Lizingas
5 (100%) 1 vote

Lizingas

TURINYS

ĮVADAS 2

1. TEORINIAI SPRENDIMAI 2

1.1. LIZINGO SAMPRATA, PAGRINDINĖS CHARAKTERISTIKOS 2

1.2. PADĖTIS PASAULINĖJE LIZINGO RINKOJE 3

1.2.1 Lizingo atsiradimo istorija 3

1.2.2. Lizingo ypatybės atskirose šalyse 4

1.3. LIZINGO RŪŠYS 5

1.3.1. Finansinis lizingas 7

1.3.2. Operatyvinis lizingas 7

1.3.3. Grąžintinas lizingas 8

1.4. LIZINGO PROCEDŪROS ORGANIZAVIMO ETAPAI, SANDĖRIO RIZIKA 8

1.5. LIZINGO ĮMOKŲ SKAIČIAVIMO METODIKA 9

1.6. LIZINGO PATRAUKLUMAS 10

1.6.1. Lizingo privalumai nuomininkui 10

1.6.2. Lizingo privalumai nuomotojui 10

1.6.3. Lizingo privalumai lizingo objekto tiekėjui (gamintojui) 11

1.6.4. Lizingo trūkumai 11

1.7. LIZINGO POTENCIALIOSIOS NAUDOS ĮVERTINIMO METODAI 11

1.7.1. Lizingo potencialiosios naudos nuomotojui įvertinimo metodai………………………………………………………12

1.7.1.1. Vidinio pelningumo IRR metodas………………………………………………………………………………………..12

1.7.1.2. Dualios pelningumo normos DRR metodas……………………………………………………………………………13

1.8. IŠVADOS……………………………………………………………………………………………………………….13

2. TYRIMAI IR JŲ REZULTATAI 13

2.1. LIZINGO RINKOS LIETUVOJE ANALIZĖ 13

2.2. ALTERNATYVIŲ FINANSAVIMO ŠALTINIŲ LIETUVOJE ĮVERTINIMAS 14

IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS 18

LITERATŪROS SĄRAŠAS 20

ĮVADAS

Šiandieninės Lietuvos ekonominėmis sąlygomis daugelis įmonių sprendžia finansines problemas, kylančias dėl pinigų stokos. Plečiant įmonės veiklą, vadovams reikia rinktis iš kokių šaltinių finansuoti naujus projektus. Teoriškai jie turi tris alternatyvias finansavimo galimybes: naudoti įmonės uždirbtą pelną; didinti įmonės įstatinį kapitalą išleidžiant naujas akcijas ir skolintis. Neišsivysčiusioje Lietuvos kapitalo rinkoje dažnai nėra didelio išorinių kapitalo kaupimo šaltinių pasirinkimo. Jei vidinių įmonės išteklių nepakanka, o savininkai nelinkę arba nepajėgūs didinti akcinio kapitalo, tai paprastai tenka imti paskolą iš banko. Tačiau paskutiniu metu įvykę bankų bankrotai ir didelės bankų paskolų palūkanos formuoja neigiamą vadovų nuostatą skolinimuisi.

Kaip alternatyvos bankinėms paskoloms, išsivysčiusiose Vakarų Europos šalyse ypač paplitusios tokios finansavimo rūšys kaip lizingas ir faktoringas. Lietuvoje lizingo operacijos – sąlyginai nauja ir įdomi finansavimo rūšis, kurios naudojimo ypatumai daugeliui nėra žinomi. Todėl ir pasirinkau tokią darbo temą. Šiame darbe stengsiuos pateikti kuo daugiau informacijos apie lizingo naudojimą tarptautinėje ir vidaus rinkoje, išryškindamas lizingo privalumus, jų naudingumą komerciniuose santykiuose, kompetentingų specialistų nuomonę apie šio alternatyvaus finansavimo šaltinio ateitį, metodus naudojamus pasirenkant alternatyvius finansavimo šaltinius, jų pritaikymo galimybes Lietuvoje.

