Lietuvos vyriausybės vykdomų ekonomikos politikų lyginamoji analizė
5 (100%) 1 vote

Lietuvos vyriausybės vykdomų ekonomikos politikų lyginamoji analizė

TURINYS

ĮŽANGA 3

1. FISKALINĖ POLITIKA 4

1.2. Valstybės išlaidų politika 5

1.2.1. Lietuvos valstybės išlaidų analizė 6

1.3. Valstybės pajamų politika 8

1.3.1. Lietuvos mokesčių sistema 9

1.3.1.1. Gyventojų pajamų mokesčiai 10

1.3.1.2. Pelno mokestis 11

1.3.1.3. Pridėtinės vertės mokestis 13

1.4. Lietuvos biudžetas 15

2. MONETARINĖ POLITIKA 18

2.1. Bankų istorija 18

2.1.1. Pasaulinė bankininkystės raida 18

2.1.2. Bankų raida Lietuvoje 19

2.2. Lietuvos bankas 21

2.3. Lietuvos banko fukcijos 21

2.3.1. Pinigų emisija 21

2.3.2. Pinigų politikos formavimas ir vykdymas 22

2.3.3. Lito kurso reguliavimas 24

2.3.4. Lietuvos banko užsienio atsargų valdymas, naudojimas, disponavimas 25

2.3.5. Valstybės vertybinių popierių registravimas 26

2.3.6. Komercinių bankų rizikos valdymas 27

2.3.7. Licenzijos 28

2.3.8. Apskaitos, atskaitomybės, ataskaitų tvarkos nustatymas 29

2.3.9. Tarpbankinė sistema 30

2.3.10. Duomenų platinimas 32

2.4. Lietuvos bankas Europos sąjungoje 33

IŠVADOS 36

LITERATŪRA 38

PRIEDAI 39

ĮŽANGA

Mūsų kursinio tema Lietuvos vyriausybių vykdomų ekonomikos politikų lyginamoji analizė. Mes ją suskirstėme į dvi pagrindines dalis- fiskalinės bei monetarinės politikos analizę. Fiskalinės politikos analizę atliko Renata Blantaitytė ir Aistė Karpavičiūtė, o monetarinės – Miglė Plytninkaitė ir Sonata Jurkėnaitė.

Lietuvos vyriausybių vykdomų ekonomikos politikų analizavimas yra labai svarbi šių laikų tema, nes Lietuvos vyriausybė ir Centrinis bankas ne visada priima teisingus sprendimus. Palygindami, analizuodami ir ieškodami bendrumu ir panašumų, lengvaiu suprasimė Lietuvoje vykdomų fiskalinės ir monetarinės politikų bruožus, galėsime apibrėžti sprendimuose daromas klaidas ar atrasti reikšmingų ir svarbių ekonomikos raidos etapų bruožų.

Fiskalinė politika yra labai svarbi Lietuvos vyriausybės vykdomoms politikoms, nes ji susijusi su visa Lietuvos apmokestinimo sistema. Vyriausybės uždavinys fiskalinės politikos pagalbą, subalansuoti biudžetą, sumažinti valstybės skolą, paskirstyti visas gaunamas pajamas kuo efektyviau. Biudžeto subalansavimui svarbios valstybės pajamos (mokesčiai, kurie yra suskirstyti į tam tikrą sistemą) ir išlaidos ( tai valstybės daromos išlaidos sveikatos apsaugai, krašto apsaugai, švietimui…). Todėl būtent per valstybės pajamų ir išlaidų politikas, biudžeto subalansuotumą atskleisime ir palyginisime fiskalinės politikos pokyčius 1990-2004 metais.

Taip pat didelę reikšmę valstybės valdymui turi ir monetarinė politika. Pinigų ir politikos – negalima atskirti. Ne tik todėl, kad pinigai gali daryti įtaką svarbiausiems sprendimams, egzistuoja ir tikslinga pinigų politika, valdanti pinigų ir valiutos sritis. Prie jos priskiriamos visos valstybinės priemonės, kurios turi užtikrinti finansų tvarką šalies viduje (pinigų politika) ir užsienio ekonomikos apyvartoje (valiutos politika). Šios pinigų politikos aukščiausias tikslas yra išsaugoti pinigų stabilumą, kad neimtų per greit kilti produktų kainos.

