Literatūros rūšys ir žanrai
5 (100%) 1 vote

Literatūros rūšys ir žanrai

Literatūros rūšys ir žanrai

Literatūros rūšys:

q epas (epika);

q lyrika;

q drama.

Literatūros rūšių skirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jei kūrinio pasakotojas tarsi iš šalies stebi įvykius, žmones, turime epinį kūrinį. Jei pasakotojas vienaip ar kitaip išreiškia savo vidinius nusiteikimus, laikome lyriniu. Kūriniai, kuriuose nėra pasakotojo, o veiksmo įvykiai perteikiami veikėjų poelgiais ir pokalbiais, yra draminiai.

Kiekviena iš trijų literatūros rūšių skaidoma į porūšius, vadinamus žanrais. Tarp pagrindinių grožinės literatūros rūšių ir žanrų griežtų ribų nėra.

Lyriniai kūriniai

Visi eiliuoti grožinės literatūros kūriniai vadinami poezija. Kartais šis terminas vartojamas ir lyrikos prasme. Tačiau poezijos sąvoka platesnė (eiliuotų yra ir epinių, draminių kūrinių). Lyrika – poezijos dalis.

Lyrika – kalbančiojo žmogaus jausmų reiškimas, išsakymas, jo vidinio pasaulio atsivėrimas, būsenų, minčių atskleidimas.

Lyrikoje atsiverianti žmogaus dvasinė būsena vadinama lyriniu išgyvenimu, emociniu ar poetiniu išgyvenimu. Išorinio pasaulio vaizdų paprastai būna mažai (gali ir visai nebūti). Asmenybė, kurios vardu kalbama lyriniame kūrinyje, vadinama lyriniu subjektu, lyriniu “aš”. Lyrinio subjekto nereikia tapatinti su poetu. Kūrinyje lyrinis “aš” gali reikštis įvairiai. Dažniausiai jis kalba pirmuoju asmeniu ir savo sielą atveria tiesiogiai. Kartais “aš” būna tarsi pasislėpęs už kūrinio poetinio pasaulio, jo nusiteikimą jaučiame iš eilėraščio vaizdų.

Lyrizmas – toks vaizdavimo būdas, kuriuo rodomi ne patys įvykiai, bet jų sukelti jausmai., išgyvenimai. Tokiu būdu sukurti kūriniai vadinami lyriniais. Lyrizmas būdingas daugeliui draminių ir epinių kūrinių (pvz., J.Biliūno apsakymams), bet lyriniame kūrinyje jis visa ko pamatas.

Lyrikos žanrai

Elegija – lyrikos žanras, kuriame vyrauja graudulio, liūdesio, susimąstymo nuotaika. Būdingi ilgesio, mirties, netekties motyvai, vienišumo situacija, raudas primenantys kreipiniai ir t.t. (A.Vienažindžio “Daina”, P.Vaičaičio “Gyvenimo mano saulutė…”).

Odė – iškilmingas eilėraštis, skirtas pašlovinti kokį nors asmenį, svarbų istorinį įvykį. Tai proginis kūrinys, skirtas viešam skaitymui, deklamavimui. Būdingas objekto išaukštinimas, pakilus, deklamacinis tonas, sutaurinta leksika (žodynas), retorinės figūros, personifikacija, hiperbolė. Odės pvz. – S.Stanevičiaus “Šlovė žemaičių”.

Baladė – eiliuotas legendinio turinio kūrinys, būdingi lyrikos, epo, dramos elementai. Klasikinei baladei būdinga:

1. Pavaizduotas pasaulis šiurpus, fantastiškas, paslaptingas.

2. Yra pasakotojas.

3. Turi siužetą, bet veiksmas fragmentiškas, staigi kulminacija ir atomazga.

4. Veikėjai visada neeiliniai – stiprūs, drąsūs, beatodairiškai siekiantys tikslo.

5. Šalia realių personažų, veikia fantastinės, mitinės būtybės.

6. Priešingų jėgų susidūrimas, tragiška baigtis.

7. Pakilus emocingumas, baladiškas tonas.

Dabar vyrauja lyrinė baladė. Jai būdinga:

1. Konkreti grėsminga situacija, “istorija”.

2. Lyrinis subjektas.

3. Įtemptas lyrinis vyksmas.

4. Simbolinės figūros, jų metamorfozės.

5. Vidinė žmogaus kova lemties akivaizdoje.

6. Kalbos glaustumas, retorinės figūros, dialogo nuotrupos.

7. Motyvų visuotinumas.

Klasikinės baladės pavyzdys – Maironio “Jūratė ir Kastytis”.

