TURINYS
ĮVADAS…………………………………………………………………….2psl.
TEORINĖ DALIS……………………………………………………..3-6psl.
1. Ligos kaip demonai arba dieviškos idėjos…………………….4psl.
2. Žmogaus sveikatą griaunantys veiksniai……………………4-6psl.
2.1. Žmogaus organizmą griaunančios vidinės ir išorinės jėgos4psl.
2.2. Mąstymo įtaka žmogaus sveikatai………………………………..6psl.
ĮVADAS
Anot Vydūno, ( Raštai II, 312-327psl. ) sveikata – lygnašos būsena. Liga tai, kad kūno gyvenimas trukdytas. Giliau ją supranta tie, kurie tiki, kad pagaliau galia, kuri kūną kuria, viską pataisysianti. Vydūnas šią galią vadina prigimtį. Sveikata yra griaunama tada, kai kūną kuriančiąjai galiai yra užduotas per didelis arba neįprastas darbas. Panašūs dalykai gali įvykti ir jausmų-geismų srityje. Sukeltos nepaprastos būsenos gali iš pagrindų apversti šios gyvatos gyvenimą. Ir tada žmogus yra ligonis. Pasak Wulf H.R., Pedersen S.A., Rosenberg R. (Medicinos filosofija, 2001), ligos yra, tarsi, savaime egzistuojantys „dalykai“, kuriuos gydytojas atranda. Ligos laikomos kone demonais, kurie puola žmones ir juos kamuoja. Iš čia išplaukia sąvoka platoniškoji idėja, kuri taip plačiai naudojama klinicistų. Žinoma, nenorime teigti, kad gydytojai palaiko platono dokrinas, tačiau jie linkę nepastebėti, kad ligų klasifikacija yra dirbtinė, o ligos nepriklausomai egzistuoja.
TYRIMO TIKSLAS: Atskleisti sveikatos griovimo ir ligos atsiradimo priežastis.
TYRIMO METODAI: Mokslinė literatūros analizė, nurodyta literatūra. Darbas susideda iš 2 dalių.
UŽDAVYNIAI:1. Išsiaiškinti vidinės sveikatos griovimo aplinkybes.
2. Nurodyti išorines sveikatos griovimo aplinkybes.
3. Įrodyti, kad neigiamos mintys griauna žmogaus sveikatos harmoniją.
4. Išsiaiškinti filosofinę ligos prasmę.
LIGOS KAIP DEMONAI AR
DIEVIŠKOS IDĖJOS
Ligos yra tarsi savaime egzistuojantys „dalykai“, kuriuos gydytojai atranda. Ligos laikomos kone demonais, kurie puola žmones ir juos kamuoja pasireikšdami asmenimis, kuriuos užpuolė. Įdomu, kad toks alternatyvus požiūris į ligos darinio statusą girdimas ne tik neoficialiuose pokalbiuose, bet sutinkamas ir sudėtingose klinikinio mąstymo analizėse. Pavyzdžiui, Alvinas Feinsteinas savo knygoje „Klinikinis sprendimas“ rašo, kad atskiro paciento sirgimas yra sąveikos tarp ligos ir jos šeimininko rezultatas.
Tokios formuluotės primena Platono filosofiją. Galima prisiminti, kad Platonas laikė universalijas dieviškomis idėjomis, kurios yra realios, amžinos ir nekintančios, o daigtas tėra tik laikini šių idėjų atspindžiai. Pagal tokį požiūrį Felis domesticus idėja yra reali ir amžina, o visos tos katės, kurias matome aplinkui, tėra tik netobulos šios idėjos kopijos. Tą paslaptingą ligą, kuri Fensteino knygoje sąveikauja su šeimininku, galima interpretuoti ir tokia prasme: ji yra platoniškoji idėja , o atskiro paciento liga yra tik netobulas tokios idėjos atspindys. Tipiniai atvejai, autorių aprašyti medicinos vadovėliuose taip pat gali būti prilyginti Platono idėjoms, kurias dažniausiai nevykusiai kopijuoja klinicistas vizitacijos metu matydamas pacientus.
