Literatūros rūšys ir žanrai
5 (100%) 1 vote

Literatūros rūšys ir žanrai

Literatūros rūšys ir žanrai

Literatūros rūšys:

❑ epas (epika);

❑ lyrika;

❑ drama.Literatūros rūšių skirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jei

kūrinio pasakotojas tarsi iš šalies stebi įvykius, žmones, turime epinį

kūrinį. Jei pasakotojas vienaip ar kitaip išreiškia savo vidinius

nusiteikimus, laikome lyriniu. Kūriniai, kuriuose nėra pasakotojo, o

veiksmo įvykiai perteikiami veikėjų poelgiais ir pokalbiais, yra draminiai.

Kiekviena iš trijų literatūros rūšių skaidoma į porūšius, vadinamus

žanrais. Tarp pagrindinių grožinės literatūros rūšių ir žanrų griežtų ribų

nėra.

Lyriniai kūriniai

Visi eiliuoti grožinės literatūros kūriniai vadinami poezija. Kartais šis

terminas vartojamas ir lyrikos prasme. Tačiau poezijos sąvoka platesnė

(eiliuotų yra ir epinių, draminių kūrinių). Lyrika – poezijos dalis.

Lyrika – kalbančiojo žmogaus jausmų reiškimas, išsakymas, jo vidinio

pasaulio atsivėrimas, būsenų, minčių atskleidimas.

Lyrikoje atsiverianti žmogaus dvasinė būsena vadinama lyriniu išgyvenimu,

emociniu ar poetiniu išgyvenimu. Išorinio pasaulio vaizdų paprastai būna

mažai (gali ir visai nebūti). Asmenybė, kurios vardu kalbama lyriniame

kūrinyje, vadinama lyriniu subjektu, lyriniu “aš”. Lyrinio subjekto

nereikia tapatinti su poetu. Kūrinyje lyrinis “aš” gali reikštis įvairiai.

Dažniausiai jis kalba pirmuoju asmeniu ir savo sielą atveria tiesiogiai.

Kartais “aš” būna tarsi pasislėpęs už kūrinio poetinio pasaulio, jo

nusiteikimą jaučiame iš eilėraščio vaizdų.

Lyrizmas – toks vaizdavimo būdas, kuriuo rodomi ne patys įvykiai, bet jų

sukelti jausmai., išgyvenimai. Tokiu būdu sukurti kūriniai vadinami

lyriniais. Lyrizmas būdingas daugeliui draminių ir epinių kūrinių (pvz.,

J.Biliūno apsakymams), bet lyriniame kūrinyje jis visa ko pamatas.

Lyrikos žanrai

Elegija – lyrikos žanras, kuriame vyrauja graudulio, liūdesio,

susimąstymo nuotaika. Būdingi ilgesio, mirties, netekties motyvai,

vienišumo situacija, raudas primenantys kreipiniai ir t.t. (A.Vienažindžio

“Daina”, P.Vaičaičio “Gyvenimo mano saulutė…”).

Odė – iškilmingas eilėraštis, skirtas pašlovinti kokį nors asmenį, svarbų

istorinį įvykį. Tai proginis kūrinys, skirtas viešam skaitymui,

deklamavimui. Būdingas objekto išaukštinimas, pakilus, deklamacinis tonas,

sutaurinta leksika (žodynas), retorinės figūros, personifikacija,

hiperbolė. Odės pvz. – S.Stanevičiaus “Šlovė žemaičių”.

Baladė – eiliuotas legendinio turinio kūrinys, būdingi lyrikos, epo,

dramos elementai. Klasikinei baladei būdinga:

1. Pavaizduotas pasaulis šiurpus, fantastiškas, paslaptingas.

2. Yra pasakotojas.

3. Turi siužetą, bet veiksmas fragmentiškas, staigi kulminacija ir

atomazga.

4. Veikėjai visada neeiliniai – stiprūs, drąsūs, beatodairiškai

siekiantys tikslo.

5. Šalia realių personažų, veikia fantastinės, mitinės būtybės.

6. Priešingų jėgų susidūrimas, tragiška baigtis.

7. Pakilus emocingumas, baladiškas tonas.

Dabar vyrauja lyrinė baladė. Jai būdinga:

1. Konkreti grėsminga situacija, “istorija”.

2. Lyrinis subjektas.

3. Įtemptas lyrinis vyksmas.

