Lipidų apykaita organizme
5 (100%) 1 vote

Lipidų apykaita organizme

Lipidai (graik. lipos – riebalai) – tai iš gyvulinių, augalinių ir mikrobiologinių objektų išskirtas įvairių organinių medžiagų, vienijančių bendra savybe – netirpumu vandenyje ir geru tirpumu nepoliniuose tirpikliuose: chloroforme, eteryje ar benzole. Paprastos molekulės yra lipidiniai monomerai. Ląstelėje yra nedideli laisvų monomerų kiekiai. Pagrindinės ypatybės junginių, priklausančių lipidų grupei:

1) biologinė jų kilmė;

2) hidrofobiškumas ir jų tirpumas nepoliniuose tirpikliuose;

3) alkiliniai radikalai ar karboksilai jų struktūroje.

Lipidai įeina į visų žmogaus organizmo ląstelių ir jų dalių sudėtį. Jų būtinai reikia gauti su maistu.

Žmogui riebalų reikia ne tik dėl to, kad jie geras energijos šaltinis. Su riebaliniais komponentais žmogus gauna esminių riebiųjų rūgščių, kurių organizmas negali pasigaminti. Taip pat su riebalais gauname riebaluose tirpstančių vitaminų, fosfolipidų, sterinų. Riebalai – būtinas kai kurių biologiškai veiklių medžiagų organizme šaltinis. Taipogi būtini centrinės nervų sistemos veiklai. Tačiau per didelis riebalų kiekis maiste skatina aterosklerozę, onkologines ligas.

Visi lipidai yra klasifikuojami pagal struktūrines, fizikines ar chemines savybes. Čia yra pateikiama jų klasifikacijos schema:

Lipidų nomenklatūra ir klasifikacija iki šiol tebėra įvairi ir paini. Atsižvelgiant į fiziologines funkcijas, lipidai taip skirstomi: a) stuktūriniai, kurie dalyvauja sudarant ląstelės struktūrinius darinius, membranas, b) rezerviniai, kurių dideli kiekiai kaupiasi riebalų sankaupose ir naudojami organizmo energetiniams tikslams. Jiems priklauso gliceroliai (acilgliceroliai).

Paprastai lipidai organizme sudaro 10 – 20% kūno masės. Suaugusio žmogaus kūne yra 10 – 12kg lipidų, iš kurių 2 – 3kg (25%) yra struktūriniai (dažniausiai ląstelių membranų) lipidai. Visi kiti yra rezerviniai (apie 98% jų susitelkę riebaliniame audinyje). Daug struktūrinių lipidų yra nerviniame audinyje (iki 20-25%), biologinėse membranose.

Paprasti, neutralūs lipidai (trigliceroliai, triacilgliceroliai) yra trichidroksilio alkoholio glicerolio ir riebalų rūgščių esterių mišiniai. Yra žinoma apie 1300 įvairių triacilglicerolių.

Triacilgliceroliuose yra įvairių riebalų rūgščių (daugiau kaip 200). Gyvulinės kilmės riebaluose dažniausiai yra palmitino, stearino ir oleino rūgščių, turinčių 16 – 18 anglies atomų, kiek rečiau nervono, arachidono, cerebrono rūgščių su 20 – 24 atomais. Riebalų rūgščių santykis kiekvieno organizmo riebalų molekulėse yra individualus, nors iš dalies priklauso ir nuo maisto sudėties.

Žmogaus lipiduose vyrauja nesočiosios riebalų rūgštys, jų santykis su sočiosiomis yra 3:2. Organų lipidai nesočiųjų riebalų rūgščių turi daugiau negu sankaupų lipidai. Žmogaus organizmo lipiduose yra apie 40 riebalų rūgščių, iš kurių pagrindinės yra palmitino, miristino, stearino, o iš nesočiųjų – oleino, linolo ir linoleno.

Dauguma jų lengvai virsta vienos kitomis, dehidrinantis ar hidrinantis. Nesočiosios rūgštys gali susidaryti ir lipidų sintezės metu. Tačiau žmonių organizme sintetinamos ne visos nesočiosios riebalų rūgštys. Pavyzdžiui, tokios kaip linolo, linoleno, arachidono, žmogaus organizme yra nesintetinamos, bet yra būtinos. Jas žmonės turi gauti su maistu (pvz., su augaliniais aliejais).

Lipidai vandenyje netirpsta, bet ilgesnį laiką plakami su vandeniu sudaro nepatvarią emulsiją. Patvariai emulsijai sudaryti reikia emulgatoriaus. Juo būna baltymai, tulžies rūgščių druskos, kalio ir natrio muilai, fosfatidai ir kitos medžiagos, nuo kurių mažėja riebalų lašelio paviršiaus įtempimas ir didėja jų dispersiškumas.

