Liublino unija ir jos teisinis įvertinimas
Lenkijos ir Lietuvos unija sukūrė unikalią valstybę Europoje, unijinių valstybių buvo ir daugiau, bet jos buvo mažiau ryškios ir gyvavo trumpesnį laikotarpį. Jogailos pradėta Lietuvos ir Lenkijos unija buvo labai gyvybinga. Ji gyvavo nuo 1385m (Krėvos sutarties) iki 1499m.(Vilniaus kunigaikštiškos, arba asmeninės unijos, pabaigos). 1501m buvo sukurta realios arba parlamentinės unijos koncepcija, kuri buvo realizuota 1569 Liublino unijoje.
Lenkijos feodalai nuo pat 1385m Krėvos sutarties stengėsi inkorporuoti LDK į savo sudėtį , tačiau jėgų santykis tarp Lenkijos ir Lietuvos vidaus santykių nedavė galimybės tai padaryti. Tarp LDK feodalų XIV- XVa nebuvo suinteresuotų inkorporacija arba siekiančių palaikyti pastovius unijos santykius su Lenkija. Horodlės unija 1413m patvirtina Lietuvos politinį atskirumą ir savarankiškumą. 1440m Lietuvos ponai ir bajorai išrinko did. Kunigaikščiu Kazimierą, nepaisydami straipsnio, kuris reikalavo Karalystės feodalų sutikimo. Jie privertė Žyg. Augustą 1547m išleisti privilegiją, kurioje įpareigojo neduoti žamės lenkų feodalams ir skirti į tarnybas tik vietinius feodalus.
LDK foedalai personalinę unją su Lenkija sudarė dėl išorinių priežasčių (nuolatinis daugelio priešų pavojus). Turėjo reikšmės ir paprastų bajorų siekimas per uniją gauti visas privilegijas, kurias turėjo lenkų šlėktos. Pirmojoe XVIa pusėje prasidėjo nesėkmingi LDK karai su Maksvos kiunigaikštyste Ponų taryba paprašė Lenkijos karinės pagalbos ir pažadėjo atnaujinti uniją. Tačiau, kai pavojus praėjo, 1526m Lietuvos ponai pareiškė Žygimantui I, kad jie nenori būti lenkų valdiniais ir todėl prašė, kad leistų savo sūnų Žygimantą Augustą išrinkti didžiuoju kunigaikščiu. Nesutarimai tarp Lenkijos ir Lietuvos feodaų kilo ir dėl Lenkijos siekimų pajungti Volynę ir Lietuvai priklausančių Podolės dalį. 1562m bajorai atskirai nuo ponų ties Vitebsku sudarė konfederaciją ir 1562m rugsėjo 13 d priėmė aktą, kuriame prašė Žygimantą Augustą šaukti bendrą seimą su lenkais unijos klausimu dėl dviejų priežasčių: rinkti bendrą karalių gynybai, kad bendrai seime posėdžiautų ir naudotųsi lygiomis teisėmis bei laisvėmis su lenkų šlėktomis. Ponai, vengdami didelių feodalų klasės prieštaravimų, 1564m Bielsko seime atsisakė savo teismo teisių ir sutiko sudaryti bendrus teismus su bajorais. Ponai tikėjosi, kad bajorai, gavę teises ir laisves, nustos reikalavę unijos su Lenkija.Tačiau vykstant karui dėl Livonijos, paaiškėjo, kad Lietuvos feodalai savo jėgomias jo nelaimės.Bajorai bijojo to karo ir matė, kad nesugebės išlaikyti savo valdžioje baltarusių ir ukrainiečių be Lenkijos pagalbos. Tačiau Lietuvos feodalai gynė savo teises ir stengėsi sudaryti dviejų lygiataisių šalių uniją, o lenkai stengėsi inkorporuoti Lietuvą į karalystės sudėtį. Kova vyko 1563 – 1564 metais seime, bet ponai ir bajorai vieningai stojo prieš inkorporaciją. Ginčytasi dėl išsaugojimo Lieuvos centrinių valdymo įsaigų, kurias lenkai norėjo likviduoti, ir dėl to, kad greta bendro seimo būtų atskiri seimai Lenkijai ir Lietuvai. Lietuvos feodalai reikalavo ir atskirų didžiojo kunigaikščio rinkimų. Kai susitarti su lenkais nepavyko, kovo 1 d Lietuvos feodalų atstovai išvyko iš Liublino. Tuo pasinaudojo lenkų senatoriai ir šlėktų pasiuntinii, kad Lenkija užgrobtų Polesę ir Volynę.
Aštrėjanti valstiečių kova prieš baudžiavos sustiprinimą taip pat skatino feodalus ieškoti sąjungininkų. Kartu su prekinių pinigų vystimusi feodalai stiprino valstiečių išnaudojimą ir blogino jų teisinę padėtį. Išorinis pavojus, noras išlaikyti užgrobtas baltarusių ir ukrainiečių žemes bei valstiečių kova vertė sudaryti unija su Lenkija. Bajorų ekonominės ir politinės pozicijos stiprėjo dėl gamybos intensyvinimo vidutiniuose dvaruose. Vidutiniųjų ir smulkiųjų feodalų konsolidacija į vieningą politinę jėgą suvaidino lemiamą vaidmenį sudarant uniją. Tačiau prieš lenkijos feodalų siekius užgrobti LDK žemes ir tarnybas ponai ir bajorai stoj vieningai.
Lenkijos feodalai turėjo gerą progą prasiskverbti į baltarusių ir ukrainiečių žemes. Žyg. Augustas neturėjo įpėdinių ir todėl stengėsi personalinę uniją pakeisti Lenkijos ir Lietuvos sąjunga, kad po jo mirties unija neiširtų. Tokiai sąjungai sudaryti buvo palankios sąlygos. LDK santvarka tapo panaši į Lenkijos Karalystės santvarką, ūkis vystėsi iš natūralaus į prekinį piniginį, o feodalai konsolidavosi į vieningą luomą, jų interesai labai suartėjo. Žyg. Augustas, palaikydamas lenkų šlėktas, atsisakė savų teisių į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą ir, senatorių verčiamas, savo įsakymu pijungė prie Lenkijos Palenkę, Volynę, Braslavlį ir Kijevą. Tada Lietuvos feodalaipasijuto žymiai silpnesni ir buvo priversti pasirašyti unijos aktą.