Lobizmas europoje
5 (100%) 1 vote

Lobizmas europoje

11213141516171

Bendroji lobistinės veiklos samprata

Lobizmas yra procesas, kurio metu apsikeičiama informacija, ir grupės, organizacijos ar jos dalies nuomonė perduodama valdžios pareigūnams (tirk rinktiems, tiek skirtiems pareigūnams), turint pagrindinį tikslą – daryti įtaką, kad būtų priimtas palankus sprendimas.

Dažnai svarbiau yra išreikšti nuomonę, o ne pasiekti, kad valdžia patvirtintų tam tikrą nuostatą, nes iki to laiko, kol š pozicija bus vyriausybės priimta, gali praeiti daug savaičių, mėnesių ir net metų. O aiškiai išdėstytas ir paremtas faktais požiūris gali daryti įtaką valdžos politikai – priversti su jums rūpimais dalykais susijusius asmenis apgalvoti pateiktus argumentus ir prisiderinti prie jų.

5 pagrindiniai lobistinės veiklos uždaviniai:

1. Tinkamo pranešimo perdavimas. Tas pranešimas – tai konkreti informacija, kurią grupė ar organizacija turi perduoti politikui. Kartais tai gali būti savo pozicijos išraiška, o kartais – tik koks faktas ar statistika. Tikras menas yra nustatyti, koks informacijos perdavimo būdas yra efektyviausias.

2. informacijos pateikimas tinkamiems žmonėms. Reikia žinoti kas priima pagrindinius sprendimus, ir sutelkti dėmesį į tą žmogų, ar grupę žmonių. Šie asmenys nebūtinai turi būti ministerijų vadovai arba įstatymų leidėjai. Svarbūs yra viduriniojo lygio direktoriai arba ju padėjėjai.

3. tinkama informacijos pateikimo forma. Šiame etape svarbu suprasti politikų norus, kokiu būdu informacija turėtų būti pateikta: kokios apimties, raštu ar žodžiu, pateikta konsultanto ar grupės vadovo.

4. informacijos pateikimas tinkamu metu. Informacija bus ne tokia efektyvi arba visai neišgirsta, jei nebus pateikta tinkamiausiu bendravimo su valstybės tarnautoju metu.

5. Perduodama informacija turi tinkamai išreikšti problemą. Net įvykdžius keturis pirmuosius reikalavimus, sėkmės nepavyktų pasiekti, jeigu lobistų grupė nepajėgs paveikti problemos sprendimo, pvz., dėl problemos neatitikimo įprastinei grupės lobistinės veiklos sričiai, nepakankamų išteklių ar problemos aktualumo politikams ir visuomenei ir t.tt – nors apskritai grupė veikia labai sėkmingai ir iuo atveju labai stengiasi.

. Šešios šių uždavinių implikacijos:

1. Svarbiausia — planuoti lobistinę veiklą; tai apima valdžios veiksmų ir kitų susietų interesų grupių stebėjimą. Planavimas sudaro 90% lobistinės kampanijos. Be to, didžioji dalis lobistų – samdomi ar pačios grupės nariai – daug laiko praleidžia sekdami, kas vyksta valdžios sluoksniuose arba ką daro kitos lobistų grupės.

2. Ryšių su vyriausybe ir kitomis interesų grupėmis užmezgimas ir palaikymas yra itin svarbus. Vienas kompanijos Shell Oil lobistas yra pasakęs: „Apie lobizmą reikia žinoti tris pagrindinius dalykus: kontaktai, kontaktai, kontaktai.“ Tai yra lyg ir akivaizdu, tačiau daugelį metų parlamentinėse valstybėse (įskaitant Europos Sąjungos šalis) buvo tikima, kad politinių partijų ir interesų grupių ryšiai (ypač tose šalyse, kur stiprios interesų grupės susivienijusios su galingomis partijomis) kliudo asmeniniais neoficialiais ryšiais grindžiamai lobistinei veiklai, kuri yra įprasta Jungtinėse Valstijose.

3. Pasitikėjimo, patikimumo bei kai kuriais atvejais lojalumo — ypač

valstybės tarnautojams — kūrimas. Tai yra bet kokių artimų asmeninių ryšių,

grįstų abipuse nauda, lobistinis aspektas. Nors šio aspekto reikšmę pripažįsta

beveik visi lobistai, jis yra svarbesnis nedidelę įtaką turinčioms lobistų grupėms.