Žinoma, nenorime teigti, kad kas nors iš gydytojų tiki, jog ligos yra žmones puolantys demonai, ar kad daktarai palaiko Platono dokrinas, bet vis dėlto jie linkę nepastebėti, kad ligų klasifikacija yra dirbtinė, ir nesusimąstydami apibendrina, jog ligos kažkaip nepriklausomai egzistuoja. Mūsų manymu, toks požiūris į ligų klasifikaciją, kurį pavadinsime platoniškuoju požiūriu, turi keleta subtilių pasekmi
ŽMOGAUS SVEIKATĄ
GRIAUNANTYS VEIKSNIAI
Žmogaus organizmą griaunančios
vidinės ir išorinės jėgos
Sveikata lygnašos būsena. Liga tai, kad kūno gyvenimas trukdytas. Giliau ją supranta tie, kurie tiki, kad pagaliau prigimtis visa pataisysianti. Prigimtimi vadina galią, kuri kūną kuria. Toji jiems rodos, turbūt buvusi kaip nors susilpnėjusi. Ir todėl sveikata griuvusi.
Taip atsitinka dažnai, sakysim, žmogus valgęs sunkiai virškinamą valgį. Tada kūną kuriančioji galia juo vargdama lyg pailsta. Ir nebegali visam kūnui reikšti, ką ji reikšti turėtų. Sveikata yra griaujama, kad kūną kuriančiąjai galiai yra staiga užduotas per didis arba neįprastas darbas.
Panašūs dalykai gali įvykti ir jausmų-geismų gyvatoje. Sukeltos nepaprastos būsenos gali iš pagrindų apversti šios gyvatos gyvenimą. Ir tada žmogus yra ligonis.
Protavimo gyvatoje veikia tikra kuriančiosios galios rūšis. Ji gali būti slopinama, jeigu jai užduodama, ką ji vykdyt neįstengia. Kalti žmogui nuolatai į galvą jam neprieinamas nuomones, ir jis pagaliau bus nesveiko protavimo žmogus. Jo sveikata bus minčių gyvatoje griauta.
Geismų gyvatoje nesmagumas jaučiamas, jeigu žmogaus nuotaikai priešingas ūpas yra žadinamas..
Žmogaus asmenybės gyvenimo sritys visos santykiauja. O, kad vienur darosi netvarka, visa asmenybė yra skriausta, jos lygneša užgauta-trikdinta. Paties žmogaus ir jo protavimo bei geismų gyvatos santykiavimas su kūnu yra reikalingas. Jis vienas negali vesti savo gyvenimo bylą.
Jeigu geismų
gyvata ir pasiliktų santykyje su kūnu, bet protavimo gyvata nesantykiuotų su jiedviem. Žmogus gal ir atrodytų sveikas, bet savo reiškiniuose jis nebūtų aiškus, būtų netvarkus-nedarnus. Jam ko nors trūktų. Jis būtų laikomas bepročiu.
Žmogaus asmenybės gyvatų santykiavimą tyčia ardoma tai vadinama,“hipnotiškais“ bandymais. Jie kaip tik silpnina asmenybės gyvatų santykiavimą ir pačią žmogaus esmės valdžią asmenybės gyvenime. Visi tiems bandymams pasiduodantieji jau savo gyvenimo viduje sužeidžiami. Jų asmenybės gyvenimas nuodugniai ardomas.
Žmogiškosios dvasios- sielos valdymas žmogaus asmenybėje suvaržomas arba, kad dvasia- siela pati silpninama, tada sveikata griaujama iš pagrindų.Jeigu žmogiškumo pradas dar nėra įsigalėjęs, yra dar silpnas- nepribrendęs. Tada žmogus gali būti sveikas. Menko žmogiškumo žmonės greit yra linkę visokius nuodus vartoti, būtent alkoholį, tabaką ir kitus, ir žūvą arba vienaip ar kitaip menkėja.