Panevėžio “Saulėtekio” vidurinė mokykla
Liublino unija
Rašto darbas
Atliko: Justina Kropaitė 8c
Tikrino: mokytojas, metodininkas
Algirdas Gedeikis
2004 m.
Panevėžys
LDK santykiai su Maskva
Kai Livonija Pasvaly padarė su Lietuva sutartį, Jonas IV tuojau paskelbė Livonijai karą.1559 m. Livonijai pasidavus Zigmantui Augustui, Lietuva stojo jos ginti. 1560 m. prasidėjęs karas dėl Livonijos nesisekė ir užtraukė didelių nelaimių visai Lietuvai.1562 m. pasibaigė anksčiau su Maskva padarytos paliaubos ,ir milži- niška jos kariuomenė įsiveržė į pačią Lietuvą ir užgrobė Polocką.Tuo būdu Makva jau prisiartino prie etnografinių Lietuvos žemių.Bet toliau eiti jau nebesisekė: het- monas Mikalojus Radvila smarkiai sumušė caro kariuomenę ties Ula.Tačiau lietu- viai nebepajėgė nei Polocko atsiimti, nei išvaryti caro kariuomenės iš rytinės Livo- nijos dalies.
Nuolatinis pavojus karo su Maskva vertė lietuvius nesišalinti per daug nuo
Lenkijos ir sudaryti su ja naują sąjungos sutartį.
Liublino unijos priežastys
Svarbiausia aplinkybė, kuri neleido Lietuvai nutolti nuo Lenkijos,buvo Maskvos pavojus ir Lenkų paramos viltis.Be to, glaudžiam susiartinimui su Lenki- ja ir unijos susidarymui jau buvo ir padedamųjų aplinkybių: to meto Lietuvos didi- kai, bendraudami su lenkais, jau buvo aplenkėję, su jais susigiminiavę, todėl jiems nebuvo lengva nutraukti ryšius su lenkais.Apie savos tautiškosios kultūros kėlimą retai kas tegalvojo.Vidutinioji bajorija taip pat jau buvo gana aplenkėjusi.O be to, mūsų bajoriją visuomet viliote viliojo didelės lenkų bajorų laisvės.Tuo tarpu lenkai žūt būt troško įgyti teisių įsikurti Lietuvoje: juos ypač viliojo turtingoji Ukraina priklausanti LDK.Be to, lenkams kėlė nerimą Žygimanto Augusto senatvė, sosto įpėdinio klausimas, nes karalius buvo bevaikis.Lenkijai grėsė ir pavojus iš Turki-jos. Tad, kai Lietuva prašydavo lenkus paramos prieš Maskvą, jie visuomet kelda-
vo unijos klausimą.
Derybos dėl unijos
1562 m. rugsėjo 13 d. Karo stovykloje prie Vitebsko LDK bajorai surašė aktą, reikalaujantį unijos, ir įteikė jį Žygimantui Augustui. Akte bajorai prašė su- šaukti bendrą seimą unijos klausimui spręsti. Bajorai pareiškė, kad jie nori sei-muose kartu su lenkų bajorais spręsti valstybinius reikalus, bendrai rinkti valdovą naudotis vienodomis teisėmis ir laisvėmis, bendrai gintis nuo priešų. Kitaip negu bajorai, Lietuvos didikai nenorėjo tokios glaudžios unijos: jie siekė sudaryti tokią sąjungą, kuri užtikrintų Lietuvai karinę Lenkijos paramą, bet paliktų Lietuvai sava-
rankiškumą. Lenkų ponai LDK norėjo prisijungti privincijos teisėmis. Pats
Žygimantas Augustas buvo glaudžios abiejų valstybių unijos šalininkas.
1566 m. seime Lietuvos bajorijai buvo duotos visos bajorų turimosios teisės,
visas kraštas buvo galutinai padalintas į vaivadijas ir pavietus, o juose buvo įsteigti
pačios bajorijos teismai ir įkurti seimeliai, kuriuose turėjo būti renkami pavieto tei-
sėjai, urėdai ir seimo atstovai. Tuo būdu visi bajorija per savo atstovus galėjo daly-
vauti valstybės valdyme.Visa tai buvo patvirtinta naujai perredaguotoje antroje sta-
tuto laidoje.
