Linai – verpimas – audimas
3 (60%) 2 votes

Linai – verpimas – audimas

Lnarovis 5

Linų šukavimas 7

Linmarkos 8

Linų kūimas 9

Linų džiovinimas 11

Linų mynimas 13

Linų braukimas 19

Kiti tekstiliniai pluoštai 21

Dirbtiniai pluoštai 21

Natūraliniai pluoštai 22

Verpimas 24

Audimas 26

Audinio sąvoka 27

Mįslės, dainos, patarlės, priežodžiai, pasakojimai 29

IŠVADOS 36

LITERATŪROS SĄRAŠAS 37

ĮVADAS

Darbas – puošia žmogų. Jau tolimoje praeityje mūsų bočiai garsėjo savo darbštumu, sumanumu, menine sielos prigimtimi. Kiekvienas darbas neapseidavo be dainų, tam tikrų burtų, apeigų. Itin įdomus, nors ir nelengvas buvo lino kelias iki margaspalvių juostų, audeklų. Jo kelią ir bandysime apžvelgti šiame darbe.

Mūsų menas skiriamas liaudžiai, todėl jis turi atlikti estetinius žmogaus poreikius ir turi būti kuriamas jam suprantama menine kalba. Labiausiai susijusi su žmogaus buitimi ir tarnaujant praktiškoms jo reikmėms yra taikomoji dekoratyvinė dailė. Ši meno šaka kartu yra artimiausia liaudies menui, lengviausiai perimanti nacionalines jo tradicijas. Nuo seno mūsų Lietuvoje plačiausiai išvystyta taikomosios dailės šaka yra audiniai. Be jų neišsiversdavo mūsų tėvai, neišsiverčiama ir dabar – kėdei, sofai reikia apmušalų, langui – užuolaidų, drapiruočių, jaukumo butui suteikia kilimas, staltiesė, pagalvėlis. Mums sunku be audinių įsivaizduoti klubo salę, kavinę. Ir nenuostabu- liaudies menas giliai įaugęs į žmogaus buitį.

Darbšti mūsų liaudis yra sukūrusi puikių kūrinių, kuriais mes didžiuojamės ir džiaugiamės. Vieni tokių meno kųrinių yra raštuoti audiniai, pasižymintys savo tardicingumu ir įvairumu. Lietuvių liaudis negyveno izoliuotai nuo kaimynų, ji su jais bendravo ir savo meną praturtindavo bei paįvairindavo meninėmis kaimyninių tautų formomis. Tačiau kiekvieno ktašto liaudies mene išauga ir išryškėjas savo meninės formos, o iš kitų pasisavinama tai, kas labiausiai artima. Audiniuose atsispindi plati mūsų liaudies vaizduotė, jos savitas grožio pajautimas ir supratimas.

LINAI

Linas- bene vienintelis mūsų augalas, nusipelnantis tokios pagarbos, kad būtų apdainuojamas daugelyje senųjų mūsų tautos dainų O tokia pagarba linui teikiama todėl, kad jis mus rengia, puošia mūsų namus.

Lino pavadinimas yra bendras visiems indoeuropiečiams. Lietuvių liaudies tikėjimuose jis- šventas augalas, ness, senolių įsitikinimu, linas turįs ypatingą galią kovojant su velniais, raganomis ir kitomis piktomis dvasiomis, todėl linieną buvo draudžiama teršti, ant jos nedrysdavusi užšliaužti gyvatė( Švenčionys). Lietuviai turėjo linus globojantį dievaitį Vaižgantą, kuriam, pasak J. Lasickio ir A. Gvanjinio, pasėjus linus, žemaičių merginos į trečią dieną meldėsi. Prosenovinę linų kilmę mūsų krašte liudija įvairiose agrarinėse šventėse išlikę tradiciniai papročiai ir apeigos, siekiančios pirmykštės visuomenės laikus.

Lietuvių protėviai linus pluoštui, kaip manoma, sėjo jau gilioje prosenovėje. XIX a. Lietuvoje buvo sėjami trijų rūšių: ilgūnėliai, šilkūnėliai, rečiau galviniai- grūdiniai linai.

