Literaturos raida
5 (100%) 1 vote

Literaturos raida

TURINYS

ĮVADAS 3

LITERATŪROS RYŠIAI SU PRAĖJUSIŲ AMŽIŲ LITERATŪRA. 6

LIAUDIES KŪRYBOS REIKŠMĖ TOLESNEI LIETUVIŲ LITERATŪROS RAIDAI. 7

LITERATŪROS SROVĖS IR JŲ KOVA LIETUVOS PERIODIKOJE. 8

A.MICKEVIČIUS – ROMANTIZMO SKELBĖJAS LIETUVOJE. 10

NACIONALINIO KOLORITO, SPECIFIKOS BEI TAUTOSAKOS VERTĖS KĖLIMAS IR REIKŠMĖ LIETUVIŲ LITERATŪROJE. 12

LITERATŪRINIŲ SROVIŲ APRAIŠKOS LIETUVIŲ LITERATŪROJE. 14

LITERATŪROS BILINGVIZMAS. 17

LITERATŪROS SĄRAŠAS 18

ĮVADAS

1795 m. Žečpospolita buvo likviduota. XIX a. pirm. p. — tai feodalizmo žlugimo paskutinis etapas. Kapitalistiniam gamybos būdui atsirasti ir rutuliuotis sąlygas sudarė išaugę vidaus ir užsienio rinkos poreikiai. Pamažu plėtėsi manufaktūrinė pramonė. Valstiečius smarkiai gniuždė kareivių išlaikymas. Bajorai daugiausia buvo sulenkėję. Tebegyvavo posakis „Esu lietuvių kilmės, lenkų tautybės“, rodantis Lietuvos bajorų pastangas tapatinti tautybę su pilietybe.

Svarbiausi šio laikotarpio veiksniai:

1. 1794 m. sukilimas, kurio tikslas — įgyvendinti konstituciją, priimtą 1791 m. ir atgauti per pirmuosius 2 padalijimus (1772, 1793 m.) prarastas Žečpospolitos žemes. Vadovavo bajorija. Lenkijoje — T.Kosčiuška, Lietuvoje — J.Jasinskis.

2. Napoleono armijos žygiai per Lietuvą.

3. 1825 m. dekabristai Rusijoje.

4. 1831 m. sukilimas Lietuvoje.

Socialiniai poslinkiai išjudino visus visuomenės sluoksnius, sudarė sąlygas lietuvių pasaulietinei inteligentijai formuotis. To meto Lietuvos šviesuomenėje buvo populiari šviečiamojo amžiaus ideologija. Švietėjai garbino žmogaus protą, laikė jį aukščiausia psichikos galia ir svarbiausia pasaulio pažinimo priemone. Jie norėjo sukurti visuomeninę santvarką, kur žmonės būtų laisvi, lygūs ir laimingi.

XIX a. pr. kurį laiką Lietuvoje išliko apskritai Edukacinės komisijos (1773 m.) įvesta mokyklų struktūra. Bet buvo ir pakeitimų. Pagal 1808 m. Rusijos švietimo nuostatus buvo šių tipų mokyklos: parapinė, apskrities, gimnazija, universitetas. Universitetas dabar turėjo tvarkyti ir švietimo reikalus.

1579 m. įsteigta Vilniaus akademija nuėjo ilgą raidos kelią. XIX a. pr. čia buvo padarytos esminės reformos. Valdantieji sluoksniai, kovodami prieš antibaudžiavinį valstiečių judėjimą, stiprino valstybės aparatą bei ideologinius kadrus. Tam tikslui jie padarė didelę švietimo reformą. Rusijos imperija buvo suskirstyta į 6 švietimo apygardas. Kiekvienai švietimo apygardai turėjo vadovauti universitetas. 1803 m. Lietuvos vyriausioji mokykla buvo reformuota ir pavadinta Vilniaus imperatoriškuoju universitetu. VU tapo didžiulio, turėjusio beveik 9 mln. gyventojų, imperijos rajono administraciniu švietimo centru. Universitete veikė 4 fakultetai: Fizikos ir matematikos, Medicinos, Moralinių ir politinių mokslų, Literatūros ir laisvųjų menų. Prie universiteto 1803 m. buvo įkurta Vyriausioji dvasinė seminarija. Tai buvo savotiškas penktasis fakultetas, nes seminaristai klausė universitete dėstomų dalykų ir laikė egzaminus. VU tapo krašto švietimo, kultūros ir visuomeninės minties centru. Apie 1820 m. pasiekęs savo klestėjimo viršūnę, jis buvo viena geriausių Rytų Europos aukštųjų mokyklų.

Universitete vyravo 2 ideologijos kryptys:

1. Bajoriška, šlėktiška, kuri aiškiai atspindėjo lenkų nacionalizmo tendencijas. Jie slopino lietuvių kultūrą, kliudė leisti lietuvišką pasaulietinio turinio spaudą, visaip varžė lietuvių kalbos teises mokykloje.