1. TEORINIAI SPRENDIMAI

1.1. Lizingo samprata, pagrindinės charakteristikos

Lizingas – tai netradicinė finansavimo sistema, jungianti ilgalaikės nuomos ir kreditavimo elementus. Jo esmė yra ilgalaikė nuoma, kurią įmonei – lizingo gavėjai – suteikia bankas, lizingo objektą gaminanti įmonė ar lizingo kompanija, vadinama lizingo davėju. Sudaręs su lizingo gavėju lizingo sutartį, lizingo davėjas perka įrengimą, mašinas, kitą nekilnojamąjį turtą ir išnuomoja lizingo gavėjui už tam tikrą mokėjimų sumą, kurią šis moka per visą sutarties laiką.

Ekonominiu požiūriu lizingas – tai ilgalaikis prekinės formos kreditas, kai išnuomotos priemonės savininkas už suteiktą daiktinę paskolą gauna palūkanas.

Lizingas paplitęs išsivysčiusiose Vakarų šalyse ir yra vienas iš labiausiai paplitusių mechanizmų, naudojamų šalies finansų rinkoje, nes suteikia naujų galimybių ir privalumų tiek lizingo davėjui, tiek lizingo gavėjui.

Lizingo objektas ir subjektas. Lizingo objektu gali būti įvairios paskirties kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas: pastatai, žemės sklypas, pramoniniai ir kiti įrengimai, kompiuterinė ir informacinė technika, orgtechnika, parduotuvių įranga ir apipavidalinimas, žemės ūkio mašinos, automobiliai, sunkvežimiai, lėktuvai ir t.t.

Lizingo objektas išnuomojamas skirtingam laikotarpiui. Nuoma gali būti:

– trumpalaikė (iki vienerių metų);

– vidutinė (nuo vienerių iki trejų metų);

– ilgalaikė (daugiau nei treji metai).

Per visą nuomos laikotarpį nuosavybės teisę į nuomos objektą išlaiko lizingo davėjas.

Lizingo subjektas. Klasikiniam lizingui būdinga trišalė sutartis, t.y. kai sandoryje dalyvauja trys šalys – lizingo davėjas nuomotojas, lizingo gavėjas nuomininkas ir objekto gamintojas tiekėjas.

Svarbiausias vaidmuo lizingo operacijoje tenka nuomotojui lizingo davėjui. Sudaręs su lizingo gavėju lizingo sutartį, lizingo davėjas nuperka įrangą, mašinas, pastatus ar kitą materialųjį turtą ir, įrašęs juos į savo balansą, išnuomoja lizingo gavėjui už tam tikrą mokestį. Nuomotojas lizingo objektą perka savo lėšomis arba šiam tikslui gauna banko paskolą. Taigi lizingo davėjas savotiškai finansuoja lizingo objekto vartotoją.

Lizingo davėju gali būti:

• komerciniai bankai ir jų filialai, kurių nuostatuose numatyta lizingo veikla;

• finansinės
lizingo kompanijos, sukurtos specialiai lizingo operacijoms vykdyti. Jos gali veikti kaip banko padalinys;

• specializuotosios lizingo kompanijos, kurios be finansinių paslaugų teikia ir kitokio pobūdžio paslaugas: prižiūri ir remontuoja išnuomotą turtą, konsultuoja turto eksploatavimo klausimais, rūpinasi susidėvėjusių detalių keitimu, teikia juridines konsultacijas lizingo sutarčių rengimo klausimais ir t.t.

• specializuotosios lizingo kompanijos dažniausiai palaiko tiesioginius ryšius su tam tikros įrangos gamintojais arba jų atstovais;

• firmos, kurioms lizingo veikla nėra pagrindinis verslas, tačiau įstatuose ši veikla numatyta.

Paprastai tokios firmos turi finansinių išteklių ir pajėgumų nesudėtingoms lizingo operacijoms finansuoti.

Antrasis lizingo sandorio dalyvis yra lizingo objekto nuomininkas lizingo gavėjas. Nuomininku gali būti bet kuris ūkinis subjektas, nepriklausomai nuo jo nuosavybės tipo: akcinė bendrovė ar uždara akcinė bendrovė, individuali įmonė ar valstybinė įmonė.

Trečiasis lizingo operacijos dalyvis yra lizingo objekto pardavėjas tiekėjas, turintis juridinio asmens statusą: gamybinė įmonė, tiekimo-realizavimo organizacija, prekybos firma ir t.t.

