Lobizmas
5 (100%) 1 vote

Lobizmas

112131415161

VILNIAUS UNIVERSITETAS

TARPTAUTINIO VERSLO MOKYKLA

RYŠIŲ SU VISUOMENE PROGRAMA

Mantas Šukaitis

Sabina Šakina

2BA 5,6 studentai



INTERESŲ GRUPĖS IR LOBIZMAS

KURSINIS DARBAS

Darbo vadovas :

Darbo įteikimo data : 2004 06 14

Vilnius, 2004

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………….3

1. LOBIZMO SAMPRATA 4

1.1. Lobizmo apibrėžimas 4

1.2. Lobizmo istorija 4

1.3. Lobizmo teigiamos ir neigiamos pusės 5

2. LOBIZMAS AMERIKOJE 6

2.1. Teisinis reguliavimas 6

2.2. Lobizmo išskleidimo aktas 6

2.3. Vašingtono lobizmas ir lobistai 11

2.4. Lobistinės taktikos priemonės 12

2.5. Amerikos lobistų lyga ir etikos kodeksas 13

3. LOBIZMAS EUROPOS SĄJUNGOJE 14

3.1. Europinio lobizmo teisinis reguliavimas 14

3.2. ES: lobistiniai kanalai – Lobby Corridors 16

3.3. Lietuvos interesų grupių lobistinis atstovavimas ES 18

3.4. Kauno apskrities atstovybė Briuselyje 19

4. LOBIZMAS LIETUVOJE 20

4.1. Teisinis lobistinės veiklos reguliavimas 20

4.2. Organizacinė lobizmo pusė 23

4.3. Lobistų veiklos principai 24

IŠVADOS 27

LITERATŪROS SĄRAŠAS 28

ĮVADAS

Ekonominė krizė, nestabili politika, vyriausybės krizė, nepasitikėjimas, korupcija, lobizmas – tokie terminai tapo patys populiariausi Lietuvos žiniasklaidos žodyne. Iš televizoriaus ekrano į mus kiekvieną dieną žvelgia politikai ar politologai, kurie nuolat aiškina vieno ar kito politinio žingsnio motyvus ir galimus padarinius. Dar daugiau tariamai naudingos informacijos mes galime rasti periodinėje spaudoje – nė vienas bent kiek svarbesnis įvykis nelieka pamirštas ir neįvertintas. Kiekviena politinė aktualija mums peršama tarsi pats svarbiausias dalykas, kuris gali lemti mūsų valstybės ateitį.

Bet ką tai galėtų reikšti eiliniam žmogui, kurio pats didžiausias rūpestis pavalgyti ar bent jau stengtis dirbti ir uždirbti, kad jo šeima būtų pavalgiusi. Greičiausiai nieko – nedaug yra tokių, kuriems lieka laiko pagalvoti apie tai, kas vyksta už jo privataus gyvenimo ribų. Dar daugiau, nerasdami kitos išeities, žmonės pamažu užsidaro savo susikurtame pasaulėlyje – bent čia jie gali jaustis saugiai, tiksliau – manyti, kad yra saugūs. Tariamas saugumas jiems garantuoja teisę ir galimybę atsiriboti, ar bent jau apsisaugoti, nuo valstybinio mąsto reikalų, kuriems jokios tiesioginės įtakos eilinis žmogus realiai net ir negali turėti.

Kiekviena karta, be abejo, mano esanti pašaukta pertvarkyti pasaulį, todėl vis dažniau į politiką ateina žmonės, kurių išsilavinimo pobūdis ir lygis yra labai įvairus, o jų interesai yra daugiau asmeniniai nei visuomeniniai. Visgi, tokių politikų akivaizdžiai daugėja, nes ir pati politika dabar panašėja į gerai apmokamą verslą. Partijos savo veiksmais tarsi vykdo labai miglotos kilmės, bet stambaus mąsto užsakymus. Skandalingiausi strateginių Lietuvos įmonių privatizavimo procesai, neaiškūs pačios privatizacijos tikslai – visa sudaro įspūdį, kad pastaruoju metu mūsų šalyje nevyksta jokie politiniai dalykai. Patys svarbiausi tapo šalies vidaus ūkio (ekonominiai) klausimai, kurie, savo ruožtu, dažnai politizuojami ir paverčiami valstybinio lygio problemomis. Už kiekvieno stambaus projekto visada stovi suinteresuoti fiziniai ar juridiniai asmenys, o politikai šiame mechanizme tampa tik vykdytojai. Tokiu būdu lobizmas įgauna vis didesnį pagreitį.

