Lotynų amerika ir jos kultūra
5 (100%) 1 vote

Lotynų amerika ir jos kultūra

TURINYSĮVADAS ( Lotynų amerika

)…………………………………………………………………

……………..2

SENOVĖS LOTYNŲ AMERIKOS

KULTŪRA……………………………………………………3

ACTEKAI………………………………………………….

………………………………….3

MAJAI……………………………………………………

……………………………………14

MEKSIKA………………………………………………….

………………………………..22

INKAI……………………………………………………

…………………………………….25

NAUJŲJŲ LAIKŲ LOTYNŲ AMERIKOS

KULTŪRA…………………………………….. 33

LOTYNŲ AMERIKOS

VALSTYBĖS…………………………………………..33KUBA………………………………………………………………

…………………………..35MEKSIKA……………………………………………………………

………………………38

KOSTA RIKOS

RESPUBLIKA…………………………………………………….40

BRAZILIJA………………………………………………………….

………………………42

ĮVADAS ( LOTYNŲ AMERIKA )

LOTYNŲ AMERIKA – Vidurio Amerikoje bei Andų kalnuose europiečiai rado

pirmykštės bendruomenės genčių, Jų gyventojai augino bulves, kukurūzus,

pomidorus, kakavmedžius, ananasus, saulėgrąžas.Jie išgavo naudingąsias

iškasenas, mokėjo apdirbti metalą.Ispanai Lotynų Amerikoje įkūrė Mechiką,

Bogotą, pakrantėse įkūrė uostus,įveisė plantacijų,

LOTYNŲ AMERIKOS VALSTYBIŲ KŪRIMASIS – metropolijų politika stabdė ūkio

pažangą, didino pavergtų tautų nepasitenkinimą. Todėl dažniau kildavo

sukilimai. Svarbus Ispanijos ir Portugalijos kolonijų likimui buvo

Napoleono karai. Napoleono kariuomenei užkariavus Pirėnų pusiasalį,

kolonijų valdžia neteko metropolijų pagalbos, tada ir susidarė palankios

sąlygos siekti nepriklausomybės.Vėliau jos beveik visos išsikovojo

nepriklausomybę.

SENOVĖS LOTYNŲ AMERIKOS KULTŪRA

ACTEKAIIstorija

Iki 12-13 a. klajokliai actekai vertėsi medžiokle ir augalinio maisto

rinkimu. Vėliau iš šiaurės, mitinės protevynės Actlano (Baltoji žemė),

atkeliavo į vid. Meksiką ir čia apsigyveno. 1325 m. įkūrė Tenočtitlano

(dabartinis Meksikas) miestą. Iki 1348 buvo pavaldūs kaimyniniams

Culhuacano ir 1348-1427 Atzcapotzalco miestams-valstybėms. 1428 tapo

nepriklausomi. Valdant Ickoatli (1428-1440) sudaryta 3 miestų-valstybių-

Tenočtitlano, Texcoco bei Tlacopano (Tacubos) sąjunga tapo dominuojančia

karine jėga vidurinėje Meksikoje. Ilgainiui įsivyravo Tenočtitlanas ir

susidarė actekų valstybė. Valdovai Montesuma I (valdė 1440-1469),

Ašajahatli (1469-1486), Ahuicotlė (1486-1503) nukariavo vid. ir pietų

Meksiką. Actekų valstybė galingiausia buvo Montesumos II laikais (1502-

1519). 1519m. jai priklausė 200000 km² teritorija su 5-6 mln. žm. Sostinė

Tenočtitlanas buvo 13km², turėjo daugiau kaip 140000 gyv. Aukšč. valdžia

priklausė valdovui, kuris formaliai buvo renkamas, tačiau faktiškai sostą

paveldėdavo. Iš pavaldžių miestų-valstybių buvo imama duoklė. Actekai

sukūrė savitą, vieną garsiausių Amerikos vergovinių civilizacijų. Jie

vertėsi žemdirbyste, augino kukurūzus, ankštinius augalus, pomidorus,

kakavą, tabaką, vilnamedžius. Turėjo dirbamųjų žemių drėkinimo ir sausinimo

sistemas. Aukšta žemdirbystės kultūra buvo jų civilizacijos ekonominis

pagrindas. Jie taip pat vertėsi amatais. Medžioklė buvo pagalbinis verslas.

Daugiausia gyveno dideliuose namuose po 2-3 šeimas. Svarbiausias ginklas –

lankas su strėlėmis. Actekai perėmė senųjų Meksikos gyventojų – toltekų,

sapotekų ir kištekų tradicijas ir sukūrė turtingą kultūrą; gausi actekų

tautosaka, menas. Vartojo piktografinį raštą su hieroglifų elementais.