Priklausomai nuo lizingo sandorio dydžio ir kitų sąlygų, lizingo operacijos dalyvių skaičius gali būti didesnis. Be jau išvardytų trijų šalių, lizingo operacijose gali dalyvauti brokerinės lizingo firmos. Jos tiesiogiai nevykdo objekto finansavimo, bet atlieka tarpininko funkcijas tarp tiekėjo, nuomotojo ir nuomininko lizingo procedūros metu. Pvz., užsienio šalyse pasirašant stambias milijonines lizingo sutartis dalyvauja nuo 5 iki 7 šalių: finansinės organizacijos, brokerinės firmos, transporto kompanijos ir kt. Lizingo susitarime gali dalyvauti dvi šalys. Tuo atveju objekto tiekėjas ir nuomotojas yra vienas ir tas pats juridinis asmuo. Įmonė gamintoja, jos filialai arba dukterinės firmos rengia lizingo projektus ir juos realizuoja lizingo rinkoje.

1.2. Padėtis pasaulinėje lizingo rinkoje

1.2.1 Lizingo atsiradimo istorija

Laikoma, jog visi ekonominiai teisiniai santykiai, susiję su lizingu, priklauso šiuolaikiniams ūkiniams santykiams. Tačiau taip iš tikrųjų nėra. Dokumentai liudija, jog nuoma žmonijai žinoma nuo senų laikų.

Išperkamosios nuomos sutarties ištakos siekia net Aristotelio laikus. Būtent Aristotelis teigė, kad “turto esmė yra jo naudojime, o ne teisėje į jį”. Kitaip sakant, tam kad gautum kažkokį tai pelną nebūtina turėti turto, pakanka tik teisės juo naudotis ir iš to gauti pajamas.

Nuomos sutartys buvo paplitusios IV a. pr.Kr. tokios sutartys buvo sudaromos Senovės Šumero valstybėje. Uro mieste rastos molinės lentelės liudija apie žemės ūkio įrankių, žemės, vandens šaltinių, buivolų ir kitų gyvūnų nuomą. Šios 1984m. rastos molinės lentelės pasakoja apie šventikus – nuomotojus, sudarinėjusius sutartis su vietiniais fermeriais. Tačiau senieji Šumero valstybės dokumentai nenurodo konkrečios lizingo atsiradimo datos ir tai nereiškia, jog tokios nuomos sutartys nebuvo sudarinėjamos anksčiau.

Anglų istorikas T.Clark, nagrinėjęs Hamurabio įstatymus, priimtus apie 1775-1750 m. pr. Kr., rado keletą straipsnių, kuriuose labai smulkmeniškai bei įvairiapusiškai išnagrinėti nuomos bei nuomos mokesčių variantai, turto užstato aplinkybės.

Kitos Senovės civilizacijos, įskaitant graikus, romėnus, egiptiečius, laikė nuomą patraukliu, prieinamu ir kartais netgi vieninteliu būdu įsigyti žemės, įrankių bei naminių gyvulių.

Kaip rodo istoriniai šaltiniai nuomojami buvo ne tik žemės darbų įrankiai, tačiau ir karinė technika.

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose lizingo operacija paminėta 1066 metais, kai Vilhelmas Užkariautojas išsinuomavo iš Normandijos pirklių laivų Britanijos salų puolimui. Ši operacija nebuvo pamiršta, ir praėjus dviems amžiams, sudaryta pirmoji oficiali lizingo sutartis – kryžiuočiai, ruošdamiesi eiliniam kryžiaus žygiui, šiuo būdu įsigijo karo amunicijos.

XX a. vystantis pramonei Anglijoje, išaugo lizinguojamų prekių skaičius. Didžiausias vaidmuo čia teko sparčiai besivystančiai geležinkelio bei anglies kasybos pramonei.

Pirmoji specializuota lizingo bendrovė Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo įkurta 1952 metais “United States Leasing Corporation” (įkūrėjas – Henry Shonfeld). 1960-ųjų metų pabaigoje JAV lizingo operacijų apyvarta jau buvo vienas milijardas dolerių. Nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos lizingas ėmė plisti ir Europoje. Štai 1979 metais įregistruota per 50 mlrd. JAV dolerių vertės lizingo operacijų.

