TURINYSĮVADAS ( Lotynų amerika
)…………………………………………………………………
……………..2
SENOVĖS LOTYNŲ AMERIKOS
KULTŪRA……………………………………………………3
ACTEKAI………………………………………………….
………………………………….3
MAJAI……………………………………………………
……………………………………14
MEKSIKA………………………………………………….
………………………………..22
INKAI……………………………………………………
…………………………………….25
NAUJŲJŲ LAIKŲ LOTYNŲ AMERIKOS
KULTŪRA…………………………………….. 33
LOTYNŲ AMERIKOS
VALSTYBĖS…………………………………………..33KUBA………………………………………………………………
…………………………..35MEKSIKA……………………………………………………………
………………………38
KOSTA RIKOS
RESPUBLIKA…………………………………………………….40
BRAZILIJA………………………………………………………….
………………………42
ĮVADAS ( LOTYNŲ AMERIKA )
LOTYNŲ AMERIKA – Vidurio Amerikoje bei Andų kalnuose europiečiai rado
pirmykštės bendruomenės genčių, Jų gyventojai augino bulves, kukurūzus,
pomidorus, kakavmedžius, ananasus, saulėgrąžas.Jie išgavo naudingąsias
iškasenas, mokėjo apdirbti metalą.Ispanai Lotynų Amerikoje įkūrė Mechiką,
Bogotą, pakrantėse įkūrė uostus,įveisė plantacijų,
LOTYNŲ AMERIKOS VALSTYBIŲ KŪRIMASIS – metropolijų politika stabdė ūkio
pažangą, didino pavergtų tautų nepasitenkinimą. Todėl dažniau kildavo
sukilimai. Svarbus Ispanijos ir Portugalijos kolonijų likimui buvo
Napoleono karai. Napoleono kariuomenei užkariavus Pirėnų pusiasalį,
kolonijų valdžia neteko metropolijų pagalbos, tada ir susidarė palankios
sąlygos siekti nepriklausomybės.Vėliau jos beveik visos išsikovojo
nepriklausomybę.
SENOVĖS LOTYNŲ AMERIKOS KULTŪRA
ACTEKAIIstorija
Iki 12-13 a. klajokliai actekai vertėsi medžiokle ir augalinio maisto
rinkimu. Vėliau iš šiaurės, mitinės protevynės Actlano (Baltoji žemė),
atkeliavo į vid. Meksiką ir čia apsigyveno. 1325 m. įkūrė Tenočtitlano
(dabartinis Meksikas) miestą. Iki 1348 buvo pavaldūs kaimyniniams
Culhuacano ir 1348-1427 Atzcapotzalco miestams-valstybėms. 1428 tapo
nepriklausomi. Valdant Ickoatli (1428-1440) sudaryta 3 miestų-valstybių-
Tenočtitlano, Texcoco bei Tlacopano (Tacubos) sąjunga tapo dominuojančia
karine jėga vidurinėje Meksikoje. Ilgainiui įsivyravo Tenočtitlanas ir
susidarė actekų valstybė. Valdovai Montesuma I (valdė 1440-1469),
Ašajahatli (1469-1486), Ahuicotlė (1486-1503) nukariavo vid. ir pietų
Meksiką. Actekų valstybė galingiausia buvo Montesumos II laikais (1502-
1519). 1519m. jai priklausė 200000 km² teritorija su 5-6 mln. žm. Sostinė
Tenočtitlanas buvo 13km², turėjo daugiau kaip 140000 gyv. Aukšč. valdžia
priklausė valdovui, kuris formaliai buvo renkamas, tačiau faktiškai sostą
paveldėdavo. Iš pavaldžių miestų-valstybių buvo imama duoklė. Actekai
sukūrė savitą, vieną garsiausių Amerikos vergovinių civilizacijų. Jie
vertėsi žemdirbyste, augino kukurūzus, ankštinius augalus, pomidorus,
kakavą, tabaką, vilnamedžius. Turėjo dirbamųjų žemių drėkinimo ir sausinimo
sistemas. Aukšta žemdirbystės kultūra buvo jų civilizacijos ekonominis
pagrindas. Jie taip pat vertėsi amatais. Medžioklė buvo pagalbinis verslas.