Galviniai linai netiko nei audiniams, nei pardavimui. Jie žemučiai, galvonų labai daug, jos suauga kekėmis it kepurėmis, labai tankiai. Šis linų pluoštas labai trumpas, plonas, nors ir švelnus, tačiau audiniams nebuvo naudojamas. Galviniai linai būdavo sėjami tiktai sėmenims, iš kurių buvo spaudžiamas aliejus.

Ilgūnėliai linai išauga aukšti, galvučių turi nedaug, tik jos didesnės už galvinių linų galvutes. Jų pluoštas būna ilgas ir storas, bet sunkiai skiriasi, todėl verpėjos negali jų plonai suverpti. Jų gijos verpiant šiaušiasi ir todėl trūksta, ir iš tokių linų išaustas audeklas esti nelygus ir nestipras, todėl ilgūnėliai linai daž-niau būdavo auginami pardavimui.

Šilkūnėliai linai yra senoviniai trumpučiai linai. Jie turi mažaoi galvučių, jos nedidelės, linų pluoštas švelnus ir gerai verpiasi. Iš šilkūnėlių linų išausti audeklai yra lygūs, gražūs ir švelnūs, todėl šilkūnėlius linus valstiečiai sėdavo savo ūkio reikalams- jų pluoštą verpdavo ir ausdavo iš jo plonas drobes.

Paprastai linai sėjami pavasario sėjos pabaigoje. Kad linai būtų geri- švarūs, be piktžolių, vienodesnio storio, jie buvo sėjami dirvonuose, dobilienoje. Tai liudija ir lietuvių liaudies daina:

Tėveli mano, senasai mano,

Pasėk gelsvus linelius

Ant žalių dirvonėlių.

XX a. pirmaisiais dešimtmečiais budriškiai ūkininkai daug linų augino pardavimui. Linais apsėdavo 2-3 ha dobilienos. Gautos pajamos padėjo atsitiesti per Pirmąjį pasaulinį karą nualintam Lietuvos žemės ūkiui.

Linų apdirbimas yra labai ilgas ir sudėtingas darbas. Tai Linų sėjimas, ravėjimas, rovimas, klojimas, džiovinimas, mynimas, braukimas( brukimas), šukavimas, verpimas, siūlų dorojimas, metimas ir galop audimas. Neveltui moterys sukūrė mitinę pasaką „ Lino kančia”, kurioje besiprausianti pirtyje mergina tariamai išsigelbsti nuo ją užklupusio velnio, indama pasakoti jam lino kančią. Kol ji pasakojusi, užgiedojęs gaidys, ir velnias pranykęs.

Kai baigdavo sėti visus linus, tai sėjėjas mesdavo paskutinę saują tiesiog į viršų, kad
linai aukštesni užaugtų. Pasėtus linus tuojau pat apakėdavo ir apvoluodavo.

Dadotkų kaimo ūkininkai stengdavosi linus pasėti šv. Petronėlės dieną (V. 26). Ūkininkai manė, kad ši diena yra geriausia linams sėti. Bet ne visada tą dieną galėdavo sėti, nes kartais darbai sutrukdydavo, arba blogas oras neleisdavo. Sudygusius linus labai retai kada užpuldavo spragės. Dažniausiai jie augdavo švarūs ir gražūs.

· Apie linų derlių žinoma keletas išankstinių spėjimų.

· Jeigu pirmą kartą parlėkusią kielę pamatydavo ant žemės, tai tą vasarą linai bus trumpi, o jei ant tvoros, ar ant medžio, tai linai išaugs ilgi.

· Jeigu vėlinių rytą nuo stogo kaba ilgi varvekliai, tai reikia tikėtis ilgų linų tą vasarą.

· Užgavėnių dieną stengdavosi nuvažiuoti kuo ilgesnį kelią. Kuo toliau nuvažiuoji, tuo ilgesni bus linai.