Pasaulyje daugiausia lizingo būdu parduodami lengvieji automobiliai (38,8 proc.), pramonės įrengimai (24,3 proc.), kompiuteriai ir orgtechnika (13,9 proc.), krovininiai automobiliai (13,8 proc.), lėktuvai, vagonai, laivai (4,2 proc.). Automobiliai ir kitų transporto priemonių lizingas Lietuvoje taip pat laikomas itin perspektyviu rinkos segmentu.

Didžiausia dalis lizingo operacijų tenka trims žemynams: Š.Amerikai, Azijai, ir Europai, kuriose 1994 metais lizingo operacijos sudarė 93,9 proc. pasaulinės lizingo apyvartos. 1989 metais šių žemynų apyvarta sudarė 95,9 proc. pasaulinės rinkos. Iki 1993 metų pagal lizingo operacijų apyvartą pirmavo Š.Amerika, antra – Europa, trečia – Azija. 1993 metai pasižymėjo
kad antrą vietą užėmė Azija, nustumdama į trečią Europą. Šis įvykis susijęs su stipria ekonomine krize, apėmusia Europą 1991 metų pabaigoje, ir audringu lizingo vystymusi tokiose Azijos šalyse, kaip Pietų Korėja, Hong-Kongas, Indonezija.

1.2.2. Lizingo ypatybės atskirose šalyse

a) JAV

JAV tenka apie puse visos pasaulinės lizingo apyvartos. 1986m. JAV įrangos parduota išperkamosios nuomos būdu už 85 mlrd.USD.

Viena iš pagrindinių greito lizingo vystymosi JAV priežasčių – mokesčių lengvatos: pagreitinta amortizacija ir mokesčių lengvata investicijoms. Pavyzdžiui, perkant įrangos už 100.000,-USD, investicijų lengvata – 10 proc. Tačiau tokios nuolaidos galioja tik tada, kai sutartis atitinka nuomai keliamus reikalavimus:

– lizingo sutarties trukmė ne mažiau 30 metų;

– lizingo sutarties pratęsimas galimas, įvertinus įrenginio rinkos kainą;

– nepirkti įrenginio mažiau už protingą kainą, pvz., 1 USD;

– lizingo kompanija neprivalo peržiūrėti mokėjimų grafiko.

Iki 1977 metų firmos galėjo įsigyti įrengimų išperkamosios nuomos būdu, nerodydamos jų savo balansuose. Todėl įmonės, turinčios jau nemažus finansinius įsipareigojimus, galėjo įsigyti įrangos, nerodydamos išaugusios įsiskolinimų sumos. Tokiu būdu tikroji skola buvo slepiama nuo investuotojų ir kreditorių. 1976 metais priimtas įstatymas, kuriame buvo keletas punktų:

– nuosavybės teisė pasibaigus sutarčiai pereina nuomininkui;

– lizingo sutartis suteikia galimybę jai pasibaigus nupirkti turtą pigiau rinkos vertės;

– sutarties trukmė daugiau arba lygi 75 proc. turto naudingo naudojimo laiko.

Paskutiniu metu išaugo grįžtamojo lizingo (naftos tankeriai, geležinkelio konteineriai, kompiuteriai, lėktuvai), operatyvinio lizingo (transporto priemonės, spausdinimo įrenginiai) reikšmė.

b) Didžioji Britanija

Įvedus kai kurių mokesčių lengvatų, Didžiojoje Britanijoje lizingas sparčiau ėmė vystytis tik po 1970 metų. Kompanijos iš apmokestinamų pajamų galėjo 100 proc. nurašyti investicijas. Kompanijos šiomis mokesčių lengvatomis galėjo pasinaudoti tik ataskaitinių metų pabaigoje. Todėl jei įmonė investavo metų pradžioje, ji turėjo kurį laiką laukti naudos iš šios mokesčių lengvatos. Tačiau jei ji parduodavo įrengimus lizingo kompanijai ir po to jį iš pastarosios nuomodavosi (su sąlyga, kad lizingo įmonei finansiniai metai baigiasi anksčiau), tai nauda iš mokesčių lengvatų pasinaudodavo greičiau. Lizingo įmonės stengėsi kurti savo filialus su skirtingomis finansinių metų pasibaigimo datomis. Investicijų mokesčių lengvata neatlygintina, tačiau atgal ji sugrįžta per mokesčių mokėjimus. Vėliau mokesčiai buvo mažinami pamažu, tačiau tai ne iš karto atsiliepė lizingo vystymuisi.