Daugiausia gyveno dideliuose namuose po 2-3 šeimas. Svarbiausias ginklas –
lankas su strėlėmis. Actekai perėmė senųjų Meksikos gyventojų – toltekų,
sapotekų ir kištekų tradicijas ir sukūrė turtingą kultūrą; gausi actekų
tautosaka, menas. Vartojo piktografinį raštą su hieroglifų elementais.
Mokėjo daryti žemėlapius, iš toltekų ir majų buvo perėmę kalendorių.
Garsėjo astronomijos ir medicinos žiniomis. 1519-1521 actekus nukariavo
ispanų konkistadorai.Religija
Religija buvo politeistinė, sinkretinė. Pagr. actekų mitologijos motyvai
(nuolatinė dviejų pradų – gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos – kova,
cikliška visatos raida, gamtos jėgų personifikacija
(atsispindi ir jų
religijoje). Actekų dievų panteonas labia gausus, prieštaringas. Perimtas
iš anksčiau centr. Amerikoje gyvenusių indėnų genčių. Tie patys dievai
vadinti įv. vardais, kito jų funkcijos. Panteoną nuolat papildydavo įv.
dievai, atsirasdavo naujų jų garbinimo ritualų. Iš olmekų perimti jaguaro
ir su juo susiję simboliai, iš toltekų – Saulės ir karaliavimo simboliai,
aukojimas, iš majų – dievų daugiafunkciškumas. Actekų dievų panteoną sudarė
senųjų mitologinių, žvaigždžių ir planetų, mirties ir požemio, dievų kūrėjų
grupės. Dievas Huicilopočtli iš pradžių įkūnijo žemės, derlingumo, lietaus
dievus. Actekų politinės ir karinės ekspancijos metu jis tapo saulės,
dangaus, karo ir medžioklės dievu, aristokratijos globėju. Senos kilmės
aukščiausioji dievų pora, Ometekutli ir Tonakasinatla, sukūrė kitus dievus,
pasaulį, žmones. Jų kultas nesusiformavo. Vėliau sutapatanti su
Kecalkoatliu ir Teskatlipoka. Pirmasis buvo nakties, dangaus ir vėjų
valdovas, žynių luomo, kultūros globėjas, antrasis – nakties, mirties,
šalčio, blogio, griovimo dievas. Jie sukūrė visatą, turinčią 4 periodus.
Dangų ir požemių pasaulį actekai įsivaizdavo kaip piramidę, kurios
pakopomis Saulė kyla ir leidžiasi. Požeminio pasaulio valdovas – mirties
dievas Miktlantekutli. Į kurį pasaulį pateks mirusieji, lemdavo jų mirties
pobūdis. Valdovai, mūšyje kritę kariai, paaukoti žmonės, mirusios gimdyvės
turėjo patekti į vadinamus Saulės namus, skenduoliai, žaibo nutrenkti – pas
vandens dievą Tlalokaltekutli, kiti mirusieji sudegsią ir turėsią 4 metus
keliauti pas Miktelantekutli. Actekai įsivaizdavo, kad kas 52 metai Visatai
gresia sunaikinimas, o jie gyvena pask. 5 istorijos cikle. Ankstesnieji
ciklai baigėsi visuotinėmis katastrofomis (žmonių virtimu beždžionėmis,
gaisru, potvyniu). Jų galima išvengti, jei kosmose būtų palaikoma
harmonija, kurią lemti gali tik dievas. Dievų maistas – kraujas, todėl
būtinos žmonių aukos, ypač Saulės dievui. Kad užtektų aukų, vykdavo
vadinamasis Gėlių karas (pavadinimas perimtas is toltekų, aukojusių tik
gėles). Karo tikslas – belaisviai, t.y. būsimosios aukos. Actekai statė
dideles, puošnias šventyklas, dažnai piramidžių formų. Ši religija turėjo
tokių apeigų, kurias pamatęs, kiekvienas nejuokais išsigąstų. Prieš
aukojimus šventikai išplėšdavo dar plakančią širdį. Šiuo atžvilgiu tokia
religija buvo vienintelė pasaulyje. Actekų religija yra labai savitas
religijų istorijos reiškinys, bent jau dėl to, kad žmonių aukojimas,
retkarčiais pasitaikantis ir kitose religijose, čia paverstas pačiu
religijos branduoliu, dar daugiau – netgi pasauležiūros ir kosmologijos
ašimi. Kruvini ir pabaisiški actekų ritualai vis dëlto nebuvo kažkokio
prigimtinio jų žiaurumo apraiška (nors be to, žinia, neapsieita). To
paprasčiausiai reikalavo „pasaulio tvarka“, to reikalavo mitai, pagal
kuriuos ir organizuojamas religinis ir socialinis gyvenimas.