4. Siekis užmegzti ryšius su valstybės tarnautojais, suteiksiančiais para

mą lobistinei grupei ar organizacijai. Si veikla — ne tik ryšių užmezgimas ir

palaikymas bei pasitikėjimo ir patikimumo kūrimas, nors apima ir visus šiuos

aspektus. Tai jau tolesnis lobizmo etapas — priversti, kad valstybės tarnautojas –

paprastai iš reikalo arba įsipareigojęs (norėdamas gauti informacijos, daryda

mas paslaugą už paslaugą ir t. t.) — lobistinės grupės tikslams panaudotų savo

politinį kapitalą. Valstybės tarnautojus priversdami įsipareigoti, tam tikri lobis

tai, nors ir nelabai patikimi bei lojalūs, įgyja didelių galių ir tampa labai žymūs.

5. Siekis sutarti lobistinės grupės viduje bei su grupėmis sąjungininkė

mis dėl esminių lobistinės veiklos klausimų. Lobistai ir interesų grupių vado

vai nurodo, jog ši veikla sudaro didžiąją dalį jų darbo – ji yra esminis veiksnys,

užtikrinantis, jog politikams pateikiama grupės pozicija yra vieninga.

6. Nuolatinis lobistinės veiklos – strategijos ir taktikos – tobulinimas

pagal besikeičiantį politinį klimatą. Taktikos ir strategijos tobulinimas apima

situaciją grupės viduje bei išorinę politinę situaciją — grupės sąjungininkų bei

varžovų padėtį, besikeičiančią valdžios poziciją. Dėl kintančios situacijos ir amor-

fiško politikos formavimo proceso ši implikacija turbūt reikšmingesnė Jungtinėms Valstijoms ir Europos Sąjungai.

Lobisto sąvoka

Ziniasklaida, ypač Jungtinėse Valstijose, terminą lobistasyra linkusi vartoti bendrąja prasme, taip sudarydama įspūdį, kad visų lobistų kilmė, veikimo metodai ir stilius yra panašūs. Dėl šios priežasties tokia nuomonė vyrauja ir visuomenėje (Thomas ir Hrebenar, 1995). Iš tiesų lobistai skirstomi į kelis tipus, ir skirtumas tarp jų yra labai svarbus
— jis atskleidžia lobistų veikimo būdus ir politinę atramą. Pastaraisiais metais Amerikos mokslininkai lobistų tipams apibūdinti susitarė vartoti bendrą terminiją. Kitos liberalios demokratijos dėl terminologijos nėra susitarusios.

Lobistą galima apibrėžti kaip „asmenį, atstovaujantį interesų grupei, ir jos naudai įtakojantį valdžios sprendimus“ (Thomas ir Hrebenar, 1999a, p. 124). Sį apibrėžimą pripažįsta ir vartoja ne vienas mokslininkas (pavyzdžiui, Rozent-hal, 1993 ir 2001; Nownes, 2001), tačiau vis dėlto jis yra per siauras lyginamajai atskirų šalių lobizmo analizei atlikti. Jis neapima lobistinės grupės narių veiklos, skirtos paveikti viešąją politiką. Iš tiesų toks apibrėžimas gali pasirodyti per siauras net ir Jungtinių Valstijų lobistams charakterizuoti. Taigi reikia platesnės definicijos, apimančios ir minėtą veiklą bei skirtumus tarp Amerikos ir kitų valstybių lobistų, atliekančių panašius vaidmenis. Plačiau lobistas apibrėžiamas kaip interesų grupės paskirtas asmuo, kurio uždavinys – palengvinti savo grupei įtakoti viešąją politiką bei vykdyti tokią veiklą:

1) tiesiogiai bendrauti su valstybės tarnautojais;

2) kontroliuoti politinį ir vyriausybės darbą;

3) konsultuoti dėl politinės strategijos ir taktikos;

4) Plėtoti ir prižiūrėti savo grupės lobistinę veiklą (Thomas, Hrebenar ir

Boyer, 2001).

