Lietuvos vandens išteklių vizija 2025 metams
5 (100%) 1 vote

Lietuvos vandens išteklių vizija 2025 metams

11213141516171

LIETUVOS VANDENS IŠTEKLIŲ VIZIJA 2025 METAMS

TURINYS

PRATARMĖ 3

ĮVADAS 4

1 DABARTINĖ VANDENS BŪKLĖ 4

1.1 PAVIRŠINIS VANDUO 4

1.2 POŽEMINIS VANDUO 6

1.2.1. Požeminio vandens eksploatacija centralizuotuose vandenvietėse 7

1.2.2. Gruntinio vandens kokybė 7

1.2.3. Geležies ir mangano pašalinimas iš požeminio vandens 7

1.2.4. Fluoras ir vandens dezinfekcija 8

1.3 TVENKINIAI, HIDROTECHNIKOS STATINIAI, VANDUO ENERGETIKAI 8

1.3.1. Energetika. 8

1.3.2. Vidaus vandenų transportas 9

1.3.3. Sausinimas ir drėkinimas 9

1.3.4. Tvenkinių žuvininkystė 10

1.4. VANDUO REKREACIJAI 10

1.5. POTVYNIŲ KONTROLĖ LIETUVOJE 11

2. VANDENS MONITORINGAS 11

2.1. PAVIRŠINIO VANDENS MONITORINGO SISTEMA 11

2.2 POŽEMINIO VANDENS MONITORINGAS 12

2.3 KOMPLEKSINIO MONITORINGO SISTEMA 13

3. PAGRINDINIAI LIETUVOS VANDENS IŠTEKLIŲ VALDYMO ASPEKTAI 13

3.1. INSTITUCINĖ STRUKTŪRA 13

3.2. APLINKOSAUGOS FINANSAVIMAS 14

3.3. TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS 15

4. VANDENS VALDYMĄ REGLAMENTUOJANTYS TEISĖS AKTAI 16

4.1.EGZISTUOJANTI TEISINĖ BAZĖ: ĮSTATYMAI IR NORMATYVINIAI DOKUMENTAI 16

4.2. LIETUVOS TEISĖS NORMŲ DERINIMAS SU ES TEISĖS AKTŲ REIKALAVIMAIS 18

6. VANDENS IŠTEKLIŲ VIZIJA – 2025 19

6.1. VANDUO ŽMONĖMS 20

6.1.1. Geriamo vandens kokybės gerinimas 20

6.1.2. Maudyklų vandens kokybės gerinimas 20

6.2. VANDUO GAMTINEI APLINKAI 21

6.3. VANDUO MAISTUI 21

6.3.1. Žemdirbystė 21

6.3.2. Žuvininkystė 22

6.4. POTVYNIŲ KONTROLĖ 22

6.5. KOMPLEKSINIS VANDENS BASEINŲ VALDYMAS 23

7. VISUOMENĖS ŠVIETIMAS, INFORMAVIMAS, SPECIALISTŲ RENGIMAS BEI JŲ KVALIFIKACIJOS KĖLIMAS 23

8. VIZIJOS ĮGYVENDINIMO VEIKSMŲ STRATEGIJA 23

9. VANDENS IŠTEKLIŲ VALDYMO FINANSAVIMAS 27

IŠVADOS 32

LITERATŪROS SĄRAŠAS: 33

SANTRAUKA 37

SUMMARY……………………………………………..………………………………43

LIETUVOS VANDENS BŪKLĖ IR VIZIJA 2025 METAMS

PRATARMĖ

Vandens vizija – tai tokia vandens išteklių būklė, kurią mes norėtume matyti ir joje gyventi 2025 metais. 1996 metais buvo įkurta Pasaulinė Vandens Taryba, kuri įsteigė Vizijos padalinį, ėmusį organizuoti ilgalaikės vandens, gyvybės ir aplinkos 21 amžiuje vizijos, trumpiau vadinamos „Vandens vizija“ ruošimą. Buvo paskelbtas šūkis: „padarykime vandenį kiekvieno rūpesčiu“. Įgyvendinant šį šūkį šiandieną tūkstančiai vandens valdymo srityje dirbančių institucijų, organizacijų, judėjimų ir pavienių asmenų visame pasaulyje kuria Viziją ir Veiksmų programą. Pagrindinis šios kampanijos tikslas yra, kad kuo daugiau vandens vartotojų įvairiuose žemės regionuose sužinotų apie vandens viziją ir dalyvautų ją kuriant. Šios kampanijos rezultatu turi būti Pasaulinė vandens vizija ir jos įgyvendinimo Veiksmų programa, kuri bus pristatyta ir aptariama II-me Pasauliniame Vandens Forume Hagoje 2000 metų kovo mėnesio 17-22 dienomis.

Pasaulinę vandens viziją sudarys atskirų vandens sektorių vizijos (vanduo maistui, žmonėms ir ekosistemoms), regioninės ir nacionalinės vizijos. Šiuo metu funkcionuoja 7 Globalinės vandens partnerystės regionai: Pietų Amerikos, Pietų Afrikos, Vakarų Afrikos, Centrinės-Rytų Europos (šiam regionui priklauso ir Lietuva), Viduržemio jūros, Pietų Azijos ir Pietryčių Azijos. Visuose regionuose kuriamos vandens vizijos ir jų įgyvendinimo veiksmų programos. Lietuva taip pat aktyviai įsijungė į Vizijos kūrimo judėjimą.

