Lobizmas
5 (100%) 1 vote

Lobizmas

TURINYS

ĮŽANGA ………………………………………………………………………………………………………………. 3

1.Bendroji lobistinės veiklos samprata ……………………………………………………………………… 4

1.1. Lobizmo, lobistinės veiklos ir lobisto sąvokos …………………………………………… 4

2. Interesų grupės …………………………………………………………………………………………………… 8

2.1. Interesų grupių sąvoka ……………………………………………………………………………. 8

2.2. Interesų grupių rūšys ir veiklos formos …………………………………………………….. 12

2.3. Interesų grupių skirtumai ………………………………………………………………………. 14

2.4. Teigiami interesų grupių veiklos aspektai ………………………………………………… 18

2.5. Neigiami interesų grupių veiklos aspektai ……………………………………………….. 19

2.6. Veto teisė …………………………………………………………………………………………….. 20

2.7. Interesų grupių įtaka Lietuvoje ir perspektyvos Europos Sąjungoje ……………. 20

3. Lobizmas Briuselyje …………………………………………………………………………………………. 22

4. Lobizmo reglamentavimas Europos Sąjungos ir nevyriausybinių organizacijų veikla … 28

5. Lobizmo komunikacijos ypatumai ………………………………………………………………………. 29

6. Lobizmas Lietuvoje …………………………………………………………………………………………… 34

6.1. Lobistinės veiklos įstatymas …………………………………………………………………….. 34

6.2. Lietuvos lobistų grupės ir tipai …………………………………………………………………. 38

IŠVADOS ……………………………………………………………………………………………………………. 38

LITERATŪRA …………………………………………………………………………………………………….. 40

ĮŽANGA

Demokratinėje visuomenėje skatintinas kuo didesnis tiesioginis piliečių dalyvavimas valstybės valdyme. Kadangi visų piliečių įtraukti į valstybės valdymą praktiškai neįmanoma, skatinamas ir vertinamas suinteresuotų grupių atstovų dalyvavimas sprendžiant problemas.

Lobizmas iš esmės yra labai sena veikla. Pirmą kartą šis terminas panaudotas XIX a. viduryje, o 1946 -aisiais JAV kongresas nusprendė, kad lobistai privalo registruotis nurodydami, kam jie pavaldūs, kokių interesų turi, kokį užmokestį gauna. 1979 m. buvo įkurta Amerikos lobistų lyga. Iš amerikiečių pasimokė ir Europos Sąjunga – dabar Briuselis dažnai vadinamas Europos lobistų sostine.

Galima drąsiai teigti, kad lobizmas kaip veikla žmonijos istorijoje egzistuoja nuo tada, kai atsirado valdžia. Nepriklausomai nuo jos formos (monarchija, konstitucinė monarchija, konstitucinė demokratija ar pan.) visada egzistavo visuomenės narių norai (t.y. interesai) ir galimybės padaryti įtaką valdžios sprendimams, nes retai kada sprendimai būdavo tokie bendri, kad nepaliestų vienos ar kitos visuomenės narių grupės arba atskirų individų. Lobizmas savaime niekada nebūtų kokiais nors būdais teisiškai apibrėžiamas arba reguliuojamas, jei ne su juo susijusios kitos blogybės – interesų konfliktas ir korupcija.

Lobizmas beveik visame pasaulyje yra pripažįstamas kaip normali veikla, legalus verslas.

Taip pat daug kur yra įteisinta lobisto profesija, taigi verslininkų ar jų atstovų įtaka politikams laikoma įprastu dalyku.

Tuo tarpu Lietuvoje lobizmas neretai yra siejamas su korupcija, o verslininkų ar kitų organizacijų interesams atstovaujantys žmonės visuomenei atrodo įtartini.