Pinigų politikos vykdytojas yra centrinis bankas (Lietuvos bankas). Jo darbą lemia faktas, kad šalies ekonomika grindžiama vadinamaisiais centrinio banko pinigais. Šie pinigai reikalingi bankams, kad galėtų savo klientams išmokėti grynuosius pinigus. Kredito institutai jiems reikalingus pinigus gali gauti iš centrinio banko. Pastarasis nuolat analizuoja pinigų kieko augimą ir stebi kainų kaitą, pagal kuriuos taiko pinigų politikos priemones. Pinigų politika veikia šalies palūkanų bei kainų kaitą ir kontroliuoja pinigų apimtį, t.y. visų apyvartoje esančių pinigų kiekį. Suvokdamos Lietuvos banko svarbą mūsų šalyje, mes išanalizavome jo veiklą. Surinkome duomenis ne tik apie esamąją jo veiklą, bet ir pasidomėjome praeitimi bei ateitimi.

Tikslingai palyginamąjai analizei atlikti naudotome daug įvairios literatūros tarp jų ir internetinius puslapius, nes dažniausiai visa naujausia informacija šiais laikais yra kaupiama ir laikoma internetinėse duombazėse. Taip pat siekdamos tikslumo ir informatyvumo prieduose pateikėme lentelių.

1. Fiskalinė politika

Fiskalinė politika – tai valstybei atstovaujančios vyriausybės veikla, susijusi su sprendimais dėl finansinių išteklių mobilizavimo ir išlaidų. Mobilizuodama valstybės išteklius ir planuodama išlaidas vyriausybė naudoja įvairias priemones. Fiskalinė politika apima sprendimus dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų, valstybės skolos valdymo, pervedimų tarp įvairių valstybinių žinybų, valstybės turto pardavimo, nuomos ar pirkimo, skolinimosi iš įmonių ar finansų įstaigų ar paskolinimu joms, valstybinių pensijų ir valstybinių pensijų fondų, kitokių socialinių išmokų. Fiskalinė politika taip pat susijusi su veikla, kuri nebūtinai atspindima biudžete, tačiau daro reikšmingą poveikį valstybės finansavimo galimybėms, pavyzdžiui, su valstybinių įmonių teikiamų komunalinių paslaugų tarifų nustatymui, aplinkos apsaugos reguliavimui, vyriausybės garantijų teikimui paskoloms, įmonių atleidimui nuo tam tikrų mokesčių. Be to, fiskalinei politikai priskiriami procedūriniai valstybės finansų tvarkymo klausimai, atitinkamos teisinės bazės palaikymas, institucijų veiklos ir jų kompetencijos nustatymas priimant kasdienius sprendimus fiskalinėje
srityje.

Kaip disciplina fiskalinė politika yra tokia pat sena, kaip ir valstybė. Iš pradžių ji buvo susijusi daugiausia su socialine politika, socialinio teisingumo ir vertybių klausimais. Buvo laikoma, kad fiskalinė politika – tai finansinė socialinės sutarties tarp pavaldinių ir jų valdovų pusė. Apie valstybės finansus buvo sprendžiama pagal tai, ar jie leido palaikyti stabilią socialinė pusiausvyrą. Klausimui, ar finansai tvarkomi efektyviai ir teisingai socialine prasme, nebuvo skiriama daug dėmesio.

Dvidešimtame amžiuje fiskalinis valstybės vaidmuo iš esmės pakito. Industrializacija sudarė technologines galimybes pertvarkyti ir urbanizuoti agrarinę visuomenę, tačiau tam valstybinis sektorius turėjo mobilizuoti transporto ir energetikos sistemų modernizavimui reikalingus išteklius. Septintajame dešimtmetyje atsisakius aukso standarto makroekonomikos valdymo našta perėjo fiskalinei politikai, nes laisvai svyruojantis valiutų kursas susilpnino nepriklausomos pinigų politikos poveikį. Per pastaruosius du dešimtmečius naujosios informacinės technologijos ir rinkų globalizacija dar labiau sustiprino fiskalinės politikos ir finansinių rinkų ryšius. Valstybės priverstos stiprinti konkurencingumą, palaikyti stabilumą ir diegti technologijos naujoves.

