Liuteronizmo ir kalvinizmo poveikis politinei minčiai
5 (100%) 1 vote

Liuteronizmo ir kalvinizmo poveikis politinei minčiai

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………….3

1. REFORMACIJA EUROPOJE……………………………………………………………………..4

1.1 Reformacijos pirmtakai………………………………………………………….6

1.2 Nuosaikieji ir radikalieji reformatai…………………………………………7

2. NUOSAIKUSIS REFORMATORIUS M. LIUTERIS……………………………………7

3. REFORMATAS J. KALVINAS…………………………………………………………………9

4. M. LIUTERIO IR J. KALVINO IDĖJŲ PALYGINIMAS…………………………….11

IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………..13

NAUDOTA LITERATŪRA…………………………………………………………………………15

ĮVADAS

Visi mąstytojai ir valstybės teoretikai sutaria, kad valstybė būtina žmonių bendrabūviui. Labai ryškūs ir svarbias praktines pasekmes sukeliantys nesutarimai pasireiškia vien pradėjus kalbėti apie valstybės atsiradimą. Jau čia yra gausybė teorijų.

Pirmiausia reikėtų paminėti graikus: Platonas manė, kad valstybės prigimtis pagrįsta žmogaus socialine prigimtimi. Žmogus socialus todėl, kad vienas pats yra netobulas ir jam reikalinga valstybė. Todėl visi, net ypatingi žmonės, yra priklausomi nuo valstybės ir tik valstybėje kaip žmonės gali tapti tobuli. Taip Platonas išveda tezę, kad valstybė absoliučiai viršija individą. Taigi čia valstybė užgožia viską, drauge ir individą, tapdama jo formuotoja ir išganytoja.

Biblijos požiūris yra kitoks. Pagal jį žmogus ir be valstybės yra Dievo atvaizdas. Žmogus nors ir sukurtas bendruomenei, tačiau jos jam nereikia, kad taptų visavertis ir tobulas. Valstybė yra Dievo įkurta institucija tam, kad padarytų įmanomą ir reguliuotų žmonių bendrabūvį. Ji yra Dievo, o ne žmonių struktūra. Tačiau teologai nesutaria, kurioje Biblijos vietoje pradedama kalbėti apie valstybę. Liuteronai sako, kad ten, kur aprašomas mirties bausmės už sunkius nusikaltimus įvedimas. Anot jų, tokius įstatymus vykdyti tegali tik valstybės valdžia. Reformatai valstybės užuomazgą įžvelgia anksčiau, įstatyme, liepiančiame žmonėms valdyti žemę.

XV ir XVI amžiuose Europoje prasidėjusi feodalizmo krizė palietė ir Katalikų bažnyčią. Renesanso epochoje pakito religijos samprata, atsirado susidomėjimas graikiškais ir hebrajiškais krikščionybės šaltinių tekstais. Nei vargstantys ordinai, nei susirinkimų judėjimai, nei kosmetinių reformų bandymai iš esmės negalėjo išspręsti Romos katalikų bažnyčios problemų. Reikėjo gilaus ir visapusiško bažnyčios struktūros perkeitimo – pirmiausia tikėjimo tiesų mokyme. Maža to, kad Romos katalikų bažnyčios praktikoje susikaupė daugybė nebiblinių dalykų – maldos už mirusius, Marijos, šventųjų, angelų, paveikslų, skulptūrų garbinimas ir pan. Katalikų bažnyčia turėjo iškraipymų ir tikėjimo tiesose. Katalikai tikėjo skaistykla – ypatinga vieta, kur laikosi tikintieji, dar nenusipelnę pragaro kančių, tačiau ir neužsidirbę, kad galėtų tiesiai žengti į rojų. Skaistykla buvo laikoma laikino sielų “sulaikymo” vieta po nuodėmių, kurios buvo padarytos esant gyviems išpirkimo, – tik “palaikytos” skaistykloje sielos įleidžiamos į rojų.

Toks požiūris liudijo, kad žmogus privalo užsidirbti išgelbėjimą gerais darbais. Pagal tai, kad Dievas priima sprendimą apie žmogaus sielos pomirtinę dalią, suvesdamas jo gerus darbus ir nuodėmes. Su tokiu požiūriu siejasi ir dar vienas originalus katalikų bažnyčios mokymas – apie ypatingus šventųjų nuopelnus.

Kalba ėjo apie tai, kad šventieji (t.y. žmonės, nusipelnė ypatingos pagarbos danguje labai jau švento ir teisaus gyvenimo žemėje dėka) turi taip vadinama gerų darbų “likutį”, kuriuo gali “padengti” nusidėjelių nuodėmes. Šiuo “pertekliumi” ir disponavo bažnyčia popiežiaus asmenyje. Iš čia ir kilo prekyba indulgencijomis.