LYNAROVIS

Dažniausiai linus rauti pradėdavo rugpjūčio pabaigoje. Išeidavo po pusručių, rasai nukritus. Išėjus ir visą darbą lydėdavo dainos, susiję su šia veikla. Linus raudavo vienos moterys, vyrai padėdavo tik pirmąją talkos dieną. Kitomis dienomis vyrai vežė nušukuotus linus į linmarkas. Linus raudavo pradėjus jų galvelėms ruduoti. Iš šitokių linų buvo gaunami pakankamai geri grūdai- sėmenys ir stiprus pluoštas. Apie Šates linus labiau subrendusius raudavo kūlimui. Dažnai juos raudavo atodirbinėmis talkomis( atrautinai). Suvalkijoje kartais jaunimas organizuodavo naktines linų rovimo talkas. Kapitalizmo laikais turtingųjų valstiečių ir dvarų ūkiuose valstietės moterys raudavo linus už įvairius įsiskolinimus arba už tam tikrą padienį atlyginimą. Linus dažniausiai raudavo talkomis, rovėjų pasisamdydavo iš šalies. Talkoje dirbdavo 5-7 rovėjos ir nuraudavo 0,3- 0,45 ha ploto. Samdinė mergina, pačių suaugusi dukra arba geriausia audėjėlė, dainininkė vadovaudavo rovimui. Ji užimdavo barą tokio pločio, kad vienu ėjimu surautų po vieną pėdą kiekviena rovėja. Vienam, apie 12 cm. storumo pėdui surauti reikėjo apie 5-6 m. tarpelio bare. Tad penkios rovėjos užindavo 30-40 m. barą. Kartais, dėl rovėjų vadovės pareigų mesdavo burtą. Moterys būdavo pasidabinusios baltomis drobinėmis prijuostėmis su žičkais. Vienos jų nešdavosi ąsočius parūgštinto vandens, kitos- po kūlį šiaudų linų kūliaraišiams.

Buvo svarbu išvesti tiesų barą, norint gauti kaip lynas tiesų vyrą. Prieš pradedant rovima, prašoma Dievo palaimos, kad laimingai- nepasilygotų nurautų, suverptų, išaustų ir krairelį sukrautų. Nurovus pirmąja sauja apsijuosiamas pusiaujas, taip tikėdavusios, kad rovėjoms pusiaujas sopės, negalės rauti ir joks kitas vaistas nuo to nepadės. Jei kuri rovėja rasdavo dvilypį suaugusį liną, vadinamą lyne, padarydavo iš jo vainikėlį ir uždėdavo ant šį lyną radusios merginos galvos. Buvo tikima, kad tai yra didžioji nutekėjimo laimė. Tuomet mergelės pareiga- vesti tiesų barą, kad gautų gražų bernelį. Kartais rovėjėlių darbo pasižiūrėti ateidavo ir pati šeimininkė. Viena pasiėmusi linų kuokštelį nuėjo prie šeimininkės ir sako : „ Širdel, žiūrėk, kokie šiemet drūti tamstos lineliai”. Šiai nė neįtarus rovėjos gudrybės, čiupt už linų raiščio, o šitai tik to ir tereikėjo: švikšt ir surišo linų raiščiu šeimininkės ranką. Rovėjos džiaugėsi, kad šiemet tvirti linai bus, ness pavyko surišti šeimininkės ranką. Šeimininkė, norėdama, kad jos lineliai ir audeklai būtų stiprųs, turėjo rovėjoms atsilyginti sidabrėliu, aukseliu, baltos drobės stuomenėliu. Linų raištį galėdavo nurišti tik ta, kuri jį užrišdavo. Šeimininkei nieko kito nelikdavo, kaip tik pažadėti atlygį visoms darbininkėms.. Ji visas rovėjėles, baigusias rauti, kviesdavo aplaistyti linęlį žaliuoju vyneliu, kad drobelės būtų baltesnės. Barą išrovusios rovėjėlės susėsdavo paežėje pailsėti.

Priešpiečius į dirvą atnešdavo, o pietauti pareidavo į namus. Jos buvo vaišinamos geriausiu maistu- sūriu, sviestu, barščiais su bulvėmis, kitomis rudenio gėrybėmis. Papietavusios ir pailsėjusios vėl išeidavo į laukus. Toliau darbas su daina truko visą dieną. Taip ligi saulėlydžio buvo jau visas pabarėlis linų pėdeliais nuklotas. Pavakarius rovėjoms atnešdavo į darbo vietą: karštos baltintos pasaldintos kavos, sūrio, sviesto, uogienės, o jei buvo bičių, tai ir medaus lėkštelę. Baigę paskutinį barą, paskutinėmis linų saujomis mostelėdavo saulės link ir sušukdavo: „ – Linų, linų! Baltų linelių!”.