Po šitų reformų Lietuvos valstybės aparatas pasidarė jau toks pat, koks jis
buvo ir Lenkijoje, ir Lietuvos bajorijos teisės buvo visiškai sulygintos su Lenkijos
bajorų teisėmis. Suvienodinus valstybes, iš vienos pusės, unijos klausimas turėjo
palengvėti, nes dvi vienodai organizuotas valstybes yra lengviau sujungti; iš kitos
pusės, gavus visas teises, sumažėjo Lietuvos bajorijos noras susijungti su Lenkija, nes unija tuo atžvilgiu jau nebegalėjo nieko naujo duoti. Bet vis dėlto pasilikosvarbiausias į uniją traukiąs veiksnys- nebaigtas karas su Maskva. Dėl to
bajorija ir toliau reikalavo išspręsti unijos klausimą ir sušaukti tam specialų seimą. 1569 m. sausio 10 d. Liubline vėl buvo sušauktas bendras LDK ir Lenkijos
atstovų seimas. Atvykę į seimą, Lietuvos bajorai susėdo atskiroje salėje ir pasiruošė pateikti savo pasiūlimus dėl unijos.
Lenkijos ponai reikalavo sąjungos Krėvos ir Melniko unijų pagrindu. Lietu-
vos didikai nepripažino tų unijų, nes jos iš tikrųjų nebuvo įgyvendintos. LDK ponai rėmėsi II Lietuvos Statutu,kuriame apie uniją nebuvo pasakyta nė žodžio.
Todėl seime tarp abiejų valstybių atstovų kilo smarkūs ginčai.Lietuvos atstovai,
tarp kurių žymiausi buvo delegacijos vadovas kancleris Mikalojus Radvila Rudasis ir žemaičių seniūnas Jonas Jeronimas Chodkevičius, norėjo išlaikyti LDK valstybingumą. Jie reikalavo, kad išrinktas valdovas Lietuvoje turėtų valdžią tik tuomet, kai Vilniuje bus atskiru aktu patvirtintas didžiuoju kunigaikščiu, kad seimai rinktųsi ir Lenkijoje, ir Lietuvoje, kad specifinius Lietuvos reikalus spręstų atskiras Lietuvos Seimas, kad urėdai Lietuvoje būtų suteikiami tik Lietuvos piliečiams.
Lenkijos ponai, suprantama, su tuo nesutiko. Žygimantas Augustas palaikė lenkus. Nepavykus šioms deryboms, LDK atstovai 1569 m. vasario 28 d.- kovo 1 d. netikėtai išvyko iš Liublino namo. Kai paaiškėjo, kad nemaža dalis atstovų ,,pabėgo”, seimas iširo. Tada lenkai pareikalavo, kad Žygimantas Augustas
pri-
jungtų prie Lenkijos Palenkę ir Voluinę. Kadangi juridiškai be Lietuvos bajorų jis
to padaryti negalėjo, tai buvo pasitelkta prievarta. 1569 m. kovo-birželio mėnesiais
Kijevo, Vraclavo, Voluinės ir Palenkės vaivadijos buvo atplėštos nuo Lietuvos ir prijungtos prie Lenkijos. Kad ir kaip piktinosi Lietuvos didikai, bet karas su Rusija ir lėšų stygius privertė juos nusilseisti ir nepradėti karo su Lenkija.
1569 m. birželio 6 d. Lietuvos delegacija vėl atvyko į Liubliną. Dabar dele- gacijai vadovavo J.Chodkevičius, labiau linkęs sudaryti uniją. Mikalojus Radvila Rudasis atsisakė dalyvauti derybose. Vis dėlto LDK atstovai ir toliau kėlė savo reikalavimus. Lenkijai užgrobus Ukrainą, seime tarp jos atstovų didesnę įtaką įgijo nuosai-