4. Simbolinės figūros, jų metamorfozės.

5. Vidinė žmogaus kova lemties akivaizdoje.

6. Kalbos glaustumas, retorinės figūros, dialogo nuotrupos.

7. Motyvų visuotinumas.

Klasikinės baladės pavyzdys – Maironio “Jūratė ir Kastytis”.

Sonetas – griežtos sandaros 14 eilučių eilėraštis, sudarytas iš dviejų

ketureilių ir dviejų trieilių strofų (itališkasis, pvz., F.Petrarkos

sonetai) arba iš trijų ketureilių ir vieno dvieilio posmo (angliškasis,

pvz., V.Šekspyro sonetai). Būdinga griežta rimavimo sistema (abba abba, ccd

ccd ir pan.). 12-oje eilučių – įtemtas vidinis išgyvenimas, paskutinėse

dviejosi – tarsi jų atomazga.

Trioletas – 8 eilučių kūrinys, pagrįstas trimis pakartojimais (1, 4, 7

eilutės vienodos) ir trimis arba dviem rimais. Pvz. – K.Binkio “Utos”.

Eilėraštis – universaliausias lyrikos žanras, įvairus, labiausiai

neapibrėžtas. “Visa tai, kam nerandama kitokio termino, vadinama

eilėraščiu.” (V.Kubilius)

Epigrama – trumpas satyrinis eilėraštis, piktai išjuokiantis kokį nors

asmenį. (Kūrė D.Poška).

Epitapija – trumpas eiliuotas antkapio įrašas mirusiajam pagerbti

(A.Baltakio “Epitapijos”).

Idilė – nedidelės giedros nuotaikos kūrinys, idealizuotai vaizduojantis

kaimo buitį, gamtą, meilę. (K.Bradūnas “Idilės”, J.Mekas “Semeliškių

idilės”, Just.Marcinkevičius “Rytas Lietuvoje. Idilė”).

Pastoralė – eiliuotas kūrinys, kuriame poetizuojamas nerūpestingas

piemenų gyvenimas. (A.Strazdas “Pasterka, arba piemenų giesmė”, J.Aistis

“Pastoralė”, J.Vaičiūnaitė “Pastoralės”).

Panegirika – kūrinys, kuriame garbinamas ir aukštinamas kuris nors

žmogus.

Daina – pats seniausias lyrikos žanras. Turinys neišplėtotas, svarbi ne

tiek žodžio reikšmė, kiek jo ištarimas, būdingi priedainiai,
pakartojimai,

kreipiniai, dialogai. Pagrindinė situacija – dainavimo vieta, turinys –

dažniausiai veiksmas, kreipimasis, skundas, džiūgavimas, atviras išsakymas,

pašmaikštavimas.

Romansas – lyrinės dainos pobūdžio eilėraštis, sukurtas meilės tema

(dažniausiai). Jam būdingas pabrėžtas emocingumas (kartais

sentimentalumas), jausmų kilnumas, vienišumo motyvas, meilės ir mirties,

ištikimybes ir nusivylimo priešpriešos. Išsakydamas savo dabarties jausmus,

kalbantysis dažniausiai prisimena praeitį. Pvz., P.Širvio “Mes draugavom

ilgai”.

Atmintis – poetinė 8 eilučių miniatiūra, paremta prisiminimo ir dabarties

situacija. Tai griežtos struktūros, kondensuotos išraiškos eilėraštis be

pavadinimo (M.Martinaitės “Atmintys”).

Rauda – poezijos kūrinys, kuriuo reiškiamas sielvartas, netekties,

skausmas tragišku gyvenimo momentu. (M.Martinaitės “Severiutės rauda”,

“Kvailutės Onulės rauda”).

Poringė (sakmiškas eilėraštis) – pasakojamo pobūdžio eiliuotas kūrinys,

vaizduojantis žmonių ir mitinių būtybių santykius, sukuriantis dabartinę

pasaulio situaciją. Būdinga:

1. Ryšys su mitologija, sakmės poetika.

2. Tikroviškumo iliuzija (vyksmo erdvė – etninė teritorija su tikrais

vietovardžiais ir personažų pavardėmis).

3. Laikas sąlygiškas (praeitis vyksta dabar).

4. Vietoj lyrinio subjekto – pasakotojo figūra, turinti savo charakterį

ir netgi išorinio portreto detalių).

5. Eilėraščio situacija – poilsio, atvangos valandėlė, kai galima

neskubant pakalbėti su gyvais ir mirusiais.

Sakmiškų eilėraščių kūrėjas – A.Žukauskas.

