Lizingas2
5 (100%) 1 vote

Lizingas2



Darbe tiriamas lizingas kaip alternatyvus finansavimo šaltinis. Ši darbo tema pasirinkta neatsitiktinai. Šiandieninės ekonominėmis sąlygomis daugelis įmonių sprendžia finansines problemas, kylančias dėl pinigų stokos. Plečiant įmonės veiklą, vadovams reikia rinktis iš kokių šaltinių finansuoti naujus projektus. Neišsivysčiusiose užsienio šalių kapitalo rinkose dažnai nėra didelio išorinių kapitalo kaupimo šaltinių pasirinkimo. Kaip alternatyva bankinėms paskoloms, išsivysčiusiose Vakarų Europos šalyse ypač paplitusi tokia finansavimo rūšis kaip lizingas.

Teorinėje dalyje kalbama apie pagrindines lizingo charakteristikas, rūšis, taikymo principus, su lizingo veikla susijusią riziką, lizingo teikiamus privalumus bei trūkumus sutarties šalims. Taip pat apžvelgiamos lizingo rinkos kai kuriose Vakarų Europos šalyse, JAV ir kt.

Darbo tikslas – giliau susipažinti su lizingu, pagrindinį dėmesį skiriant jo įvertinimui. Įvertinimo metodus pritaikyti praktiškai.

Pagrindinė išvada: lizingas gali būti alternatyva banko paskolai.

Lizingo samprata, pagrindinės charakteristikos

Lizingas – tai netradicinė finansavimo sistema, jungianti ilgalaikės nuomos ir kreditavimo elementus. Jo esmė yra ilgalaikė nuoma, kurią įmonei – lizingo gavėjai – suteikia bankas, lizingo objektą gaminanti įmonė ar lizingo kompanija, vadinama lizingo davėju. Sudaręs su lizingo gavėju lizingo sutartį, lizingo davėjas perka įrengimą, mašinas, kitą nekilnojamąjį turtą ir išnuomoja lizingo gavėjui už tam tikrą mokėjimų sumą, kurią šis moka per visą sutarties laiką.

Ekonominiu požiūriu lizingas – tai ilgalaikis prekinės formos kreditas, kai išnuomotos priemonės savininkas už suteiktą daiktinę paskolą gauna palūkanas .

Lizingas paplitęs išsivysčiusiose Vakarų šalyse ir yra vienas iš labiausiai paplitusių mechanizmų, naudojamų šalies finansų rinkoje, nes suteikia naujų galimybių ir privalumų tiek lizingo davėjui, tiek lizingo gavėjui.

Lizingo objektas ir subjektas. Lizingo objektu gali būti įvairios paskirties kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas: pastatai, žemės sklypas, pramoniniai ir kiti įrengimai, kompiuterinė ir informacinė technika, orgtechnika, parduotuvių įranga ir apipavidalinimas, žemės ūkio mašinos, automobiliai, sunkvežimiai, lėktuvai ir t.t.

Lizingo objektas išnuomojamas skirtingam laikotarpiui. Nuoma gali būti:

– trumpalaikė (iki vienerių metų);

– vidutinė (nuo vienerių iki trejų metų);

– ilgalaikė (daugiau nei treji metai).

Per visą nuomos laikotarpį nuosavybės teisę į nuomos objektą išlaiko lizingo davėjas.

Lizingo subjektas. Klasikiniam lizingui būdinga trišalė sutartis, t.y. kai sandoryje dalyvauja trys šalys – lizingo davėjas nuomotojas, lizingo gavėjas nuomininkas ir objekto gamintojas tiekėjas.

Svarbiausias vaidmuo lizingo operacijoje tenka nuomotojui lizingo davėjui. Sudaręs su lizingo gavėju lizingo sutartį, lizingo davėjas nuperka įrangą, mašinas, pastatus ar kitą materialųjį turtą ir, įrašęs juos į savo balansą, išnuomoja lizingo gavėjui už tam tikrą mokestį. Nuomotojas lizingo objektą perka savo lėšomis arba šiam tikslui gauna banko paskolą. Taigi lizingo davėjas savotiškai finansuoja lizingo objekto vartotoją.