Reaguojant į kintančias aplinkybes ir vis didėjančius gyventojų reikalavimus, valstybės vaidmuo vis didėjo.

Vertinant fiskalinės politikos sprendimų tinkamumą šiuo metu paprastai remiamasi ekonominių ir finansinių priemonių efektyvumu. Tačiau nesutarimai dėl fiskalinės politikos kyla net ir dabar, nes ji yra susijusi su vertybėmis bei įgaliojimų ir valdžios pasiskirstymu. Jau daugiau kaip tris šimtmečius fiskalinės politikos praktikai ir analitikai diskutuoja trimis pagrindiniais klausimais:

Fiskalinė politika ir šiandien lieka tokia pat diskusijų sfera kaip ir prieš tris šimtus metų. Tačiau skirtumas yra tas, kad daugumoje šalių ekonomika yra „mišri“, ten valstybei tenka gana didelis ekonominis vaidmuo. Pagrindiniai klausimai dėl valstybės finansų išlieka tie patys: Ką valstybė turėtų daryti? Kaip turėtų būti finansuojama jos veikla? Kaip vyriausybė galėtų užtikrinti ekonomikos plėtrą? Geresnius atsakymus į šiuos klausimus padeda rasti kintantis ekonominis kontekstas ir patirties pamokos. Trys šimtmečiai socialiniuose intelekto pažangos moksluose praturtino fiskalinės politikos praktiką priemonėmis, kuriomis galima naudotis, valdant valstybės finansus. [4]

1.2.Valstybės išlaidų politika

Kiek egzistuoja valstybė, atliekanti kintančias laiko tėkmėje funkcijas, tiek politikai ir ekonomistai ieško atsakymo į klausimą: kokio dydžio ir kokios sudėties turėtų būti valstybės išlaidos?

Racionali valstybės išlaidų politika turėtų būti grindžiama tokiais principais:

• Valstybės išlaidų lygis turi atitikti nacionaliniu valstybės politikos prioritetus, turi būti suderintas su makroekonominėmis sąlygomis (ir trumpalaikėje, ir vidutinės trukmės perspektyvoje) ir užtikrinti valstybės skolos bei fiskalinio deficito stabilumą.

• (jeigu valstybės finansavimas yra neišvengiamas, visuomeninės išlaidos pirmiausiai turėtų dengti visuomeninių gėrybių, išorinių efektų sustiprinimo/eliminavimo ir socialinės rūpybos programas, t.y. valstybė turėtų finansuoti būtent tas sferas, kuriose privatusis sektorius visai nenori veikti arba veikia nepakankamu mastu).

• Finansavimas turi būti orientuotas į siekiamą rezultatą – socialinės gerovės maksimizavimą ir vertinamas pagal jo įgyvendinimo laipsnį, ir atskirų sektoriuose ar programų rėmuose, ir tarp jų.

• Einamosios ir kapitalinės išlaidos kiekvienai programai, taip pat ir kiekvienam sektoriui turėtų būti gerai apsvarstytos ir tinkamai subalansuotos.

• Turėtų būti atlikta detali biudžetinių įstaigų išlaidų analizė ir įsitikinta, kad egzistuojanti institucinė struktūra, taisyklės ir instrukcijos padeda, o ne trukdo kontroliuoti visuomeninę paklausą ir skatinti išlaidų sudėtinių dalių efektyvumą ir lygybę.

Jeigu šalis vykdo makroekonomines korekcijos ar struktūrines reformos programas taikydama fiskalinės politikos priemones, tai reiškia tam tikrus pokyčius valstybės pajamų ar išlaidų srityse. [4].