1. LOBIZMO SAMPRATA

1.1. Lobizmo apibrėžimasĮstatymas sako, kad “lobistinė veikla – tai lobistų atlygintini veiksmai, kuriais siekiama daryti įtaką, kad būtų keičiami, pildomi ar pripažįstami netekusiais galios teisės aktai, priimami ar nepriimami nauji teisės aktai. Ši veikla skiriama užsakovo teisėtiems interesams įgyvendinti, nepažeidžiant asmens teisių ar visuomenės ir valstybės interesų”.

Apie lobizmą kalbama, kai norima pabrėžti, kad priimtam sprendimui buvo daroma interesų grupių įtaka.

Pirmapradė lobizmo reikšmė lobizmą apibrėždavo kaip veiksmus, kuriais buvo siekiama paveikti parlamentarų balsavimą. Dabar gi lobizmo reikšmę dar vadina pastangas norint paveikti įstatymų leidybos ir administravimo sprendimus.

Lobizmas – tai anaiptol nėra vien užkulisinė veikla, kaip tai paprastai įsivaizduojama. Tai, pirmiausia, įtikinėjimo, argumentų pateikimo menas, bei teisinių aktų parengimo ir priėmimo mechanizmas.

1.2. Lobizmo istorija

Pirmine, lotyniškąja, prasme žodis „lobi“ reiškia dengtą galeriją. 1553 m. šis žodis užfiksuotas Anglijoje, kur buvo vartojamas dengtai pasivaikščiojimų aikštelei vienuolynuose pavadinti. Po šimtmečio, XVII amžiuje, taip imta vadinti ir Anglijos parlamento rūmų vestibiulį bei 2 koridorius, į kuriuos ateidavo balsuoti parlamentarai. O pagal šią vietą lobistiniais buvo pavadinti ir ten vykę susitikimai, pasitarimai ir parlamentarų poveikiu daromi sprendimai.

LOBIZMO TEISĖ (PETICIJOS TEISĖ) BUVO ĮRAŠYTA JAU PIRMOJOJE JAV KONSTITUCIJOS PATAISOJE (1792 m.).

LOBIZMO pradžių pradžia kildinama dar iš XVIII a. pabaigos, kai lobizmas gavo juridinę atramą – tai
atsitiko, kai dar pirmojo šaukimo Kongresas pritarė pirmajai pataisai JAV konstitucijoje, kuri garantavo piliečiams teisę kreiptis į valdžią su peticija dėl kokio nors skundo išnagrinėjimo. JAV “tėvai-kūrėjai” tam priešinosi, kiek įmanydami, tačiau turėjo nusileisti septyniems valstijų grasinimams neratifikuoti konstitucijos be minėtos pataisos, kuri užtikrino, kad “Kongresas nepriims įstatymų, ribojančių žmonių teisę kreiptis į valdžią, siekiant skriaudų (nuostolių) atlyginimo”. Taigi peticijų teisė tapo lobizmo juridine atrama. Įdomu tai, kad ši pirmoji pataisa nebūtų priimta, jei ne septynių valstijų spaudimas, kurios priešingu atveju grasino neratifikuoti konstitucijos. Kitaip sakant, pataisa irgi tapo lobistinio spaudimo išdava.

Nors tik po daugelio metų buvo pradėta kalbėti, kad “pačia geriausia peticija” yra lobisto parengtas įstatymo projektas, JAV jurisprudencijoje yra tvirtai įsišaknijęs požiūris, kad lobistinę veiklą leido ir įteisino būtent pirmoji Konstitucijos pataisa ir kad būtent ši pataisa lobizmą gina ligi šiol. Jau XVIII a. pabaigoje Kongresas buvo apipiltas verslininkų peticijomis – pats pirmasis “mūšis” įvyko dėl prekybos muitų – vieni reikalavo juos didinti, kiti – mažinti, treti – visai naikinti.

