Literatūros rūšys ir žanrai
Literatūros rūšys:
❑ epas (epika);
❑ lyrika;
❑ drama.Literatūros rūšių skirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jei
kūrinio pasakotojas tarsi iš šalies stebi įvykius, žmones, turime epinį
kūrinį. Jei pasakotojas vienaip ar kitaip išreiškia savo vidinius
nusiteikimus, laikome lyriniu. Kūriniai, kuriuose nėra pasakotojo, o
veiksmo įvykiai perteikiami veikėjų poelgiais ir pokalbiais, yra draminiai.
Kiekviena iš trijų literatūros rūšių skaidoma į porūšius, vadinamus
žanrais. Tarp pagrindinių grožinės literatūros rūšių ir žanrų griežtų ribų
nėra.
Lyriniai kūriniai
Visi eiliuoti grožinės literatūros kūriniai vadinami poezija. Kartais šis
terminas vartojamas ir lyrikos prasme. Tačiau poezijos sąvoka platesnė
(eiliuotų yra ir epinių, draminių kūrinių). Lyrika – poezijos dalis.
Lyrika – kalbančiojo žmogaus jausmų reiškimas, išsakymas, jo vidinio
pasaulio atsivėrimas, būsenų, minčių atskleidimas.
Lyrikoje atsiverianti žmogaus dvasinė būsena vadinama lyriniu išgyvenimu,
emociniu ar poetiniu išgyvenimu. Išorinio pasaulio vaizdų paprastai būna
mažai (gali ir visai nebūti). Asmenybė, kurios vardu kalbama lyriniame
kūrinyje, vadinama lyriniu subjektu, lyriniu “aš”. Lyrinio subjekto
nereikia tapatinti su poetu. Kūrinyje lyrinis “aš” gali reikštis įvairiai.
Dažniausiai jis kalba pirmuoju asmeniu ir savo sielą atveria tiesiogiai.
Kartais “aš” būna tarsi pasislėpęs už kūrinio poetinio pasaulio, jo
nusiteikimą jaučiame iš eilėraščio vaizdų.
Lyrizmas – toks vaizdavimo būdas, kuriuo rodomi ne patys įvykiai, bet jų
sukelti jausmai., išgyvenimai. Tokiu būdu sukurti kūriniai vadinami
lyriniais. Lyrizmas būdingas daugeliui draminių ir epinių kūrinių (pvz.,
J.Biliūno apsakymams), bet lyriniame kūrinyje jis visa ko pamatas.
Lyrikos žanrai
Elegija – lyrikos žanras, kuriame vyrauja graudulio, liūdesio,
susimąstymo nuotaika. Būdingi ilgesio, mirties, netekties motyvai,
vienišumo situacija, raudas primenantys kreipiniai ir t.t. (A.Vienažindžio
“Daina”, P.Vaičaičio “Gyvenimo mano saulutė…”).
Odė – iškilmingas eilėraštis, skirtas pašlovinti kokį nors asmenį, svarbų
istorinį įvykį. Tai proginis kūrinys, skirtas viešam skaitymui,
deklamavimui. Būdingas objekto išaukštinimas, pakilus, deklamacinis tonas,
sutaurinta leksika (žodynas), retorinės figūros, personifikacija,
hiperbolė. Odės pvz. – S.Stanevičiaus “Šlovė žemaičių”.
Baladė – eiliuotas legendinio turinio kūrinys, būdingi lyrikos, epo,
dramos elementai. Klasikinei baladei būdinga:
1. Pavaizduotas pasaulis šiurpus, fantastiškas, paslaptingas.
2. Yra pasakotojas.
3. Turi siužetą, bet veiksmas fragmentiškas, staigi kulminacija ir
atomazga.
4. Veikėjai visada neeiliniai – stiprūs, drąsūs, beatodairiškai
siekiantys tikslo.
5. Šalia realių personažų, veikia fantastinės, mitinės būtybės.
6. Priešingų jėgų susidūrimas, tragiška baigtis.
7. Pakilus emocingumas, baladiškas tonas.
Dabar vyrauja lyrinė baladė. Jai būdinga:
1. Konkreti grėsminga situacija, “istorija”.
2. Lyrinis subjektas.
3. Įtemptas lyrinis vyksmas.
4. Simbolinės figūros, jų metamorfozės.
5. Vidinė žmogaus kova lemties akivaizdoje.
6. Kalbos glaustumas, retorinės figūros, dialogo nuotrupos.
7. Motyvų visuotinumas.
Klasikinės baladės pavyzdys – Maironio “Jūratė ir Kastytis”.