JAV lobistų tipai

Norint nusakyti skirtingus lobistų (arba kaip Vašingtone jie dažnai vadinami -„Vašingtono atstovų“) tipus, daugelį metų buvo vartojami įvairūs gana neapibrėžti pavadinimai. Profesionalūs lobistai kartais buvo vadinami „samdomais žudikais“, nes jie už savo lobistinę veiklą gauna atlyginimą. Šiam pavadinimui

retkarčiais priešpriešinamas „neprofesionalaus lobisto“ terminas, tačiau nėra aišku, ką jis apima: ar tai, kad „neprofesionalus“ lobistas negauna atlyginimo, ar kad tokie lobistai gerai neišmano lobizmo metodų, ar apima abu šiuos aspektus (pavyzdžiui, Milbrath, 1963; Zeigler, 1983). XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje Amerikos mokslininkai susitarė vartoti bendrus terminus lobistų apibūdinimui. Lobistai suskirstyti į penkias grupes (Thomas ir Hrebenar, 1999a): 1. Lobistai, dirbantys pagal sutartį. Tokie lobistai yra samdomi pagal sutartį, ir jiems už lobistinę veiklą mokamas atlyginimas. Dažniausiai jie atstovauja ne vienam klientui ir yra lobistinių firmų, turinčių keletą darbuotojų, nariai. Nors samdomi lobistai, kartais dar vadinami „samdomais žudikais“, federaliniu ir valstijų lygmeniu tesudaro maždaug ketvirtadalį visų šioje srityje dirbančių lobistų, būtent apie juos žurnalistai kalba daugiausia. Iš dalies taip yra ir dėl to, kad kai kurie samdomi lobistai uždirba šešiaženkles arba septyniaženkles sumas.

2. Etatiniai lobistai. Jie yra organizacijų ir įmonių — nuo aplinkosaugos grupių, JAV darbo federacijos ir Gamybinių profesinių sąjungų kongreso, mokyklų tarybų asociacijų bei prekybos grupių iki telekomunikacijų kompanijų ir stambiųjų korporacijų (pavyzdžiui, Microsoft) – valdytojai, prezidentai bei darbuotojai. Jie atstovauja tik vienam „klientui“ — savo darbdaviui. Būtent jie politinėje arenoje XIX a. viduryje pirmieji pradėjo lobizmą, kai stambiosios įmonės, o ypač geležinkelių kompanijos, tapo svarbia Jungtinių Valstijų ekonomikos dalimi. Tokių lobistų federaliniu ir valstijų lygmeniu turbūt visada buvo daugiausia, o šiandien jie sudaro nuo trečdalio iki pusės visų lobistų. Gal todėl, kad žodis lobistas visuomenėje yra įgavęs neigiamą konotaciją, pačios organizacijos savo lobistus eufemistiškai vadina atstovais, įgaliotiniais, gynėjais, specialistais ryšiams su valdžia arba dažniausiai – darbuotojais, palaikančiais ryšį su įstatymų leidžiamąja valdžia.

3. Lobistai įyšiams su įstatymų leidėjais. Šie lobistai yra federaliniu bei valstijų institucijų ir vietinės valdžios darbuotojai, reprezentuojantys savo instituciją kitoms valdžios institucijoms ir įstatymų leidžiamajai valdžiai. Kadangi lobistų įvaizdis neigiamas, be to, valdžios institucijos bent išoriškai nori atrodyti vieningos, todėl federalinio ir valstijų lygmens bei vietinės valdžios institucijos šiuos asmenis oficialiai vadina ne lobistais, o darbuotojais ryšiams su įstatymų leidžiamąja valdžia. Tačiau iš tiesų jie yra lobistai: vadovai ir aukštesniojo lygio federaliniu ir valstijų institucijų darbuotojai, valstijų universitetų atstovai bei išrinkti ir paskirti vietinės valdžios pareigūnai. Šie lobistai sudaro nuo ketvirtadalio iki trečdalio visų federaliniu ir valstijų lygmeniu dirbančių lobistų.

4. Savanoriai, suinteresuotieji arba piliečių lobistai. Jie paprastai atstovauja mažoms nepelno arba visuomeninėms organizacijoms bei socialinėms grupėms

ir bendruomenėms. Atlyginimo jie negauna — geriausiu atveju jiems kompensuojamos išlaidos, todėl tokios grupės turi būti asmeniškai atsidavusios savo reikalui. Sie veikėjai (75 procentai iš jų – moterys) sudaro apie 10 procentų visų valstijoje dirbančių lobistų, o apie veikiančius federaliniu ir vietiniu lygmeniu duomenų nėra.

5. Privatūs asmenys, „mėgėjai“ arba apsišaukėliai lobistai. Tokių lobistų valstijose tėra 1 ar 2 procentai (nėra duomenų apie federalinį ir vietinį lygmenis). Jų lobistinė veikla nukreipta į jiems
patinkančius projektus bei į tiesioginę asmeninę naudą arba prieš ypač nepriimtiną politikos kryptį ar pasiūlymą. Šios kategorijos lobistams priklauso ne tik eiliniai visuomenės nariai, turintys išskirtinių politinių motyvų, bet ir garsūs dažnai labai turtingi asmenys, pavyzdžiui, beisbolo komandos „Baltimore Orioles“ frančizės savininkas Peter Angelos. Jie federalinio ir valstijų lygmens valdžios institucijose gina savo ekonominius interesus.