Vandens išteklių vizijos kūrimas pereinamojo ekonominio laikotarpio šalyje yra nelengvas uždavinys, nes nėra ilgalaikių valstybės politinio, ekonominio, socialinio vystymo planų bei, su jais susijusių, aplinkos apsaugos strategijos prognozių, ir tai, be abejo, neleidžia numatyti vandens išteklių valdymo ateities ketvirčio amžiaus perspektyvai. Mums tik žinoma, kad ši ateitis nebus panaši į praeitį. Besivystant ūkiui ir augant privačiam sektoriui reikės daugiau vandens. Galima tikėtis, kad demokratijos ir rinkos santykių plėtra, technologijų tobulėjimas, investicijų bei žmonių sąmoningumo augimas užtikrins vandens išteklių išsaugojimą būsimoms Lietuvos gyventojų kartoms ir gamtinėms ekosistemoms. Optimistiškai nuteikia dar ir tai, kad Lietuva yra vandens pertekliaus zonoje, todėl jos, kaip ir kitų Rytų Europos valstybių, padėtis yra žymiai geresnė už daugelį Afrikos ar Azijos šalių, kurioms švarus vanduo – tai iš tiesų sunkiai pasiekiama vizija.

Tai, kad Lietuvoje nėra vandens stygiaus dar nereiškia, jog vandens išteklių valdymas vyksta sklandžiai ir be problemų. Lietuva kuria savo vandens viziją – svajonę, kuriai įgyvendinti reikės didžiulių pastangų bei resursų.

ĮVADAS

Lietuva – piečiausia Baltijos šalis, esanti rytiniame Baltijos jūros krante. Bendras Lietuvos plotas yra 65 200 km2. Šalies siena ribojasi šiaurėje su Latvija, pietuose ir pietryčiuose su Baltarusija, pietvakariuose su Rusija (Kaliningrado sritimi) ir Lenkija, o vakaruose su Baltijos jūra. Lietuvoje gyvena apie 3,72 milijono gyventojų, kurių tankumas – 57 žmonės viename kvadratiniame kilometre. Apytiksliai 65% gyventojų gyvena miestuose. Lietuvos sostinė – Vilnius (592 000 gyventojų), įsikūręs pietrytinėje šalies dalyje. Kiti didesni miestai – Kaunas (420 000 gyventojų), esantis centrinėje Lietuvoje, uostamiestis Klaipėda (205
000 gyventojų)- vakaruose bei Šiauliai (150,000 gyventojų) ir Panėvežys (132 000 gyventojų) – šiaurėje.

Rytinė Lietuvos dalis yra kalvota su aukščiausiu Lietuvos tašku – Juozapinės kalva (294m). Centrinė, šiaurinė, vakarinė ir pietinė Lietuvos dalys yra plokštesnės.

Lietuva yra pramoninė ir žemės ūkio šalis. Šiuo metu prekybos ir aptarnavimo sfera sudaro 50% bendrojo vidaus produkto (BVP), pramonė – apie 25%, žemės ūkis ir statyba – po 10%. Pagrindinė Lietuvos pramonė yra susijusi su staklių ir techninės įrangos, cheminių ir naftos produktų, baldų bei kitų medžio gaminių, popieriaus, statybinių medžiagų, tekstilės, odos, avalynės ir maisto produktų gamyba. BVP pastarajame dešimtmetyje rodo gana spartaus augimo tendencijas: 1995 m -3.3%, 1996 m – 4.7%, 1997 m -7.3%, o 1998 – 5.1%.

Didžiausia dalis elektros energijos yra pagaminama Ignalinos atominėje elektrinėje, tačiau yra ir mažesnių elektrinių, kurui naudojančių dujas arba naftą. Šiaurės vakarinėje Lietuvos dalyje, Mažeikiuose, yra naftos perdirbimo įmonė.

Šios ataskaitos tikslas yra apibendrinti turimą informaciją apie Lietuvos vandens išteklių būklę, pateikti vandens viziją ir preliminarią jos veiksmų įgyvendinimo programą. 1999 m spalio 6 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. 317 buvo sudaryta tarpžinybinė 10 specialistų darbo grupė, kuriai buvo pavesta paruošti šią ataskaitą ir sudaryti išteklių valdymo viziją iki 2025 metų. Darbo grupei vadovavo Aplinkos viceministras dr. Artūras Daubaras, o nariais buvo dr. B. Paukštys (UAB Grota, grupės vadovo pavaduotojas), V. Bernadišius, R. Sakalauskas, A. Skerniškis (Aplinkos ministerija), prof. K. Kilkus (Vilniaus Universitetas), dr. K. Kadūnas (Geologijos tarnyba), S. Valatka (Aplinkos apsaugos politikos centras), dr. P. Punys (Lietuvos žemės ūkio universitetas), ir A Vaišnoras (Hidrografinio tinklo tarnyba).