Sonetas – griežtos sandaros 14 eilučių eilėraštis, sudarytas iš dviejų
ketureilių ir dviejų trieilių strofų (itališkasis, pvz., F.Petrarkos
sonetai) arba iš trijų ketureilių ir vieno dvieilio posmo (angliškasis,
pvz., V.Šekspyro sonetai). Būdinga griežta rimavimo sistema (abba abba, ccd
ccd ir pan.). 12-oje eilučių – įtemtas vidinis išgyvenimas, paskutinėse
dviejosi – tarsi jų atomazga.
Trioletas – 8 eilučių kūrinys, pagrįstas trimis pakartojimais (1, 4, 7
eilutės vienodos) ir trimis arba dviem rimais. Pvz. – K.Binkio “Utos”.
Eilėraštis – universaliausias lyrikos žanras, įvairus, labiausiai
neapibrėžtas. “Visa tai, kam nerandama kitokio termino, vadinama
eilėraščiu.” (V.Kubilius)
Epigrama – trumpas satyrinis eilėraštis, piktai išjuokiantis kokį nors
asmenį. (Kūrė D.Poška).
Epitapija – trumpas eiliuotas antkapio įrašas mirusiajam pagerbti
(A.Baltakio “Epitapijos”).
Idilė – nedidelės giedros nuotaikos kūrinys, idealizuotai vaizduojantis
kaimo buitį, gamtą, meilę. (K.Bradūnas “Idilės”, J.Mekas “Semeliškių
idilės”, Just.Marcinkevičius “Rytas Lietuvoje. Idilė”).
Pastoralė – eiliuotas kūrinys, kuriame poetizuojamas nerūpestingas
piemenų gyvenimas. (A.Strazdas “Pasterka, arba piemenų giesmė”, J.Aistis
“Pastoralė”, J.Vaičiūnaitė “Pastoralės”).
Panegirika – kūrinys, kuriame garbinamas ir aukštinamas kuris nors
žmogus.
Daina – pats seniausias lyrikos žanras. Turinys neišplėtotas, svarbi ne
tiek žodžio reikšmė, kiek jo ištarimas, būdingi priedainiai,
pakartojimai,
kreipiniai, dialogai. Pagrindinė situacija – dainavimo vieta, turinys –
dažniausiai veiksmas, kreipimasis, skundas, džiūgavimas, atviras išsakymas,
pašmaikštavimas.
Romansas – lyrinės dainos pobūdžio eilėraštis, sukurtas meilės tema
(dažniausiai). Jam būdingas pabrėžtas emocingumas (kartais
sentimentalumas), jausmų kilnumas, vienišumo motyvas, meilės ir mirties,
ištikimybes ir nusivylimo priešpriešos. Išsakydamas savo dabarties jausmus,
kalbantysis dažniausiai prisimena praeitį. Pvz., P.Širvio “Mes draugavom
ilgai”.
Atmintis – poetinė 8 eilučių miniatiūra, paremta prisiminimo ir dabarties
situacija. Tai griežtos struktūros, kondensuotos išraiškos eilėraštis be
pavadinimo (M.Martinaitės “Atmintys”).
Rauda – poezijos kūrinys, kuriuo reiškiamas sielvartas, netekties,
skausmas tragišku gyvenimo momentu. (M.Martinaitės “Severiutės rauda”,
“Kvailutės Onulės rauda”).
Poringė (sakmiškas eilėraštis) – pasakojamo pobūdžio eiliuotas kūrinys,
vaizduojantis žmonių ir mitinių būtybių santykius, sukuriantis dabartinę
pasaulio situaciją. Būdinga:
1. Ryšys su mitologija, sakmės poetika.
2. Tikroviškumo iliuzija (vyksmo erdvė – etninė teritorija su tikrais
vietovardžiais ir personažų pavardėmis).
3. Laikas sąlygiškas (praeitis vyksta dabar).
4. Vietoj lyrinio subjekto – pasakotojo figūra, turinti savo charakterį
ir netgi išorinio portreto detalių).
5. Eilėraščio situacija – poilsio, atvangos valandėlė, kai galima
neskubant pakalbėti su gyvais ir mirusiais.
Sakmiškų eilėraščių kūrėjas – A.Žukauskas.