Buvo daugybė ir kitų paklydimų ir piktnaudžiavimų. Rimtą išūkį popiežiaus bažnyčiai ir jos piktnaudžiavimams paskelbė tie, kurie nusprendė grižti prie tikėjimo tiesų ir moralinių Naujojo Testamento idealų.

Reformacija – didesnėje Europos dalyje XVI a. vykęs visuomeninis, politinis, ideologinis judėjimas dėl religijos atsinaujinimo ir viešpataujančios katalikų bažnyčios pertvarkymo. Šio judėjimo tikslai – ištaisyti “oficialiąją katalikų doktriną”, pertvarkyti bažnytinę organizaciją ir bažnyčios santykius su valstybe.

1.REFORMACIJA EUROPOJE

XIII-XIV a. Europoje kuriantis savarankiškoms nacionalinėms valstybėms, stiprėjo opozicija pretenzijoms į pasaulietinį viešpatavimą.

XVI a. Reformacija gerokai susiaurino įtaką krikščioniškojo pasaulio, sumenkino Bažnyčios autoritetą. Kontrreformacija nebeįstengė visai likviduoti Reformacijos padarinių itin sustiprėjusių šviečiamajame amžiuje. XVI amžiuje katalikų bažnyčia išgyveno sunkų laikotarpį. Europos monarchai stiprino savo valdžią ir visais būdais stengėsi apriboti popiežių įtaką. Popiežiaus ir pasaulietinių valdovų kova privedė Bažnyčią prie Didžiojo skilimo
laikotarpio (1378 – 1417 m.), kai vienu metu katalikiškąjį pasaulį valdė 2 ar net 3 popiežiai. Bažnyčia pergyveno ir vidinį nuosmukį – jos žemių valdos, turtai, dvasininkijos gyvenimo būdas kėlė tikinčiųjų pasipiktinimą. Renesanso ir humanizmo idėjų veikiami protai griežtai pasisakė už Bažnyčios radikalų pertvarkymą.

“Teokratinė bažnyčia pasidarė svarbiausiu reformacinio sąjūdžio puolimo objektu dėl savo išsigimimo ir piktnaudžiavimo religija, dėl religijos pavertimo politikos bei ekonominių interesų įrankiu, dėl nutolimo nuo “krikščioniškų tiesų”, kaip atrodė jos ištikimiems dvasininkams ir tikinčiųjų apačioms. Bažnyčios hierarchijos viešpatavimas daugelyje gyvenimo sričių, jos turtai, indulgencijos, simonija, nepotizmas, investitūra, amoralizmas skaudžiai palietė daugelio socialinių sluoksnių ekonominius, politinius, intelektualinius ir moralinius interesus, skatino opoziciją”

Refomacijos tėvynė – XVI a. Vokietija. Vokietija buvo politiniu atžvilgiu susiskaldžiusi šalis. Imperatoriaus valdžą mėgino sustiprinti Maksimilianas I Habsburgas, bet nesėkmingai, o Karolis V ją dar labiau susilpnino. To pasekoje privilegijuotą padėtį įgijo Katalikų Bažnyčia. Visi Vokietijos visuomenės sluoksniai nepalankiai žiūrėjo į dvasininkiją. Anabaptistai reikalavo atsisakyti šventųjų paveikslų ir apeigų, pripažino tik suaugusiųjų krikštą. Tomas Miunceris – valstiečių atstovas, ragino kurti Dievo karalystę žemėje, kurioje visi būtų lygūs. Svarbiausias tikėjimo šaltinis – žmogaus protas. 1525 m. Vokietijoje prasidėjo valstiečių karas, bet sukilimas numalšintas, o Miunceris nužudytas.

Skandinavijos kraštuose reformaciją vykdė karaliaus valdžia.

Palankiausios sąlygos plisti reformacijai – Šveicarijoje. Ją sudarė 13 pilnateisių kantonų, kurių padėtis buvo skirtinga. Šveicarijos konfederacijoje nebuvo nuolatinių centrinės valdžios organų, bendrų pinigų bei armijos. Nauja religija vertinta kaip galimybė suduoti smūgį vietiniams bažnytiniams ir pasaulietiniams feodalams. Šveicarijos reformacijos vadas Ulrichas Cvinglis atsisakė katalikiškų apeigų, padarė Bažnyčią labiau demokratišką.

Šveicarija (Ženeva) – kalvinizmo centras. Jonas Kalvinas nutolo nuo katalikybės. Skatintas pasidavimas likimui. Turtuoliai – Dievo išrinktieji, sąžiningai uždirbtas turtas – Dievo malonės apraiška, didžiausia dorybė – taupumas. Svarbiausią vietą per pamaldas užėmė Biblijos skaitymas., aiškinimas, psalmių giedojimas. Panaikinta bažnytinė hierarchija. Bendruomenėms vadovavo pamokslininkai ir iš pasauliečių renkami seniūnai (presbiteriai). Bažnytinių bendruomenių atstovai rinkdavosi į suvažiavimus – sinodus. Kalvinas Ženevoje įkūrė protestantų dvasinę akademiją. Ženeva imta vadinti protestantų Roma.

