Linų agrotechnika
5 (100%) 1 vote

Linų agrotechnika

1121

Turinys

1. ANALITINĖ DALIS 2

DIRVŲ PARINKIMAS IR PRIESSĖLIAI 2

DIRVŲ RUOŠIMAS IR TRĘŠIMAS 3

LINŲ VEISLĖS, JŲ BIOLOGINĖS SAVYBĖS 4

SĖMENŲ RUOŠIMAS IR SĖJA 4

PASĖLIŲ PRIEŽIŪRA. 5

KOVA SU PIKTŽOLĖMIS, LIGOMIS IR KENKĖJAIS 5

LINŲ KLOJĖJIMAS 5

DERLIAUS NUĖMIMAS IR DOROJIMAS 7

LINŲ GALVENŲ DŽIOVINIMAS 7

SĖMENŲ VALYMAS 7

2. PROJEKTINĖ DALIS 9

Įvadas

Linininkystės vystymas be mechanizacijos neįmanomas. Technikos panaudojimas linams auginti ir derliui sudoroti sumažina darbo sąnaudas ir tiesiogines išlaidas 3—4 kartus, leidžia organizuočiau ir glaustesniais agrotechniniais terminais sudoroti derlių. Savalaikis linų derliaus nuėmimas ir sudorojimas sumažina gaunamos produkcijos nuostolius, užtikrina geresnės žaliavos kokybės gavimą.Linų reikšmė nepaprastai didžiulė: linai auginami pluoštui ir sėmenims. Iš pluošto audžiami įvairūs audiniai, o pluošto atliekos spaliai naudojami plokščių gamybai, popieriaus pramonėje. Linų sėmenys – labai vertinga medžiaga dažų ir maisto pramonei, o jų išspaustos – geras pašaras. Lietuvoje auginami ilgapluoščiai linai, skirti pluoštui. Jų stiebeliai apie 70-100 cm aukščio, turintys kelias galvutes.

1. ANALITINĖ DALIS

DIRVŲ PARINKIMAS IR PRIESSĖLIAI

Renkant dirvas linams, reikia atsižvelgti į dirvožemio mechaninę sudėtį ir reakciją. Linai auga įvairiose dirvose, tačiau labiausiai jiems tinka lengvi ir vidutinio sunkumo priemoliai. Neblogai gali augti ir priesmėliuose, jei juose yra pakankamai maisto medžiagų. Molio dirvose linų šaknys kenčia dėl oro stokos, nes dažnai susidaro plutelė, o sausrų metu tokios dirvos perdžiūsta. Durpynai taip pat netinka, nes dėl azoto pertekliaus čia auginami linai ilgiau nesubręsta, greičiau išgula, stiebeliai dažniausiai auga stori, žali. Gerai auga neutraliose arba silpno rūgštingumo dirvose (pH 5—7). Rūgščias dirvas reikia kalkinti, geriausia, kai kalkinama prieš Keletą metų iki linų sėjos. Linams reikia lygesnių dirvų. Šlaitų nuolydis neturėtų būti didesnis kaip 5°. Linai paprastai užima vieną sėjomainos lauką.

Prie bendrųjų žemės dirbimo uždavinių priklauso ir jų sėklininkystės uždaviniai:

1. Išlaikyti ir gerinti dauginamų linų veislines savybes.

2. Išauginti sveikus ir geriausios kokybės sėmenis.

3. Gauti kuo gausesnį ir pastovesnį derlių.

4. Neleisti mechaniškai užteršti dauginamos veislės kilų veislių ar reprodukcijų sėmenimis.

Geriausi linų priešsėliai yra po daugiamečių žolių sėti žiemkenčiai. Kartais linai gali būti sėjami po kaupiamųjų kultūrų ir daugiamečių žolių.Linų sėklas geriausia auginti specialiose sėjomainose. Kadangi linai į tą patį lauką gali sugrįžti ne anksčiau kaip po 6—7 metų, tai ir sėjomaina turėtų būti iš 7—8 ir daugiau laukų. Iš jų vienas laukas būtų skiriamas linams.

Sėjant linus po žiemkenčių, tinkama linų sėjomaina yra tokia: 1) vienametės žolės; 2) žiemkenčiai; 3) kaupiamosios ir silosinės kultūros; 4) vasarojus su įsėliu; 5) pirmųjų metų daugiametės žolės; 6) antrųjų metų daugiametės žolės; 7) žiemkenčiai; 8) linai. Sudarant 9 laukų sėjomaina, nekeičiant 8 laukų sėjomainos rotacijos, reikėtų dar pridėti vieną — 9-ą lauką ir jame sėti vasarojų. Kai ūkyje trūksta linams tinkamų dirvų arba norima turėti intensyvesnę linų auginimo sėjomainą, tuomet ją galima sudaryti iš 6 laukų: 1) pirmųjų metų daugiametės žolės; 2) antrųjų metų daugiametės žolės; 3) žiemkenčiai; 4) linai; 5) kaupiamosios ir silosinės kultūros; 6) vasarojus.