2. Buvo būdinga demokratinė švietėjiška lenkų nacionalinio išsivadavimo tendencija.

Šios krypties atstovai universitete turėjo nemaža teigiamos įtakos lietuvių literatūros raidai, ideologiniam rašytojų formavimuisi.

Universiteto studentai. – Iš pradžių buvo 290 studentų. 1830 m. prieš pat uždarymą – 1321 studentas. Studijavo lietuviai, lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai ir kitų tautybių. Be aristokratijos, smulkiosios bajorijos, mokėsi ir valstiečių vaikai, nes universitetas griežtai nesilaikė įsakymo – nepriimti valstiečių vaikų.

Studentai turėjo gerai mokėti lotynų kalbą. Dažniausiai paskaitos buvo skaitomos ta kalba, iš kokios valstybės buvo dėstytojas. Paskaitų klausytis galėjo ir ne studentai.

Universitete mokėsi arba palaikė ryšius daugelis XIX a. pr. lietuvių rašytojų. Čia trečiojo dešimtmečio pr. buvo susibūręs lietuvių literatų būrelis. Universiteto profesoriai, tyrinėję Lietuvos praeitį, domėjęsi lietuvių kalba ir tautosaka, lietuvių jaunuomenei buvo skatinantis ir drąsinantis pavyzdys. Universitetas išugdė nemažai Lietuvos istorijos tyrinėtojų. Ši aukštoji mokykla formavo pažangią savo klausytojų ideologiją.

Lietuvių kultūrinio darbo uždaviniai. -Vienas svarbiausių uždavinių buvo gelbėti žūstančią tautą, išlaikyti jos kalbą, papročius ir rodyti, kad ji turi savo istoriją, savo dvasinį gyvenimą ir kad buvo nuo Lenkijos nepriklausoma valstybė. Tam tikslui D.Poška rinko senienas, įsteigė pirmąjį lietuvių etnografinį muziejų, puoselėjo ir gaivino lietuvių kalbą. A.Strazdas taip pat sakosi, kad sudėjęs lietuviškas eiles „norėdamas išsaugoti atminimą apie tokią seną tautą ir lietuvių žemaičių kalbą“.

Dažnai tas pats žmogus buvo ir rašytojas, ir istorikas, ir kalbininkas, ir tautosakininkas. Ypač buvo rūpinamasi lietuviškų vadovėlių ir
skaitinių leidimu.

Kultūrinis darbas buvo dirbamas 4 kryptimis:

1. Istorijos.

2. Kalbos.

3. Tautosakos.

4. Grožinės literatūros.

Atramos ieškota praeityje. Čia daugiausia yra nuveikęs S. Daukantas. Jis pirmasis gimtąja kalba aprašė Lietuvos istoriją. Didelis dėmesys buvo skiriamas gimtajai kalbai: ji buvo gryninama, plečiamos jos vartojimo sritys, kuriama bendrinė kalba.

Literatūros mokslas ir kritika buvo formuojama:

1. Buvo stengiamasi apibendrinti senąją lietuvių raštiją.

2. Tyrinėjama tautosaka.

3. Rašomi darbai apie amžininkus.

Literatūros srovės. – XIX a. pirm. p. lietuvių literatūra, ypač pirmaisiais dešimtmečiais, vyravo šviečiamasis klasicizmas. Poetika buvo pagrįsta racionalizmo filosofija, jausmas pajungiamas protui, siekiama aiškios, paprastos, harmoningos formos, grynos, taisyklingos, aiškios kalbos.

Randamos ir sentimentalizmo apraiškos. Reiškė pažangiąsias švietimo epochos idėjas. Lietuvą, kaip ir šviečiamasis klasicizmas, pasiekė per lenkų literatūrą.

Romantizmo srovė, kilusi XVIII a. pab. – XIX a. pr. Vakarų Europoje, buvo susijusi su Didžiąja prancūzų revoliucija. Romantikai taip pat reiškė nepasitenkinimą buržuazinės revoliucijos rezultatais, nusivylimą racionalistinėmis švietimo epochos idėjomis. Jų kūryboje vyrauja emocijos, fantazija, lyrizmas, muzikalumas, gamtos motyvai. Tuo jie yra visiška priešingybė klasicistams.

LITERATŪROS RYŠIAI SU PRAĖJUSIŲ AMŽIŲ LITERATŪRA.

XIX a. pirmosios pusės literatūra neatsiejamai susijusi su senąja literatūra. Ir tada buvo suvokta, kad literatūros negalima kurti tuščioje vietoje, suprantama tradicijų reikšmė. Tą nusiteikimą gerai išreiškė S.Stanevičius, kuris M.Daukšos „Postilės“ egzemplioriuje įrašė tokį dvieilį:

Kurs mane rašė jau seniai supuvo,

Ale jo vardas lig šiol nepražuvo.