1 DABARTINĖ VANDENS BŪKLĖ

1.1 Paviršinis vanduo

Lietuvoje yra apie 29900 upių ir upelių, kurių kiekvienas yra ilgesnis kaip 0,25 km, o jų bendras ilgis siekia 64 tūkst. km. 758 upių ilgis viršija 10 km, 18 upių ilgesnės negu 100 km ir 9 upės yra ilgesnės negu 200 km. Vidutinis upių tinklo tankis yra 0.99 km/km². Didžiausių Lietuvos upių pagrindiniai parametrai pateikiami 2 lentelėje.

2 lentelė. Didžiausios Lietuvos upės

Pavadinimas Debitasm3/s Ilgis, km Baseino plotas, km2

Bendras Lietuvoje Bendras Lietuvoje

NemunasNerisŠventojiNevėžisMūša (Lielupė)DubysaJūraVentaBartuvaMinijaŠešuvisŠešupėMerkysŽeimena 6651785136125144195224016333422 93751024620928413917234610120211529820380 4752342462091461391721615520211520919080 97 92824 9426 8896 14017 6002 0333 99411 8002 0202 94219186 1054 4162 793 46 69213 8506 8016 1408 7162 0333 9945 1407482 94219184 8994 3332 793

Didžiausia upė – Nemunas (ilgis apie 1000 km) prasideda Baltarusijoje, o vakaruose įteka į Baltijos jūrą. Nemuno upės baseinas aprėpia beveik 74% visos Lietuvos teritorijos. Paviršinio nuotėkio srautas Lietuvoje yra padalintas į dvi dalis. Šiaurinės dalies upės neša savo vandenis link Latvijos (Lielupės, Ventos, Bartuvos upių baseinai), o pietinės upės teka į Nemuną.

Pagrindiniai Nemuno intakai yra Nėris (teka iš Baltarusijos pro Vilnių), Nevėžis (teka pro Panevėžį ir Kėdainius), Jūra, Dubysa, Minija, Merkys ir Šešupė (prasideda Lietuvoje ir įteka į Nemuną Kaliningrado srityje). Šiaurinę Lietuvos dalį užima trijų upių – Lielupės, Ventos ir Bartuvos baseinai. Upių tinklas šioje respublikos dalyje yra labai tankus.

Be upių Lietuvoje yra apie 2850 ežerų, didesnių kaip 0,5 ha. Jų bendras plotas siekia 908 km². Iš viso ežerų priskaičiuojama iki 6 tūkst, jie užima apie 1,5% bendro Lietuvos teritorijos ploto. Didesnių už 1000 ha yra 13 ežerų , virš 100 ha – 156 ežerai, virš 20 ha – 616 ežerų. Didžiausi ežerai: Drūkšių – 43,5 km2, Dysnų – 24,0 km2, Dusios –23,4 km2. Giliausias yra Tauragno ežeras, kurio gylis 60,5 m. Ežeringiausias yra Žeimenos baseinas, kuriame priskaičiuojama apie 530 ežerų. Prie didžiausio Drūkšių ežero pastatyta Ignalinos atominė elektrinė. Statinės (neatsinaujinančios) vandens atsargos Lietuvos ežeruose vertinamos 5,2 km³.

Lietuvos teritorijoje vidutiniškai per metus iškrinta apie 750 mm kritulių. Iš jų 514 mm išgaruoja ir 236 mm nuteka paviršinio ir požeminio nuotėkio pavidalais. Bendras Lietuvos upių nuotėkis (įskaitant ir tranzitinį srautą) sudaro 26.2 km3. Vietoje susidarantys ir kasmet atsinaujinantys vandens ištekliai sudaro 15,4 km³, be to, dar 10,8 km³ vandens atplaukia tranzitu iš Baltarusijos, Lenkijos ir Rusijos. Savo ruožtu, dalis Lietuvoje susidarančio nuotėkio patenka į Rusiją, Latviją ir Baltarusiją, todėl valdant vandens išteklius, yra nuolatinis dvišalių ir daugiašalių tarptautinių sutarčių poreikis. Į tarptautinio reguliavimo sferą patenka ir kai kurie didieji Lietuvos ežerai, telkšantys pasienio ruožuose (Drūkšių ir Vištyčio ežerai) bei Kuršių Marių ir Baltijos jūros teritoriniai vandenys. Valstybine siena teka 29 upės, kurių bendras ilgis 677 km, o iš viso yra 60 tarpvalstybinių upių.

Lietuvoje apie 78 % visų šlapių žemių nusausinta drenažu. Sausinant žemes tik apie 30% upių ir upelių (17 000 km) liko natūralios. Į šį skaičių patenka ir 9 didžiausios šalies upės.
Lietuvoje sureguliuotų upių ilgis siekia 50 tūkst. km.