Lobistai kitose demokratijose

Didžioji dalis demokratinių Vakarų valstybių tik neseniai, o daugelis ir gana nenoriai pripažino interesų grupių ir lobistų vaidmenį, todėl už Jungtinių Valstijų ribų nėra susitarta dėl lobistus apibūdinančių terminų. Lobistinę veiklą vykdančius asmenis čia vadina politikos konsultantais, atstovais ryšiams su valdžia, atstovais ryšiams su visuomene ir t. t.

Vienas didžiausių skirtumų yra „samdomų“ arba dirbančių pagal sutartį lobistų vaidmens supratimas Jungtinėse Valstijose ir kitose Vakarų demokratijose. Pirmiausia, toks pavadinimas retai vartojamas už JAV ribų — Britanijoje šia veikla užsiimančius asmenis vadina pelno siekiančiais lobistais (Jordan, 1990) arba tiesiog politiniais konsultantais. Antra, daugelyje šalių — įskaitant ir Europos Sąjungą, Australiją bei Kanadą — tokie asmenys su valstybės tarnautojais bendrauja ne tiesiogiai, bet veikia kaip grupės patarėjai, stebintys tą grupę įtakojančius veiksnius, ir organizuoja grupės narių susitikimus su politikais (tai tarsi papildo ankstesnį lobisto apibrėžimą). Kai kuriais atvejais nėra teisinga šias asmenų grupes vadinti „atstovais“, nes ne visi jie tiesiogiai perteikia grupės poziciją valdžiai. Vis dėlto tokie asmenys yra artimai susiję su lobizmo procesu ir savo šalyse turėtų būti laikomi lobistais.

Atliekant lyginamąją analizę, kyla klausimas, ar galima tokią veiklą vykdančius asmenis vadinti lobistais — daugelyje šalių terminas lobistas nėra vartojamas ir turi menkinamąją reikšmę, be to, kai kuriose kalbose – prancūzų bei čekų -tokio žodžio iš viso nėra. Šie faktai įtikina, jog reikia vartoti kitokį terminą.

Sunkumų kelia tai, kad tokiai veiklai įvardyti nėra sukurta visuotinai pripažinto pavadinimo. Galbūt pats bendriausias terminas Vakarų valstybėse būtų politinis konsultantas. Jis įvardija samdomą lobistą, o atstovas ryšiams su valdžia bei atstovas ryšiams su visuomene paprastai reiškia tai, ką amerikiečiai vadina etatiniais lobistais. Vis dėlto abu minėti terminai yra pernelyg abstraktūs – jie gali apimti ir kitokias veiklos rūšis, nesusijusias su lobizmu, pavyzdžiui, kampanijų organizavimą. Termino lobistas pranašumas yra tas, jog, nors daugelis šalių jo ir nepripažįsta bei sieja su Jungtinėmis Valstijomis, supranta jį beveik visi. Terminas lobistas nėra idealus, bet geriausiai tinka lyginamajai lobistų bei lobistinės veiklos analizei atlikti.

2. INTERESŲ GRUPĖS IR POLITINĖ SISTEMA

Skirtumus tarp interesų grupių sistemų padeda suvokti socialiniai ekonominiai veiksniai, politinė kultūra, politikos institucijų ir proceso pokyčiai, valdžios struktūra ir — svarbiausia — politikos formavimo procesas. Šie veiksniai paaiškina grupių veiklos metodus — strategiją ir taktiką. Kadangi svarbiausias interesų grupių tikslas yra daryti įtaką viešajai politikai ir gauti iš to naudos, visos patyrusios ir išmanančios savo darbą grupės bei suinteresuoti asmenys kreips savo veiklą taip, kad įgytų prieigą ir paveiktų politinę ir valdžios sistemą. Žinant politinių procesų ir valdžios struktūros skirtumus, lengviau suprasti, kodėl skiriasi interesų grupių veikla Jungtinėse Valstijose ir parlamentinėse demokratijose, tarp pačių parlamentinės demokratijos šalių, pliuralistiniuose ir nepliu-ralistiniuose režimuose.