Nors pereinant į naują sėjomainą linus tenka sėti ir po kilų priešsėlių, bet visais atvejais stengiamasi, kad linų priešsėlis būtų nepiktžolėtas. Be to, žiūrima, kad linai į tą pačią dirvą nebūtų sėjami anksčiau kaip po 6—7 metų. Iš patyrimo žinoma, kad, sėjant linus į tą pačią dirvą kelerius metus iš eilės, dėl įvairių priežasčių sumažėja derlingumas, blogėja produkcija. Linai nesėjami ir tose vietose, kur jie buvo prieš tai pakloti, nes tada padidėja apsikrėtimo pavojus linų ligomis.

DIRVŲ RUOŠIMAS IR TRĘŠIMAS

Nuėmus žiemkenčiu, derlių ir sudorojus šiaudus, skutamos ražienos. Po skutimo dirvas reikia išlyginti. Jei lyginama po arimo, išlyginta dirva kultivuojama.

Pavasarį pradžiūvusios dirvos nuakėjamos. Kad neperdžiūtų, akėjama atrankiniu būdu — drėgnesnės vietos paliekamos. Kai ir žemes pradžiūsta, ruošiamas visas laukas. Geresnės struktūros nepiktžolėtas dirvas galima ruošti vien zigzaginėmis akėčiomis.

Linų šaknų sistema labai silpnai išsivysčiusi, jiems reikia lengvai išsisavinti maisto medžiagų. Linų stiebelių centneriui ir tam tikram sėmenų kiekiui išsaugoti reikia 1,5 kg azoto, 0,7 kg fosforo ir 1,2 kg kalio. Kai trūksta vienos kurios nors maisto medžiagos, sutrinka augalų vystymasis. Šis palyginti nedidelis maisto medžiagų kiekis būtinas kritišku linų augimo laikotarpiu. Mažiausiai jų sunaudoja iki eglutės fazės. Palaipsniui maisto poreikis didėja.

Didžiausias linų derlius gaunamas tada, kai augalams užtenka visų rūšių maisto medžiagų . jų kiekį nulemia ne tik mineralinės trąšos, išbertos prieš linų sėją, bet ir priešsėlio tręšimas bei pats priešsėlis. Jeigu priešselis buvo gausiai
patręštas, galima mažinti trąšų normas.

Tinkamiausias NPK trąšų santykis linams nuo 1:2:3 iki 0:3:4. Fosforo ir kalio trąšas geriausia išbarstyti prieš rudeninį arimą. Jei dirva ariama ne vėlai, PK trąšas galima barstyti ant išlyginto arimo. Galima jomis tręšti ir pavasarį, tik nutirpus sniegui arba — vėliausiai— po I akėjimo. O azotinės trąšos barstomos po akėjimo, po I kultivavimo arba paliekamos papildomam tręšimui. Linai tręšiami N20-30P60-90K80-120 Paprastai tenka 6—8 cnt/ha mineralinių trąšų. Viršyti 10 cnt/ha — netikslinga, geriau gausiau patręšti priešsėlį.

LINŲ VEISLĖS, JŲ BIOLOGINĖS SAVYBĖS

Linų veislė ‘K-6‘, pasižymi šioms savybėmis: mažiau išgula, pasižymi geru derliumi, didele pluošto išeiga. Veislė vidutinio vėlyvumo, aukštaūgė. Iš veislės K-6 gaunama 7,1-12,5 nt/ha sėmenų ir 64-86 cnt/ha.

‘Oršanskij-2‘- veislė vienodai subręsta, aukštaūgė. Ji duoda stiprų, lankstų ir ploną pluoštą. Verpalai pasižymi gera kokybe ir mažai verpimo atliekų.

SĖMENŲ RUOŠIMAS IR SĖJA

Sėmenys turi būti švarūs, daigūs. Prieš sėją sėmenys beicuojami. Jei sėkla sausa išbeicuoti ją galima prieš 2-3mėn. prieš sėja. Iš anksto galima beicuoti, jei sėmenų drėgnumas neviršija 13%. Sėjama sėklos norma — 20—22 mln. daigių sėklą į hektarą, arba 100— 110 kg/ha. Sėjama linų sėjamosiomis 7,5 cm tarpueiliais 1,5-2,5 cm gyliu. Prieš sėją laukas suskirstomas barais. Baras turi būti toks, kad jį galima būtų nurauti per dieną ar dvi. Aplink barą per sėjamosios plotį paliekamos neapsėtos apsauginės juostos. Vėliau jos apsėjamos mišiniu žaliajam pašarui arba paliekamos tuščios ir per vasarą kelis kartus kultivuojamos.

Linus geriausia sėti — balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje. atsižvelgiama į dirvos būklę, o ne į šalnas. Ankstyvosios sėjos prasmė ta, kad lieka daugiau laiko vasaros pabaigoje linų brendimui, nes sėklinius linus reikia rauti labiau subrendusius.

Taigi linai turi būti labiau subrendę, o rovimo laikas neuždelstas, nes vėliau gali pablogėti oras. Labiau subrendę sėmenys yra sausesni, sausesnės ir pačios galvenos Anksti pasėtus linus mažiau puola ligos, kenkėjai, jiems doroti būna palankesnės sąlygos.

PASĖLIŲ PRIEŽIŪRA.

Sunkesnės mechaninės sudėties dirvožemiai po smarkaus lietaus pasidengia plutele. Ji laužoma spygliuotaisiais arba žiediniais volais.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1284 žodžiai iš 2553 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.