1998 m. iš visų Lietuvos Respublikos vandens telkinių paimta 5125 mln. m³ vandens. Iš paviršinio vandens telkinių paimta 4923 mln. m3, o iš požeminių – 202 mln.m3 vandens. Įvairiems poreikiams 1998 m. suvartota 5066 mln. m3 vandens. Daugiausia vandens (4785 mln. m³ arba 94%) panaudota energetikos tikslams. Apie 99,7% energetikos reikmėms suvartoto vandens kiekio sunaudota Ignalinos AE (aušinimui) ir Kruonio hidroakumuliacinėje elektrinėje. Iš bendro sunaudoto vandens kiekio pramonės tikslams teko 1,2%, buities reikmėms 3%, žemės ūkio reikmėms 0.04% žuvininkystės tvenkiniams 2% ir kitoms reikmėms 0,03%. Atmetus energetikos reikmes, likusioms sritims sunaudota 281 mln.m3: daugiausia vandens suvartojama buityje (45%), žuvininkystėje (33%) ir pramonėje (20,7%). Žemės ūkyje sunaudojama tik 0,8% bendro vandens kiekio (Aplinka’98).

1998 m. į paviršinius vandens telkinius išleista 5047 mln. m³ buities ir gamybinių nuotėkų (didžiausia jų dalį – 4770 mln. m3 sudaro neužterštas aušinimui naudojamas Ignalinos AE vanduo bei vanduo, naudojamas Kruonio HAE). Iš 217 mln. m3 per 1998 metus susidariusių užterštų nuotėkų 54% arba 117 mln.m3 išvalyta iki Lietuvoje šiuo metu galiojančių didžiausios leidžiamos taršos normų pagal organinius teršalus, 30% arba 66 mln. m3 nepakankamai išvalyta, o 16% (34 mln. m3) išleista į vandens telkinius visai nevalytų (Aplinka’98). Per 1998 metus su nuotėkomis į vandens telkinius pateko: organinių teršalų (BDS7) – 13000 tonų, skendinčių medžiagų – 14000 tonų, bendrojo azoto – 4545 tonos, bendrojo fosforo – 792 tonos, naftos produktų – 130 tonų.

Lietuvos upės daugiausiai yra mažai bei vidutiniškai užterštos pagal pagrindinius vandens kokybę apibūdinančius rodiklius: organines ir biogenines medžiagas bei bakteriologinius parametrus. Švariausios upės yra Žeimena, Strėva, Šelmenta ir Minčia.

Pagal pagrindinius rodiklius 9 procentai tirtų upių vietų vanduo buvo švarus (I-II kokybės klasės), 81 procentas – mažai bei vidutiniškai užterštas (III-IV klasės) ir 10 procentų – smarkiai užterštas (V-VI klasės) (Aplinka’98).

1.2 Požeminis vanduo

Lietuvoje geriamo vandens tiekimui naudojamas tik požeminis vanduo. Klimatinės sąlygos užtikrina teigiamą vandens balansą, ir Lietuva turi gausius vandens išteklius. Vandens kaupimuisi yra palankios ir geologinės sąlygos: nuosėdinės dangos storis kinta nuo kelių šimtų metrų iki 2300 m. Hidrogeologiniai paskaičiavimai rodo, kad, nepažeidžiant hidrosferos pusiausvyros, per dieną galima sunaudoti iki 3,2 milijonų m3 gėlo požeminio vandens. Apie 2,0 milijonai m3/p šių išteklių yra detaliai ištirta ir paruošta naudojimui. Tačiau dabartiniu metu sunaudojama tik apie 0,5-0,6 milijono m3/p.

Lietuvos gyventojai dar nuo senų laikų gėrimui naudojo naturalių šaltinių ir šachtinių šulinių vandenį. Nuo XX amžiaus pradžios prasidėjo požeminių vandens sluoksnių eksploatacija gręžtiniais šuliniais. Šiomis dienomos apie 11000 gręžinių siurbia vandenį iš maždaug 20 vandeningų sluoksnių.

Pagrindiniai vandeningų sluoksnių tipai, naudojami centralizuotam vandens tiekimui miestuose ir regionų centruose yra pateikti 3 lentelėje. Kiti vandeningieji sluoksniai, esantys daugiausiai viršutinėje kvarteto nuogulų dalyje, yra naudojami pavienių gręžtinių šulinių įrengimui.

3 lentelė: Požeminio vandens šaltiniai ir pagrindiniai vandeningi sluoksniai

Vandeningo sluoksniotipas Požeminio vandens ištekliai tūkst. m3 per parą Vandenvie-čių skaičius

Perspekty-vūs Išžvalgyti ir patvirtinti

Kvartero ir tarpmoreninis 1192,7 1200,2 90

Paleogeno – – 1

Viršutinės kreidos (mergelis) 169,0 73,9 12

Viršutinės-apatinės kreidos (smėlis) 21,0 46,8 8

Juros 5,0 13,0 3

Permo ir viršutinio devono 237,0 351,48 32

Devono 577,0 368,52 50

Iš viso: 2201,7 2053 196

Lentelėje pateikti duomenys rodo, kad perspektyviausi vandens tiekimui yra kvartero, tarpmoreniniai, viršutinės kreidos, permo ir devono vandeningi sluoksniai.

1.2.1. Požeminio vandens eksploatacija centralizuotuose vandenvietėse

Visuotinio ir ryškaus išgaunamo požeminio vandens debitų mažėjimo pradžia Lietuvoje galima laikyti 1990-1991 m. (4 lentelė). Matome, kad per paskutinius 10-11 metų požeminio vandens gavyba Lietuvoje vidutiniškai sumažėjo 2,2 karto. Priežastys visiems gerai žinomos (politinės ir ekonominės situacijos kaita, pramonės krizė, vandens apskaitos priemonių įvedimas ir kt.).