Daugelis mokslininkų domisi interesų grupių sistemų palyginimu skirtingose valstybėse ir režimuose, nors nagrinėjama ir interesų grupių įvairovė atskirose šalyse, o ypač JAV (Thomas ir Hrebenar, 1999; Gray ir Lowery, 1996). Valstybių politikos ir valdžios struktūrų skirtumai ir vaidmuo tiriami dažniausiai tik kaip kontekstas — jie nėra pagrindinis tyrimų objektas. Todėl norint suprasti šių skirtumų daromą įtaką, tenka pasitelkti ne vieną mokslinį darbą. Apibendrintai galima teigti, kad reikšmingiausi yra keturi veiksniai: (1) konstitucinė struktūra, ypač kontrastas tarp parlamentinės ir valdžių padalijimo sistemų bei tarp federalinės ir unitarinės sistemų; (2) politinių partijų galia; (3) biurokratijos valdžia ir savarankiškumas; (4) politinės sistemos centralizacijos arba fragmentacijos lygis bei korporatyvumo ir neokorporatyvumo mastas.

1. Konstitucinė struktūra: parlamentinė sistema lyginant su valdžių padalijimo sistema ir federacinė su unitarine sistema. Formali valdžios struktūra le mia grupių strategijos ir taktikos pasirinkimą, kadangi ji yra pagrindinis, nors ir ne vienintelis, politikos formavimo galios veiksnys. Parlamentinėje demokratijoje valdžią turi vyriausybė, kuri atstovauja politinės partijos ar partijų koalicijos daugumai parlamente. Nors tokios sistemos šalyse kai kurie lobistai veikia parlamente (Norton, 1999), teismai ir parlamentas turi mažai galios kasdienių politinių sprendimų priėmimui, ir interesų grupės retai koncentruojasi ties šiomis
Dėl to įprastas lobizmas čia iš esmės nukreiptas į vykdomąją valdžią (nors parengiamuosius darbus gali atlikti politinė partija – žiūrėti žemiau). JAV valdžių padalijimo sistema — tarp Kongreso, prezidento ir teismų — suteikia daugiau strategijos ir taktikos galimybių interesų grupėms, kurios koncentruojasi į įstatymų leidžiamosios valdžios ir ypač į teismų lobizmą, o taip pat lobistinę veiklą vykdomosios valdžios institucijose.

Federalinė sistema, kurioje pagrindines politikos sritis formuoja valstybinė, valstijų ir net periferijų valdžia, interesų grupėms taip pat atveria daug galimybių. Tokios stiprios federalinės sistemos pavyzdys -JAV ir iš dalies Kanada. Kai kuriose federalinėse sistemose egzistuoja veiksnių, susilpninančių fragmentuo-jantį federalizmo poveikį politikos formavimui ir mažinančių interesų grupių veiklos galimybes. Tokio federalizmo pavyzdys — Vokietija, kur egzistuoja stiprios politinės partijos ir neokorporatyvinis politikos formavimas (Gellner ir Ro-bertson, 2001), paaiškintas žemiau.

2. Politinių partijų galia. Liberaliose demokratijose pagrindinis veiksnys, apibrėžiantis politikos formavimo galios struktūrą, yra politinių partijų galia (tą patį galima pasakyti apie nepliuralistines sistemas, nors partija tokiose sistemose paprastai yra įrankis diktatoriaus, jo artimų draugų ir sąjungininkų rankose). Kai politinės partijos yra stiprios (gali nustatyti, kas bus jų kandidatai, bei užtikrinti griežtą partinę discipliną balsuojant įstatymų leidžiamosiose institucijose), o tokios jos yra daugelyje liberalių demokratijų, pavyzdžiui, Vokietijoje, Švedijoje ir Britanijoje, jos tampa vyraujančia jėga, nustatančia vykdomos politikos kryptį. Tokiose sistemose partijos palaikymas dažnai yra būtina sąlyga, kad tam tikras klausimas, paprastai iš ekonominės ar socialinės politikos srities, būtų įtrauktas į politinę darbotvarkę. Šiose sistemose kai kurios ekonominės, socialinės ir ideologinės grupės jungiasi su pagrindinėmis politinėmis partijomis: pavyzdžiui, verslo atstovai — su konservatoriais, darbininkai – su socialistinėmis ar liberaliomis partijomis, ir didžiausias lobistinis darbas vykdomas partijų konferencijose ir posėdžiuose.

