Liublino unija2
5 (100%) 1 vote

Liublino unija2



“Lietuvos ir Lenkijos uniją vieni laiko

šalies tragedija, kiti- istorijos būtinybe ,

treti- pažangos laikotarpiu”. Prof. M.Jučas

Lenkijos ir Lietuvos unija sukūrė unikalią valstybę Europoje.Unijinių valstybių buvo daugiau, bet jos buvo mažiau ryškios ir gyvavo trumpesnį laiką.Lenkijos ir Lietuvos unija išgyveno beveik 400m.

KODĖL LIETUVA SUARTĖJO SU LENKIJA? Nuo XIV amžiaus, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila tapo Lenkijos karaliumi, Lietuva pradėjo suartėti su Lenkija. Tada LDK ir Lenkijos karalystė turėjo vieną bendrą ir labai stiprų priešą — kryžiuočius, todėl ir reikėjo vienytis, sujungti jėgas. XV amžiaus pradžioje lietuviai ir lenkai bendromis pastangomis įveikė kryžiuočius Žalgirio lauke. XVI amžiuje Lietuvai iš rytų ėmė grėsti stipri Maskvos valstybė. Jos didysis kunigaikštis Ivanas jau laikė save „visos Rusios Šeimininku“ ir lyg testamentą savo įpėdiniams paliko žygio į vakarus idėją. 0 vakaruose — Baltijos jūra ir Europa. Kliūtis buvo tik silpna Livonija ir viena didžiausių Europos valstybių — LDK. 1558 metais caras Ivanas IV Rūstusis užėmė Narvą, Tartu, pradėjo brautis į Livoniją ir ėmė grėsti Lietuvai ne tik iš rytų, bet ir iš šiaurės. Lietuva irgi nesnaudė. 1558 metais ji pradėjo kariauti dėl Livonijos, naudodamasi jos nusilpimu, politiniu skilimu. Lietuvos feodalai, parėmę reformatus, kovojanČius su katalikais, likvidavo Livonijos ordiną, stengdamiesi užvaldyti Lietuvos prekybai labai svarbų Rygos uostą ir prieiti prie jūros. 1566 metais Gardino seime buvo priimta Livonijos unija su LDK, panaikinta Rygos arkivyskupija kaip atskiras politinis vienetas. Uždauguvis tapo LDK sudėtine dalimi: atsirado bendri seimai, pinigai, tik palikta viešpataujanti liuteronų tikyba ir oficiali vokiečių kalba. Pasiekta daug, bet karas visu sunkumu užgulė Lietuvą. Dar 1561 metais Mikalojus Radvila Juodasis Livonijos atstovams Vilniuje aiškino, kad Livonijos apsauga Lietuvai kainavusi 7 statines aukso!

Tebesitęsė ir karas su Maskva. Lietuvos bajorija, bėdos verčiama, į karą su Maskva mėgino įtraukti Lenkiją ir kėlė unijos su ja idėją. Dar labiau skubėti sudaryti uniją vertė nauja Maskvos ataka, kai 1563 metais krito etninei Lietuvai artimas Polocko miestas. Užpuolikai Dauguvoje paskandino žydus, išžudė vienuolius bernardinus, lenkus išsiuntė namo, o lietuvius išvežė į Maskvą. Lietuvos žmonių nuotaika buvo prasta, nors po to ir buvo laimėta keletas mūšių — 1564 metais prie Ūlos ir klek anksčiau prie Oršos.

KODĖL UNIJOS SIEKĖ LENKIJA? Lenkija XVI amžiuje turėjo nedraugiškų kaimynų pietuose: Turkiją ir Krymo totorius. Kartais prieš juos eidavo išvien su Lietuva. Turkai ir Krymo totoriai, aišku, nebuvo tada tokie stiprūs ir pavojingi kaip Maskva, todėl ir galėjo Krokuvos vyskupas Liubline pasakyti lietuviams: „Be abejo, jums, ponai, unijos labiau reikia negu mums“.Tačiau Lenkiją viliojo ir LDK pietinės baltarusių bei ukrainiečių gyvenamos žemės, ji tikėjosi įsitvirtinti ir silpnoje Livonijoje. Lenkijai kėlė nerimą ir tai, kad. paskutinis Gediminaičių (Lenkijoje — Jogailaičių) dinastijos karalius Žygimantas Augustas neturėjo įpėdinių. Tik bendras karalius jungė abi valstybes ir jam mirus ši personalinė unija galėjo visam laikui nutrūkti. Lenkijos bajorija tikėjosi įsigyti žemių, turtų ir tarnybų Lietuvoje —iki tol tai jiems draudė Lietuvos Statutas.