1808 m. ,, lobizmo “ sąvoka aptinkama ir JAV kongreso posėdžių protokoluose. Tiesa, pirmieji lobistai save vadino įvairiai: reprezentatoriais, agentais, viešųjų santykių pareigūnais, lobby agents, bet nuo maždaug 1830-iųjų – tik lobistais.

XIX amžiaus 8 dešimtmetyje lobizmas buvo įstatymiškai įteisintas. 1876 m. JAV Kongresas priėmė sprendimą reikalaujantį lobistams registruotis, tačiau visa apimantis įstatymas – Lobizmo reguliavimo aktas – buvo priimtas tik 1946 m. Šis įstatymas galutinai įteisino lobizmą federaliniu lygiu.

Tuo tarpu pačioje Anglijoje ši praktika buvo laikoma smerktina ir žodis “lobizmas” prigijo tik XX amžiuje. Ilgainiui ši sąvoka pradėta vartoti ir kitose šalyse.

Kai kuriose Vakarų demokratijose lobizmo reguliavimo praktika įvesta tik 9-jame XX a. dešimtmetyje, pavyzdžiui, Australijoje 1984 m., Kanadoje 1988 m. Tad Lietuva, kurioje lobizmas buvo įteisintas nuo 2001 m. pradžios, atsilieka nedaug. Juoba kad kai kuriose šalyse lobizmas išvis nėra įteisintas, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Austrijoje, o kai kur net prilyginamas korupcijai (Indija). Dar kitur nesiryžtama priimti parengto įstatymo projekto dėl lobistinės veiklos reguliavimo, baiminantis įvairių negatyvių lobizmo aspektų (kalbama apie Rusiją).

1.3. Lobizmo teigiamos ir neigiamos pusės

Lobizmo teigiamybės:

1. Tai tiesiog reikalinga vadybinė, visuomenei naudinga paslauga.

2. Tai gana veiksminga valdiškų įstaigų kontrolės forma.

3. Tai vienas iš pilietinės visuomenės saviorganizacijos būdų.

4. Sudaro prielaidas įvairių mažumų interesų raiškai.

5. Gerina priimamų įstatymų ir vykdomosios valdžios sprendimų kokybę.

6. Lobizmas – tai būdas kompromisui siekti, interesams subalansuoti ir harmonizuoti.

Lobizmo neigiamybės:

1. Lobizmas objektyviai yra iki galo nesukontroliuojamas korupciniu požiūriu.

2. Skatina žinybiškumą, vietininkiškumą, nacionalizmą (negatyviąja prasme), separatizmą.

3. Kai kada lobistų spaudimu priimti sprendimai gali būti tiesiog nenaudingi visuomenei.

4. Lobizmas didina ir taip įtakingų grupių galią.

5. Lobizmas silpnina ir taip silpnas IG.

2. LOBIZMAS AMERIKOJE

2.1. Teisinis reguliavimas

1946 m. Amerikoje buvo priimtas federalinis įstatymas, reguliuojantis lobizmą – Lobizmo reguliavimo aktas.

Pagal jį organizacija (interesų grupė), kuri nori užsiimti lobistine veikla, siekdama kokio nors sau naudingo Kongreso sprendimo, privalo:

1. įregistruoti pas Atstovų rūmų klerką ir Senato sekretorių savo lobistą

2. nurodyti išlaidas lobistinei veiklai

3. nurodyti siekiamus tikslus

4. nurodyti teisėkūrinius interesus.

Taigi federaliniu lygiu Amerikoje lobizmas 1946 m. įstatymu nebuvo taip smulkmeniškai reglamentuotas, kaip kad, pavyzdžiui, šiuolaikinėje Lietuvoje. Buvo vadovaujamasi nuostata, jog tai veikla, kurią leidžia Konstitucija ir tiek. Tik atskirose valstijose buvo priimti panašūs norminiai aktai kaip Lietuvoje.