JAV politinės partijos yra silpnesnės, ypač pietinėse ir vakarinėse valstijose. Kadangi egzistuoja bendrų bruožų tarp Demokratų partijos ir darbo bei liberalių grupių interesų, tokių kaip aplinkosauga, taip pat tarp Respublikonų partijos bei konservatyvių grupių interesų (verslo ir religijos), šioje šalyje partijos ir grupės sąveikos yra mažiau struktūruotos ir ideologizuotos nei kitose liberaliose demokratijose (Thomas, 2001b). Politinės valdžios vakuumas, kurj lemia partijų silpnumas, suteikia interesų grupėms daugiau strategijos ir taktikos galimybių (pavyzdžiui, veikti įtakingus pavienius įstatymų leidėjus) bei užtikrina tvirtą poziciją svarbiuose įstatymų leidžiamosios valdžios institucijų komitetuose. Ideologijos nykimas Vakarų pasaulyje, ypač Vakarų Europoje, mažina partijų reikšmę ir sukuria padėtį, panašią į Jungtinių Valstijų: daugumai grupių atsiveria plačios veiklos strategijos ir taktikos galimybės (Thomas, 2001a, 1 ir 15 skyriai).

3. Biurokratijos valdžia ir savarankiškumas. Ir liberaliose demokratijose, ir kai kuriose autoritarinėse sistemose didžiąją dalį sprendimų, veikiančių interesų grupes, priima ne politikai, bet biurokratai ar valstybės tarnautojai. Tai sąlygoja priimamų sprendimų pobūdis — dauguma jų yra susiję su kasdieniškais, nereikšmingais dalykais, pavyzdžiui, darbo licencijų išdavimo taisyklės (daktarams, teisininkams, buhalteriams ir t. t.), gamyklų darbo saugumo bei darbuotojų sveikatos apsaugos taisyklės ir kt. Biurokratai interesų grupėms yra svarbūs visose (ir išsivysčiusiose, ir besivystančiose) šalyse, tačiau kuo labiau visuomenė išsivysčiusi, tuo didesnę reikšmę biurokratija įgyja kaip interesų grupių veiklos objektas bei lemiamas jų sėkmės veiksnys. Kai kuriose postindustrinėse liberaliose demokratijose, pavyzdžiui, Prancūzijoje (F. Wilson, 1993; Appleton, 2001) ir Japonijoje (Hrebenar ir Nakazawa, 1993; Hrebenar, 2001) biurokratija turi ypatingą vaidmenį dėl ilgalaikės centralizuotos valdžios tradicijos, glaudžių valdžios ir aukštesnio lygio valstybės tarnautojų ryšių (pavyzdžiui, Japonijos Liberalų demokratų partijos ir valstybės tarnautojų ryšys). Tokia biurokratinė galia sukuria uždaras interesų grupių sistemas iš valdančiosios partijos ir biurokratijos palaikymą užsitikrinusių privilegijuotų grupių, turinčių aiškų politinį pranašumą. Neokorporatyvinėse visuomenėse biurokratija tampa vis svarbesnė ekonominių viršūnių asociacijoms.

Nepliuralistinėse visuomenėse biurokratijos vaidmuo formuojant interesų grupių strategiją ir taktiką yra sunkiai apibrėžiamas. Daug kas priklauso nuo tam tikro departamento ar agentūros bei jų aukščiausių pareigūnų ryšių su karaliumi, diktatoriumi, politiniu biuru, partijos aparatu ar kita institucija, priimančia esminius sprendimus. Vis dėlto korporatyvinės santvarkos visuomenėje tam tikrai biurokratijos daliai, ypač susijusiai su verslu ar darbu, suteikiama išskirtinių galių, o interesų grupių veikla nukreipiama į bendradarbiavimą su šiais biurokratais (Castles, 1967; Bianchi,
1986a, 1986b; Schmitter, 1971; Skil-ling ir Griffiths, 1971).