Eilėraštis proza – nedidelės prozinės formos lyrikos kūrinys (fragmentas,

intarpas). Būdinga:

1. Lyrizmas.

2. Subjektyvus išsakymas, bet ne pasakojimas.

3. Stiprus emocinis centras, į kurį susibėga visos išgyvenimo gijos.

4. Kalbos emocingumo, ritmiškumo pasiekiama sintaksinėmis figūromis.

5. Teksto grafinė išraiška – proza.

Pvz. – H.Radausko “Pilka diena”.

Lyrikos tipai

Pagal skirtingas kalbėjimo orientacijas, pagal intonaciją ir ryšį su

žanrais galima skirti tokius lyrikos tipus: dainiškąją, meditacinę,

pasakojamąją (naracinę), oratorinę ir ekspresinę lyriką.

Dainiškoji lyrika remiasi dainos patirtimi. Jos intonacija daininga,

skambi, monologiška. Šiam tipui priklauso didelė lietuvių lyrikos dalis.

Pagrindiniai žanrai – daina, romansas.

Būdingiausias meditacinės lyrikos atspalvis – apmąstymo vyravimas, būties

klausimų sąsajos su žmogaus elgesio motyvais, sąžine. Šiam tipui itin

svarbus yra moralumas. Mintis tarsi slepiama, emocinis mąstymas

pritildytas, siekiama pusiausvyros, harmonijos.

Meditacinės lyrikos mintis dažnai yra retrospektyvi (= susijusi su

praeitimi) – ji klausia, vertina ar gaili jau lyg ir praėjusių, bet žmoguje

pasilikusių dalykų. Dažniausias žanras – eilėraštis. Tobuliausi pvz. –

Maironio “Užmigo žemė”, “Vasaros naktys”.

Meditacinei lyrikai artima filosofinė lyrika. Meditacinei lyrikai

būdingas apmąstymas, emocinė refleksija (= gilus susimąstymas; savęs

pažinimas, savo minčių analizavimas). Filosofinėje lyrikoje apmąstymas

dažniausiai tampa minties refleksu, mąstymu apie pačią mintį. Meditacinėje

lyrikoje vyrauja ši diena arba realiais laiko vienetais, matuojama

atmintis. Filosofinei lyrikai būdingos amžinosios žmogaus problemos –

gyvybės, mirties, žmogaus vietos gamtoje, visatoje. Filosofinės lyrikos

pvz. yra J.Baltrušaičio, V.Mykolaičio-Putino, A.Nykos-Niliūno kūryboje.

Oratorinis eilėraštis orientuojasi į idėjų propagavimą, aktyvią

agitaciją. Jam būdingi retoriniai klausimai, sušukimai, pakili intonacija.

Meditacinėje lyrikoje žmogus kalba kaip atskiras “aš”, oratorinėje –

bendras “mes” arba “aš” pasirodo kaip šauklys. Pvz.: V.Kudirkos “Labora”,

Maironio “Užtraukime naują giesmę”, “Šalin dūsavimai”, B.Brazdžionio

“Šaukiu aš tautą…”.

Pasakojamasis (naracinis) eilėraštis yra lyg ir tarpinis tarp lyrikos ir

epo. Pasakojimui reikia siužeto, veikėjo. Pasakojamųjų eilėraščių gausu

lyrikos formavimosi pradžioje (A.Strazdas, P.Vaičaitis). Būdinga rami, lygi

intonacija, gamtos ir buities detalės, kartais ir dialogo elementai.

Pasakojamasis eilėraštis paprastai yra ilgesnis, kartais jis tampa ir

nedidele poema. Pasakojamųjų eil. Pvz. – V.Mačernio “Vizijos”, Alb.Žukausko

eil.

Ekspresinėje lyrikoje dominuoja išraiškingumo siekimas. Atsisakoma

loginių jungčių kompozicijoje, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vyrauja

savotiška “lyrinė netvarka”, “chaosas” (taip rašoma tyčia, sąmoningai).

Būdingas realių formų deformavimas, vaizdo sąlygiškumas. Į taigą siekiama

sustiprinti naujumu, netikėtumu, ieškant neįprastų jungčių, pačios kalbos

ekspresyvumo, interpretuojama kultūra, mitologija, tautosaka. Šių bruožų

galima rasti H.Radausko, A.Mockaus, V.P.Bložės, S.Gedos, J.Juškaičio,

M.Martinaičio, J.Vaičiūnaitės kūryboje.

Ekspresinėje lyrikoje labiausiai pasitikima vaizduote,
vyrauja įspūdis, jausmas, emocija, filosofinėje – mintis,

oratorinėje – idėja, virtusi įsitikinimu, aistra.Lyrika galima būtų suskirstyti ir pagal turinį, tematiką (pvz., gamtinė,

meilės, urbanistinė ir t.t.)