Kamuolio žaidimas – religijos dalis
Kamuolio žaidimo istorija gana ilga. Iš pradžių jis nebuvo populiarus ir
į jį nebuvo žiūrima rimtai. Jis buvo laikomas kaip laisvalaikio praleidimo
būdas. Vėliau jis tapo religijos dalimi, ritualu, religiniu ar net kultiniu
žaidimu. Galima būtų išskirti įvairias jo rūšis, bet visos jos buvo gana
sudėtingos ir reikalavo įgūdžių. Galima paminėti vieną būdą kaip jis buvo
žaidžiamas. Kamuolį reikėjo varinėti naudojant klubus, alkūnes arba kelius.
Žaidėjai dėvėjo odines apsaugas nuo sumušimų, kurias pašventindavo
dvasininkai. Po pašventinimo jos buvo paliekamos nakčiai kartu su vaisių ir
kitokio maisto aukomis, kad dievai ‘pasaugotų’. Naktį prieš žaidimą vis
privalėjo pasninkauti ir negalėjo mylėtis. Kamuolys turėjo būti pataikytas
į žiedo vidurį. Taip buvo laimimi taškai. Kai kamuolys iškrisdavo iš
aikštės ribų – taškai buvo prarandami. Pataikydavo taip retai, kad
laimėtojas galėdavo reikalauti visų žiūrovų rūbų ir brangenybių.
Pralaimėjęs sumokėdavo savo gyvybe. Buvo rasta skulptūra kur vaizduojamas
žaidėjas, vienoje rankoje laikantis peilį, o kitoje žmogaus galvą.
Pralaimėję buvo aukojami arba negailestingai nužudomi.Architektūra
Apie jų architektūrą žinoma iš aprašymų, piešinių, statinių liekanų. Ji
tęsė toltekų architektūros tradicijas. Sostinė buvo taisyklingo plano,
išraižyta kanalų, tinklo. Miesto centre – stačiakampė aikštė, kurios pagr.
akcentas – didinga, laiptuota piramidė. Jos masyvumą kiek švelnino laiptų
maršai, vedantys į viršuje įrengtą šventyklą su dievų statulomis. Piramidės
pagrindą juosė dekoruota siena (išlikusią Tenajuko piramidę puošia
susirangusių gyvačių frizai). Aplink aikštę buvo sutelktos šventyklos,
altoriai, rūmai, gyv. namai, pirtys, toliau – prastuomenės būstai. Pastatai
daugiausia mediniai (paprastų formų, kai kurie puošti plytų apdaila,
reljefais, tapyba).