Tikslas: apžvelgti lobizmą ES ir Lietuvoje

Uždaviniai:

1. Apžvelgti bendrosios lobistinės veiklos sampratą.

2. Susipažinti su interesų grupėmis ir jų veikla.

3. Aptarti lobizmą Briuselyje.

4. Apžvelgti lobistinės veiklos reglamentavimą Europos Sąjungoje, nevyriausybinių organizacijų veiklą.

5. Atskleisti lobizmo komunikacijos ypatumus.

6. Išsiaiškinti lobistinės veiklos reglamentavimą Lietuvoje.

Metodika: literatūros apžvalga.

Politikoje niekas nevyksta šiaip sau.

Jei kažkas įvyksta, neabejotina- taip ir buvo suplanuota

Franklinas Delano Rooseveltas

Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas

1. BENDROJI LOBISTINĖS VEIKLOS SAMPRATA

1.1. Lobizmo, lobistinės veiklos ir lobisto sąvokos.

Lobizmas – verslininkų grupių interesų gynimas įvairiais būdais darant įtaką politikams, ypač parlamento nariams. Lobistas – atstovas, mėginantis parlamente arba ministerijoje rengiamų įstatymų projektus pakreipti tam tikrų grupių naudai.

Tokius paaiškinimus pateikia „Tarptautinių žodžių žodynas“.

Lobizmas yra procesas, kurio metu apsikeičiama informacija, ir grupės, organizacijos ar jos dalies nuomonė perduodama valdžios pareigūnams (tiek rinktiems, tiek skirtiems pareigūnams), turint pagrindinį tikslą – daryti įtaką, kad būtų priimtas palankus sprendimas.

Dažnai
svarbiausia yra išreikšti nuomonę, o ne pasiekti, kad valdžia patvirtintų tam tikrą nuostatą, nes iki to laiko, kol ši pozicija bus vyriausybės priimta, gali praeiti daug savaičių, mėnesių ar net metų. O aiškiai išdėstytas ir net paremtas faktas gali daryti įtaką valdžios politikai – priversti su jums rūpimais dalykais susijusius asmenis apgalvoti pateiktus argumentus ir prisiderinti prie jų [1, p. 27].

Lobistinė veikla apibūdinama kaip fizinio ar juridinio asmens atlygintini ar neatlygintini veiksmai, kuriais siekiama daryti įtaką, kad lobistinės veiklos užsakovo interesais būtų keičiami, papildomi ar pripažįstami netekusiais galios teisės aktai, priimami ar nepriimami nauji teisės aktai [7], [12].

Yra skiriami penki pagrindiniai lobistinės veiklos uždaviniai:

1. Tinkamo pranešimo perdavimas. Tas pranešimas – tai konkreti informacija, kurią grupė arba organizacija turi perduoti politikui. Kartais tai gali būti savo pozicijos išraiška, o kartais – tik koks faktas arba statistika. Tikras menas yra nustatyti, koks informacijos perdavimo būdas yra efektyviausias.

2. Informacijos pateikimas tinkamiems žmonėms. Reikia žinoti, kas priima pagrindinius sprendimus, ir sutelkti dėmesį į tą žmogų ar žmonių grupę. Šie asmenys nebūtinai turi būti ministerijų vadovai arba įstatymų leidėjai. Svarbūs yra ir viduriniojo lygio direktoriai arba jų padėjėjai.

3. Tinkama informacijos pateikimo forma. Šiame etape svarbu suprasti politikų norus, kokiu būdu informacija turėtų būti pateikta: kokios apimties, raštu ar žodžiu, pateikta konsultanto ar grupės vadovo.

4. Informacijos pateikimas tinkamu metu. Informacija bus netokia efektyvi arba visai neišgirsta, jei nebus pateikta tinkamiausiu bendravimo su valstybės tarnautoju metu.

