Literatūros žanrai
5 (100%) 1 vote

Literatūros žanrai

Drama

EPAS — plačios apimties, dažniausiai eiliuotas pa¬sakojamasis kūrinys apie legendinių ar istorinių herojų žygius. Tai iš principo yra praeities laikų žanras. Epas gali būti mitologinis, aiškinantis pasaulio sandarą, gamtos reiškinius — taip, kaip juos suprato senovės žmogus, arba herojinis, isto¬rinis, vaizduojantis tautos istorijai esmingus periodus, aiškinantis žmonių (ne dievų, ne antgamtinių būtybių!), herojų poelgius, nuopelnus — tačiau ne jausmų pasaulį. Neretai mitologinio ir herojinio (istorinio) epo bruožai būna susipynę. (Taip yra ir „Kalevaloje“. Dievų ir žmonių pasaulis susiliejęs ir garsiuosiuose, Vakarų Europos kultūrai itin reikšminguose senovės graikų epuose „Iliada“ ir „Odisėja“.)

Epas dažniausiai yra kolektyvinės kūrybos vai¬sius, liaudies kūrinys, tačiau kartais siejamas su išskirtinių gabumų žmogaus, jį išsaugojusio, mokė¬jusio atmintinai, surinkusio, užrašiusio, vardu. (Pavyzdžiui, Jums jau žinoma „Iliada“ ir „Odisėja“ priskiriama Homerui.) O apskritai, senovės epų kil¬mę kartais labai sunku paaiškinti, mokslininkai siūlo įvairias hipotezes (spėjimus)… Tiesa, naujai¬siais laikais epus kūrė ir konkretūs, gerai žinomi rašytojai.

POEMA — eiliuotas pasakojamasis kūrinys. Šio žanro kilmė siejasi ir su epu, tačiau poema paprastai būna trumpesnė už epą, glaustesnė, veiksmas turi aiškią pradžią ir pabaigą, mažiau atsišakojimų. Eiliuota kalba poemai suteikia pakilumo, padeda labiau at¬skleisti emocinę įtampą. Šiuolaikinė poema gali per¬teikti ne tik įvykius, bet ir jausmo istoriją, taip priartėdama prie lyrikos. Dėl to poemos žanrinis api¬brėžimas neretai patikslinamas: epinė poema, lyrinė poema, didaktinė, herojinė…

PASAKĖČIA — trumpas, pasakojamasis, dažniausiai eiliuotas kūrinys, turintis pamokomąją (didaktinę) arba kritinę mintį. Pasakėčia paprastai susideda iš pasakojimo ir pamokymo (moralo). Pasakojime dau¬giausiai vaizduojami gyvūnai (šis žanras ir atsirado iš pasakojimų bei pasakų apie gyvūnus) arba augalai, daiktai, žmonės. Pasakojimo turinys – – alegorinis. Alegorija (graikiškai allegoria – kitoks nusaky¬mas) — abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu. Tai vienas iš žodžių, vaizdų vartojimo perkeltine prasme atvejų. Moralas (pamokymas) gali būti aiškiai suformuluotas kūrinio pabaigoje (kartais — pradžioje, viduryje) arba labai aiškiai suvokiamas iš pasakoja¬mosios dalies.

Pasakėčios žanro pagrindėjas – – graikas Ezopas (VI a. pr. Kr.). Tad šiandien alegorinis vaizdavimo būdas, pasitaikantis įvairiuose žanruose, vaizdžiai vadinamas „ezopine kalba“. Kitas garsus pasakėtinin¬kas — romėnas Fedras. Iš naujesnių laikų plačiai ži¬nomas prancūzas Z. Lafontenas, rusas I. Krylovas. Daugelio tautų literatūra, ypač skirta jaunimui, vai¬kams, prasidėjo nuo Ezopo pasakėčių vertimų, sekimų, perpasakojimų. Dabarties laikais, anot mokslininkų, pasakėčia „bevaidina antraeilį vaidmenį“, yra „mirš¬tantis žanras“.

PEIZAŽAS — gamtos vaizdo aprašymas literatūros kūrinyje. (Peizažas — taip pat ir dailės žanras.) Jis gali būti apibendrintas arba labai detalus, smulkus. Peizažo pobūdis priklauso nuo rašytojo tikslų. Glaustai nusakytos gamtos detalės gali būti pa¬prasčiausia veiksmo vieta, aplinka, fonas… Neretai peizažas siejasi su veikėjo vidaus pasauliu, nuotaika. Sakysim, rudeniškas, lietingas, niūrus peizažas dažniausiai paryškina slogią veikėjo savijauta nelaimingą būseną. Nors gali būti ir kontrastingas peizažo ir personažo nuotaikos santykis: atbundanti atgyjanti pavasario gamta, čiurlenantys upeliai tik sustiprina širdies skausmą… Dažnai peizažas turi kone savarankišką, pažintinę funkciją, paskirtį: siekiama parodyti kurio nors krašto gamtos savitumą, turtinguma.