Lizingo davėju gali būti:

komerciniai bankai ir jų filialai, kurių nuostatuose numatyta lizingo veikla;

finansinės lizingo kompanijos, sukurtos specialiai lizingo operacijoms vykdyti. Jos gali veikti kaip banko padalinys;

specializuotosios lizingo kompanijos, kurios be finansinių paslaugų teikia ir kitokio pobūdžio paslaugas: prižiūri ir remontuoja išnuomotą turtą, konsultuoja turto eksploatavimo klausimais, rūpinasi susidėvėjusių detalių keitimu, teikia juridines konsultacijas lizingo sutarčių rengimo klausimais ir t.t.

specializuotosios lizingo kompanijos dažniausiai palaiko tiesioginius ryšus su tam tikros įrangos gamintojais arba jų atstovais;

firmos, kurioms lizingo veikla nėra pagrindinis verslas, tačiau įstatuose ši veikla numatyta .

Paprastai tokios firmos turi finansinių išteklių ir pajėgumų nesudėtingoms lizingo operacijoms finansuoti.

Antrasis lizingo sandorio dalyvis yra lizingo objekto nuomininkas lizingo gavėjas. Nuomininku gali būti bet kuris ūkinis subjektas, nepriklausomai nuo jo nuosavybės tipo: akcinė bendrovė ar uždara akcinė bendrovė, individuali įmonė ar valstybinė įmonė.

Trečiasis lizingo operacijos dalyvis yra lizingo objekto pardavėjas tiekėjas, turintis juridinio asmens statusą: gamybinė įmonė, tiekimo-realizavimo organizacija, prekybos firma ir t.t.

Priklausomai nuo lizingo sandorio dydžio ir kitų sąlygų, lizingo operacijos dalyvių skaičius gali būti didesnis. Be jau išvardytų trijų šalių, lizingo operacijose gali dalyvauti brokerinės lizingo firmos. Jos tiesiogiai nevykdo objekto finansavimo, bet atlieka tarpininko funkcijas tarp tiekėjo, nuomotojo ir nuomininko lizingo procedūros metu. Pvz., užsienio šalyse pasirašant stambias milijonines lizingo sutartis dalyvauja nuo 5 iki 7 šalių: finansinės organizacijos, brokerinės firmos, transporto kompanijos ir kt. Lizingo susitarime gali dalyvauti dvi šalys. Tuo atveju objekto tiekėjas ir nuomotojas yra vienas ir tas pats juridinis asmuo. Įmonė gamintoja, jos filialai arba dukterinės firmos
rengia lizingo projektus ir juos realizuoja lizingo rinkoje.

1. Padėtis pasaulinėje lizingo rinkoje

1.1 Lizingo atsiradimo istorija

Laikoma, jog visi ekonominiai teisiniai santykiai, susiję su lizingu, priklauso šiuolaikiniams ūkiniams santykiams. Tačiau taip iš tikrųjų nėra. Dokumentai liudija, jog nuoma žmonijai žinoma nuo senų laikų.

Išperkamosios nuomos sutarties ištakos siekia net Aristotelio laikus (384/383-322 m.pr.Kr.). Būtent Aristotelis teigė, kad “turto esmė yra jo naudojime, o ne teisėje į jį”. Kitaip sakant, tam kad gautum kažkokį tai pelną nebūtina turėti turto, pakanka tik teisės juo naudotis ir iš to gauti pajamas.

Nuomos sutartys buvo paplitusios IV a. pr.Kr. P.Baltus ir B.Major knygoje “Europos lizingo mokykla” rašė, kad tokios sutartys buvo sudaromos Senovės Šumero valstybėje. Uro mieste rastos molinės lentelės liudija apie žemės ūkio įrankių, žemės, vandens šaltinių, buivolų ir kitų gyvūnų nuomą. Šios 1984m. rastos molinės lentelės pasakoja apie šventikus – nuomotojus, sudarinėjusius sutartis su vietiniais fermeriais. Tačiau senieji Šumero valstybės dokumentai nenurodo konkrečios lizingo atsiradimo datos ir tai nereiškia, jog tokios nuomos sutartys nebuvo sudarinėjamos anksčiau.