5. Perduodama informacija turi tinkamai išreikšti problemą. Net įvykdžius keturis pirmuosius reikalavimus, sėkmės nepavyktų pasiekti, jeigu lobistų grupė nepajėgs paveikti problemos sprendimo, pavyzdžiui, dėl problemos neatitikimo įprastinei grupės lobistinės veiklos sričiai, nepakankamų išteklių ar problemos aktualumo politikams ir visuomenei ir t.t. – nors apskritai grupė veikia labai sėkmingai ir šiuo atveju labai stengiasi.

Šešios šių uždavinių implikacijos:

1. Svarbiausia – planuoti lobistinę veiklą; tai apima valdžios veiksmų ir kitų susietų interesų grupių stebėjimą. Planavimas sudaro 90 % lobistinės kampanijos. Be to, didžioji dalis lobistų – samdomi ar pačios grupės nariai – daug laiko praleidžia sekdami, kas vyksta valdžios sluoksniuose arba ką daro kitos lobistų grupės.

2. Ryšys su vyriausybe ir kitomis interesų grupėmis užmezgimas ir palaikymas yra itin svarbus.

3. Pasitikėjimo, patikimumo bei kai kuriais atvejais lojalumo – ypač valstybės tarnautojams kūrimas. Tai yra bet kokių artimų asmeninių ryšių, grįstų abipuse nauda, lobistinis aspektas. Nors šio aspekto reikšmę pripažįsta beveik visi lobistai, jis yra svarbesnis nedidelę įtaką turinčioms lobistų grupėms.

4. Siekis užmegzti ryšius su valstybės tarnautojais, suteikiančiais paramą lobistinei grupei ar organizacijai. Ši veikla – ne tik ryšių užmezgimas ir palaikymas bei pasitikėjimo ir patikimumo kūrimas, nors apima ir visus šiuos aspektus. Tai jau tolesnis lobizmo etapas – priversti, kad valstybės tarnautojas – paprastai iš reikalo arba įsipareigojęs – lobistinės grupės tikslams panaudotų savo politinį kapitalą. Valstybės tarnautojus priversdami įsipareigoti, tam tikri lobistai, nors ir nelabai patikimi bei lojalūs, įgyja didelių galių ir tampa labai žymūs.

5. Siekis sutarti lobistinės grupės viduje bei su grupėmis sąjungininkėmis dėl esminių lobistinės veiklos klausimų. Lobistai ir interesų grupių vadovai nurodo, jog ši veikla sudaro didžiąją dalį jų darbo – ji yra esminis veiksnys, užtikrinantis, jog politikams pateikiama grupės pozicija yra vieninga.

6. Nuolatinis lobistinės veiklos – strategijos ir taktikos – tobulinimas pagal besikeičiantį politinį klimatą. Taktikos ir strategijos tobulinimas apima situaciją grupės viduje bei išorinę politinę situaciją – grupės sąjungininkų bei varžovų padėtį, besikeičiančią valdžios poziciją. Dėl kintančios situacijos ir amorfiško politikos formavimo proceso ši implikacija turbūt reikšmingesnė jungtinėms valstybėms ir Europos Sąjungai.

Lobistą galima apibrėžti kaip „asmenį, atstovaujantį interesų grupei, ir jos naudai itakojantį valdžios sprendimus“ (Thomas ir Hrebenar, 1999, p.124). Šį apibrėžimą pripažįsta ir vartoja ne vienas mokslinnkas, tačiau vis dėlto jis yra per siauras lyginamajai atskirų šalių lobizmo analizei atlikti. Jis neapima lobistinės grupės narių veiklos, skirtos paveikti viešąją politiką.

Lobistas apibrėžiamas kaip interesų grupės paskirtas asmuo, kurio uždavinys – palengvinti savo grupei įtakoti viešąją politiką bei vykdyti tokią veiklą:

1) tiesiogiai bendrauti su valstybės tarnautojais;

2) kontroliuoti politinį ir vyriausybės darbą;

3) konsultuoti dėl politinės strategijos ir taktikos;

4) plėtoti ir prižiūrėti savo grupės lobistinę veiklą [1, p. 27-29].