1569 m. Liublino seimo debatai susilaukė net dviejų publikacijų. Lenkų unijos programą 1569 m. vasario 12 d. senatorių vardu išdėstė Krokuvos vyskupas Filipas Podniewskis: 1) unija turi vykti pagal senas sutartis, ypač Jogailos ir Aleksandro pažadus bei Varšuvos 1563-1564 m. seimo sprendimus; 2) lietuvių privilegijos, kurias jie gavo iš savo kunigaikščių, tarp jų tos, kurios žada išsaugoti Lietuvos sienas, neprieštarauja unijai; 3) Jogaila, paveldėjęs Lietuvą iš tėvų, dovanojo ją Lenkijai ir iš dviejų tautų sudarė vieną valstybę. Vytautas valdė Lietuvą tik karaliaus valia ir laikinai; 4) unijos dokumente turi būti pabrėžta viena valstybė – Lenkijos karalystė, viena lenkų tauta, vienas seimas ir vienas valdovas, o visos tautos teisės turi būti lygios visoje valstybėje; 5) lenkai du kartus suklydę, kai leido lietuviams ir po Vytauto mirties rinkti sau kunigaikštį net be Lenkijos sutikimo ir turėti atskirą senatą – Ponų tarybą.Pirminė lietuvių reakcija į tokį pareiškimą buvo labai priešiška. Lietuvos delegacijos vadovas Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila (Rudasis) paprašė, kad tai, ką kalbėjo Krokuvos vyskupas, būtų išdėstyta raštu. Žemaitijos seniūnas Jonas Chodkevičius pasakė: ,,Jei mes padovanoti žmonės, tai su mumis ir unijos nereikia“ Toliau jis išdėstė: ,,Mes esame laisvi žmonės, nes laisvai renkame sau poną, o kas renka sau poną, tas negali būti dovanotas kitam. Lietuviams reikalaujant, lenkai pateikė unijos projektą raštu. Jame buvo išdėstyta tai, ką pasakė Krokuvos vyskupas. Užbaigiama Jogailos pradėta unija, iš kurios bus naudos tiek lenkams, tiek lietuviams. Turi įvykti esminis sujungimas (gruntowne zjednoczenie), o tai
reiškia Lietuvos įkūnijimą (wcielenie) į Lenkijos karalystės sudėtį. Turėtų būti viena tauta, vienas seimas, vienas valdovas, renkamas kartu ir tik Lenkijoje, viena užsienio politika, viena priesaika karaliui ir karaliaus priesaika abiejų tautų privilegijoms, vienas karalystės antspaudas. Lietuviams paliekamos tik jų pareigybės ir garbės titulai.1569 m. vasario 15 d. lietuviai pareiškė nesutinką su tokiu projektu. Jie prieštaravo Lietuvos inkorporacijai į Lenkijos sudėtį. ,,Garbinga Lietuva, mūsų ir mūsų protėvių krūtinėmis ir krauju apginta, neturi išnykti.“ Lietuva turinti likti visoje savo teritorijoje ir su visais valdžios atributais. Turi būti išsaugotos abi valstybės. ,,Mums nepakenčiama svetima valdžia“ (imperium alienum nyeznosne widzialo)“ Lietuviai tuomet audringai prieštaravo ir vienos tautos idėjai. ,,Lietuvių tauta (t. y. politinė!) negali virsti kita tauta, nes iš to nebus jokios brolybės, nes neliktų vieno iš brolių – lietuvių tautos“.Dar lietuviai kritikavo lenkų unijos projektą už tai, kad jame buvo numatyta naikinti Lietuvos kunigaikščio rinkimą Vilniuje, lietuvių teises tvirtinti tik Lenkijoje kartu su lenkų teisėmis ir tik Lenkijos antspaudu. Galų gale jie pareiškė: ,,Atvykome ne laidoti savo valstybės ir savo valdovo“ ir ,,jūs tempiate mus į inkorporaciją ir senas sutartis“.

Lietuviai siūlė: 1) turėti vieną, bendrai renkamą valdovą Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį, dalyvaujant po lygiai rinkėjų, o rinkimų vietą parinkti prie Lenkijos ir

Lietuvos sienos. Išrinktas karalius Vilniuje tuojau turėtų būti pakeliamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu su visomis ceremonijomis ir Vilniaus vyskupo palaiminimu. Po to jis turėtų prisiekti Lietuvos bajorų teisėms ir patvirtinti Lietuvos antspaudu; 2) bendri seimai vieną kartą turėtų rinktis Lenkijoje, o kitą – Lietuvoje. Numatyti ir atskiri seimai Lenkijos ir Lietuvos reikalams. Jų sprendimus turėtų tvirtinti bendri seimai; 3) lietuviai neprieštaravo, kad lenkai Lietuvoje, o lietuviai Lenkijoje įsigytų dvarų, bet pareigybės, taip pat ir dvasininkų, priklausytų tik indigenams; 4) lietuviai nesipriešina dėl monetos suvienodinimo. Iš to, kas pasakyta, matyti, jog lietuviai tvirtai laikėsi dar 1563-1564 m. Varšuvos seime pateiktos programos.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1147 žodžiai iš 3543 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.