2.2. Lobizmo išskleidimo aktas

1995 m. buvo priimtas Lobizmo išskleidimo aktas – The Lobbying Disclosure Act, kuris:

– apibrėžė lobistą, kaip fizinį ar juridinį asmenį, kuris atitinka šias 3 sąlygas:

1. ne mažiau kaip 20 procentų savo laiko skiria konkretaus kliento interesų lobavimui, t.y. nedviprasmiškai lobistinei veiklai;

2. turi daugkartinių kontaktų su įstatymų leidėjais, juos aptarnaujančiu personalu, aukštais vykdomosios valdžios pareigūnais

3. dirba su klientu, kuris už lobistines paslaugas moka daugiau kaip 5 tūkstančius dolerių per mėnesį.

2000 m. atliktas išsamus tyrimas (Center for Responsive Politics) parodė, kad Vašingtone 1999 m. veikė 12 113 aktyvūs lobistai pagal 1995 m. The Lobbyist Disclosure Act pateiktą susiaurintą lobisto sąvoką, t.y. tik tie, kas dirba su Kongresu ir svarbiausiomis vykdomosios valdžios institucijomis federaliniu lygiu. Čia neįtraukti vadinamųjų pilietinių iniciatyvų (grassroots) lobistai, valstijų ir vietiniai lobistai bei viešųjų ryšių specialistai. Tais metais 1 Kongreso nariui
aktyvūs lobistai. Taip pat tai reiškia, kad 1 Kongreso nariui teko 2,7 milijono dolerių lobistinių išlaidų.

– Lobizmo išskleidimo aktas (1995 m. The Lobbying Disclosure Act) kalba apie dviejų tipų lobistus:

1) “in house” lobistai (vidaus lobistai). Tai bendrovių darbuotojai, kurie lobizmu užsiima už atlyginimą. Tais atvejais, kai per pusmetį firma lobizmui išleidžia mažiau nei 22 500 dolerių, registruotis nereikia;

2) “outside” lobistai (lobistinių bendrovių darbuotojai ir individualia praktika besiverčiantys lobistai – sole practitioner). Tai atvejais (įskaitant individualiai besiverčiančius lobistus), kai pajamos, gaunamos iš klientų, neviršija 5 500 dolerių per mėnesį, registruotis nereika. Juos registruoja darbdavys – taigi IG ar lobistinė firma.

1995 m. The Lobbying Disclosure Act nustatė lobisto registracijos tvarką.

Pagal 1995 m. aktą registruojantis pateikiami duomenys:

1) apie lobistą (vardas, pavardė; adresas; verslo pobūdis);

2) apie klientą (klientus): tas pats, įskaitant verslo aprašymą ir lobistinį interesą;

3) nurodomi visi kiti lobistai, kuriuos klientas samdo ar rengiasi samdyti savo tikslui pasiekti;

4) lobistiniai interesai (kokie teisės aktai bus lobuojami);

5) dukterinės kliento organizacijos, savarankiškai veikiantys struktūriniai padaliniai;

6) užsienio partneriai ar filialai.

1995 m. The Lobbying Disclosure Act nustatė lobisto ataskaitų tvarką.

Du kartus per metus lobistai pateikia detalią ataskaitą apie savo veiklą. Šios ataskaitos pateikiamos Senato sekretoriui ir Atstovų rūmų klerkui, nurodant visus “lobistinius kontaktus”. Lobistinis kontaktas – tai žodinė ar rašytinė komunikacija su oficialiu asmeniu – lobistinių santykių subjektu, kurios tikslas išreikšti požiūrį į teisės akto ir politikos formulavimą. Detaliai išvardijami visi klientai ir jais susijusios organizacijos, taip pat veikimo arena (koks komitetas) ir teisėkūriniai interesai.