“Transparency International” vieno pagrindinių ideologų Jermy Pope veikale „Akis į akį su korupcija: Nacionalinio integralumo sistemos elementai“ (“Confronting
The Elements of a National Integrity System”), kaip pavyzdiniai lobizmo reguliavimo įstatymai pateikiami Kanados teisės aktai, priimti 1997 m. Lobistinę veiklą Kanadoje reglamentuojantis įstatymas, nurodo tris Lobistų rūšis:

1. Lobistai konsultantai. Asmenys, kurie už atlyginimą vykdo lobistinę veiklą lobistinės veiklos užsakovo naudai. Jie privalo pateikti lobistų registrui informaciją, kai pradeda veiklą, kuomet informacija pasikeičia ir kai baigia veiklą.

2. Įmonėse dirbantys lobistai. Tai asmenys, kurie dirba nuolatinį darbą komercine veikla besiverčiančiose įmonėse. Jie lobistinę veiklą vykdo savo darbdavio komerciniams interesams tenkinti. Darbuotojai privalo lobistų registrui pateikti informaciją kuomet pradeda darbą, o vėliau – periodiškai. Informaciją būtina atnaujinti, kai jis pasikeičia, kuomet asmuo baigia vykdyti lobistinę veiklą, taip pat kuomet baigia darbą.

3. Organizacijose dirbantys lobistai. Tai pelno nesiekiančių organizacijų darbuotojai, kurių reikšmingą pareigų dalį sudaro lobistinė veikla. Organizacijos vadovas privalo pateikti informaciją lobistų registrui nuo to momento, kai vienas iš darbuotojų pradeda vykdyti lobistinę veiklą, o vėliau – periodiškai. Pateikti informaciją būtina tik tokiu atveju, jei vieno iš darbuotojų vykdoma lobistinė veikla sudaro reikšmingą dalį jo pareigų (atskaitos taškas – 20 procentų viso jo darbo laiko) arba visų darbuotojų minėta veikla kartu sudėjus sudaro bent 20 procentų vieno darbuotojo darbo laiko

2. INTERESŲ GRUPĖS

2.1. Interesų grupių sąvoka

Žmonių grupių noras paveikti valdžią ar jos atstovus, siekiant sau palankių sprendimų ir įstatymų, pastaruoju metu tapo ypač pastebimu ir nenuginčijamu vaidmeniu politikos formavime. Šios organizuotos žmonių grupės kitaip dar vadinamos „interesų grupėmis“. Interesų grupės – tai organizacijos, kurios yra autonomiškos nuo vyriausybės ir politinių partijų ir vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis stengiasi daryti įtaką vyriausybės politikai, tačiau jos nesiekia valdžios tiesiogiai, o stengiasi paveikti jau esančius valdžioje. Į politikos formavimą yra įsitraukusios pačios įvairiausios interesų grupės. Interesų grupių veikla dažnai apibūdinama, kaip žmonių valios ir norų išreiškimas ir atstovavimas, tačiau, tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje, daugelis žmonių nepasitiki šiomis grupėmis, manydami, kad jos tėra tik politinių rietenų, pinigų ir valdžios troškimas, tačiau svarbiausias jų skirtumas nuo politinių partijų yra tas, kad interesų grupės nesiekia formuoti vyriausybės

Bet kuri grupė, siekianti paveikti vyriausybę, vadinama interesų grupe. Keliamas interesas gali būti santykinai siauras, jei jis išreiškia tam tikros veiklos ar vienijamų atitinkamo tikslo grupių siekius, arba gali būti žymiai plačiau suprantamas, kaip pavyzdžiui, – „Žaliųjų“ politinės organizacijos.

Skirtingos grupės, atsižvelgiant į jų veiklos pobūdį ir tikslų mąstą, grupuojamos į atskiras kategorijas. Skirstymų įvairovė yra gan didelė, tačiau vienos pagrindinių skirstymų yra visuomeninės interesų grupės ir privačių interesų grupės arba ekonominių ir visuomeninių interesų grupės [1, p. 50].