EPOPĖJA (graikiškai epopoiia < epos — žodis ir poieo — kuriu) — didelės apimties kūrinys, paprastai susidedantis iš kelių knygų, tomų, vaizduojantis istoriškai reikšmingus įvykius, svarbų istorijos tarpsnį.

Kai kurie teoretikai siūlo atsisakyti epopėjos termino, vartoti romanų ciklo sąvoką ir panašiai. Kiti teigia, jog epopėjos savitas bruožas — „visuminis vaizdas“, tai yra visapusiškas kurių nors reiškinių atskleidimas.

SAPNAS – – vaizdai, jausmai ir mintys, matomi, išgyvenami miegant. Taip rašoma psichologijos žodyne. Sapno siužetas reiškiasi simboliais, vaizdais ir atspindi pagrindinius žmogaus elgesio motyvus ir gyvenimo nuostatas. Sapnai — paslaptinga žmogaus psichikos sritis. Vis dėlto nėra abejonių, jog sapnuosedažnai atgyja giliausi žmogaus rūpesčiai, mintys, slapti svarbūs jausmai, kurių net pats su savimi žmogus ne visada drįsta aiškintis.

Literatūros kūrinyje sapnas paprastai atlieka kokią nors meninę paskirtį — kaip ir peizažas, aprašymas. Sapno vaizdais rašytojas gali paryškinti kūrinio problemą, idėją, veikėjo paveikslą ir panašiai.

Epika

EPAS — plačios apimties, dažniausiai eiliuotas pa¬sakojamasis kūrinys apie legendinių ar istorinių herojų žygius. Tai iš principo yra praeities laikų žanras. Epas gali būti mitologinis, aiškinantis pasaulio sandarą, gamtos reiškinius — taip, kaip juos suprato senovės žmogus, arba herojinis, isto¬rinis, vaizduojantis tautos istorijai esmingus periodus, aiškinantis žmonių
(ne dievų, ne antgamtinių būtybių!), herojų poelgius, nuopelnus — tačiau ne jausmų pasaulį. Neretai mitologinio ir herojinio (istorinio) epo bruožai būna susipynę. (Taip yra ir „Kalevaloje“. Dievų ir žmonių pasaulis susiliejęs ir garsiuosiuose, Vakarų Europos kultūrai itin reikšminguose senovės graikų epuose „Iliada“ ir „Odisėja“.)

Epas dažniausiai yra kolektyvinės kūrybos vai¬sius, liaudies kūrinys, tačiau kartais siejamas su išskirtinių gabumų žmogaus, jį išsaugojusio, mokė¬jusio atmintinai, surinkusio, užrašiusio, vardu. (Pavyzdžiui, Jums jau žinoma „Iliada“ ir „Odisėja“ priskiriama Homerui.) O apskritai, senovės epų kil¬mę kartais labai sunku paaiškinti, mokslininkai siūlo įvairias hipotezes (spėjimus)… Tiesa, naujai¬siais laikais epus kūrė ir konkretūs, gerai žinomi rašytojai.

POEMA — eiliuotas pasakojamasis kūrinys. Šio žanro kilmė siejasi ir su epu, tačiau poema paprastai būna trumpesnė už epą, glaustesnė, veiksmas turi aiškią pradžią ir pabaigą, mažiau atsišakojimų. Eiliuota kalba poemai suteikia pakilumo, padeda labiau at¬skleisti emocinę įtampą. Šiuolaikinė poema gali per¬teikti ne tik įvykius, bet ir jausmo istoriją, taip priartėdama prie lyrikos. Dėl to poemos žanrinis api¬brėžimas neretai patikslinamas: epinė poema, lyrinė poema, didaktinė, herojinė…

PASAKĖČIA — trumpas, pasakojamasis, dažniausiai eiliuotas kūrinys, turintis pamokomąją (didaktinę) arba kritinę mintį. Pasakėčia paprastai susideda iš pasakojimo ir pamokymo (moralo). Pasakojime dau¬giausiai vaizduojami gyvūnai (šis žanras ir atsirado iš pasakojimų bei pasakų apie gyvūnus) arba augalai, daiktai, žmonės. Pasakojimo turinys – alegorinis. Alegorija (graikiškai allegoria – kitoks nusaky¬mas) — abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu. Tai vienas iš žodžių, vaizdų vartojimo perkeltine prasme atvejų. Moralas (pamokymas) gali būti aiškiai suformuluotas kūrinio pabaigoje (kartais — pradžioje, viduryje) arba labai aiškiai suvokiamas iš pasakoja¬mosios dalies.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1101 žodžiai iš 3565 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.