1995 m. The Lobbying Disclosure Act nustatė, kad lobistinių santykių subjektais gali būti (1) Kongreso nariai, (2) juos aptarnaujantys darbuotojai (staffs) ir (3) komitetų darbuotojai (patarėjai, ekspertai etc.); 4) atsakingi vykdomosios valdžios pareigūnai.

– Bausmės. Už Senato sekretoriui ar Atstovų Rūmų klerkui neteisingai pateiktus duomenis gali būti skirta bauda iki 50 000 dolerių.

Amerikoje griežtai baudžiama už nedeklaruotą ir tuo pačiu neapmokestintą lobistinę veiklą: už pirmą pražangą galima netekti laisvės metams, už pakartotinę – penkeriems, nekalbant apie pinigines baudas ir teisės verstis lobistine veikla praradimą.

Profesiniai apribojimai.

Yra tik vienos rūšies apribojimas, kuriuo siekiama išvengti “revolving door” tipo interesų konflikto. Tai draudimas verstis lobizmu tam tikrą laiką tam tikriems pareigūnams po to, kai jie pasitraukė iš tos tarnybos ar nustojo buvę Kongreso nariais. Tai vadinamasis “no contact period” (taip pat “coolin off” laikotarpis), kurio trukmė yra vieneri metai.

1999 m. the Center for Responsive Politics nustatė 129 aktyvius lobistus, kurie anksčiau buvo Kongreso nariais.

Valstijose vietinį lobizmą reguliuoja vietiniai teisės aktai.

Kiekviena valstija turi savo konstituciją. Įstatymus leidžia 2 rūmų (tik Nebraskoje 1 rūmų) legislatūros (įstatymų leidybos susirinkimai), gyventojų renkami 2 ar 4 metams. Valdymo procesui diriguoja gyventojų renkamas gubernatorius. Vietos valdžios organai yra grafysčių, apygardų ir miestų tarybos ir jų vykdomieji organai.

Masačiusetsas (Massachusets) 1890 m. tapo pirmąja valstija, kur lobizmas tapo reguliuojamas įstatymais. Interesų grupės galėjo samdyti lobistus, tačiau buvo reikalaujama, kad jie registruotųsi ir deklaruotų pajamas.

Vėliau dauguma kitų JAV valstijų priėmė lobizmo reguliavimo įstatymus, reikalaujančius registracijos ir pajamų deklaravimo.

Pavyzdžiui, Šiaurės Dakota (smulkiausia JAV valstija). Kaip čia tapti lobistu?

– užpildomas dokumentas (a Lobbyist Registration), kuriame nurodomas lobisto vardas ir pavardė; biuro adresas (business address); visi asmenys, korporacijos, organizacijos, kurių interesai bus atstovaujami; nuo kada atstovauja savo klientų interesus; kas apmoka ar ruošiasi apmokėti lobisto paslaugas;

– reikalingas raštiškas sertifikatas (a written authorization – galiojimas, leidimas), kuris leidžia veikti kaip lobistui. Šis sertifikatas gali būti pasirašytas korporacijų, ribotos atsakomybės kompanijų, asociacijų, grupių, kurios įdarbino šį lobistą, vadovų;

– registracijos mokestis (registration fee) – po 20 dolerių už kiekvieną lobistą (jeigu kompanija registruoja iškart kelis ar keliolika lobistų);

– įsiregistravęs lobistas gauna registracijos liudijimą (a certificate of registration) ir identifikacinį lobisto ženklą. Šį ženklą lobistas turi būti prisisegęs visąlaik, kai tik atlieka lobisto funkcijas. Ženkle yra nurodytas lobisto vardas ir pavardė, lobisto ar lobistinės organizacijos registracijos numeris, kurios dydis yra ne mažesnis kaip 6.35 milimetrų (viena ketvirtoji colio).

Kas yra lobistas Šiaurės Dakotoje?

Pagal vietinį teisės aktą, tai “bet kuris asmuo, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai, atlieka bet kurių iš šių veiklos rūšių:

1. siekia, kad būtų priimtas, pakeistas, sustabdytas ir pan. bet koks
teisės aktas, kurį svarsto valstijos legislatūros (legislative assembly), taip pat, kad būtų pritarta (ar vetuota) gubernatoriaus išleidžiamam teisės aktui

2. siekia įtakoti sprendimus, kuriuos daro legislatūros taryba.

