Literaturos iskaitai
5 (100%) 1 vote

Literaturos iskaitai

KLAUSIMAI

Sigitas Geda

1. Kas yra poeto kūrybinis aktas, jo tikslas ir paskirtis (remiantis eilėraščiu „Ars poetica“)?

2. Įrodykite S.Gedos poezijos modernumą.

3. Kaip S.Gedos poezijoje reiškiasi lyrizmas?

4. S.Gedos eilėraščių erdvė, laikas ir kūrybiniai ypatumai.

5. Apibūdinkite S.Gedos eilėraščių kalbą. Kas jam yra kalba apskritai?

Judita Vaičiūnaitė

1. Koks miesto vaizdas kuriamas J.Vaičiūnaitės poezijoje? Miesto erdvės ir gamtos santykis eilėraščiuose.

2. Apibūdinkite istorijos sampratą J.Vaičiūnaitės kūryboje.

3. Kokios yra didžiausios J.Vaičiūnaitės poezijos vertybės?

4. Kaip eilėraščiuose suvokiama kasdienybė? Iš kokių detalių kuriami kasdienybės vaizdai?

5. Kas yra būdinga J.Vaičiūnaitės eilėraščių formai ir kalbėjimo būdui?

Nijolė Miliauskaitė

1. Kuo N.Miliauskaitė išsiskiria iš kitų lietuvių poetų? Išvardykite pagrindines jos kūrybos temas.

2. Kuo Miliauskaitės poezija primena prozą? Kuo ji minimalistinė?

3. Apibūdinkite Miliauskaitės eilėraščių lyrinį subjektą.

Marcelijus Martinaitis

1. Apibūdinkite M.Martinaičio poezijos pasaulį ir vertybes.

2. Koks yra Martinaičio poezijos lyrinis subjektas?

3. Pristatykite rinkinį „Kukučio baladės“ (temos, veikėjai, vertybės, forma ir t.t.).

4. Kas yra būdinga Martinaičio stiliui ir eilėraščių formai?

Tomas Venclova

1. Aptarkite istorijos sampratą T.Venclovos kūryboje.

2. Išvardykite pagrindines T.Venclovos kūrybos temas, apibūdinkite eilėraščių kalbą ir stilių.

P.S. Neužmirškit, kad kiekvieną klausimą reikia mokėti įrodyti citatomis iš kūrinių, esančių vadovėlyje. 🙂

ATSAKYMAI

Sigitas Geda

1. Kaip Geda supranta poezijos paskirtį, tikslą ir kūrybinį aktą? Remtis eilėraščiu „Ars poetica“.

Sigitas Geda poezijai nekelia didelių tikslų, nes, pasak rašytojo, ji jau yra sukurta, o poetas tiesiog savaip perteikia pasaulį. Beje, poezija neturėtų spręsti visuotinių klausimų, o parodyti ir išryškinti tam tikras detales, priversti pamatyti pasaulio stebuklingumą, gaivališkumą. Poezija yra užšifruoti ženklai, kurių tikslas būti nuorodomis į tikrovę, realybę, realius daiktus, taip suteikiant jiems amžinybę. Tokį Gedos požiūrį į poezijos paskirtį matome eilėraštyje „Ars poetica“. Trečioje ir ketvirtoje strofose kaip tik ir parodoma, kad poezija turi atskleisti pasaulio grožį („ar būna sielai kur gražiau, / apmirus gamtai ir sustojus / jos judesiams“, „dabar staiga atgyti ima / nuo tos melodijos tyros“, „Kažkur pačioj gilybėj slypi / tos grožio sėklos ir daigai“).

Be to, šiame eilėraštyje matome, kad poetui kūrybinis aktas yra kančia:

bet, palytėta žemės vėjo,

suskilo, aižėjo kaip molis

didžioj kaitroj, dabar miruolis

aš laukiu savo valandos

sudėti rankoms ant lentos.

Tačiau eilėraščio pabaigoje matome, kad kūryba poetui turi suteikti ir džiaugsmo, nes jam skaudu, kad ilgai negalėjo kurti:

o man skaudžiausia – pasakyti

bent puse lūpų apie didį

pasaulį, kurs aplinkui žydi,

aš nemokėjau taip ilgai.