Eilėraštis proza – nedidelės prozinės formos lyrikos kūrinys (fragmentas,
intarpas). Būdinga:
1. Lyrizmas.
2. Subjektyvus išsakymas, bet ne pasakojimas.
3. Stiprus emocinis centras, į kurį susibėga visos išgyvenimo gijos.
4. Kalbos emocingumo, ritmiškumo pasiekiama sintaksinėmis figūromis.
5. Teksto grafinė išraiška – proza.
Pvz. – H.Radausko “Pilka diena”.
Lyrikos tipai
Pagal skirtingas kalbėjimo orientacijas, pagal intonaciją ir ryšį su
žanrais galima skirti tokius lyrikos tipus: dainiškąją, meditacinę,
pasakojamąją (naracinę), oratorinę ir ekspresinę lyriką.
Dainiškoji lyrika remiasi dainos patirtimi. Jos intonacija daininga,
skambi, monologiška. Šiam tipui priklauso didelė lietuvių lyrikos dalis.
Pagrindiniai žanrai – daina, romansas.
Būdingiausias meditacinės lyrikos atspalvis – apmąstymo vyravimas, būties
klausimų sąsajos su žmogaus elgesio motyvais, sąžine. Šiam tipui itin
svarbus yra moralumas. Mintis tarsi slepiama, emocinis mąstymas
pritildytas, siekiama pusiausvyros, harmonijos.
Meditacinės lyrikos mintis dažnai yra retrospektyvi (= susijusi su
praeitimi) – ji klausia, vertina ar gaili jau lyg ir praėjusių, bet žmoguje
pasilikusių dalykų. Dažniausias žanras – eilėraštis. Tobuliausi pvz. –
Maironio “Užmigo žemė”, “Vasaros naktys”.
Meditacinei lyrikai artima filosofinė lyrika. Meditacinei lyrikai
būdingas apmąstymas, emocinė refleksija (= gilus susimąstymas; savęs
pažinimas, savo minčių analizavimas). Filosofinėje lyrikoje apmąstymas
dažniausiai tampa minties refleksu, mąstymu apie pačią mintį. Meditacinėje
lyrikoje vyrauja ši diena arba realiais laiko vienetais, matuojama
atmintis. Filosofinei lyrikai būdingos amžinosios žmogaus problemos –
gyvybės, mirties, žmogaus vietos gamtoje, visatoje. Filosofinės lyrikos
pvz. yra J.Baltrušaičio, V.Mykolaičio-Putino, A.Nykos-Niliūno kūryboje.
Oratorinis eilėraštis orientuojasi į idėjų propagavimą, aktyvią
agitaciją. Jam būdingi retoriniai klausimai, sušukimai, pakili intonacija.
Meditacinėje lyrikoje žmogus kalba kaip atskiras “aš”, oratorinėje –
bendras “mes” arba “aš” pasirodo kaip šauklys. Pvz.: V.Kudirkos “Labora”,
Maironio “Užtraukime naują giesmę”, “Šalin dūsavimai”, B.Brazdžionio
“Šaukiu aš tautą…”.
Pasakojamasis (naracinis) eilėraštis yra lyg ir tarpinis tarp lyrikos ir
epo. Pasakojimui reikia siužeto, veikėjo. Pasakojamųjų eilėraščių gausu
lyrikos formavimosi pradžioje (A.Strazdas, P.Vaičaitis). Būdinga rami, lygi
intonacija, gamtos ir buities detalės, kartais ir dialogo elementai.
Pasakojamasis eilėraštis paprastai yra ilgesnis, kartais jis tampa ir
nedidele poema. Pasakojamųjų eil. Pvz. – V.Mačernio “Vizijos”, Alb.Žukausko
eil.
Ekspresinėje lyrikoje dominuoja išraiškingumo siekimas. Atsisakoma
loginių jungčių kompozicijoje, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vyrauja
savotiška “lyrinė netvarka”, “chaosas” (taip rašoma tyčia, sąmoningai).
Būdingas realių formų deformavimas, vaizdo sąlygiškumas. Į taigą siekiama
sustiprinti naujumu, netikėtumu, ieškant neįprastų jungčių, pačios kalbos
ekspresyvumo, interpretuojama kultūra, mitologija, tautosaka. Šių bruožų
galima rasti H.Radausko, A.Mockaus, V.P.Bložės, S.Gedos, J.Juškaičio,
M.Martinaičio, J.Vaičiūnaitės kūryboje.
Ekspresinėje lyrikoje labiausiai pasitikima vaizduote,
vyrauja įspūdis, jausmas, emocija, filosofinėje – mintis,
oratorinėje – idėja, virtusi įsitikinimu, aistra.Lyrika galima būtų suskirstyti ir pagal turinį, tematiką (pvz., gamtinė,
meilės, urbanistinė ir t.t.)