c) Švedija

Švedijoje lizingas atsirado 60-ųjų metų pradžioje. Paprastai šiomis operacijomis naudojosi smulkios ir vidutinės įmonės. Bankai reikalavo tam tikrų įsipareigojimų. Iš pradžių buvo sudaromos sutartys, pagal kurias prekės tiekėjas įsipareigodavo atpirkti prekę, jei klientas neįvykdydavo savo įsipareigojimų lizingo kompanijai. Augant konkurencijai tarp lizingo kompanijų, šis pardavėjo įsipareigojimas sutartyse sutinkamas vis rečiau ir rečiau. Vidutinė sutarties trukmė paprastai trunka 3-5 metus, išskirtiniais atvejais iki 9 metų.

d) Italija

Pirma lizingo kompanija Italijoje susikūrė 1963 metais. Šiuo metu Italijos lizingo asociacija vienija 50 kompanijų. Stambiausia italų lizingo kompanija “Lokafit” lizinguoja žemės ūkio mašinas, darbo įrengimus, ofiso įrangą, kompiuterius, nekilnojamą turtą, transporto priemones. Šios įmonės steigėja “Bank Nasional de Lavoro”, įkūrusi firmas Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV, Kinijoje, Ispanijoje.

Užsienio šalių praktika rodo, kad 75 proc. lėšų lizingo sandoriui finansuoti specializuotos lizingo kompanijos gauna iš komercinių bankų kreditų forma ir tik 25 proc. sudaro kompanijos nuosavos lėšos. Banko ir specializuotos lizingo kompanijos tarpusavio santykiai grindžiami ilgalaikiu bendradarbiavimu ir tarpusavio pasitikėjimu. Už kreditą lizingo kompanija moka bankui palūkanas. Palūkanos yra įtraukiamos į lizingo gavėjo nuomos mokėjimų sumą. Palūkanų mokėjimo terminai paprastai sutampa su lizingo gavėjo nuomos mokėjimų terminais.

Komerciniai bankai suteikia specializuotai lizingo kompanijai dviejų rūšių kreditus:

– garantinį kreditą konkrečiai lizingo operacijai finansuoti, kiekvieną kartą ištyrus kliento mokumą;

– kreditą įprastine tvarka, kaip eiliniam kreditoriui.

Labai dažnai pats komercinis bankas arba dukterinė banko įmonė tiesiogiai dalyvauja lizingo versle ir yra lizingo davėjas. Spaudos šaltiniai teigia, kad Europoje maždaug keturios iš penkių lizingo kompanijų yra dukterinės bankų įmonės. Gamybinių priemonių bankas įsigyja už savo nuosavas lėšas: įstatinį kapitalą (išskyrus lėšas, įdėtas į kitų bankų ar įmonių akcijas, pajus bei įšaldytas lėšas), rezervo ir kitus fondus, sukauptus pelno sąskaita, nepaskirstytą pelną ir iš šalies pritrauktas lėšas.

Lizingo operacijos garantuoja bankui kur kas mažesnę riziką nei įprastinis kreditavimas.

Apibendrinant apžvelgtas šalis, matome, jog:

– lizingo operacijomis pagrinde užsiima ne bankai, o jų specializuotos įmonės;

– lizingo operacijos stiprina
sektorių, sukurdamos sąlygas strategiškai svarbių šakų vystymuisi, stimuliuoja kapitalo atėjimą į gamybinę sferą;

– tam tikrų mokesčių lengvatų įvedimas skatina lizingo operacijų vystymąsi.

1.3. Lizingo rūšys

Vakarų šalyse naudojamų lizingo formų įvairovė priklauso nuo įvairių požymių: sandorio dalyvių sudėties, nuomojamojo turto rūšies, turto amortizacijos sąlygų, išnuomotųjų priemonių priežiūros, sutarties dalyvių geografinės padėties, lizingo mokėjimų formos ir kt.