2. Kuo modernus Sigitas Geda?

Sigito Gedos kūryboje žaidžiama gamtos, kalbos ar apskritai jokios reikšmės neturinčiais garsais, taip norint pabrėžti žmogaus pirmykštę prigimtį (kai žodžių dar visai nebuvo), jo artimą santykį su gamta. Taip pat šitaip bandoma ieškoti žodžio kilmės, taigi poetui svarbi etimologija. S. Gedos kūryboje realybės detalės susipina su autoriaus asmenine patirtimi, mistiniu pasauliu, istorija. Su šventumu susiję teiginiai maišomi su piktažodžiavimu, buitine kalba. Poetas naudoja įvairius kultūrinius kontekstus – tautosaką, kitų lietuvių autorių kūrybą, Rytų poeziją ir viduramžių dailę, Bibliją pagonišką lietuvių ir senovės civilizacijų mitologijas, taigi jo kūryba intertekstuali. Taip pat netradicinė ir eilėraščių forma – kai kurie primena rombus ar kitas figūras, yra fragmentiški, avangardiniai.

3. Kaip S.Gedos poezijoje reiškiasi lyrizmas?

S.Gedos kūryboje lyrizmas pasireiškia ne raiška, t.y. ne pakiliais žodžiais, dramatizmu, įtampos kūrimu, kas, pavyzdžiui, labai būdinga S.Nėries kūrybai, o pačia situacija, kuri dažniausiai yra kuriama kasdieninės plotmės detalėmis ir yra gana artima daugeliui. Dažniausiai S.Gedos eilėraščiuose jaučiami sentimentai praeičiai, pasaulio laiko kaitai, žmogaus būties laikinumui. Lyrizmą poeto eilėraščiuose kuria groteskas, kuris tarsi apeliuoja i skaitytojo jausmus, taip pat kontrastas, paradoksas bei žaismingumas, kuris kartais sukelia daugiau jausmų nei pompastiškos frazės.

4. Lyrinio subjekto ypatumai, erdvė ir laikas. Palyginti su Miliauskaitės kūryba.

Gedos eilėraščiai daugiaklodžiai, juose susipina asmeninis lyrinio subjekto požiūris, kasdieninio gyvenimo detalės ir mitinis pasaulėvaizdis. Poetinis laikas ir erdvė nerealūs ( Mitinis laikas, praeities laikas, Antikos ženklai, Biblijiniai motyvai susipina su dabarties ženklais). Erdvės ypatumai: vanduo, žemė, ugnis (pagoniškieji motyvai.).

Lyrinis subjektas tekste reiškiasi labai įvairiai: gali būti įprastas kalbantysis, gali užsidėti paties autoriaus kaukę, gali kalbėti kito žmogaus vardu, gali būti ir poetinio pasakojimo veikėjas ir pasakotojas. Eilėraščiai proziški, juose yra lyrizmo. Tekste nėra asmeniškumo, nėra
kalbama tik apie tai, kas budinga lyriniam subjektui.

Miliauskaitės kūryboje lyrinis subjektas yra artimas pačiai autorei. Poezijoje kalbama apie vaikystę, praleistą prieglaudoje, paauglystę. Randami sapno, labirinto motyvai. Eilėraščiuose galima įžvelgti laiko cikliškumą ( pavasaris, vasara, ruduo, žiema). Viskas, kas išsidėstę erdvėje (vaizdai, daiktai),yra tam tikrame laike. Lyrinis subjektas pabrėžia greitą laiko tėkmę. Iš pradžių jį regime vaiką, o čia jau gali būti jis paaugęs. Laiko horizontą keičia konkretūs vaizdai (ežeras, bažnyčia).

5. Apibūdinkite Sigito Gedos eilėraščių kalbą? Kas Gedai kalba yra apskritai? Remiantis „Kalba ir muzika“.

 Su šventumu susijusius teiginius , stilius, poetas maišo su buitine kalba.

 Ieško netikėtų tarpusavio ryšių; svarbi jam žodžio etimologija, kilmė, kartais mėginama rasti ar sukurti žodžio atsiradimo kelią(„Etimologinė pauzė“ eilių romane Žalio gintaro vėriniai), atkurti patį kalbos radimosi procesą (rink. Babilono atstatymas)

 Žaidžiama kalbos garsais (tai matyti net iš žanrų :sonetai, trioletai),tarsi ieškant slaptos daiktų giminystės

 Sigito gedos žodis paklūsta poetiniams dėsniams, logikai, kartais nesutampančiai su gyvenimiškąja.