Baigus rauti, iš linų galvučių nupindavo rovėjos apskritą pabaigtuvių vainiką. Baro vedėja, užsidėjusi vainiką ant galvos, su visu būriu rovėjų žygiuodamos namo dainuodavo:

Ir užaugo linelis, Ir nuroviau linelį,

Ir užaugo geltonas, Ir nuroviau geltoną.

Ir užaugo žalias linas, Ir nuroviau žalią liną,

Tam tadrylia, žalias linas. Tam tadrylia, žalią liną!

Nusimazgojusios rankas, linų rovėjos sėda už pabaigtuvių stalo. Ant stalo balta lino staltiesė, o ant jos- baltas sūris, kaip lino drobelė. Prasideda vaišės ir lino garbinimas. Užgrojus berneliui armonika, merginos nori šokti, tačiau su lino vainikėliu ant galvos tai daryti nedera, todėl nė viena jų neina
šokti, kol bernai neatima iš jų pabaigtuvių vainiko. O jį reikia atimti vogčia- vienas bandė pro atvirą langą, bet nepavyko, kitas- pro pastalę, bet taip ir nepavogė. O gudrusis, gražiai kalbindamas mergaitę, ir nučiupo jos linų vainiką. Tai šiam ir teko garbė pašokdinti vainiko nešėją.

Iš laukų linus veždavo šienvežiais ratais. Ką tik surauti linai buvo sunkūs, todėl vežimui prispaudžiamosios karties nereikėjo. Parvežtus linų pėdus pažardėje, klojime arba jo palage iškraudavo abiejose vežimo pusėse į pailgas krūvas, o dažnai, kad ilgiau neužtrukus, vežimus išversdavo.

Linų rovimas tęsdavosi savaitę, o kartais ir ilgiau, žiūrint kokie orai, kiek pasėta linų.

Nurauti linai buvo rišami saujomis ir po šešias guldomi ant žemės. Žemaitės iš 3-4 saujų rišdavo pėdelius, kai kur Žemaitijoje pėdelis būdavo rišamas iš dviejų saujų. Nurautus linus sustatydavo po 6-8-10-12 saujų ir sujungdavo jų galvutes į vieną krūvą. Apie Anykščius, Uteną, ir kitose Aukštaitijos vietose kartais linus statydavo galvutėmis žemyn, kad jos neperdžiūtų ir lengviau nusišukuotų. Išdžiūvusius linus veždavo į kluoną ir ten nuimdavo galvutes.

1922 m. Lietuvoje dirbo 6 pirminio linų apdirbimo įmonės, o 1926 m.- jau 18. Tos įmonės buvo gana paprastos, turėjo džiovyklas, mynimo ir pakulinimo mašinas. Todėl dalį savo produkcijos parduodavo vietiniams linų audinių fabrikams.

· Linų rovimo laiką nustatydavo ūkininkas. Parsinešdavo išrovęs linų pluoštelį su galvomis namo. Pakišdavo jį po sija virtuvėje ir, išlaikęs tris dienas, mėgindavo. Paėmęs už šaknų galo duodavo galvas į stalą. Jeigu galvutės sueižėdavo ir nubirdavo, tai linai jau rautini, o jeigu ne, tai dar palaukdavo.

· Linus raudavo vien tik moterys. Stambesniuose ūkiuose, jeigu neužtekdavo samdytos šeimynos moterų, tai dar padienių darbininkių. Linų barais neraudavo. Kiekvienai moteriškei paskirdavo po pūdo sėjimo plotelį, kurie sėjant būdavo pažymimi paliekant neužsėtus sėbiržių pakraščius. Per dieną rovėja turėdavo pūdo sėjimo linų plotą nurauti ir už tai gaudavo atlyginimą. Taip moterys dirvoje pasklisdavo gana plačiai ir nei dainuodavo, nei kalbėdavo, o tik raudavo, nes pūdo sėjimas nurauti ne juokai.

· Linus raudavo į saujas, apimamas rankomis. Rišdavo su tais pačiais linais. Ryšį užrišdavo taip, kad ražų galas būdavo į ražų pusę, o galvų galas į saujos galvų pusę.