2003 m balandžio 11 d. buvo 648 lobistai registruoti Šiaurės Dakotos valstijos sekretoriaus tarnyboje.

Lobisto išlaidų ataskaita Šiaurės Dakotoje.

Kiekvienas įsiregistravęs lobistas iki kiekvienų rugpjūčio 1 d. privalo pateikti detalią išlaidų lobistinei veiklai ataskaitą – nurodomos visos išlaidos (kiekvienas mokėjimas) nuo 50 dolerių ir daugiau ir kokiu tikslu jos buvo padarytos

Kitas pavyzdys, Niujorkas.

Čia registruotis privalo tie lobistai ar jų klientai, kurie per kalendorinius metus uždirbo ar išleido daugiau kaip 2 tūkstančius dolerių lobistinei veiklai. Registracijos ir apskritai lobizmo reikalams yra įsteigiama speciali Komisija (Commission). Ji tvarko ir lobistų ataskaitas, kurios pateikiamos dukart per metus. Registracijos mokestis – 50 dolerių.

Lobistinė veikla gali būt tokia:

– siekis priimti ar sužlugdyti teisės aktą;

– pritarimas ar nepritarimas gubernatoriaus išleistiems teisės aktams;

– bet kokių valstijos vykdomosios valdžios (states agency) priimamų taisyklių ir kitokių normatyvinių aktų (regulation) palaikymas ar atmetimas (adoption or rejection);

– valstijos valdžios sprendimų dėl vietinių mokesčių dydžio nustatymo įtakojimas.

Lobizmas Niujorke yra pasiekęs labai rimtą mastą. Geriausia lobistinė bendrovė 2002 m. uždirbo per 5 milijonus dolerių, dešimtoje vietoje esanti bendrovė pelnė 1,3 mln. dol. .

Tais pačiais metais Niujorke lobizmui daugiausia išleido Vieninga mokytojų federacija – 2,8 milijono dolerių, antroje vietoje – Susivieniję mokytojai (netoli 2 milijonų dolerių). 10 vietoje Niujorko valstijos slaugytojų asociacija – 668 tūkst. dol.

2.3. Vašingtono lobizmas ir lobistai

Lobizmo piramidė:

– politikas ar politikų grupė, priimanti sprendimus – viršutinė dalis;

– viduriniąją dalį sudaro daugiatūkstantis ekspertų, konsultantų, vykdytojų būrys. Tai daugiausia buvę valdininkai ir valstybės veikėjai, profesionalūs juristai, viešosios nuomonės specialistai. TAI IR YRA LOBISTAI.

– pagrindas: tai asocijuotos ir neasocijuotos socialinės, politinės, etninės, profesinės, regioninės, demografinės, finansinės ir t.t. grupės ar sąjūdžiai, tai dešimtys tūkstančių nevyriausybinių organizacijų ir gausybė neasocijuotų interesų grupių (pavyzdžiui, mokesčių mokėtojai ar krepšinio mėgėjai). Regionai, valstijos, užsienio valstybės.

LOBISTŲ VEIKLA

Priėjimo taškai:

1. Kiekvienas (potencialiai) PARLAMENTARAS – tiek Atstovų rūmų narys, tiek ir senatorius.

2. Politinės PARTIJOS.

3. KOKUSAI (caucus-kokes: neformalios koalicijos, kuriamos JAV Kongrese regioninių, etninių, ideologinių, politinių ar kitokių interesų pagrindu, pavyzdžiui, Vakarų valstijų kongresmenų koalicija, Speciali šeimos fermų problemų grupė, o kai kurių pavadinimuose esama ir žodžio kokusas, pavyzdžiui, Plieno kokusas, Tekstilės kokusas, Anglies kokusas, Uostų kokusas, Geležinkelių kokusas, Naujosios Anglijos valstijos kongresmenų kokusas, Afroamerikietiškos kilmės kongresmenų kokusas).