Sonetas – griežtos sandaros 14 eilučių eilėraštis, sudarytas iš dviejų ketureilių ir dviejų trieilių strofų (itališkasis, pvz., F.Petrarkos sonetai) arba iš trijų ketureilių ir vieno dvieilio posmo (angliškasis, pvz., V.Šekspyro sonetai). Būdinga griežta rimavimo sistema (abba abba, ccd ccd ir pan.). 12-oje eilučių – įtemtas vidinis išgyvenimas, paskutinėse dviejosi – tarsi jų atomazga.

Trioletas – 8 eilučių kūrinys, pagrįstas trimis pakartojimais (1, 4, 7 eilutės vienodos) ir trimis arba dviem rimais. Pvz. – K.Binkio “Utos”.

Eilėraštis – universaliausias lyrikos žanras, įvairus, labiausiai neapibrėžtas. “Visa tai, kam nerandama kitokio termino, vadinama eilėraščiu.” (V.Kubilius)

Epigrama – trumpas satyrinis eilėraštis, piktai išjuokiantis kokį nors asmenį. (Kūrė D.Poška).

Epitapija – trumpas eiliuotas antkapio įrašas mirusiajam pagerbti (A.Baltakio “Epitapijos”).

Idilė – nedidelės giedros nuotaikos kūrinys, idealizuotai vaizduojantis kaimo buitį, gamtą, meilę. (K.Bradūnas “Idilės”, J.Mekas “Semeliškių idilės”, Just.Marcinkevičius “Rytas Lietuvoje. Idilė”).

Pastoralė – eiliuotas kūrinys, kuriame poetizuojamas nerūpestingas piemenų gyvenimas. (A.Strazdas “Pasterka, arba piemenų giesmė”, J.Aistis “Pastoralė”, J.Vaičiūnaitė “Pastoralės”).

Panegirika – kūrinys, kuriame garbinamas ir aukštinamas kuris nors žmogus.

Daina – pats seniausias lyrikos žanras. Turinys neišplėtotas, svarbi ne tiek žodžio reikšmė, kiek jo ištarimas, būdingi priedainiai, pakartojimai, kreipiniai, dialogai. Pagrindinė situacija – dainavimo vieta, turinys – dažniausiai veiksmas, kreipimasis, skundas, džiūgavimas, atviras išsakymas, pašmaikštavimas.

Romansas – lyrinės dainos pobūdžio eilėraštis, sukurtas meilės tema (dažniausiai). Jam būdingas pabrėžtas emocingumas (kartais
sentimentalumas), jausmų kilnumas, vienišumo motyvas, meilės ir mirties, ištikimybes ir nusivylimo priešpriešos. Išsakydamas savo dabarties jausmus, kalbantysis dažniausiai prisimena praeitį. Pvz., P.Širvio “Mes draugavom ilgai”.

Atmintis – poetinė 8 eilučių miniatiūra, paremta prisiminimo ir dabarties situacija. Tai griežtos struktūros, kondensuotos išraiškos eilėraštis be pavadinimo (M.Martinaitės “Atmintys”).

Rauda – poezijos kūrinys, kuriuo reiškiamas sielvartas, netekties, skausmas tragišku gyvenimo momentu. (M.Martinaitės “Severiutės rauda”, “Kvailutės Onulės rauda”).

Poringė (sakmiškas eilėraštis) – pasakojamo pobūdžio eiliuotas kūrinys, vaizduojantis žmonių ir mitinių būtybių santykius, sukuriantis dabartinę pasaulio situaciją. Būdinga:

1. Ryšys su mitologija, sakmės poetika.

2. Tikroviškumo iliuzija (vyksmo erdvė – etninė teritorija su tikrais vietovardžiais ir personažų pavardėmis).

3. Laikas sąlygiškas (praeitis vyksta dabar).

4. Vietoj lyrinio subjekto – pasakotojo figūra, turinti savo charakterį ir netgi išorinio portreto detalių).

5. Eilėraščio situacija – poilsio, atvangos valandėlė, kai galima neskubant pakalbėti su gyvais ir mirusiais.

Sakmiškų eilėraščių kūrėjas – A.Žukauskas.