Iš praeities palikimo buvo stengiamasi atsirinkti vertingiausius dalykus. Kritiškas požiūris matyti minėtoje S.Stanevičiaus gramatikos „Trumpas pamokymas kalbos lietuviškos arba žemaitiškos“ pratarmėje „Skaitysiantiems“. Savo meto literatams S.Stanevičius čia nurodė M.Daukšos „Postilę“, K.Sirvydo „Punktus sakymų“, S.B.Chilinskio biblijos vertimą, 1653 m. reformatų „Knygą nobažnystės“, K.Donelaičio „Metus“. Palankiai jis vertino Mažosios Lietuvos lietuvių raštus ir kritiškai atsiliepė apie XVIII a. Lietuvoje pasirodžiusius religinius leidinius.

Pirmiausia buvo pasinaudota žodynais. Jau K.Bogušas darbe „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę“ rėmėsi Pil.Ruigio „Lietuvių kalbos tyrinėjimu“, jo žodynu, taip pat K.Sirvydo žodynu ir kitais senaisiais raštais. K.Sirvydo žodynu rėmėsi tuo metu ir daugelis kitų rašytojų. A.Klementas rašė, jog žodynas „padarė mums pradžią, iš kur gal atminti nor retai kurį žodį“, ir prisipažino, kad be šio žodyno pats nieko nebūtų galėjęs parašyti. Be K.Sirvydo žodyno negalėjo išsiversti ir D.Poška.

Ypač buvo vertinama ir branginama M.Daukšos „Postilė“. Kaj.Nezabitauskis ją vadino „dideliai reta ir reikalinga knyga“. Veikalą gyrė ir L.Rogalskis. S.Daukantas ragino knygą perspausdinti. S.Stanevičius išleido dvi knygeles šio veikalo ištraukų. S.Daukantas, be kitų šaltinių, gausiai rėmėsi senąja Lietuvos istoriografija — Lietuvos metrika, Mykolo Lietuvio, M.Strijkovskio, A.Kojelavičiaus-Vijūko ir kitų autorių veikalais. Senąja lietuvių literatūra nuo pat savo literatūrinės veiklos pradžios intensyviai domėjosi ir L.A.Jucevičius.

Buvo atkreiptas dėmesys ir į senosios raštijos literatūrinius elementus — stilių, eilėdarą.

Senuosius raštus buvo stengiamasi panaudoti ir patriotiniams tikslams. S.Stanevičius, perspausdindamas M.Daukšos „Postilės“ ištraukas, prie abiejų leidinėlių pridėjo prakalbą „Maloniajam skaitytojui“. Be abejo, šia publikacija, raginančia mylėti gimtąją kalbą ir rūpintis savosios literatūros kūrimu, jis norėjo patraukti į kultūrinį darbą ir kitus.

LIAUDIES KŪRYBOS REIKŠMĖ TOLESNEI LIETUVIŲ LITERATŪROS RAIDAI.

Liaudies kūrybos poveikis XIX a. pirmosios pusės literatūrai buvo didelis ir reikšmingas. Mat ilgą laiką tautosaka buvo vienintelis pavyzdys norintiesiems išreikšti savo jausmus poetiniu žodžiu. Daugelis šio laikotarpio poezijos kūrinių išaugo iš tautosakos arba kaip nors kitaip buvo su ja giminiški. Literatūros artumą su liaudies kūryba lėmė tai, kad daugelis rašytojų buvo kilę iš kaimo. Tautosaka jiems buvo įaugusi į kraują nuo vaikystės. Šį estetinį idealą jie buvo atsinešę į mokyklą ir į universitetą. Rašytojo asmenybėje liaudies kūrybos tradicija jungėsi su jo įgytu išsilavinimu, kultūra, rašytinės poezijos įtaka. Liaudies daina, išlikusi kaip kūrybos modelis, įgavo naują turinį ir naujas formas. Dažnas XIX a. pradžios lietuvių poezijos eilėraštis neprilygsta liaudies dainai meniniu tobulumu. Bet užtat individualioji poezija pateikė naujų temų, idėjų, atvėrė langą į literatūros pasaulį.

Rašytojų sąlytis su tautosaka buvo nevienodas. Vienus poetus labiau veikė lyrinė daina (A.Strazdą), kitus pasakojamoji tautosaka (S.Stanevičių), trečius — humoristinė tautosaka (A.Strazdą, K.Aleknavičių). Poezija nesekė epigoniškai tautosaka, ji praturtėjo kitokiu psichologiniu turiniu, stipresnėmis emocijomis, dramatizmu, kuris nebūdingas
dainai. Liaudies kūrybos veikiama, individualioji poezija įgavo gyvybingumo, buvo artima liaudžiai ir veikė liaudies sąmonę.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1593 žodžiai iš 5178 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.