1.2.1. Lietuvos valstybės išlaidų analizė

Pradžioje, tik atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvoje buvo sudaromas valstybės biudžetas, iš kurio buvo finansuojamos Vyriausybės išlaidos. Valstybės išlaidų sąranga buvo apibrėžta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, parengtoje pačioje pereinamojo laikotarpio pradžioje. Konstitucija apibrėžia valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus, bet tiksliai nenusako jų apimties bei turinio ir neapriboja valstybės ir savivaldybių nebiudžetinių darinių kūrimo. Tai sudarė sąlygas sparčiai kurti nebiudžetinius fondus. 1992 metais tebuvo tik keturi tokie fondai. Išlaidų valdymas palaipsniui krypo valstybės finansinių išteklių išankstinio ženklinimo linkme ir investicinė veikla palaipsniui buvo perkeliama į šiuos fondus.

Palyginti su pajamų ir Iždo reformomis, nuo 1990 metų santykinai mažai permainų yra įvykusios biudžetinėje praktikoje. Viešųjų finansų išlaidų sistema ir procedūros neišvengiamai turi sietis su poreikiais glaudžiai suderinti Vyriausybės programą ir išlaidų struktūrą, numatyti
būsimas išlaidas per artimiausius keletą metų, pagerinti nebiudžetinių išteklių naudojimo kontrolę biudžetinėse įstaigose bei pakeisti nebiudžetinių lėšų valdymą. Siekiant spręsti šias problemas, 1998-1999 metais dėta daug pastangų pradedant viešųjų išlaidų sistemos reformą.

1998 metais Vyriausybė patvirtino Biudžetinės sandaros koncepciją ir 1999 metais parengė Biudžetinės sandaros įstatymą. Biudžeto procesas reformuojamas siekiant įvesti trimetį planavimą, taikyti išlaidų naudingumo analizę bei programinio biudžeto metodologiją, sutelkti biudžeto išlaidas, sugriežtinti biudžeto parengimo procesą ir gerinti išlaidų panaudojimo kontrolę. 1999 metų biudžeto projektas buvo parengtas laikantis naujų biudžeto procedūrų, padidinusių skaidrumą ir efektyvumą.

Programinio biudžeto metodologijos panaudojimas turėtų padėti nustatyti tas valstybės paslaugas, kurios galėtų būti efektyviau teikiamos rinkoje. Be to, naudojantis šia metodika įmanoma nuodugniai patikrinti esamus valstybės įstaigų vykdomų funkcijų sutapimus ir jų teikiamų paslaugų spektrą.

Valstybės biudžeto išlaidos vidutiniškai sudarė apie 17 procentų BVP ir savivaldybių biudžetų išlaidos apie 7 procentus BVP. Nebiudžetinės išlaidos sudarė daugiau nei vieną trečdalį viešųjų išlaidų, apie 13 procentų BVP. Nacionalinio biudžeto išlaidos, skiriamos darbo užmokesčiui (įskaitant valstybinio socialinio draudimo įmokas), padidėjo nuo 5,8 procento BVP 1993 metais iki 8,5 procento 1994 metais. Darbo užmokestis ir valstybinio socialinio draudimo įmokos sudaro vis didesnę nacionalinio biudžeto dalį: iki 9,4 procento 1996 metais ir iki 9,8 procento 1998 metais.

Išlaidų prekėms ir paslaugoms dydžių dinamika buvo priešinga darbo užmokesčio išlaidų dinamika. Iki 1994 metų Vyriausybei siekiant atnaujinti ir modernizuoti įstaigas, išlaidos prekėms ir paslaugoms buvo didesnės nei darbo užmokesčiui ir sudarė apie 9 procentus BVP. Pastaraisiais metais buvo mažinamos išlaidos paslaugoms ir prekėms, jos buvo maždaug 7 procentai BVP 1998 metais. Šis išlaidų straipsnis buvo mažinamas 1999 metais ir greičiausiai toliau bus mažinamas. Teigiama tendencija yra subsidijų mažėjimas nuo 1,7 procento BVP 1994 metais iki 0,5 procento BVP 1998 metais.