Suklasifikavus šiuos požymius, galima išskirti įvairias lizingo rūšis (žr.5 pav.).

Pagal sandoryje dalyvaujančių dalyvių sudėtį būtų galima skirti:

– tiesioginį lizingą;

– netiesioginį lizingą.

Tiesioginio lizingo operacijoje įmonė gamintoja (tiekėjas), sudariusi lizingo sutartį, perduoda įrengimą ar kitą turtą vartotojui, kuris naudojasi šiuo įrengimu ir moka sutartyje numatytus mokesčius.

Netiesioginis lizingas – kai lizingo operacijos vykdomos per tarpininką: lizingo kompaniją, banką ar draudimo firmą. Finansinė institucija perka gamybos priemonę ir už tam tikrą mokėjimų sumą suteikia teisę vartotojui naudotis šia gamybos priemone. Tradicinis netiesioginis lizingas – kai lizingo operacijoje gali dalyvauti vienas tarpininkas. Sudėtingame ir stambiame sandoryje gali dalyvauti keli tarpininkai.

Pagal nuomojamojo turto rūšį galima skirti:

• kilnojamojo turto lizingas;

• nekilnojamojo turto lizingas.

Kilnojamojo turto lizingas dar vadinamas mašininiu-techniniu lizingu.

Pagal nuomojamojo materialinio turto amortizacijos (susidėvėjimo) sąlygas ir dydį būtų galima išskirti visiškos ir dalinės amortizacijos lizingą. Visiškos amortizacijos lizingas – kai per visą lizingo sandorio laikotarpį vartotojas numatytais mokėjimais padengia visą nuomojamojo turto vertę. Dalinės amortizacijos lizingas – kai per visą lizingo sandorio laikotarpį padengiama tik dalis nuomojamojo turto vertės.

Pagal materialinio turto visiškos ir dalinės amortizacijos požymius skiriami du pagrindiniai lizingo tipai: finansinis ir operatyvinis.

Pagal išnuomotojo materialinio turto priežiūros sąlygas galima skirti grynąjį lizingą, lizingą su visiška ir daline priežiūra. Grynojo lizingo atveju išsinuomotą turtą prižiūri pats vartotojas – lizingo gavėjas. Jis atsako už įrengimo derinimą, remontą ir optimaliai efektyvų jo naudojimą. Lizingo su visiška priežiūra atveju išnuomotąjį turtą prižiūri nuomotojas lizingo davėjas. Nuomotojo priežiūros išlaidos įtraukiamos į lizingo mokėjimus pagal lizingo sutartį. Vakarų šalyse stambios ir finansiškai stiprios lizingo kompanijos, rengdamos lizingo sutartį, su klientu gali numatyti visišką nuomojamojo įrengimo priežiūrą kartu su papildomomis paslaugomis. Tokiu atveju lizingo kompanija ne tik prižiūri, remontuoja, draudžia įrengimą, bet ir aprūpina žaliavomis, medžiagomis, rengia kvalifikuotus kadrus, reklamuoja šiuo įrengimu pagamintą produkciją ir vykdo kitas marketingo funkcijas. Tai viena iš brangiausių lizingo rūšių.

Pagal lizingo sandoryje dalyvaujančių šalių geografinę padėtį (aptarnaujamos rinkos sektorius) galima būtų skirti vidaus ir išorės (tarptautinis) lizingas. Sudarius vidaus lizingo sutartį, visi sandorio dalyviai atstovauja tai pačiai valstybei. Sudarius išorės (tarptautinio) lizingo sutartį, bent vienas sandorio dalyvis yra kitos valstybės atstovas. Tarptautine lizingo sutartimi laikoma ir tokia sutartis, kai visos šalys atstovauja tai pačiai valstybei, tačiau bent viena iš jų turi bendrą kapitalą su užsieniu, tai yra bendra su užsienio kapitalu įmonė. Išorės lizingas savo ruožtu gali būti importo ir eksporto. Eksporto lizingo atveju užsienio valstybės partneris yra lizingo gavėjas; importo lizinge jis finansuoja sandorį ir yra laikomas lizingo davėju arba nuomotoju.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2704 žodžiai iš 8732 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.