 Žodis tuo pat metu vartojamas ir tiesiogine prasme ir perkeltine prasme.

Galime rasti sąmoningą iššūkį gramatikai, mėginimo atkurti pirmykštį kalbos gausmą, kalbos papildymo piktograma(rink. Babilono atstatymas, Jotvingių mišios, Skrynelė dvasioms pagauti).

ETIMOLOGINĖ PAUZĖ

– pra – tiurkų ir pra – indo – europiečių – fonemos – neutralizuojasi – pamirštuos – amžių išardytuose – šifruos – Takas per dangų – imliausia visatos metafora – Dievo upė – žmonijai nusmukus – suskilo į Paukščių (taką) ir Pieno (taką) – esmėj – tasai pats – apie neišpildomus norus – juk sakome – paukščių pieno – tau trūksta – žmogau –

BALTOJI GIESMĖ

iš Babilono atstatymas

Žvirbliakarklis kalba karklui, karklas žvirbliui

kalba – ką? Žvirblis žvirbliui kalba aklas, karklas

vandeniui, – bet ką? Laikas kartis, kalba karklas,

karklas vandeniui – bet ką? Paukšteliams,

skriejantiems palei pat vandenį, palei tiesų vandens

veidrodį atsispindi jie patys, vanduo yra linija

jiems laikytis, dvigubas jų skridimas yra skrydis,

nešantis baltąją gelmę su savimi, savęsp. Ar jų

posūkio krypsnis yra jų mirtis?

Baltoji gelmė, baltoji gelmė, – teliuskuoja vanduo

kibire, kurį aš nešu, save patį semdamas, sodams

ir daržams išpildamas. Baltoji gelmė, – moja man

pilkalnis, vienuolynas, bažnyčia, užburti savo vaizdo

vandenyje

KALBA IR MUZIKA

Paukščiai turi ūžiančias girias

Ir padangių šventyklas suras,

Žuvys turi vandenis švarius,

Atsispindinčius medžius, taurius

Jų šešėlius, – šlama lapija,

Kiek spalvų ir atspalvių joje!

Gieda paukštis, nardo lydeka,

Lyg kalbėtų mums sava šneka,

Lyg bylotų savo giesmėmis,

Ar draugaut norėtų su mumis,

Eiti, skristi arba plaukt drauge, –

Kur vieni mes būtum beplaukią?

Viską jaučia paukštis ar žuvis,

Tik ištart nemoka mums, išvis

Jie nemoka pasakyti mums,

Kad vanduo ar oras susidrums,

Kad sutems ar saulė patekės,

Kad numirti ar užgimt reikės.

Mes – už juos kalbėti pašaukti

Žemei, saulei, vasaros nakty

Pašaukti kalbėti, apsakyt

Dangų, žemę, žvaigždę, jos akis,

Tas rugių, rudų gėlių spalvos,

Kaip ir mūsų – markstosi vos vos,

Regi paukštį, skriejantį toli…

Mano broli, džiūgauti gali!

Mums kalba ir judesiai duoti,

Kad stebėtųs dangūs per aukšti,

Kad išreikšt galėtume jausmus,

Pavaizduoti tėviškę, namus

Tėvą motę, pusbrolius, save,

Žuviai plaukiant vandenų srove.

Tie vaizdai ir muzika – seni –

Danguje ir žemėj, vandeny.

Judita Vaičiūnaitė

1. Koks miesto vaizdas kuriamas poezijoje, miesto erdvės ir gamtos santykis eilėraščiuose?

J. Vaičiūnaitė laikoma miesto poete. Tuo metu, kai kiti šios kartos lietuvių poetai rėmėsi tautosaka, rašė apie kaimą, gamtą, J. Vaičiūnaitė poetizavo miesto gyvenimą; gatvės, skersgatviai, senamiesčio kiemai jai ne mažiau jaukūs ir artimi nei gamtovaizdis. Miestas poetės kūryboje – natūrali ir jauki žmogaus aplinka, kaip kitiems poetams gamta. Jo kvartalai, architektūra (minimos konkrečios Vilniaus vietos), iš pirmo žvilgsnio nepoetiškos detalės kaip aprūkę kranai ar suodina stoties kavinė glaudžiai siejasi su lyrinio subjekto išgyvenimais. Tačiau gamta nėra suvokiama kaip miesto priešingybė – abu šie dalykai jaukiai sugyvena. Žolė, prasikalusi pro miesto grindinį, kaštonas prie bažnyčios, kambarinė gėlė – tokios yra jų sugyvenimo formos.