Visuomeninio intereso grupėmis vadinamos siauresnius interesus atstovaujančios grupės. Visuomeninio intereso grupės yra tos, kurios siekia visuomenines gerovės ir kurių laimėjimai nesuteikia jų nariams ar aktyvistams jokių išskirtinių ar materialių lengvatų. Šis apibrėžimas gali būti laisvai interpretuojamas pačių grupių narių. Bendra gerovė yra veiklos kryptis, kuri naudinga be išimties visiems žmonėms, nepriklausomai nuo to, ar jie dalyvauja grupėse ar ne. Ryškiais pavyzdžiais gali būti švarios atmosferos ir pasaulinės taikos klausimai. Tačiau, nors visi linkėtų šių dalykų, tačiau ne kiekvienas juos vienodai vertina. Gamybininkai priešinasi griežtoms atmosferos užterštumo apribojimo normoms, argumentuodami, kad jų pozicijos remiasi kitokia nei švarios atmosferos gynėjų visuomeninio intereso koncepcija. Tai, kas yra visuomeninė gerovė vienai grupei, gali būti asmenine nauda kitai grupei“ [10, p.154].

Ūkio ministerijos Įmonių ekonomikosir valdymo departamento direktorė straipsnyje „ Europos ekonominių interesų grupė – nauja verslo veiklos forma“ dėsto, jog Europos ekonominių interesų grupė yra privataus juridinio asmens teisinė forma, kurios atsiradimo teisinis pagrindas – 1985 m. liepos 25 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr.2137/85 dėl Europos ekonominių interesų grupių. Reglamente nurodyta, kad grupės veikla turi būti susijusi su jos narių komercine ūkine veikla, tačiau pabrėžtina, kad ją tik papildo. Todėl pagal Reglamentą grupei neleidžiama :

• Tiesiogiai arba netiesiogiai valdyti arba prižiūrėti savo narių arba kitų įmonių veiklą, ypač personalo vadybos, finansų ir investicijų srityse.

• Tiesiogiai arba netiesiogiai bet kokiu pagrindu turėti savo narių akcijų; turėti kitų bendrovių akcijų leidžiama tik tiek, kiek to reikia siekiant grupės tikslų, ir tik jeigu tai daroma grupės narių naudai.

• Samdyti daugiau negu 500 šimtus darbuotojų.

• Būti kitos Europos ekonominių interesų grupės nariu.

• Grupei draudžiama siekti bet kokių viešųjų investicijų.

Reglamentas pateikia išsamų Europos
ekonominių interesų grupių teisinį reglamentavimą, tačiau taip pat suteikia teisę valstybėms narėms nacionaliniuose teisės aktuose nustatyti kai kurias su Europos ekonominių interesų grupių veiklos reglamentavimu susijusias normas [9, p. 5-6].

Pagrindinis požymis, skiriantis interesų grupes nuo organizacijų, yra jų homogeniškumas bei mažesnė struktūra. Rasti ribą, skiriančią visuomeninius ir privačius interesus, ne visuomet lengva ir dažnai tai tampa konfliktų priežastimi. Asmeninės ir visuomeninės gerovės sąvokos labai skiriasi, todėl ne taip paprasti rasti objektyvių ir abiem grupėms priimtinų kriterijų [1, p. 50–51].