· Linus kiekviena rovėja pati sustatydavo eilėmis į gubeles. Paprastai statydavo prieš eidami pietų ar vakarienės.

· Jeigu ūkininkas pastebėdavo, kad rovėja nenurauna visų linų ir lieka vadinamieji „piršliai”, tai pasakydavo, kad aplink jos gubeles stovi piršliai stati ir įspėdavo, kad atlyginimą mokėsiąs tada, kai neliks nė vieno lino. Linų rovėjas maitindavo paprastai. Jokio geresnio maisto joms neduodavo. Per pusryčius valgydavo pusmarškonę košę, per pietus bulvynę su mėsa, per pavakarius atnešdavo į dirvą porą raugintų agurkų ir duonos, o per vakarienę daugiausiai gaudavo kruopų sriubos.

· Išskyrus pavakarius, kuriuos atnešdavo į dirvą, valgyti pareidavo namo. Per linarūtę jokio pokaičio neguldavo, po pietų tuojau eidavo vėl rauti.

· Su paskutiniu pėdu jokių apeigų nedarydavo, nes kiekviena rovėja raudavo tik savo plotą ir kitoms rovėjoms nepadėdavo. Kai baigdavo savo plotą, palaukdavo, kol baigs likusios ir nupindavo gaspadoriui pabaigtuvių vainiką. Tai mažytis vainikėlis iš linų galvučių, į kurį dėl gražumo įpindavo vieną kitą rugiagėlės žiedą. Nupynusios vainiką surasdavo lėkštę, į kurią įdėdavo vainiką ir įduodavo gabesnei rovėjai nešti. Visos rovėjos su vainikneše eidavo kartu ir dainuodavo:

· Bėg upelė vingurdama,

Neš vainiką linguodama.

Ir nunešė nulingava

Pas matošės margą dvarą.

· Ir išejė motinelė,

Klausinėje dukruželes

Oi, dukrele, dokružele,

Kor padėje vainikeli.

Vainikelis žalių rūtų,

Pas motušę vesad būsu.

· Rovėjos įeidavo į šeimininko kambarį ir ten jam be jokių oracijų įteikdavo vainiką. Po to pasodindavo jį ant kėdės ir su kėde pakeldavo. Šeimininkas vainiką pasikabindavo ant gembės prie savo lovos ir ten jį laikydavo iki kitų metų, kol parnešdavo naują vainiką.

· Pakilnotas gaspadorius rovėjas pakviesdavo į virtuvę prie stalo ir pavaišindavo ragaišiu su kava. Padėdavo ir sūrio. Degtinės rovėjoms neduodavo.

· Linieną, nuvežus linus, nupjaudavo paties šeimininko bernas, išdžiovintą šieną parveždavo prie pašaro ir sušerdavo gyvuliams.

· Linienoje sustatyti linai išstovėdavo apie savaitę, kol sudžiūdavo galvutės. Veždavo dideliais, kartimi priveržtais, vežimais. Vyras duodavo, o samdyta merga kraudavo. Kraudavo taip, kad galvelės pasilenktų. Vienų saujų šaknys būdavo į vieną pusę, o kitų į kitą pusę, prie pirmųjų šaknų. Taip daroma tam, kad linai mažiau išsidraikytų. Linus parveždavo į jaują. Iškraudavo pasieniais ir tuojau pat džiaudavo duboje, jeigu jie nebūdavo gerai išdžiūvę ir netikdavo kūlimui.