4. Politinės sistemos centralizacijos ar fragmentacijos lygis bei korporatyvu-mo ir neokorporatyvumo mastas. Apžvelgti trys faktoriai rodo, jog svarbiausias struktūrinis politikos ir valdžios sistemos bruožas, veikiantis interesų grupių strategiją ir taktiką, yra politikos formavimo proceso centralizacijos arba fragmentacijos laipsnis. Tai taikytina tiek pliuralistinėms, tiek nepliuralistinėms sistemoms. Griežtai centralizuotos politinės sistemos — tokios kaip totalitarinis režimas SSSR, vadovaujamas Stalino, bei dabartiniai autoritariniai režimai (Persijos įlankoje) ir liberalios demokratijos — Prancūzija, Japonija ir Vokietija -turi labai centralizuotas valdžios struktūras. Nepliuralistinėse sistemose valdžia ptiklauso diktatoriui, karaliui ar artimiems jo sąjungininkams, o daugelyje parlamentinių liberalių demokratijų – vyriausybei ir kokiai nors politinei partijai bei, ko gero, biurokratijai. Tai labai apriboja interesų grupių prieigą prie valdžios atstovų bei taikomos strategijos ir taktikos galimybes. Labai centralizuotose sistemose įmanomas korporatyvinis ar neokorporatyvinis politikos formavimo procesas, kai spręsdama pagrindinius ekonominius ir socialinius klausimus vyriausybė pirmenybę teikia svarbiausioms lobistine veikla užsiimančioms viršūnių asociacijoms. O susiskaidžiusi Jungtinių Valstijų federalinio ir valstijų lygmens valdžios struktūra, kur neokorporatyviniai susitarimai neįmanomi, suteikia interesų grupėms geresnę prieigą prie valdžios bei išplečia jų strategijos ir taktikos galimybes. Teorinį aprašymą, lyginantį politinės ir institucinės struktūros poveikį interesų grupių veiklai Vakarų demokratijose, galima rasti Thomas veikale (1993, p. 16-21).

Valdžių pasidalijimo, silpnų partijų ir gana stipraus federalizmo derinys Jungtinėse Valstijose irgi prisidėjo prie ankstyvo interesų grupių iškilimo bei bendro jų veiklos institucionalizavimo, ypač lobizmo ir jo profesionalumo ir, savo ruožtu, prie ankstyvų pastangų reguliuoti lobizmą. Pavyzdžiui, lobistų korpusas JAV sostinėje Vašingtone susiformavo dvidešimtojo amžiaus pradžioje, o valstijose – tik ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. Vakarų Europoje ir kitose parlamentinėse sistemose situacija klostėsi kiek kitaip: čia mokslininkai ir politikai lobistinės veiklos rimtai nepripažino iki pat šeštojo dešimtmečio pabaigos, o kai kuriose valstybėse ir dar ilgiau. Šių sistemų politinė ir valdžios struktūra, ypač visaapimantis politinių partijų dominavimas politikos procese, skatino neoficialią lobistinę veiklą – viešai neprieinamuose privačiuose partijos narių susitikimuose bei vyriausybės narių ir aukštesniųjų valstybės tarnautojų kabinetuose. Be to, liberaliose demokratijose už JAV ribų interesų grupių veiklos reguliavimas yra minimalus (Parliamentary Affairs, 1998). Nors lobizmo nepripažinimas iš dalies yra politinės kultūros produktas, šį reiškinį lemia parlamentinės sistemos struktūra, o ypač dominuojančios partijos, galinčios užkirsti kelią griežtų reglamentų, kurie joms atrodo nebutini ar nenaudingi jų interesams, įgyvendinimui.

Kaip nurodyta šio skyriaus pradžioje, politinė ir valdžios struktūra yra vienas svarbiausių interesų grupių veiklos veiksnių, lemiančių jų strategiją ir taktiką. Be šio faktoriaus, yra ir kitų reikšmingų elementų – tai politinė raida it politinė kultūra bei kiti dalykai, aptarti šiame skyriuje, apibrėžiantys interesų grupių sistemą ir jų poveikio viešajai politikai būdus.

Lobizmas Jungtinėse Amerikos Valstijose

1. Lobizmas Jungtinėse Amerikos Valstijose yra įprastas reiškinys jau nuo pat šios valstybės politikos atsiradimo. Konstitucijos autorius Madisonas XVIII a. devintojo dešimtmečio pabaigoje perspėjo apie susiskaldymo į grupuotes pavojų bei reziumavo, jog to išvengti neįmanoma, tačiau galima kontroliuoti neigiamą susiskaldymo poveikį suformuojant norimą valdžią. XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje Amerikoje lankęsis de Tocąueville apie kasdienėje politikoje lobistinę veiklą vykdančias grupes rašė: „Jokioje kitoje pasaulio valstybėje asociacijų principas dar nebuvo taip sėkmingai panaudotas ir pritaikytas tokiai galybei objektų kaip Amerikoje“. Lyginamosios politikos tyrimai irgi rodo, jog amerikiečiai labiau nei kitos tautos yra linkę naudoti grupes, kad paveiktų vyriausybės sprendimus.

2. Jungtinėse Amerikos Valstijose veikia šimtai tūkstančių interesų grupių,

bet tik maža jų dalis nuolatos vykdo lobizmą. Prireikus kiekvienas suinteresuo

tas asmuo atrastų jam atstovaujančią grupę. Pastaraisiais metais pasirodė netgi

interesų grupių, atstovaujančių, atrodo, neįgyvendinamiems interesams (vaikų,

gyvūnų bei aplinkosaugos).