Apie pusę nacionalinio biudžeto išlaidų būdavo skiriama švietimui, sveikatos apsaugai, socialinei rūpybai ir apie trečdalį – krašto apsaugai, teisėsaugai ir policijai. Nuolat didinant išlaidas krašto apsaugai 1999 metais numatyta skirti 1,5 procento BVP, nes tai buvo susiję su integracija į NATO.

Centrinio šalies biudžeto išlaidos investicijoms nuolatos mažėjo: 1991 metais jos sudarė 5,9 procento BVP, o 1996 metais – tik 1,9 procento. Po to šios išlaidos šiek tiek didėjo: 1997 metais sudarė 2,4 procento BVP ir 1998 metais – 3,1 procento. Didelė dalis išlaidų, kurias kitos šalys klasifikuotų kaip viešąsias investicijas, yra finansuojama iš nebiudžetinių fondų ir sąskaitų. Pavyzdžiui, Kelių fondas, iš kurio finansuojama kelių tiesimas ir taisymas, nėra nacionalinio biudžeto dalis. Dėl apskaitos problemų ir išlaidų panaudojimo procedūrų investicinės išlaidos kartais gali būti klasifikuojamos kaip paprastosios išlaidos. Taigi oficiali investicijų statistika buvo linkusi kiek sumažinti viešųjų investicijų dalį formuojant visuminį kapitalą.

Savivaldybių biudžetų išlaidos kito nuo 8 procentų BVP 1993 metais iki 7 procentų BVP 1998 metais. Sumažėjimą paaiškina viešųjų išlaidų sveikatos apsaugai 1997 metais perdavimas iš savivaldybių biudžetų Privalomojo sveikatos draudimo fondui.

Iki 1997 metų valstybės biudžetas ir savivaldybių biudžetai pasidalindavo juridinių asmenų pelno mokesčio įplaukas labai sudėtingu būdu, buvo imamas skirtingas paskirstymo procentas kiekvienai savivaldybei. 1998 metais šio mokesčio įplaukos buvo priskirtos valstybės biudžetui, o fizinių asmenų pajamų mokestis tapo pagrindinių savivaldybių pajamų šaltiniu. Formule pagrįstas pajamų išlyginimo mechanizmas įteisintas pagal įstatymą tapo daug objektyvesnis. Pajamų paskirstymas tarp dviejų valdymo lygių buvo įvestas atsižvelgus į Pasaulio banko patarimus. Pajamų išlyginimo formulė leidžia išlyginti tarp atskirų savivaldybių mokestines pajamas, tenkančias vienam gyventojui. Visų savivaldybių pajamos priartinamos arčiau savivaldybių mokestinių pajamų vidurkio. Taip pat įvertinami išlaidų struktūrų skirtumai, susidarantys dėl nuo savivaldybės veiklos nepriklausančių veiksnių; gyventojų, mokinių, vaikų, pensininkų skaičiaus, teritorijos ploto ir t.t.

Didžiausias nebiudžetinis fondas yra VSDF, 1997 metais skyręs pensijų draudimui ir draudimui nuo nedarbo 6,7 procento BVP. Nors VSDF išlaidos sudaro kiek daugiau nei ketvirtį viešųjų išlaidų, transferiniai mokėjimai Lietuvoje, kaip BVP dalis, yra vieni mažiausių Centinėje Europoje. Tai atspindi įmokų surinkimo sunkumus, kuriuos sukelia sumažinto darbo užmokesčio deklaravimas, darbas šešėliniame sektoriuje ir vienas mažiausių įmokų tarifų regione. Pastaraisiais metais VSDF patiria sunkumų siekdamas išlaikyti balansą, kurio reikalauja įstatymas, ir skolinasi finansų institucijose užtikrindamas įplaukų ir išmokėjimų balansą. [4]

Valstybės išlaidų kitimą 1999-2003 metais pateikėmė
lentelėje.