Actekų dailė, kaip ir architektūra,
daugiausia susijusi su valstybės
galybės ir religijos idėjomis. Išliko apvaliųjų skulptūrų, ornamentuotų
altorių, statinius puošančių reljefų ir tapybos kompozicijų, juvelyrinių
dirbinių. Iš akmens iškaltos dievų statulos frontalios, statiškos,
masyvios, sąlygiškų, ornamentuotų formų, su gausybe simbolinių elementų
(žemės ir mirties deivė Koatlikujė). Tikroviškesnės pomirtinės kaukės,
karių galvos, ypač išraiškingos smulkios statulėlės (vergų, vaikų, gyvūnų,
iš akmens, molio. Kruopščiai iškaltas actekų kalendorius, vadinamasis
Saulės akmuo, zodiako ženklai, piktogramos (daiktų, įvykių ir veiksmų
vaizdavimas sutartiniais ženklais), simboliai disko formos monolite). Sienų
tapyba vaizduoja dievus, procesijas; ji schemiško piešinio, santūrių spalvų
kolorito. Buvo paplitusios mozaikos, aplikacijos. Keramikos dirbiniai
(urnos, bokalai, taurės) polichromuoti, puošti realistiškais gyvūnų, gėlių
motyvais. Kapavietėse rasti juvelyriniai dirbiniai (grandinėlės, vėriniai,
auskarai, žiedai) kruopščiai padaryti, subtiliai modeliuoti. Išliko
rankraščių su piktogramomis, pasižyminčių tapybos, piešinio ir rašto darna.Actekų dailė, kaip ir architektūra, daugiausia susijusi su valstybės
galybės ir religijos idėjomis. Išliko apvaliųjų skulptūrų, ornamentuotų
altorių, statinius puošančių reljefų ir tapybos kompozicijų, juvelyrinių
dirbinių. Iš akmens iškaltos dievų statulos frontalios, statiškos,
masyvios, sąlygiškų, ornamentuotų formų, su gausybe simbolinių elementų
(žemės ir mirties deivė Koatlikujė). Tikroviškesnės pomirtinės kaukės,
karių galvos, ypač išraiškingos smulkios statulėlės (vergų, vaikų, gyvūnų,
iš akmens, molio. Kruopščiai iškaltas actekų kalendorius, vadinamasis
Saulės akmuo, zodiako ženklai, piktogramos (daiktų, įvykių ir veiksmų
vaizdavimas sutartiniais ženklais), simboliai disko formos monolite). Sienų
tapyba vaizduoja dievus, procesijas; ji schemiško piešinio, santūrių spalvų
kolorito. Buvo paplitusios mozaikos, aplikacijos. Keramikos dirbiniai
(urnos, bokalai, taurės) polichromuoti, puošti realistiškais gyvūnų, gėlių
motyvais. Kapavietėse rasti juvelyriniai dirbiniai (grandinėlės, vėriniai,
auskarai, žiedai) kruopščiai padaryti, subtiliai modeliuoti. Išliko
rankraščių su piktogramomis, pasižyminčių tapybos, piešinio ir rašto darna.
Actekai – Saulės kariai
Į Mechiko slėnį jie atvyko kaip klajokliai. Juos vadino daugeliu vardų.
Vienas iš pirmųjų buvo Čičimekai, Šunų sūnūs – taip juos vadino šiaurėje,
kur dabar yra Čihuahua. Jie mito žiurkėmis, kiškiais, laukiniais augalais
ir šaknimis. Buvo žinomi Mechikos vardu, o tai davė vardą ir tam kraštui.