2. Apibūdinkite istorijos sampratą Vaičiūnaitės kūryboje. Remkitės kuriuo nors kūriniu.

Istorija Vaičiūnaitės eilėraščiuose ne aprašoma, o išgyvenama, praeitis yra ne šalia lyrinio subjekto, o jo paties patyrimas, dažniausiai atskleidžiamas vaizduojant ne didžiuosius įvykius, o konkrečią detalę. Eilėraščio „Sena istorija“ žmogus netgi vadina Karmen, pagrindinę veikėją, sese dvyne, be to, visas eilėraštis parašytas kreipimosi forma, kaip ir dauguma jos kūrinių istorinėmis temomis. Visa tai pabrėžia jos intymų santykį su pasauliu, istorija. Rašydama apie asmenybes, poetė irgi renkasi ne
didžiąsias centrines figūras, o savo žmogišku likimu ją sudominusius šešėly likusius asmenis (Karalienė Morta eilėraštyje „Su Gyvybės Spinduliu“ iš ciklo „Po Vilniaus Katedra“).

3. Truputi citatų iš interneto:

J.Vaičiūnaitės lyrikos žmogus – išdidus, nepriklausomas, laisvas, dažnai “laukinis”, “neprijaukinamas”. Kartu tai gyvenimo meilės žmogus, “pririštas” siūlais prie gyvenimo kasdienybės. “Aš nežinau nieko gražesnio už kasdienybę – ji man yra pati gyvenimo poezija, o ne šventės ar kažkokie ypatingi plunksnos verti objektai. <…> Labai branginu ir gerbiu patį gyvenimą, buvimą, tegu menkiausią, prozaiškiausią”, – sako poetė. Šios meilės šviesoje net mažiausias gyvenimas yra didelis ir prasmingas.

J.Vaičiūnaitei itin svarbi ir istorijos tema. Ji yra parašiusi gražių eilėraščių apie Gediminą, Barborą Radvilaitę, apie Kęstutaičius, Vilniaus universitetą, Kernavę. Vien iš jos kūrybos galėtume susidaryti poetinę Lietuvos istoriją. Tautos praeitis eina kartu su dabartimi, jos pėdsakai gyvi matančiam ir girdinčiam. Būtent garsinis pavidalas, meistriška instrumentacija išskiria J.Vaičiūnaitę iš kitų poetų. Jos eilėraščiuose jaučiama ir itin stipri praeities, istorijos gyvybės jėga.VERTYBĖ yra paprastumas – prie tos pačios pirmosios pastraipos pridedu kitą internetinę citatą: „Didžiausią kūrybos dalį užima vidinės tikrovės eilėraščiai, kuriais reaguojama į būseną, nuotaiką, muziką, formą, spalvą. Jos poezija kupina daiktiškojo pasaulio vaizdų, kuriuos persmelkia dvasia, daiktai tarsi ištirpsta ir išsisklaido joje. Įstabaus talento dėka paprasčiausi, kasdieniški daiktai (kavinukas, motinos siuvamoji mašina, balkone padžiauta suknelė, nudažytos kojinės…) tampa poezija. Poezija ir grožiu ji paverčia viską, prie ko prisiliečia jos žodis.“

Be to, kas paminėta, Vaičiūnaitei vertybė yra vaikystė. Jos eilėraščiuose dažnai sutinkama vaikystės motyvų… Visokios motinos siuvamosios mašinos irgi rodo vaikystės idealizavimą, nes poetė grįžta prie vaikystės vaizdinių ir stengiasi juos romantizuoti….

MAŽA VERTYBĖ: Kaip matome, šiai prakilniai lietuvių poetei, pirmajai moteriai, išdrįsusiai eilėraščiuose piešti miesto vaizdus, nesvetimos tikrosios, tradicinės lietuvių poetų, tokių kaip J.Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, vertybės – tėviškė, romantiška Lietuvos istorija. BET, aptikau eilėraštį apie Džordaną Bruną – toki eretiką, kurį sudegino, nes jis aiškino, kad žemė aplink saulę sukasi… Čia gal vėlgi tiktų prie laisvo žmogaus vertybės… Dar buvo eilėraštis ir apie Bizantiją, apie Tutanchamoną, taigi egzotikos daug….

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2088 žodžiai iš 6545 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.