Eilėraštis proza – nedidelės prozinės formos lyrikos kūrinys (fragmentas, intarpas). Būdinga:

1. Lyrizmas.

2. Subjektyvus išsakymas, bet ne pasakojimas.

3. Stiprus emocinis centras, į kurį susibėga visos išgyvenimo gijos.

4. Kalbos emocingumo, ritmiškumo pasiekiama sintaksinėmis figūromis.

5. Teksto grafinė išraiška – proza.

Pvz. – H.Radausko “Pilka diena”.

Lyrikos tipai

Pagal skirtingas kalbėjimo orientacijas, pagal intonaciją ir ryšį su žanrais galima skirti tokius lyrikos tipus: dainiškąją, meditacinę, pasakojamąją (naracinę), oratorinę ir ekspresinę lyriką.

Dainiškoji lyrika remiasi dainos patirtimi. Jos intonacija daininga, skambi, monologiška. Šiam tipui priklauso didelė lietuvių lyrikos dalis. Pagrindiniai žanrai – daina, romansas.

Būdingiausias meditacinės lyrikos atspalvis – apmąstymo vyravimas, būties klausimų sąsajos su žmogaus elgesio motyvais, sąžine. Šiam tipui itin svarbus yra moralumas. Mintis tarsi slepiama, emocinis mąstymas pritildytas, siekiama pusiausvyros, harmonijos.

Meditacinės lyrikos mintis dažnai yra retrospektyvi (= susijusi su praeitimi) – ji klausia, vertina ar gaili jau lyg ir praėjusių, bet žmoguje pasilikusių dalykų. Dažniausias žanras – eilėraštis. Tobuliausi pvz. – Maironio “Užmigo žemė”, “Vasaros naktys”.

Meditacinei lyrikai artima filosofinė lyrika. Meditacinei lyrikai būdingas apmąstymas, emocinė refleksija (= gilus susimąstymas; savęs pažinimas, savo minčių analizavimas). Filosofinėje lyrikoje apmąstymas dažniausiai tampa minties refleksu, mąstymu apie pačią mintį. Meditacinėje lyrikoje vyrauja ši diena arba realiais laiko vienetais, matuojama atmintis. Filosofinei lyrikai būdingos amžinosios žmogaus problemos – gyvybės, mirties, žmogaus vietos gamtoje, visatoje. Filosofinės lyrikos pvz. yra J.Baltrušaičio, V.Mykolaičio-Putino, A.Nykos-Niliūno kūryboje.

Oratorinis eilėraštis orientuojasi į idėjų propagavimą, aktyvią agitaciją. Jam būdingi retoriniai klausimai, sušukimai, pakili intonacija. Meditacinėje lyrikoje žmogus kalba kaip atskiras “aš”, oratorinėje – bendras “mes” arba “aš” pasirodo kaip šauklys. Pvz.: V.Kudirkos “Labora”, Maironio “Užtraukime naują giesmę”, “Šalin dūsavimai”, B.Brazdžionio “Šaukiu aš tautą…”.

Pasakojamasis (naracinis) eilėraštis yra lyg ir tarpinis tarp lyrikos ir epo. Pasakojimui reikia siužeto, veikėjo. Pasakojamųjų eilėraščių gausu lyrikos formavimosi pradžioje (A.Strazdas, P.Vaičaitis). Būdinga rami, lygi intonacija, gamtos ir buities detalės, kartais ir dialogo elementai. Pasakojamasis eilėraštis paprastai yra ilgesnis, kartais jis tampa ir nedidele poema. Pasakojamųjų eil. Pvz. – V.Mačernio “Vizijos”, Alb.Žukausko eil.

Ekspresinėje lyrikoje dominuoja išraiškingumo siekimas. Atsisakoma loginių jungčių kompozicijoje, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vyrauja savotiška “lyrinė netvarka”, “chaosas” (taip rašoma tyčia, sąmoningai). Būdingas realių formų deformavimas, vaizdo sąlygiškumas. Į taigą siekiama sustiprinti naujumu, netikėtumu, ieškant neįprastų jungčių, pačios kalbos ekspresyvumo, interpretuojama kultūra, mitologija, tautosaka. Šių bruožų galima rasti H.Radausko, A.Mockaus, V.P.Bložės, S.Gedos, J.Juškaičio, M.Martinaičio, J.Vaičiūnaitės kūryboje.

Ekspresinėje lyrikoje labiausiai pasitikima vaizduote, intelektu, meditacinėje vyrauja įspūdis, jausmas, emocija, filosofinėje – mintis, oratorinėje – idėja, virtusi įsitikinimu, aistra.