4. KONGRESAS (visas iškart).

5. KONGRESO KOMITETAI IR PAKOMITEČIAI

6. PREZIDENTO ADMINISTRACIJA ir ministerijos.

2.4. Lobistinės taktikos priemonės

Yra keletas lobizmo rūšių:

1. TIESIOGINIS LOBIZMAS apima betarpiškus ryšius su politikais ir institucijoms.

Metodas: SUSITIKIMAI. Interesų grupių atstovai asmeniškai susitinka su valdžios pareigūnais ir informuoja šiuos apie savo grupės poziciją, įtikinėja jos teisingumu.

Metodas: ĮTIKINĖJIMAS.

Yra trys įtikinėjimo tipai:

a) tiesioginių kontektų su valstybės pareigūnais metu išdėstyti grupės požiūrį;

b) liudyti Kongreso perklausų metu;

c) pateikti tyrimų rezultatus arba techninę informaciją.

Metodas: ĮTAKA PER DRAUGYSTĘ

Asmeniniai kontaktai daug lėmė, daug lemia ir visada daug lems. Yra net tam tikras lobistų tipas – LOBISTAI DRAUGAI – LOBBYIST FRIENDS.

2. “APAČIŲ MOBILIZACIJA” įgalina organizuoti laiškų, telegramų, elektroninių laiškų rašymo, telefono skambučių kampanijas parlamentarams, rengti protesto akcijas. Tai tiesioginis valdžios spaudimas.

Metodai:

1). LAIŠKŲ SIUNTIMAS Į KONGRESĄ;

2). TELEFONŲ SKAMBUČIŲ AKCIJOS;

3). ELEKTRONINIS LOBIZMAS.

3. RINKIMŲ KAMPANIJŲ FINANSAVIMAS

Amerikoje sukurtas specialus organizacinis instrumentas – vadinamieji POLITINIŲ VEIKSMŲ KOMITETAI – PVK, kuriais naudojantis surenkama finansinė parama kandidatams rinkimuose. PAKų kūrime energingai dalyvauja ir lobistai, kurie taip pelno politikų palankumą.

4. INFORMACINĖS KAMPANIJOS. Šiuo atveju poveikio taikinys – VISUOMENĖ, kuri savo ruožtu daro paveikį VALDŽIAI. Tai netiesioginis valdžios spaudimas.

5. KOALICIJŲ SUDARYMAS (kooperuotas lobizmas). Tai reiškia kelių ar keleto ar net kelių šimtų ar net tūkstančių interesų grupių susitelkimą, siekiant tų pačių ar artimų tikslų per savitarpio paramą.

2.5. Amerikos lobistų lyga ir etikos kodeksas

1979 m. įkurta Amerikos lobistų lyga (American League of Lobbyists, toliau ALL). Šiai lygai priklauso daugiausiai nepriklausomi lobistai. ALL griežtai įsipareigoja
kodekso normų (www. alldc.org 2001 09 15).

Amerikos lobistų lygos etikos kodeksas:

Dėl lobizmo etikos diskutuota nuo jo atsiradimo laikų. Lobizmo etika – tai ne tik griežti reikalavimai deklaruoti pajamas, registruotis, bet ir tam tikri sąžiningos lobistinės veiklos principai. Lobistų etikos normos paprastai išdėstomos lobizmo etikos kodeksuose.

ALL kodekse išskirti pagrindiniai lobistinės veiklos etikos principai:

SĄŽININGUMAS.

ĮSTATYMŲ LAIKYMASIS.

PROFESIONALUMAS.

PRIEŠINGŲ INTERESŲ ATSTOVAVIMO VENGIMAS.

STROPUMAS IR EFEKTYVUMAS (NAŠUMAS).

KONFIDENCIALUMAS.

TEIGIAMO POŽIŪRIO Į LOBISTO PROFESIJĄ FORMAVIMAS.

PAGARBA KLIENTUI, SAMDANČIAM LOBISTĄ IR INSTITUCIJOMS, KURIAS GALI ĮTAKOTI LOBISTAS.