LINŲ ŠUKAVIMAS

Linų šukuoti buvo keliama antrą ar trečią valandą senuoju laiku. Dažniausiai šukuodavo keturiese arba penkiese. Paprastai kiekvienam šukuotojui tekdavo po vieną vežimą iš lauko atvežtų linų, bet tai nebuvo norma. Svarbu buvo sąžiningai
dirbti, nesukapoti ir nesuvelti linų, švariai nušukuoti galvas. Jei buvo saviškių paauglių, tai ir juos kėlė linų šukuoti. Kartais tokie talkininkai dar neturėjo nė 14 metų. Juos ir jų darbą prižiūrėjo šeimininkas. Nubrauktus linus pirmiausia šukuodavo mediniu šepečiu- nuimamos pirmos pakulos, paskiau- geležiniu retu nuimamos antros pakulos. O tankesniu geležiniu šepečiu nuimamos trečios pakulos. Antrojo ir trečiojo linų šukavimo pakulos vadinamos vidupakulomis. Iš pirmųjų pakulų sukami pančiai ir verpiami stori siūlai maišams, paprastoms paklodėms, gūnioms austi. Iš vidupakulų audžiami kasdieniniai gražesni audeklai marškoms, trinyčiams, kasdieniniams sijonams, kelnėms ir kt. Nušukuotos pakulos buvo dedamos atskirai. Šukuojant šeriniu šepečiu, buvo gaunamos pašukos. Iš pašukų audžiamos drobės užvalkalams, rankšluoščiai, ploni audeklai ir kt.

Iš jų verpdavo ploniausias drobes. Iš pakulinių siūlų ausdavo vyrams trinyčius, audeklus kasdieniams marškiniams, iš pašukų- rankoves.

Nušukuotus linus susukdavo į grįžtes arba supindavo į kasas ar vadinamus pyragus, sukotėles

( susukami). Kartais švarūs linai surišami į krūvą ir paslegiami po grūdais, žirniais ar drobių rietimais išsigulėti. Kuo ilgiau švarūs linai paslėgti guli, tuo jie gražesni, švelnesni ir labiau blizga. O vilna, kuo ilgiau guli, tuo labiau susivelia. Todėl atsirado posakis: „ Linai išguli šilką, o vilna išguli vilką”.

Pagrindinis įrenginys linams šukuoti- 4-5 m. ilgio, keturkampiu aptašytas rąstas( ožys). Per pusmetrį nuo jo galų vertikaliai buvo iškaltos erdvios keturkampės skylės, į kurias įstatytos dvišakio medžio kojos. Viename rąsto gale kojos buvo apie 1 m. aukščio, kitame- tik apie 0,8 m. Šitokiu ožiu patogiai galėjo naudotis įvairių ūgių žmonės. Ožio( binkio) viršuje per 0,9 m vienas nuo kito, kiek įžambiai į viršų praskėsti, poromis buvo sukalti 3-4 cm storio ir 25 cm ilgio mediniai strypeliai, kurių vienas, esantis darbininkui iš dešinės, turėjo kablį( nosį). Kairėje pusėje esančio strypelio apačioje stipria 15- 18 cm. ilgio virvele buvo pritvirtinya veržiamoji- apie 25cm. ilgio apvalaus pagaliuko rankena.Tarp strypelių įdėtas linų pėdas rankenos smailiuoju galu buvo apsuptas, o jo galas pakišamas po pėdu. Rankeną spaudžiant žemyn, stipriai suveržiamas pėdas, o jo galas pakišamas po kabliu.Taip suveržtas linų pėdas paruoštas galvai nušukuoti. Iš kitos ožio pusės ta pačia tvarka buvo įtvirtinti kiti šukavimo lizdai. Kurioje vietoje šukuoti, darbininkas rinkosi savo nuožiūra pagal ūgį. Jeigu pasitaikydavo plonesnis pėdas, jo storumui išlyginti tarp dvišakių strypelių dėdavo saują lingalvių. Kad ožys dirbant nejudėtų, buvo parišamas sunkus akmuo.

Jau nuo XIX a. pradžios budriškiai linus šukuodavo specialiu šukuočiu. Jo kotas kartu su paplatinta galva buvo daromas iš beržinės, 2,5- 3 cm storio ir 45-55 cm ilgio lentelės. Galvos pradžioje, apie 1,5 cm nuo lentelės galo, skersai, su apie 1 cm protarpiais būdavo sukalta nuo 6 iki 10 geležinių peilių. Jų kiek palenkti ašmenys buvo nuo 9 iki 13 cm, o smailėjanti įkalamoji peilio dalis- 3-4,5 cm ilgio. Kad peiliai neišsitrauktų, į galvos išorę išlindę jų galai būdavo atlenkiami ir sukalami į lentelę. Peiliams apsaugoti nuo išklibimo išorinėje jų pusėje prie lentelės buvo pritvirtinama geležinė juostelė.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 3158 žodžiai iš 10323 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.