Lyrika galima būtų suskirstyti ir pagal turinį, tematiką (pvz., gamtinė, meilės, urbanistinė ir t.t.)

Epiniai kūriniai

Epiniai kūriniai priklauso pasakojimo menui. Juose siekiama sukurti gyvenimo tikrumo, regimumo įspūdį (iliuziją). Žmones, įvykius, aplinką ir kita pasakotojas tarsi piešia iš šalies, t.y. objektyviai. Pasakojimo objektyvumas yra vienas esminių epinio kūrinio bruožų.

Labiausiai paplitusi pasakojimo forma – pasakojimas trečiuoju asmeniu, konkrečiai nenurodant nei
aplinkybių, nei paties pasakotojo asmenybės. Jei pasakotojas yra konkretus asmuo, distancija tarp pasakotojo ir pavaizduoto pasaulio yra mažesnė. Šių laikų romane kartais pasakotojas – pagrindinis veikėjas (pasakojama I asmeniu).

Žmogaus poelgių, išvaizdos, kalbos ir psichologijos (tiesioginė psichologinė analizė, dialogas, monologas, vidinis monologas, tiesioginė menamoji kalba), taip pat jo aplinkos aprašymais (peizažai, interjerai, panoraminiai vaizdai) autorius sukuria ryškią pavaizduoto pasaulio tikrumo iliuziją (net tada, kai pasakojamos netikroviškos, atvirai sąlygiškos istorijos).

Epinių kūrinių apimtis būna labai įvairi – nuo vienos pastraipos dydžio miniatiūros iki daugiatomių epopėjų. Veikėjų skaičius priklauso nuo kūrinio apimties, tematikos, meninių tikslų. Trumpame vaizdelyje paprastai vaizduojama vieno veikėjo dvasinė būsena, o epopėjoje – daugybės žmonių likimai. Paprastai kūrinio centre būna vienas ar keli veikėjai, apie kuriuos sukasi visi įvykiai. Tokie išskirtiniai veikėjai vadinami herojais (ar antiherojais), o kiti, priklausomai nuo siužetinių funkcijų, – pagrindiniais, šalutiniais, epizodiniais veikėjais.

Epo žanrai

Pagal meninės kalbos pobūdį epiniai žanrai skirstomi į eiliuotus (herojinis epas, poema, pasakėčia…) ir prozinius (romanas, apysaka, novelė…). Eiliuoti žanrai vyravo Antikos, Viduramžių, Klasicizmo literatūroje: nuo Renesanso laikų populiaresni prozos žanrai.

Pagal apimtį epiniai žanrai skirstomi į mažuosius, vidutiniuosius, didžiuosius. Mažiesiems priklauso anekdotas, pasakėčia, parabolė, pasaka, sakmė, novelė, apsakymas, miniatiūra, impresija, esė, vaizdelis; vidutiniesiems – apysaka, poema, didiesiems – herojinis epas, romanas, epopėja. Mažųjų epinių žanrų siužeto pagrindas – vienas įvykis arba vienas herojaus gyvenimo epizodas, vidutiniųjų – įvykių grandinė arba keletas epizodų, didžiųjų – visas herojaus gyvenimas, didžiausiąjį (epopėjos, romanų ciklo) – ilgi tautos, žmonijos istorijos laikotarpiai.

Romanas – didelės apimties, laisvos sandaros pasakojamasis prozos kūrinys. Eiliuoti romanai – išimtis (A.Puškaičio “Eugenijus Oneginas”). Romanas vaizduoja žmogaus sąlytį su gamta, visuomene, įvairiais istoriniais įvykiais. Vienas esminių žanro bruožų – charakterio raida. Svarbus romano bruožas – veikėjų psichologiškumas, t.y. jų psichinių procesų, vidinių būsenų pavaizdavimas.

Būtinas romano elementas – siužetas (siužetas – įvykių seka, atskleidžianti veikėjų charakterius ir sudaranti kūrinio turinį). Stambiuose romanuose, kur daug veikėjų ir plati epochos panorama, esti kelios siužetinės linijos. Veiksmo aplinka, erdvė romane vaizduojama plačiai, aiškiai jaučiama laiko slinktis.

Pagr. romano tipai: tradicinis epinis romanas ir modernusis, kuriame vaizduojami asmenybės vidaus konfliktai (dėl to susilpnėja siužeto vaidmuo).

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1923 žodžiai iš 6396 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.