Jie atėjo tyliai ir buvo laikomi priklausomais nuo kitų genčių, kurios
taip pat gyveno turtingame slėnyje. Šie žmonės buvo samdomi kariai ir
kartais dėl šios priežasties vadinami lanko ir strėlių žmonėms. Beveik
šimtmetį jie klajojo iš vienos vietos į kitą, nepasilikdami ilgam, bet visą
laiką patekdami į vietą, kur nebuvo laukiami. Kartą jie apsistojo ant
Čapultepek kalvos, kur dabar yra Mechiko centrinis parkas. Ten jie
pasistatė šventyklą, bet turėjo bėdos su savo kaimynais, kurie juos
apkaltino žmonų vagystėmis. Jiems buvo duota nederlingos žemės, kurioje
veisėsi daugybė gyvačių, su viltimi, kad jie ten išmirs. Bet Actekai
išgyveno…
Actekai tikėjo, kad jie yra išrinktieji ir Saulės vaikai. Jie ieškojo
savo pažadėtosios žemės ir žinojo kaip ją surasti. Jų legendos bylojo, kad
kai jie ateis į vietą, kur ant kaktuso tupės erelis su gyvate snape,
apsigyvens ir pradės kurti savo imperiją. Iki tol jie buvo pasmerkti
ieškojimams.
Jie ieškojo negailestingai – samdėsi kiekvienai konkuruojančių Mechiko
slėnio lordų pusei, kuri tik galėjo laimėti. Jie buvo laukiniai ir žiaurūs
kovotojai; jiems kraujo liejimas davė gyvybę jų dievui – Saulei.
Kai jie buvo paklausti, kodėl jie stato savo šventyklas, jie atsakė, kad
ten jie atgaiviną širdis ir kraują. Vienas lordas paprašė jų padėti
vietiniame kare, kai jie buvo reikalingi. Jie sudarė sandėrį – jų laisvė
turi būti iškeista į 8000 belaisvių. Vietoj šių belaisvių lordas gavo
maišus jų ausų, kaip medžiotojų ženklą.
Actekai vėl pajudėjo. Šį kartą jie apsigyveno Tekskoko ežero negyvenamų
salų grupėje. Tai buvo beveik išdžiūvęs ežeras, į šiaurės rytus nuo Mechiko
miesto. Kai actekai užpildė Mechiko slėnį, tai buvo daug turtingesnė ir
vešlesnė vieta negu yra dabar. Tik Sochi-milko kaimelyje mes galime
suprasti, kaip tai galėjo atrodyti: kanalų labirintai, plaukiojantys sodai,
giriomis nusėtos kalvos, marginančios gamtovaizdį ir 2 vulkanai
(Popocatepetl ir Ixtachihuatl), lyg apvainikuojantys visa tai.
Jų nauja, tiesa, laikina teritorija buvo salos, pelkių viduryje. Bet
atkakli actekų dvasia nugalėjo ir šias nieko gero nežadančias apylinkes.
Savo siauromis kanojomis jie plukdė krovinį po krovinio ančių, varlių ir
žuvies
aplinkinius miestelius, kur šiuos produktus mainė į vaisius ir
medžiagas, kurios buvo reikalingos statant jų šventyklas – medieną, kalkes
ir akmenis. Jie nebuvo apsaugoti nuo nieko. Visi buvo niekinami kaip
kraujo trokštantys kariai, kurie gyveno dievo prakeiktoje žemėje,
vadinamoje Zoquitlan, kas reiškė Purvo vieta.
Taigi jie užsispyrę tikėjo savo dievu. Jis buvo vadinamas Huicilopočtliu
(Huitzilopochli), kas išvertus reiškia kolibrį. Jo kilmė turėjo keistų
paralelių susijusių su Olmekų kultūra. Žemės moteris buvo apvaisinta
plunksnų kamuolio, kurį ji surado bevalydama šventyklą ir pasidėjo sau ant
krūtinės. Jos palikuonis buvo suaugęs karys, apsiginklavęs kalaviju ir
turintis gyvatės galvą. Huicilopočtlis tapo Karo dievu, medžiojančiu dievu
ir galiausiai Saulės dievu. Tai jis pasakė actekams, kur jie turi
apsistoti.