Mokėjo daryti žemėlapius, iš toltekų ir majų buvo perėmę kalendorių.

Garsėjo astronomijos ir medicinos žiniomis. 1519-1521 actekus nukariavo

ispanų konkistadorai.Religija

Religija buvo politeistinė, sinkretinė. Pagr. actekų mitologijos motyvai

(nuolatinė dviejų pradų – gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos – kova,

cikliška visatos raida, gamtos jėgų personifikacija
(atsispindi ir jų

religijoje). Actekų dievų panteonas labia gausus, prieštaringas. Perimtas

iš anksčiau centr. Amerikoje gyvenusių indėnų genčių. Tie patys dievai

vadinti įv. vardais, kito jų funkcijos. Panteoną nuolat papildydavo įv.

dievai, atsirasdavo naujų jų garbinimo ritualų. Iš olmekų perimti jaguaro

ir su juo susiję simboliai, iš toltekų – Saulės ir karaliavimo simboliai,

aukojimas, iš majų – dievų daugiafunkciškumas. Actekų dievų panteoną sudarė

senųjų mitologinių, žvaigždžių ir planetų, mirties ir požemio, dievų kūrėjų

grupės. Dievas Huicilopočtli iš pradžių įkūnijo žemės, derlingumo, lietaus

dievus. Actekų politinės ir karinės ekspancijos metu jis tapo saulės,

dangaus, karo ir medžioklės dievu, aristokratijos globėju. Senos kilmės

aukščiausioji dievų pora, Ometekutli ir Tonakasinatla, sukūrė kitus dievus,

pasaulį, žmones. Jų kultas nesusiformavo. Vėliau sutapatanti su

Kecalkoatliu ir Teskatlipoka. Pirmasis buvo nakties, dangaus ir vėjų

valdovas, žynių luomo, kultūros globėjas, antrasis – nakties, mirties,

šalčio, blogio, griovimo dievas. Jie sukūrė visatą, turinčią 4 periodus.

Dangų ir požemių pasaulį actekai įsivaizdavo kaip piramidę, kurios

pakopomis Saulė kyla ir leidžiasi. Požeminio pasaulio valdovas – mirties

dievas Miktlantekutli. Į kurį pasaulį pateks mirusieji, lemdavo jų mirties

pobūdis. Valdovai, mūšyje kritę kariai, paaukoti žmonės, mirusios gimdyvės

turėjo patekti į vadinamus Saulės namus, skenduoliai, žaibo nutrenkti – pas

vandens dievą Tlalokaltekutli, kiti mirusieji sudegsią ir turėsią 4 metus

keliauti pas Miktelantekutli. Actekai įsivaizdavo, kad kas 52 metai Visatai

gresia sunaikinimas, o jie gyvena pask. 5 istorijos cikle. Ankstesnieji

ciklai baigėsi visuotinėmis katastrofomis (žmonių virtimu beždžionėmis,

gaisru, potvyniu). Jų galima išvengti, jei kosmose būtų palaikoma

harmonija, kurią lemti gali tik dievas. Dievų maistas – kraujas, todėl

būtinos žmonių aukos, ypač Saulės dievui. Kad užtektų aukų, vykdavo

vadinamasis Gėlių karas (pavadinimas perimtas is toltekų, aukojusių tik

gėles). Karo tikslas – belaisviai, t.y. būsimosios aukos. Actekai statė

dideles, puošnias šventyklas, dažnai piramidžių formų. Ši religija turėjo

tokių apeigų, kurias pamatęs, kiekvienas nejuokais išsigąstų. Prieš

aukojimus šventikai išplėšdavo dar plakančią širdį. Šiuo atžvilgiu tokia

religija buvo vienintelė pasaulyje. Actekų religija yra labai savitas

religijų istorijos reiškinys, bent jau dėl to, kad žmonių aukojimas,

retkarčiais pasitaikantis ir kitose religijose, čia paverstas pačiu

religijos branduoliu, dar daugiau – netgi pasauležiūros ir kosmologijos

ašimi. Kruvini ir pabaisiški actekų ritualai vis dëlto nebuvo kažkokio

prigimtinio jų žiaurumo apraiška (nors be to, žinia, neapsieita). To

paprasčiausiai reikalavo „pasaulio tvarka“, to reikalavo mitai, pagal

kuriuos ir organizuojamas religinis ir socialinis gyvenimas.