Aiškių faktų, kad požeminio vandens debitas atskirose vandenviečių grupėse stabilizuotųsi, nėra daug. Vandenviečių debitai vis dar išlieka labai kaitūs (tai greičiausiai susiję su vandens gavybos optimizavimu didžiuosiuose Lietuvos miestuose). Ypač šie faktai gerai matomi Vilniaus, Panevėžio, Alytaus miestuose.

4 lentelė. Požeminio vandens sunaudojimas 1988 – 1998 metų laikotarpyje( mln. m3 per parą ) (Žemaitis, 1999).

1988 1989 1990 1991 1992 1993 1994 1995 1996 1997 1998

0,97 0,85 0,94 0,92 0,80 0,74 0,76 0,62 0,64 0,54 0,45

1.2.2. Gruntinio vandens kokybė

Šiuo metu didelė Lietuvos kaimo gyventojų dalis gėrimui naudoja šachtinių šulinių vandenį. Šie šuliniai įrengti teritorijose, kur ilgą laiką buvo vystoma nekontroliuojama žemės ūkio veikla. Tai bene pagrindinė
priežastis, kodėl neapsaugotas arba silpnai apsaugotas gruntinis požeminis vanduo yra daug kur užterštas. Sveikatos apsaugos ir geologinių organizacijų tyrimai parodė, kad 51% šulinių yra užteršti bakteriologiškai, o 48% – azoto junginiais. Švaraus gruntinio vandens poreikis pastaruoju metu išaugo. Tai buvo sąlygota struktūrinių-ekonominių pasikeitimų žemės ūkyje. Dideli sovietinio tipo kolūkiai, aprūpinti geriamu vandeniu iš gilių centralizuoto tiekimo vandenviečių, yra sparčiai privatizuojami. Ūkininkams yra per brangu įsirengti gilius gręžinius, todėl jie koncentruoja vandens paėmimą iš gruntinio vandens sluoksnių.

1.2.3. Geležies ir mangano pašalinimas iš požeminio vandens

Šiuo metu egzistuojančių geležies pašalinimo įrengimų pajėgumas yra apie 390 tūkst. m3 /para. Dabartinis įrengimų apkrovimas sudaro 230 tūkst. m3 /para, t.y. 60%. Tačiau, nežiūrint į tai, kad geriamo vandens poreikis mažėja, kai kurie geležies pašalinimo įrengimai veikia neefektyviai. Apie 87% visų ištirtų požeminio vandens išteklių ir apie 55% vandens, tiekiamo į vandentiekio tinklus, geležies koncentracijos viršija ribinę higienos normą – 0,3 mg/l (Diliūnas,1998). Daugelyje vandenviečių geležies koncentracija kinta 0,3-1,0 mg/l ribose, bet vanduo nėra valomas. Apskaičiuota, kad, norint atitikti ES geriamo vandens direktyvą 98/83/EC, geležies pašalinimo įrengimų pajėgumai turėtų siekti 342 tūkst. m3 /parą.

Lietuvoje nėra bandoma pašalinti iš geriamo vandens manganą. Maždaug 74% tiekiamo geriamo vandens mangano koncentracija yra mažesnė nei 0,1 mg/l. Tačiau, norint patenkinti ES reikalavimus, reikia pašalinti manganą iš maždaug 43% tiekiamo vandens. Kai kuriose vandenvietėse mangano koncentracija siekia net 0,4 mg/l.

1.2.4. Fluoras ir vandens dezinfekcija

Padidinta fluoro koncentracija nustatyta daugiau nei 21% suvartojamo požeminio vandens. Tačiau maksimaliai leistiną 1,5 mg/l ribą viršija mažiau nei 1% išsiurbiamo vandens. Blogesnė padėtis yra šiaurės vakarų ir vakarų Lietuvos rajonuose. Juose net 35% gyventojų vartoja vandenį, kuriame fluoro koncenracija viršija 1,5 mg/l. Didelės fluoro koncentracijos dažniausiai būna pavieniuose eksploataciniuose gręžiniuose, kur nėra galimybės atskiesti išsiurbtą vandenį. Šalies gruntiniuose vandenyse nustatytas fluoro trūkumas. Daugumoje šachtinių šulinių jo koncentracija neviršija 0,2–0,5 mg/l (Giedraitienė ir kiti, 1999).

1.3 Tvenkiniai, hidrotechnikos statiniai, vanduo energetikai

Šiuo metu Lietuvoje yra 1590 tvenkinių (244 km2 arba apie 20% visų mūsų šalies vidaus vandens telkinių ploto). Tvenkinių didesnių kaip 0,5 ha yra apie 1200 (be žuvininkystės tvenkinių), jų bendras plotas – 222 km2 . Tvenkinių didesnių kaip 5 ha yra 414, jų plotas 198 km2, tūris 1,4 km3. 20 didžiausių tvenkinių įtraukti į Pasaulinį Užtvankų Registrą. Be tvenkinių Lietuvoje gausu žemės ūkio hidrotechnikos paskirties statinių: 63 tūkst. km griovių, 1,6 mln. km drenažo, 70 tūkst. įvairios paskirties smulkių hidrotechnikos statinių (pralaidų, greitviečių, tiltų ir kt.), 163 siurblinės, 500 km apsauginių pylimų ir pan.