Žmonijos istorijoje daugelis religinių tikėjimų buvo paremti žemės moters
ir kitos dvasinės būtybės (dvasios arba dievo) kontaktu. Ir net prieš
biblijos laikus buvo žmonių, kurie buvo absoliučiai įsitikinę, kad jie yra
išrinktieji, ieškantys pažadėtosios žemės. Actekų atveju, mes apie juos
žinome tiek daug todėl, kad tuo pačiu metu į tą teritoriją atkeliavo
ispanai, vadovaujami Hernano Korteso. Tai jų miestą nusiaubė savo
muškietomis, tai jų netikėti turtai pritraukė į Mechiko slėnį. Pirminis
mūsų žinių šaltinis ir yra ispanų rankraščiai, kurie buvo išsaugoti,
perrašyti su paaiškinimais, taip pat išversti išgyvenusių actekų,
perduodančių savo istoriją kitoms kartoms.
Galiausiai, XII a. pradžioje actekai sulaukė savo pažadėtojo ženklo –
erelio su gyvate snape, tupinčio ant kaktuso. Šis erelis yra ir
dabartiniame Meksikos herbe, monetose, laiškuose, pašto ženkluose,
oficialiuose dokumentuose. Jis naudojamas visoje šalyje.
Erelis nutūpė mažame drėgname žemės lopynėlyje prie Tekskoko ežero. Ši
vieta ir tapo actekų širdimi. Ta vieta buvo netvirtos žemės ir galėjo būti
pasiekta tik kanoja. Bet ir iš to jie išgavo naudos. Jie naudojo augalų
kultūras, kurias jie vadino činamposais. Jie dėdavo molį ir augalus
sluoksniais tol kol jie suformuodavo turtingus ir vaisingus sodus. Taip pat
naudodami savo produkciją ir laukinius gyvunus, kuriuos jie sugaudavo, jie
tęsė mainus su kaimynais.
Vien dėl to, kad jie buvo izoliuoti ežero ir gerai valdė kanojas, jie
buvo beveik nepasiekiami. Negana to, kanoja buvo vienintelė transporto
priemonė žinoma senovės Meksikoje, išskyrus vergus. Ratai nebuvo naudojami
kaip transporto priemonė, nors jie buvo sutinkami vaikų žaisluose. Bet už
vaikų darželio ribų ratas nesugebėjo išeiti ir būti panaudotas. Taip pat
ten niekas niekada nematė arklių.
Kai ispanai pirmą kartą atklydo su savo arkliais majai pirmą kartą pamatę
tuos gyvulius pagalvojo, kad tai dievai. Ta proga kai ispanai palikdavo
raišus arklius, majai vieną jų pasiėmė į savo trobelę ir maitino
skaniausiais patiekalais ir padažais. Žinoma, vargšas gyvulėlis nudvėse,
bet įtikinti majai pastatė arklio pavidalo statulą ir toliau garbino jį.Taigi matome, kad tiek majai tiek actekai, nors ir buvo gana išsilavinę
ir daug pasiekę, buvo prietaringi ir labai religingi. Religija jiems buvo
aukščiau visko. Visas valdymas ir asmeninis žmonių gyvenimas buvo paremtas
tikėjimu dievais, architektūra atspindėjo gilius žmonių įsitikinimus.
Tokiems monumentaliems pastatams pastatyti reikėjo daug darbo, ryžto ir,
žinoma, pinigų. Bet jų tikrai nestigo.
Ežero miestas – Tenotičlanas
Savo naujai surastoje ir pranašystės nurodytoje vietoje actekai pradėjo
statyti miestą, pavadintą Tenotičlanu. Per porą šimtų metų šis miestas tapo
didžiausiu metropoliu Naująjame pasaulyje. Jau vien kai Kortesas pamatė šį
nuostabų reginį jis pavadino tai antrąja Venecija. Činamposai suvešėjo ir
įsišaknijo, sužydėjo. Buvo prisodinta gausybė medžių, kurie stabdė gruntą
nuo slinkimo. Kanojos tarp sodų slydo plačiais, puikiai pastatytais
kanalais. Trys didžiuliai grįsti keliai jungė salą su žemynu.
Pats Tenotičlanas buvo padalintas į 4 didelius sektorius. Vieno aukšto,