3. LOBIZMAS EUROPOS SĄJUNGOJE

3.1. Europinio lobizmo teisinis reguliavimasLobizmą ES organizuoti kur kas sudėtingiau negu JAV, kadangi į sąjungą nuo 2004 m. gegužės 1 d. įeina 25 skirtingų šalių. Kiekvienoje yra sava, nacionalinė, lobizmo samprata ir reguliavimo sistema. Vienur jis įteisintas ir institucionalizuotas, kitur, pavyzdžiui, Europos pietuose (Graikijoje, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje) gana aiškiai juntamos negatyvios nuostatos lobizmo atžvilgiu. Kitaip tariant, vienaip lobizmas rutuliojasi Italijoje, visai kitaip Švedijoje.

Todėl LOBIZMAS BRIUSELYJE IŠ ESMĖS YRA NEREGULIUOJAMAS. Čia bandoma eiti kitu keliu – kurti lobizmo savireguliacijos sistemą.

1994 m. rugsėjį 25 pagrindinės Briuselyje veikiančios lobistinės firmos priėmė savireguliacijos kodeksą. Jame skelbiama, kad lobistas privalo:

1. Įvardyti save ir savo bendrovę.

2. Deklaruoti atstovaujamus interesus.

3. Nepateikti klaidingos informacijos ES institucijoms apie savo statusą ir tikslus.

4. Nepateikti klaidingos informacijos apie savo ryšius su ES institucijoms.

5. Nepiktnaudžiauti gauta konfidencialia informacija.

6. Neskleisti klaidingos informacijos.

7. Nepardavinėti trečioms šalims ES dokumentų ar jų kopijų.

8. Nesistengti iš ES institucijų gauti informacijos nesąžiningu būdu.

9. Vengti profesionalių interesų konfliktų.

10. Nepapirkinėti (ir tiesiogiai, ir netiesiogiai) ES pareigūnų.

11. ES personalą galima įdarbinti tik pagal procedūras ir taisykles.

12. Neteikti ES pareigūnams jokių pasiūlymų, kurie galėtų jiems pakenkti.

Būtent šis kodeksas buvo priimtas EP ir kitose institucijose, nors jame nebuvo nei lobisto apibrėžimo, nei kokių nors bausmių sistemos.

Briuselio lobistai yra trejopi:

1. Individualūs veikėjai. Didžiosios firmos, kurios tokios didelės ir galingos, kad gali pačios atstovauti savo interesus: joms nebūtina jungtis į asociacijas, jos pajėgios steigti savo atskiras atstovybes Briuselyje ir samdyti gana daug profesionalaus konsultacinio personalo.

2. Įvairios IG asociacijos, jungiančios visų ar daugelio ES valstybių narių IG-es. ES lygiu veikia apie 2500 (kitais duomenimis, – 3,5 tūkst.) įvairiausius interesus atstovaujančių lobizmo organizacijų, siekiančių daryti įtaką Briuselyje priimamiems sprendimams.

3. Briuselio konsultantai – samdomi lobistai profesionalai. BRIUSELYJE dėl Europos sąjungos institucijų dėmesio varžosi per 10 tūkstančių lobistų (kitais duomenimis – dar daugiau: apie 15 tūkst.). Patys savaime jie neatstovauja jokiam interesui ir yra pasitelkiami užtikrinti priėjimo kanalus atskiroms firmoms arba asociacijoms, kurios juos samdo ir apmoka už paslaugas.

Pagrindiniai IG susivienijimų Briuselyje tipai:

1. Tarpsektorinės verslo organizacijos.

UNICE – ES pramonininkų ir darbdavių konfederacija, susidedanti iš 34 nacionalinių verslo asociacijų sudaryta ir atstovaujanti 27 valstybes. Lietuvos pramonininkų konfederacija yra asocijuota UNICE narė (turinti stebėtojos teises). Tai viena įtakingiausių lobistinių organizacijų ES.

EUROCHAMBERS – tai prekybos, pramonės ir amatų asociacija, vienijanti 36 nacionalines asociacijas. Įeina ir Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3324 žodžiai iš 6646 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.