1.3.1. Energetika.

Energetikai iš vandens telkinių 1998 m. buvo paimta 4785 mln. m3 vandens. Jau minėjome, jog pagrindinę dalį (apie 99,7%) energetikai skirto vandens sunaudojo Ignalinos AE ir Kruonio HAE. Ignalinos AE (IAE) gamino apie 83%, šiluminės elektrinės 12 % ir Kauno HE bei Kruonio HAE 5 % visos elektros energijos. Tačiau iki 2005 metų turi būti uždarytas pirmasis IAE blokas, o apie 2009 m. ir antrasis. Jei IAE bus uždaryta, vandens poreikiai sumažės. Nemažai vandens reikia ir šiluminėms (kondensacinėms, termofikacinėms) elektrinėms – 35-40 m3/s 1 mln. KW įrengtos galios. Lietuvos elektrinei dirbant pilnu pajėgumu reiktų apie 2 km3/metus vandens.

Hidroenergetika galėtų realiai patenkinti apie 15% šalies elektros energijos poreikių. Neseniai Seime aprobuota šalies Energetikos strategija numato tirti Nemuno ir Neries upių panaudojimo galimybes hidroenergetikai. Rengti HE skatina ES Komisijos reikalavimai (Energy for future, 1997), pagal kuriuos iki 2010 m. 12% visos energijos turi būti gaunama iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tame tarpe ir vandens. Šiuo metu atsinaujinančios energijos kiekis Lietuvoje yra apie 6-7%, kurią išimtinai sudaro hidroenergija ir šilumos energija, gauta iš biomasės (medienos). Skatinant mažų HE statybą, kaip švarų energijos gamybos būdą, pagal dabartinius Lietuvos teisinius aktus, jos atleistos nuo mokesčių už vandens vartojimą.

Vandens sunaudojimas energetinėms reikmėms neturėtų sumažėti. Ateityje, elektros energijos sunaudojimas privalo stipriai išaugti. Vandens sunaudojimas padidėtų, jeigu būtų statomos didelės HE. Mažų HE vandens sunaudojimas neviršytų 1-2% nuo bendro vandens sunaudojimo energetikos tikslams.

1.3.2. Vidaus vandenų transportas

Vandens transportas turi senas tradicijas Lietuvoje. Laivyba upėmis 2-3 kartus pigesnė nei sausumos transportas. O svarbiausiai – šis transportas netaršus. Tačiau pagrindiniai trūkumai yra: mažas greitis, sezoniškumas, papildomi perkrovimai. Pagrindinė vandens arterija – Nemunas, o perspektyvoje – Neris. Pastaraja komercinė laivyba nebevyksta jau 20-30 metų. Perkirtus Nemuną Kauno HE užtvanka,
nepaisant jos projekte numatyto laivybos šliuzo, navigacijos galutiniu tašku tapo Kaunas. Šeštame dešimtmetyje buvo planuojama giliavandenė vandens kelių sistema: Baltija- Juodoji jūros, tačiau šie planai neišsipildė. Vidaus vandenų transporto klestėjimo laikais (1986-1990) krovinių apyvarta sudarė 0.6-0.8% visos transporto krovinių apyvartos, keleivių apyvarta – 0.1 % visos transporto keleivių apyvartos. Tuo laikotarpiu buvo pervežama 2-2.5 mln. t. per metus. Nuo 1990 m. vandens transporto rodikliai pastoviai blogėjo ir šiuo metu sudaro 5-10% buvusių apimčių, nepaisant to, kad krovinių judėjimo srautai alternatyviomis priemonėmis išaugo. Vargu ar artimiausioje perspektyvoje krovinių apyvarta išaugs. Tas pats atsitiko ir su keleivių pervežimu, nors didelės viltys siejamos su atgimstančiu turizmu. Lietuvoje yra 3 vidaus vandenų kelių uostai ir 4 prieplaukos.

Vandens transporto perspektyva priklauso nuo šalies, o taip pat rytų kaimynų ekonomikos augimo (pastaruoju atveju ir politinės aplinkos). Augant ekonomikai, sausumos keliai būtų stipriai apkrauti ir susidarytų palankios sąlygos plėtoti laivybą. Šiuo metu vidaus vandenų keliai nesudaro integralaus tinklo visoje Lietuvoje. Krovinių pervežimas yra mažas. Jis galėtų ateityje žymiai išaugti, jeigu būtų statomos ant didelių upių (Nemuno, Neries) užtvankos, kurios užtikrintų vandens keliui reikalingus standartus (gylį, plotį ir posūkio spindulį). Keleivių pervežimas, daugiausiai turizmo tikslais, turės išaugti. Tačiau jam užtikrinti taip pat būtina palaikyti reikiamus vandens kelio standartus.