1534 m. Anglijos karaliui Henrikui VIII reikalaujant parlamentas priėmė aktą, kuris skelbė, kad Bažnyčia nepriklauso nuo popiežiaus ir jai vadovauja karalius. Henrikas VIII uždarė vienuolynus, konfiskavo jų turtus ir žemes. Anglikonų bažnyčia pasidarė valstybinė. Bažnyčios galva – karalius, bet jis neturėjo teisės skelbti Dievo žodžio ir teikti sakramentų. Šventasis raštas – vienintelis tikėjimo šaltinis. Atsisakyta indulgencijų pardavinėjimo, paveikslų ir relikvijų garbinimo, tačiau išlaikyta katalikiška liturgija ir kitos apeigos. Išliko bažnyčios hierarchija, mokesčiai bažnyčiai. Kitaminčiai, kalvinistai persekioti, jie vadinti puritonais.

Prancūzijoje kalvinai vadinti hugenotais. Politiniais sumetimais juos rėmė aristokratai. Po pilietinių karų 1598 m. Prancūzijos karalius Henrikas IV pasirašė Nanto ediktą, kuriuo hugenotai gavo tikėjimo laisvę. Kai Liudvikas XIV panaikino Nanto ediktą, prasidėjo hugenotų persekiojimas.

Reformacijos idėjos ypač įsigalėjo Nyderlanduose. Tarp bajorų – liuteronybė ir kalvinizmas, tarp miestiečių ir pasiturinčių valstiečių – kalvinizmas, miestų plebėjų – anabaptizmas. Nuo XVI a. įsigalėjo kalvinizmas, jis buvo pirmosios Europoje revoliucijos ideologinis pagrindas. Po revoliucijos Nyderlandų šiaurėje kalvinizmas virto oficialia religija.

Katalikų bažnyčia pradėjo kontrreformaciją – kovą su reformacija.Tridento bažnyčios susitikimas protestantus paskelbė eretikais, aukščiausiu autoritetu paliktas popiežius, stengtąsi dvasininkus šviesti. Pradėti sudarinėti uždraustų knygų sąrašai. Ignas Lojola 1540 m. įkūrė Jėzuitų ordiną, kuris visomis išgalėmis siekė sustiprinti katalikybę.

Reformacija padėjo įsigalėti nacionalinėms kalboms bažnyčioje.

1.1 Reformacijos pirmtakai

Jonas Viklifas (apie 1329-1384) – pasisakė už tai, kad bažnyčiai būtų apribotos turtinės teisės. Jis rėmė valdžios teisę konfiskuoti korumpuotos dvasininkijos turtą. Jis teigė, kad dideli turtai morališkai griauna bažnyčią. Beje, Biblija Viklifui buvo vienintelis ir neginčijamas autoritetas. Jo nuomonė Raštas turi būti prieinamas ir žinomas visiems gimtąja kalba. Popiežiaus asmenyje jis matė žmonių nuostatas. Kritikavo jis ir kitas nebiblines katalikų mokymo doktrinas. Savo gyvenimo pabaigoje Viklifas teigė, kad dvasininkas yra kiekvienas krikščionis, todėl jiems nereikia kunigo kaip tarpininko tarp Dievo ir žmonių. Viklifą rėmė karalius ir įtakingi Anglijos žmonės,
todėl, jam esant gyvam, popiežiui nepavyko su juo susidoroti. Tačiau jo palaikai po Konstancos susirinkimo, vykusio 1428 m. nutarimu, buvo iškasti iš žemės ir sudeginti.

Janas Husas (1374-1415) ir husitai. Jis protestavo prieš prekybą bažnytinėmis pareigybėmis ir griežtai pasisakydavo prieš prekybą indulgencijomis. Kadangi prekyba indulgencijomis buvo svarbus pajamų šaltinis popiežiaus iždui, pastarojo reakcija buvo labai griežta. 1415 m. Husas, savo valia pasirodęs Konstancos susirinkime, buvo apkaltintas erezija ir, nesutikęs atsisakyti savų įsitikinimų, buvo sudegintas. Tačiau Huso pasekėjai tesė jo darbą: Husitų karas vyko iki 1434 m. Karo rezultatas – dalinė religinė laisvė ir katalikų įtakos sumažėjimas Čekijoje. XV a. viduryje principingesni husitai įkūrė Bohemijos brolių judėjimą, kuris veliau suartėjo su valdiečiais.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1575 žodžiai iš 5166 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.