1 lentelė

Valstybės išlaidų kitimas 1999-2003 metais, tūkst.Lt

Išlaidos (perduoti asignavimai) 1999 2000 2001 2002 2003

Bendrosios valstybės paslaugos 658932 590606 689649 750310 899381

Krašto apsauga 639692 652136 717505 854860 950476

Viešoji tvarka ir visuomenės apsauga 1036468 913289 950491 1011148 1079041

Švietimas 939014 834781 1018216 1103623 1149599

Sveikatos apsauga 641013 597410 589559 610210 690467

Socialinė apsauga, globa ir rūpyba 680257 643117 613335 658544 689315

Butų ir komunalinis ūkis 88 82 – – –

Sveikatingumas (sportas), rekreacija, kultūra 267239 233628 237486 264129 291016

Kuro ir energijos tiekimo paslaugos 6757 5775 6099 7106 7871

Žemės ūkis, miškininkystė, žuvininkystė ir veterinarija 571246 593448 688110 628797 767698

Mineralinių išteklių gavyba (išskyrus kurą), pramonė ir statyba 61919 50303 152305 76337 127323

Transportas ir ryšiai 87448 61235 66757 766852 877733

Kita ekonominė veikla 84146 66697 72288 90551 113379

Išlaidos, nepriskirtos pagrindinių funkcijų grupėms 957072 1071751 1308305 1190111 1131279

Perduota savivaldybių biudžetams:pagal Vyriausybės sprendimus 2773 17056 53303 5588

22781speciali tikslinė dotacija 126768 42350 14527 2006411 2014995

bendroji dotacija – 176201 89426 – –

bendrosios dotacijos kompensacija – 97000 147095 35754 53154

IŠ VISO IŠLAIDŲ: 6760832 6646865 7414456 10060331 10865508

* Lietuvos Respublikos finansų ministerija, 2004

1999 metais Lietuvoje baigė diegti kompiuterizuotą Iždo sistemą. Valstybės biudžeto, apskaitos ir mokėjimų sistema leidžia pagerinti pinigų srautų valdymą ir skolos valdymo operacijas. [6]

1.3.Vyriausybės pajamų politika

Norėdama atlikti daugybę funkcijų vyriausybė turi disponuoti lėšomis, kurių užtektų išlaidoms finansuoti. Šios lėšos suplaukia į valstybės iždą iš tokių pagrindinių šaltinių: mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, prekių ir paslaugų pardavimas, nuosavybės teisė, negrąžintini neatlyginami pervedimai ir skolinimas. Išvardintos įplaukos, išskyrus paskutinį elementą, sudaro valstybės pajamas.

• Mokesčiai surenkami iš privačiojo sektoriaus be jokių įsipareigojimų duoti kažką mainais.

• Socialinio draudimo įmokas sudaro lėšos, pervedamos savarankiškai pagal individualias draudimo programas ir/ar sumokamos darbdavių už savo darbuotojus. Abiem atvejais tai yra tarsi avansiniai mokėjimai už teisę gauti socialinę paramą ateityje.

• Nemokestines biudžeto pajamas sudaro lėšos, gautos parduodant valstybės gaminamos prekes ar teikiant paslaugas, t.y. nemokestinės pajamos gaunamos iš pirkimo-pardavimo sandorių arba mainų.

• Grantai yra gaunami kaip parama iš kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų – donorių.

• Skolindamasi valstybė laikinai gauna teisę disponuoti tam tikra pinigų suma, įsipareigodama ją grąžinti nustatytu terminu, iki kurio reguliariai bus mokamos palūkanos.

Taigi mokesčiai yra priverstinė duoklė valstybei, o kitus valstybės pajamų elementus privatusis sektorius teikia valstybei savo noru. Iš visų paminėtų pajamų kategorijų mokesčiai yra didžiausias įplaukų ir pajamų šaltinis, todėl mokesčių politika yra pajamų politikos dėmesio centre. Be abejo, Lietuva kaip ir bet kuri valstybė rūpinasi sukurti „gerą“ mokesčių sistemą, efektyviai ją valdyti, užtikrinti jos sklandų funkcionavimą. [3,4].

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2599 žodžiai iš 8472 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.