1.3.3. Sausinimas ir drėkinimas

Lietuva yra periodinio drėgmės pertekliaus zonoje, todėl čia žymiai didesnė problema yra per didelis drėgmės kiekis, negu per mažas. Šalyje yra 3,37 mln. ha šlapių žemių, iš kurių nusausinta virš 3 mln. ha, o iš jų apie 2,6 mln. ha – drenažu. Nepaisant to, kad žemės ūkiui hidromelioracija atnešė neįkainuojamą naudą, melioruojant žemę padaryta nemažai klaidų, atnešusių žalos gamtinei aplinkai: buvo sausininami dideli žemių masyvai, kertami miškai, nepakankamai atsižvelgta į ekosistemas, keičiamas ežerų natūralus lygis (ypač ankstesniais metais). To pasekoje tik apie 30 proc. upelių liko natūralūs. Dabar Lietuvoje sausinimo sistemų statoma labai mažai, o pagrindinis tikslas yra jas tinkamai eksploatuoti. Iki šiol melioracija buvo finansuojama valstybės. Tačiau dabar, vykstant žemės reformai, planuojama sausinimo sistemas atiduoti tikriesiems žemių šeimininkams. Vykstant šiam pereinamajam procesui jau šiandien 263 tūkst. ha žemių dėl drenažo gedimų netinkamos naudoti – pelkėja, užauga krūmais. Upių salpose, paežerių žemumose neįmanoma drėgmės perteklių pašalinti savitaka. Todėl būtina rengti polderį – pylimais nuo paviršinio vandens saugomą plotą, iš kurio drenažo vanduo pašalinamas siurbliais. Tokių polderių šalyje yra 50972 ha, daugiausiai Nemuno žemupio užliejamose pievose (42000ha). Didžioji šių plotų dalis saugoma nuo vasaros- rudens potvynių ir tik nežymi dalis, kur yra gyvenvietės (pvz. Rusnė) bei kiti statiniai arba ariama žemė – ištisus metus. Stipriai susilpnėjus žemės ūkio gamybai, pakilus polderių eksploatacinėms išlaidoms (daugiausiai elektros kainai) planuojama dalį polderių žemių atsisakyti, jas renatūralizuojant.

Aplinkosaugos ir žemės ūkio restruktūrizavimo tikslais naujos sausinimo sistemos toliau nebus masiškai statomos, vykdoma tik esamų rekonstrukcija ir eksploatacija. Sausimami plotai turi tendenciją mažėti. Ypatingą dėmesį reikės atkreipti į sausinimo sistemų eksploataciją, užkertant kelią išsklaidytos žemės ūkio taršos plitimui.

Nepaisant to, kad Lietuva yra drėgmės pertekliaus zonoje, šalyje buvo statomos ir drėkinimo sistemos. 1990 m. drėkinamų žemių plotas pasiekė 42,7 tūkst. ha. Drėkinimui išimtinai buvo naudotas paviršinis vanduo, sukauptas tvenkiniuose. Pasikeitus ekonominėms sąlygoms, drėkinami plotai stipriai sumažėjo ir 1995 m jų beliko tik 9247 ha. Šiam plotui drėkinti 1995 m sunaudota 3,3 mln. m3 vandens, o 1996 m. – 2.9 mln. m3.

Žemių drėkinimas Lietuvoje dėl specifinių klimatinių sąlygų didelės perspektyvos neturi. Vidutiniškai kas ketvirti metai Lietuvoje būna sausi. Tačiau pagrindinė drėkinimo infrastruktūra egzistuoja (pastatyta daugybė tvenkinių). Dabartiniai žemių drėkinimui sunaudojami vandens kiekiai yra labai nedideli, palyginus su kitomis vandens ūkio šakomis. Dabar ir trumpalaikėje perspektyvoje – tai per brangi ir sunkiai atsiperkanti priemonė. Tad vandens sunaudojimas drėkinimo tikslams neturėtų stipriai padidėti.

1.3.4. Tvenkinių žuvininkystė

Šiuo metu Lietuvoje yra įrengta daugiau kaip 10 tūkst. ha žuvininkystės tvenkinių, kurių projektinis pajėgumas yra apie 6000 t prekinių žuvų per metus. Jų užpildymui kiekvienais metais reikia apie 180 mln. m3 vandens. Per pastaruosius 4 metus buvo panaudota tik apie 70% potencialaus tvenkinių ploto, kuriam užpildyti reikėjo apie 100 mln. m3 vandens. Vandens suvartojimas šiame sektoriuje, kaip ir kitose pramonės šakose, žymiai sumažėjo. Per 1992 -1999 metų laikotarpį žuvininkystei sunaudoto vandens kiekis kito nuo 157 mln. m3 iki 97 mln.m3 per metus. Kai kurių tvenkinių hidroįtvarai sudaro nepraeinamas kliūtis
migruojančioms žuvims, todėl Lietuva prarado apie 70% potencialių katadrominių žuvų rūšių nerštaviečių. Žuvų migracijos ir neršto sąlygų pagerinimui būtina pastatyti žuvų pralaidas patvankose, kurių bendras aukštis sudarytų apie 200 m.