Epiniai kūriniai

Epiniai kūriniai priklauso pasakojimo menui. Juose siekiama sukurti

gyvenimo tikrumo, regimumo įspūdį (iliuziją). Žmones, įvykius, aplinką ir

kita pasakotojas tarsi piešia iš šalies, t.y. objektyviai. Pasakojimo

objektyvumas yra vienas esminių epinio kūrinio bruožų.

Labiausiai paplitusi pasakojimo forma – pasakojimas trečiuoju asmeniu,

konkrečiai nenurodant nei pasakojimo aplinkybių, nei paties pasakotojo

asmenybės. Jei pasakotojas yra konkretus asmuo, distancija tarp pasakotojo

ir pavaizduoto pasaulio yra mažesnė. Šių laikų romane kartais pasakotojas –

pagrindinis veikėjas (pasakojama I asmeniu).

Žmogaus poelgių, išvaizdos, kalbos ir psichologijos (tiesioginė

psichologinė analizė, dialogas, monologas, vidinis monologas, tiesioginė

menamoji kalba), taip pat jo aplinkos aprašymais (peizažai, interjerai,

panoraminiai vaizdai) autorius sukuria ryškią pavaizduoto pasaulio tikrumo

iliuziją (net tada, kai pasakojamos netikroviškos, atvirai sąlygiškos

istorijos).

Epinių kūrinių apimtis būna labai įvairi – nuo vienos pastraipos dydžio

miniatiūros iki daugiatomių epopėjų. Veikėjų skaičius priklauso nuo kūrinio

apimties, tematikos, meninių tikslų. Trumpame vaizdelyje paprastai

vaizduojama vieno veikėjo dvasinė būsena, o epopėjoje – daugybės žmonių

likimai. Paprastai kūrinio centre būna vienas ar keli veikėjai, apie

kuriuos sukasi visi įvykiai. Tokie išskirtiniai veikėjai vadinami herojais

(ar antiherojais), o kiti, priklausomai nuo siužetinių funkcijų, –

pagrindiniais, šalutiniais, epizodiniais veikėjais.

Epo žanrai

Pagal meninės kalbos pobūdį epiniai žanrai skirstomi į eiliuotus

(herojinis epas, poema, pasakėčia…) ir prozinius (romanas, apysaka,

novelė…). Eiliuoti žanrai vyravo Antikos, Viduramžių, Klasicizmo

literatūroje: nuo Renesanso laikų populiaresni prozos žanrai.

Pagal apimtį epiniai žanrai skirstomi į mažuosius, vidutiniuosius,

didžiuosius. Mažiesiems priklauso anekdotas, pasakėčia, parabolė, pasaka,

sakmė, novelė, apsakymas, miniatiūra, impresija, esė, vaizdelis;

vidutiniesiems – apysaka, poema, didiesiems – herojinis epas, romanas,

epopėja. Mažųjų epinių žanrų siužeto pagrindas – vienas įvykis arba vienas

herojaus gyvenimo epizodas, vidutiniųjų – įvykių grandinė arba keletas

epizodų, didžiųjų – visas herojaus gyvenimas, didžiausiąjį (epopėjos,

romanų ciklo) – ilgi tautos, žmonijos istorijos laikotarpiai.Romanas – didelės apimties, laisvos sandaros pasakojamasis prozos

kūrinys. Eiliuoti romanai – išimtis (A.Puškaičio “Eugenijus Oneginas”).

Romanas vaizduoja žmogaus sąlytį su gamta, visuomene, įvairiais istoriniais

įvykiais. Vienas esminių žanro bruožų – charakterio raida. Svarbus romano

bruožas – veikėjų psichologiškumas, t.y. jų psichinių procesų, vidinių

būsenų pavaizdavimas.

Būtinas romano elementas – siužetas (siužetas – įvykių seka,

atskleidžianti veikėjų charakterius ir sudaranti kūrinio turinį).

Stambiuose romanuose, kur daug veikėjų ir plati epochos panorama, esti

kelios siužetinės linijos. Veiksmo aplinka, erdvė romane vaizduojama

plačiai, aiškiai jaučiama laiko slinktis.

Pagr. romano tipai: tradicinis epinis romanas ir modernusis, kuriame

vaizduojami asmenybės vidaus konfliktai (dėl to susilpnėja siužeto

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1923 žodžiai iš 6405 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.