Anglų istorikas T.Clark, nagrinėjęs Hamurabio įstatymus, priimtus apie 1775-1750 m. pr. Kr., rado keletą straipsnių, kuriuose labai smulkmeniškai bei įvairiapusiškai išnagrinėti nuomos bei nuomos mokesčių variantai, turto užstato aplinkybės.

Kitos Senovės civilizacijos, įskaitant graikus, romėnus, egiptiečius, laikė nuomą patraukliu, prieinamu ir kartais netgi vieninteliu būdu įsigyti žemės, įrankių bei naminių gyvulių.

Senovės finikiečiai, garsėję kaip puikūs jūreiviai bei prekeiviai, nuomojo laivus. Daugybė trumpalaikių nuomos sutarčių garantavo laivo su ekipažu įsigijimą. Šiuolaikinėmis sąlygomis tokios operacijos vadinamos “šlapiu” lizingu.

Senovės Romos teisėje taip pat buvo apibrėžti turtiniai santykiai, susiję su turto valdymu, tačiau be nuosavybės teisės į jį.

Kaip rodo istoriniai šaltiniai nuomojami buvo ne tik žemės darbų įrankiai, tačiau ir karinė technika.

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose lizingo operacija paminėta 1066 metais, kai Vilhelmas Užkariautojas išsinuomavo iš Normandijos pirklių laivų Britanijos salų puolimui. Ši operacija nebuvo pamiršta, ir praėjus dviems amžiams, sudaryta pirmoji oficiali lizingo sutartis – kryžiuočiai, ruošdamiesi eiliniam kryžiaus žygiui, šiuo būdu įsigijo karo amunicijos.

XVI amžiuje išperkamąja nuoma Venecijos pirkliai įsigydavo tais laikais brangių inkarų. Grįžę iš kelionių, inkarus grąžindavo savininkams, kurie juos vėl išnuomodavo.

Analogiškos operacijos buvo ir Anglijoje. Vienas iš pirmųjų norminių aktų, reguliavusių santykius labai panašius į lizingo sutarties, buvo 1284m. priimtas Velso įstatymas (Statue of Wales). 1572 metais Anglijoje priimtas įstatymas, leidžiantis “tikrąjį”, o ne “menamąjį” lizingą, t.y. nuomos sutartimis buvo laikomos tik tos sutartys, kurios buvo pasirašomos “protingomis” sąlygomis. Kadangi tuo metu paplito sutartys, kuriomis siekiant apgauti kreditorius, buvo slepiama, kas iš tikrųjų yra turto savininkas, o kas tik nuomininkas. XX a. vystantis pramonei Anglijoje, išaugo lizinguojamų prekių skaičius. Didžiausias vaidmuo čia teko sparčiai besivystančiai geležinkelio bei anglies kasybos pramonei.

Anglies kasyklų savininkai iš pat pradžių pirko vagonus anglies pervežimui, tačiau vėliau tai pasirodė ekonomiškai nenaudinga (augo anglies gavyba, atsidarydavo naujos šachtos, reikėjo vis daugiau vagonų). Mažos įmonėlės ryžosi pasinaudoti susidariusia situacija – jos pirko vagonus ir juos išnuomodavo geležinkelio transporto kompanijoms. Atsirado kompanijos, kurių vienintelis tikslas buvo garvežių ir vagonų nuoma. Po kiek laiko įmonė į sąlygas įtraukė nuomininkui opciono teisę nupirkti vagonus, pasibaigus lizingo sutarčiai. Viena iš šios sąlygos atsiradimo priežasčių – kai egzistuoja turto įsigijimo perspektyva ateityje, tai nuomininkai taupiai ir atsargiai naudojosi išnuomotu turtu, jį labiau saugo. Tokios sutartys buvo vadinamos nuomos-pardavimo sutartimis. Jos davė pagrindą operatyvinio lizingo atsiradimui.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1396 žodžiai iš 4327 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.