Epiniai kūriniai
Epiniai kūriniai priklauso pasakojimo menui. Juose siekiama sukurti
gyvenimo tikrumo, regimumo įspūdį (iliuziją). Žmones, įvykius, aplinką ir
kita pasakotojas tarsi piešia iš šalies, t.y. objektyviai. Pasakojimo
objektyvumas yra vienas esminių epinio kūrinio bruožų.
Labiausiai paplitusi pasakojimo forma – pasakojimas trečiuoju asmeniu,
konkrečiai nenurodant nei pasakojimo aplinkybių, nei paties pasakotojo
asmenybės. Jei pasakotojas yra konkretus asmuo, distancija tarp pasakotojo
ir pavaizduoto pasaulio yra mažesnė. Šių laikų romane kartais pasakotojas –
pagrindinis veikėjas (pasakojama I asmeniu).
Žmogaus poelgių, išvaizdos, kalbos ir psichologijos (tiesioginė
psichologinė analizė, dialogas, monologas, vidinis monologas, tiesioginė
menamoji kalba), taip pat jo aplinkos aprašymais (peizažai, interjerai,
panoraminiai vaizdai) autorius sukuria ryškią pavaizduoto pasaulio tikrumo
iliuziją (net tada, kai pasakojamos netikroviškos, atvirai sąlygiškos
istorijos).
Epinių kūrinių apimtis būna labai įvairi – nuo vienos pastraipos dydžio
miniatiūros iki daugiatomių epopėjų. Veikėjų skaičius priklauso nuo kūrinio
apimties, tematikos, meninių tikslų. Trumpame vaizdelyje paprastai
vaizduojama vieno veikėjo dvasinė būsena, o epopėjoje – daugybės žmonių
likimai. Paprastai kūrinio centre būna vienas ar keli veikėjai, apie
kuriuos sukasi visi įvykiai. Tokie išskirtiniai veikėjai vadinami herojais
(ar antiherojais), o kiti, priklausomai nuo siužetinių funkcijų, –
pagrindiniais, šalutiniais, epizodiniais veikėjais.
Epo žanrai
Pagal meninės kalbos pobūdį epiniai žanrai skirstomi į eiliuotus
(herojinis epas, poema, pasakėčia…) ir prozinius (romanas, apysaka,
novelė…). Eiliuoti žanrai vyravo Antikos, Viduramžių, Klasicizmo
literatūroje: nuo Renesanso laikų populiaresni prozos žanrai.
Pagal apimtį epiniai žanrai skirstomi į mažuosius, vidutiniuosius,
didžiuosius. Mažiesiems priklauso anekdotas, pasakėčia, parabolė, pasaka,
sakmė, novelė, apsakymas, miniatiūra, impresija, esė, vaizdelis;
vidutiniesiems – apysaka, poema, didiesiems – herojinis epas, romanas,
epopėja. Mažųjų epinių žanrų siužeto pagrindas – vienas įvykis arba vienas
herojaus gyvenimo epizodas, vidutiniųjų – įvykių grandinė arba keletas
epizodų, didžiųjų – visas herojaus gyvenimas, didžiausiąjį (epopėjos,
romanų ciklo) – ilgi tautos, žmonijos istorijos laikotarpiai.Romanas – didelės apimties, laisvos sandaros pasakojamasis prozos
kūrinys. Eiliuoti romanai – išimtis (A.Puškaičio “Eugenijus Oneginas”).
Romanas vaizduoja žmogaus sąlytį su gamta, visuomene, įvairiais istoriniais
įvykiais. Vienas esminių žanro bruožų – charakterio raida. Svarbus romano
bruožas – veikėjų psichologiškumas, t.y. jų psichinių procesų, vidinių
būsenų pavaizdavimas.
Būtinas romano elementas – siužetas (siužetas – įvykių seka,
atskleidžianti veikėjų charakterius ir sudaranti kūrinio turinį).
Stambiuose romanuose, kur daug veikėjų ir plati epochos panorama, esti
kelios siužetinės linijos. Veiksmo aplinka, erdvė romane vaizduojama
plačiai, aiškiai jaučiama laiko slinktis.
Pagr. romano tipai: tradicinis epinis romanas ir modernusis, kuriame
vaizduojami asmenybės vidaus konfliktai (dėl to susilpnėja siužeto
vaidmuo).