Vieningai sutariama, jog interesų grupių susidarymo pagrindas yra bendras interesas. Jo vedami žmonės jungiasi į grupes, kurių tikslas yra tenkinti savo poreikius. Poreikių pamatu formuojami tikslai ir reikalavimai, kurie tampa vienokių ar kitokių veiksmų priežastimi. Turbūt aiškiausią ir populiariausią interesų grupių klasifikaciją pagal organizuotumo kriterijus yra pasiūlęs politologas G.A.Almond. Pagal šią klasifikaciją skiriami keturi grupių tipai: anoniminės, neasocijuotos, asocijuotos ir institucinės:

Anoniminės interesų grupės – tai grupės, kurios nepasižymi dideliu organizuotumu, neturi aiškių lyderių, susiformuoja spontaniškai, egzistuoja trumpą laiką.(Atsiranda daugikliu atvejų dėl žmonių nusivylimo). Jos yra būdingiausios besivystančioms šalims, tačiau gali pasireikšti ir kitur. Pvz. žydai buvusioje SSRS, musulmonų fundamentalistai Irane ir t.t. Anoniminių interesų grupių veikimo būdai taip pat yra patys primityviausi; tai masinės demonstracijos, grasinimas jėga, jos vartojimas, teroristiniai išpuoliai.

Neasocijuotos interesų grupės – tai grupės, neturinčios jokios formalios organizacijos ir aktyviai nedalyvaujančios politikoje, tačiau susidedančios iš žmonių, potencialiai turinčių vienodus interesus. Tai ir įvairios gentys, ir tautinės mažumos, ir įvairūs socialiniai sluoksniai, netgi religinės grupės. Šios interesų grupės būdingiausios atsilikusiems kraštams (pvz. čigonai Rytų Europoje, „neliečiamieji“ Indijoje. Jos aktyviau neveikia, tačiau kelia socialinių konfliktų grėsmę vien savo buvimu.

Asocijuotos interesų grupės – tai grupės, kurios yra laisvai susikūrusios ir gerai organizuotos, siekiančios sau norima linkme paveikti vyriausybės politiką, aktyviai ginančios ir atstovaujančios savo interesus. Jos labiausiai pasireiškia išsivysčiusiose ir stabiliose demokratinėse valstybėse (pvz. profsąjungos, verslininkų susivienijimai, intelektualų profesinės asociacijos, žemdirbių grupės, judėjimai už taiką ir nusiginklavimą). Asocijuotų interesų grupių veikla labiausiai pasireiškia per partijas, jų finansavimą. Dar jos daro intelektualinį poveikį.

Institucinės interesų grupės – tai grupės, kurios susiformuoja ir atsiranda pačioje vyriausybėje, jos aparate ir įvairiose tarnybose, institucijose, kad padėtų vyriausybei įgyvendinti jau priimtus sprendimus. Institucine interesų grupe galima pavadinti ir armiją, ir valdininkiją, ir mokslo bei mokymo įstaigas, taip pat mokslinius institutus ir t.t. Jos labiausiai įtakingos besivystančiose šalyse (pvz. Lotynų Amerikoje). Šios grupės veikia politinį procesą, stengiasi išnaudoti savo interesams turimus pranašumus ir galimybes, turimus valstybės valdymo sistemoje.

Interesų grupių veikla dažniausia pasireiškia per profesionalių lobistų veiklą. Įvairios organizuotos interesų grupės savo tikslams siekti turi profesionalius lobistus, kurie ir atlieka lobistinę veiklą. „Lobistinė veikla – fizinio ar juridinio asmens atlygintini ar neatlygintini veiksmai, kuriais siekiama daryti įtaką, kad lobistinės veiklos užsakovo interesais būtų keičiami, papildomi ar pripažįstami netekusiais galios teisės aktai, priimami ar nepriimami nauji teisės aktai.“ [5].

Taip pat apibrėžiama veikla, kuri nelaikoma lobistine:

“1) visuomenės informavimo priemonių savininkų, leidėjų ar jų darbuotojų veikla ar darbas, susiję su informacija apie teisės aktus bei jų projektus: viso ar dalies teksto paskelbimas, apžvalga, komentarai. Ši nuostata netaikoma, kai visuomenės informavimo priemonių savininkai, leidėjai ar jų darbuotojai gauna atlyginimą už lobistinę veiklą;

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2646 žodžiai iš 8760 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.