3. Žurnalas „Politiniai mokslai“ {Political Science) atliko daugybę tyrimų

apie tai, kodėl žmonės buriasi į interesų grupes. Kaip yra pastebėjęs Napoleonas

Bonapartas, „žmones jungia tik dvi jėgos — baimė ir interesai“. grupes žmonės

jungiasi dėl socialinių, ekonominių bei politinių priežasčių; grupes gali sukurti

verslininkai ir tam tikrus gaminius realizuojančios įmonės. Pagrindinė jungi

mosi idėja — grupės narių gaunama nauda turi atsverti priklausymo grupei išlai

das. Yra žinoma, kad daugumos interesų grupių nariai priklauso
viduriniajai

klasei, o žemesniosios klasės asmenų grupes suburti ir išlaikyti yra labai sunku.

5. 4. Interesų grupės išlikimas priklauso nuo sėkmingo vadovavimo ir profesionalių darbuotojų. Vadovavimo sėkmę lemia vadovų sugebėjimas derinti specifinius įgūdžius prie konkrečios aplinkos. Lobistinę veiklą vykdo įvairiausių tipų lobistai: etatiniai, savanoriai, buvę

politikai, teisininkai, ryšių su visuomene specialistai, žiniasklaidos ekspertai ir

„samdomi žudikai“.

6. Lobistai savo klientų užsakymu atlieka aibę visokiausių dalykų. Jų veiklą

galima skirstyti į tiesioginį ir netiesioginį lobizmą. Lobistai, užsiimantys tiesio

giniu lobizmu, įvairiais būdais kuria priėjimą prie politikų panaudodami pini

gus ir pramogas. Vienas veiksmingiausių to pavyzdžių — nemokamų kelionių

organizavimas svarbiems vyriausybės atstovams ar privatiems asmenims. „Tie

sioginiai“ lobistai politikams teikia ir informaciją, padedančią visuomenėje su

kelti politines diskusijas. Tokia informacija gali būti pateikiama politiniais straips

niais, žodiniais pareiškimais arba per žiniasklaidą.

7. Pastaruoju metu interesų grupės ėmė naudoti žiniasklaidą, ypač televizi

jos reklamą, kad sukeltų politines diskusijas ar padarytų spaudimą įstatymų

leidėjams. Vykstant Artimųjų Rytų krizei, Saudo Arabijos vyriausybė išleido

milijonus televizijos reklamoms, turėjusioms paveikti viešąją nuomonę apie ame

rikiečius. Tokios žiniasklaidos kampanijos gali būti agresyviai puolančios, gera

noriškos arba ginančios savo idėją.

8. Kitos komunikacijos formos gali būti grindžiamos demonstracijomis, boi

kotais, protestais arba suplanuotais smurto aktais. Tokios taktikos pasirinkimas

esant tam tikroms situacijoms yra efektyvus, tačiau gali visiškai sugadinti gru

pės reputaciją visuomenės akyse, jeigu taktika duos priešingą rezultatą.

9. Interesų grupės neretai dalyvauja priešrinkiminėje veikloje ir palaiko

partijas arba kandidatus, remiančius grupės politinius tikslus. Grupių taktika

apima ir piniginę paramą, ir palaikymą rinkimuose. Teikdamos pagalbą jos

naudojasi politinės veiklos komitetais (PAC – Political Action Committee).

Laikotarpiu tarp rinkimų interesų grupės gali politiškai veikti mases ir taip

daryti spaudimą politikams per jų gimtojo rajono atstovus ar svarbias rinkėjų

grupes.

10. Amerikoje daugėja interesų grupių, vykdančių savo veiklą teisminėje

sistemoje, ypač teismuose. Teisminis lobizmas ypač naudingas grupėms, sie

kiančioms sužlugdyti arba trukdyti galingesnėms grupėms, turinčioms priėjimą

prie įstatymų leidžiamųjų institucijų. Tokia veikla atsieina labai brangiai ir gali

užtrukti labai ilgą laiką, kartais net ištisus dešimtmečius.

Didelė dalis interesų grupių lobizmo vykdoma valstijų lygmeniu, nes

politikos formavimas pastaraisiais metais Amerikos federalinėje sistemoje tapo

decentralizuotas. Lobistinė veikla valstijose atsieina daug pigiau ir yra papras

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4198 žodžiai iš 8387 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.