Vaškai – tai dielė junginių grupė, jungianti riebalų rūgščių ir didelės molekulinės masės monohidroksilių alkoholių esterius, plačiai paplitusius augalų ir gyvūnų pasaulyje. Bendra jų formulė:

Vaškai – amorfinės, plastinės medžiagos, kurios lengvai minkštėja ir lydosi, esant 40-900C temperatūrai, nepraleidžia vandens, nelaidžios elektrai, netirpsta vandenyje ir spirite, bet gerai tirpsta benzine, chloroforme ir eteryje.

Vaškai, priešingai negu neutralūs riebalai, hidrolizuojami tik šarminėje terpėje.

Sudėtiniai lipidai dažnai dar vadinami lipoidais. Jiems priklauso įvairios į riebalus panašios medžiagos, esančios kiekvienoje organizmo ląstelėje. Jų struktūra daug sudėtingesnė negu neutralių riebalų.

Sudėtiniai lipidai hidrolizės metu sudaro dar ir kitų komponentų. Dažniausiai fosforo rūgštį, aminoalkoholius ar angliavandenius.

Fosfolipidai (fisfatidai) yra glicerolio ir fosforo bei riebalų rūgščių esteriai. Jų molekulėse yra alkoholių: etanolamino, cholino, sfingozino, serino, treonino ar inozitolio.

Fosfolipido molekulę sudaro hidrofilinė dalis – „galvutė“, į kurios sudėtį įeina fosforo rūgšties ir azotinės bazės bei alkoholio likučiai. Hidrofobinė dalis yra sudaryta iš riebalų rūgščių likučių. Fosfatidų labai daug nerviniame audinyje (~30% sausos medžiagos).

Glikolipidai – tai mišrūs lipidai, sudaryti iš lipidinės ir angliavandeninės dalies. Daug jų nervinėse ląstelėse, nes jų reikia normaliam ląstelių elektriniam aktyvumui ir nerviniams impulsams perduoti. Svarbiausi glikolipidai: 1) cerebrozidai, pirmiausia
aptikti galvos smegenyse; į jų molekulės sudėtį įeina galaktozė (arba gliukozė), riebalų rūgštys ir sfingozinas; 2) gangliozidai, turintys dar ir sialo rūgšties. Jų yra smegenų žievėje, blužnyje, eritrocituose, labai daug jų yra nervų sistemos ganglijuose.

Steroliai, steridai (gr. stereos – kietas). Tai gausi ir svarbi lipidų grupė. Savo chemine sandara jie yra didelio molekulinio svorio ciklinių alkoholių – sterolių ir riebalų rūgščių esteriai. Paprastai steroliai sudaro hidrolizuojamą lipidų frakciją. Gamtoje labiau paplitę laisvi steroliai ir jiems giminiški steroidai. Žmogaus organizme steroliai yra laisvi (90%) arba sudaro su riebalų rūgštimis esterius – steridus (10%).

Gyvūnų organizme steroliai oksiduojami ir virsta steroidais. Biologiškai svarbus steroidinių sterolių darinys – cholesterolis, kuris gali būti laisvas arba esteris. Labai daug jo nerviniame, antinksčių, kepenų audiniuose. Jis įeina ir į ląstelių biomembranų sudėtį. Organizme cholesterolis atlieka daug svarbių funkcijų: jis yra kai kurių biologiškai aktyvių medžiagų (tulžies rūgščių, steroidinių hormonų, vitamino D ir kt.) pirmtakas, didina eritrocitų atsparumą hemolizei, nes stiprina ląstelių membranas.

Gyvūnų organizme, oksiduojantis cholesterolio molekulei, susidaro biologiškai aktyvūs cholesterolio junginiai: tulžies rūgštys, hormonai, vitaminai, steroidiniai gliukozidai bei alkaloidai.

Kadangi lipidai yra labai svarbus organizmo ląstelių membranų komponentas, apie maisto riebalų vertę gali būti sprendžiama iš jų riebiųjų rūgščių metabolizavimo efektyvumo koeficentu. Tiriant riebiųjų rūgščių metabolizavimo efektyvumo koeficientą, galima subalansuoti riebalinių produktų normas, nors ji priklauso ir nuo veikiančių aplinkos sąlygų bei organizmo būklės.

Riebalinių produktų vartojimo normoms nustatyti taikomas polinesočiųjų ir sočiųjų riebiųjų rūgščių koeficientas. Pagal subalansuotos mitybos formulę šis koeficientas, t. y.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1049 žodžiai iš 3450 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.