Lietuvai priklausančiuose arba jos jurisdikcijoje esančiuose vandens telkiniuose, įskaitant ir Baltijos jūrą, per keletą pastarųjų metų sugaunama apie 20-25 tūkst. tonų žuvų. Iš jų intensyvios žuvininkystės tvenkiniuose – apie 1,5 tūkst. tonų arba apie 6% nuo bendro sugaunamų žuvų kiekio. 98% tvenkiniuose išauginamų žuvų sudaro karpiai.

1.4. Vanduo rekreacijai

Didžioji dalis poilsio įstaigų yra įsikūrę prie pat vandens telkinių arba netoli jų. Tik mažos upės (iki 20 km ilgio) neturi įtakos masiniam rekreaciniam panaudojimui. Pagrindiniu ilgalaikio (o pastaruoju metu ir trumpalaikio) poilsio centru yra Baltijos pajūrys. Be pajūrio Lietuvos gyventojai ilsisi prie Druskininkų, Merkinės, Platelių miestų apylinkėse esančių vandens telkinių. Stambiu ir vertingu poilsio ir turizmo regionu yra Pietryčių Lietuvos ežerai (600 km vandens kelių turistams). Čia įkurtas ir nacionalinis parkas. Turizmo plėtra Lietuvoje tapo ypač aktualiu verslu. Šalyje gausu reto grožio gamtos kampelių, kuriuos lankytų užsienio turistai. Reikalinga tik šiuolaikinė infrastruktūra bei servisas.

1.5. Potvynių kontrolė Lietuvoje

Lietuvos didžiųjų upių maksimalaus ir minimalaus debito santykis neviršija 40-70 ir tai parodo, kad potvyniai nėra labai staigūs. Tačiau, nesant apsaugos, jie atneša žalą statiniams. Labiausiai potvyniai pasireiškia Nemuno žemupio deltoje, Lietuvos teritorijoje, neapsaugotame pylimais upės dešiniame krante. Kairysis krantas priklauso Kaliningrado sričiai, kurios teritorija jau nuo seno saugoma pylimais nuo šimtmetinių potvynių. Pagrindinis potvynių formavimosi laikotarpis yra pavasarį kovo-balandžio mėnesiais, tirpstant sniegui. Potvyniai kyla net ir ne itin vandeningais metais dėl Nemuno atšakose susidarančių ledo kamščių, todėl jų prognozė komplikuota.

Lietuvoje yra ir daugiau vietovių (Kaunas, Jonava, Vilnius), kur potvyniai gali padaryti žalą, tik beveik nėra atliktų pag

rįstų tyrinėjimų ar skaičiavimų. Potvynių grėsmės rizika susijusi tiek su gamtinės kilmės potvyniais, tiek su potvyniais, kuriuos sukeltų pralaužtos užtvankos. Potvynių kontrolė Lietuvoje dar neefektyvi. Aplinkos ministerijos vaidmuo potvynių vadyboje pernelyg mažas (iškyrus, nedideles Hidrometeorologijos tarnybos ir Hidrografinio tinklo tarnybos pastangas), suteikiant pirmenybę Civilinės saugos departamentams ir Ekstremalių situacijų valdymo centrams. Nėra modernios potvynių perspėjimo sistemos, nenaudojami matematiniai prognozės modeliai. Didžiausias dėmesys kreipiamas į Nemuno žemupį, pamirštant kitas vietoves (Kaunas, Birštonas, Vilnius ir kt.).

Neseniai inventorizuotos potencialiai pavojingos užtvankos (aukštis viršija 3 m), kurių pralaužimas gali turėti katastrofinių padarinių.

2. VANDENS MONITORINGAS

2.1. Paviršinio vandens monitoringo sistema

Paviršinio vandens monitoringo sistemą sudaro (1) upių, (2) ežerų ir tvenkinių, (3) Kuršių marių ir Baltijos jūros monitoringas. Monitoringo sistemoje išskiriamos dvi posistemės: vandens kokybės ir kiekio monitoringo tinklas. Upių vandens kokybė pastoviai stebima 99-iose monitoringo stotyse 47-iose Lietuvos upėse. Trijuose upeliuose vykdomi gamtinių foninių parametrų stebėjimai. Dauguma (43) monitoringo stočių yra išdėstytos žemiau miestų. Aukščiau miestų vandens mėginiai imami 32-ose vietose, o 31-a monitoringo stotis įrengta žemės ūkio laukuose. 17-oje upių mėginiai imami žiotyse, o 11 monitoringo stočių įrengtos pasienio ruožuose. Upių vandens kokybės monitoringą atlieka Jungtinis Tyrimų Centras ir 8 regioniniai Aplinkos ministerijos departamentai. Šiuo metu yra vertinama apie 70 vandens kokybės rodiklių.

Hidrometrinius matavimus Lietuvos upėse atlieka Hidrometeorologijos tarnyba, kurioje įsteigti 3 skyriai 1999 metų pabaigoje aptarnavo 75 hidrometrinių matavimų stotis. Upėse stebimi 5 pagrindiniai parametrai: debitas, vandens lygis, temperatūra, nuosėdų kiekis, sniego ir ledo storis.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4224 žodžiai iš 8440 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.