančios 69,3 proc. bendrosios pridėtinės vertės. Pramonė sudaro 24,9 proc. pridėtinės vertės, o žemės ūkis, miškininkystė ir žvejyba apima santykinai mažą BVP dalį, t.y. 5,8 proc.

Pastaraisiais metais ūkis buvo sparčiai restruktūrizuojamas. Paslaugų sektoriaus pridėtinė vertė išaugo nuo 34 proc. visos pridėtinės vertės, kuri buvo 1991 m. iki 69 proc. 2004 m. Ypač sparti plėtra pasireiškė kai kurių iki tol silpnai išplėtotų paslaugų, tokių kaip finansinis tarpininkavimas, didmeninė ir mažmeninė prekyba, transportas.

Be to, paslaugose tikslinga išskirti kaip atskiras proporcijas – prekybą (17,7%) ir transportą bei ryšius (12,9%), kurios daro didelę įtaką Lietuvos ūkio plėtrai.

Pramonė ir toliau išlieka svarbus ūkio sektorius, jos dalis per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo nuo 44,4 proc. bendrosios pridėtinės vertės, kuri buvo 1991 m., iki 24,8 proc. (apdirbamoji pramonė sudarė 21 proc.) bendrosios pridėtinės vertės 2004 m.

Žemės ūkyje nuo 1995 m. pastebima mažėjimo tendencija – nuo 11,7 proc. bendrosios pridėtinės vertės iki 5,6 proc. Žemės ūkis, kaip pagrindinė proporcija, paminima dėl to, kad šalies žemės ūkis yra pagrindinis žaliavos tiekėjas maisto pramonei, kuri yra didžiausia Lietuvos apdirbamosios pramonės proporcija (3 lentelė).

Gamybos sektoriaus restruktūrizavimas vyko ūkio subjektams keičiant daug energijos ir žaliavų reikalaujančias senas technologijas pažangesnėmis ir prisitaikant prie standartų, taikomų ES rinkoje, bei Vakarų rinkos poreikių. Palyginti su kitomis Europos šalimis, dabar Lietuvos pramonės šakinėje struktūroje santykiškai didesni šie sektoriai:

• maisto ir gėrimų pramonė,

• tekstilės ir drabužių pramonė,

• rafinuotų naftos produktų pramonė,

• elektronikos ir elektrotechnikos pramonė,

• medienos apdirbimo ir medienos gaminius naudojančios
medžiagų ir produktų pramonė.

Šių šakų gamybos ir užimtumo apimtys santykiškai yra didžiausios arba vienos iš didžiausių lyginant Lietuvą su kitomis Europos šalimis. Žemės ūkio ir maisto pramonės šaka Lietuvai tiek pat svarbi kiek ir, pvz., Danijai ar Olandijai. Tekstilės pramonės svarba Lietuvai prilygsta tik Italija, Portugalija ir Ispanija. Transporto sektorius savo dydžiu panašus į Belgijos ir Olandijos, kurios taip pat yra svarbios tarptautinio tranzito šalys. Medienos pramonė tokia pat svarbi kaip ir daug miško medžiagos apdorojančiai Suomijai ar baldų gamyboje pirmaujančiai Danijai.

Tokį Lietuvos pramonės struktūrinį plėtojimą lėmė dešimtmečiais vyravusi ekonominė politika ir darbo pasidalijimas. Maisto pramonė turi ilgas istorines tradicijas. Dideli tekstilės pramonės pajėgumai buvo pastatyti taip pat tarybiniais metais. Medienos gamyba gerokai padidėjo, nes ji remiasi palyginti nebrangia vietine žaliava. Visos šios šakos Lietuvoje turi absoliutų konkurencinį pranašumą darbo jėgos sąnaudų prasme, palyginti su dauguma Europos šalių. Dėl šios priežasties nemažai įmonių dirba kaip subkontraktoriai. Nepaisant to, žemės ūkio svarba ir jo dalis per pastaruosius 5–10 metų labai sumažėjo, ir ateityje žemės ūkį jau negalima bus traktuoti kaip pagrindinę Lietuvos ūkio proporciją.

Kalbant apie Lietuvos apdirbamosios pramonę, kaip pramonės didžiausią pridėtinę vertę sukuriantį sektorių, jos pagrindinės proporcijos 2002–2004 m. laikotarpiu buvo šios (3 lentelė priede):

 maisto pramonė – 1/5;

 lengvoji pramonė – 1/10;

 naftos produktų pramonė – 1/4;

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2497 žodžiai iš 8317 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.