Kamuolio žaidimas – religijos dalis

Kamuolio žaidimo istorija gana ilga. Iš pradžių jis nebuvo populiarus ir

į jį nebuvo žiūrima rimtai. Jis buvo laikomas kaip laisvalaikio praleidimo

būdas. Vėliau jis tapo religijos dalimi, ritualu, religiniu ar net kultiniu

žaidimu. Galima būtų išskirti įvairias jo rūšis, bet visos jos buvo gana

sudėtingos ir reikalavo įgūdžių. Galima paminėti vieną būdą kaip jis buvo

žaidžiamas. Kamuolį reikėjo varinėti naudojant klubus, alkūnes arba kelius.

Žaidėjai dėvėjo odines apsaugas nuo sumušimų, kurias pašventindavo

dvasininkai. Po pašventinimo jos buvo paliekamos nakčiai kartu su vaisių ir

kitokio maisto aukomis, kad dievai ‘pasaugotų’. Naktį prieš žaidimą vis

privalėjo pasninkauti ir negalėjo mylėtis. Kamuolys turėjo būti pataikytas

į žiedo vidurį. Taip buvo laimimi taškai. Kai kamuolys iškrisdavo iš

aikštės ribų – taškai buvo prarandami. Pataikydavo taip retai, kad

laimėtojas galėdavo reikalauti visų žiūrovų rūbų ir brangenybių.

Pralaimėjęs sumokėdavo savo gyvybe. Buvo rasta skulptūra kur vaizduojamas

žaidėjas, vienoje rankoje laikantis peilį, o kitoje žmogaus galvą.

Pralaimėję buvo aukojami arba negailestingai nužudomi.Architektūra

Apie jų architektūrą žinoma iš aprašymų, piešinių, statinių liekanų. Ji

tęsė toltekų architektūros tradicijas. Sostinė buvo taisyklingo plano,

išraižyta kanalų, tinklo. Miesto centre – stačiakampė aikštė, kurios pagr.

akcentas – didinga, laiptuota piramidė. Jos masyvumą kiek švelnino laiptų

maršai, vedantys į viršuje įrengtą šventyklą su dievų statulomis. Piramidės

pagrindą juosė dekoruota siena (išlikusią Tenajuko piramidę puošia

susirangusių gyvačių frizai). Aplink aikštę buvo sutelktos šventyklos,

altoriai, rūmai, gyv. namai, pirtys, toliau – prastuomenės būstai. Pastatai

daugiausia mediniai (paprastų formų, kai kurie puošti plytų apdaila,

reljefais, tapyba).

Actekų dailė, kaip ir architektūra,
daugiausia susijusi su valstybės

galybės ir religijos idėjomis. Išliko apvaliųjų skulptūrų, ornamentuotų

altorių, statinius puošančių reljefų ir tapybos kompozicijų, juvelyrinių

dirbinių. Iš akmens iškaltos dievų statulos frontalios, statiškos,

masyvios, sąlygiškų, ornamentuotų formų, su gausybe simbolinių elementų

(žemės ir mirties deivė Koatlikujė). Tikroviškesnės pomirtinės kaukės,

karių galvos, ypač išraiškingos smulkios statulėlės (vergų, vaikų, gyvūnų,

iš akmens, molio. Kruopščiai iškaltas actekų kalendorius, vadinamasis

Saulės akmuo, zodiako ženklai, piktogramos (daiktų, įvykių ir veiksmų

vaizdavimas sutartiniais ženklais), simboliai disko formos monolite). Sienų

tapyba vaizduoja dievus, procesijas; ji schemiško piešinio, santūrių spalvų

kolorito. Buvo paplitusios mozaikos, aplikacijos. Keramikos dirbiniai

(urnos, bokalai, taurės) polichromuoti, puošti realistiškais gyvūnų, gėlių

motyvais. Kapavietėse rasti juvelyriniai dirbiniai (grandinėlės, vėriniai,

auskarai, žiedai) kruopščiai padaryti, subtiliai modeliuoti. Išliko

rankraščių su piktogramomis, pasižyminčių tapybos, piešinio ir rašto darna.Actekų dailė, kaip ir architektūra, daugiausia susijusi su valstybės

galybės ir religijos idėjomis. Išliko apvaliųjų skulptūrų, ornamentuotų

altorių, statinius puošančių reljefų ir tapybos kompozicijų, juvelyrinių

dirbinių. Iš akmens iškaltos dievų statulos frontalios, statiškos,

masyvios, sąlygiškų, ornamentuotų formų, su gausybe simbolinių elementų

(žemės ir mirties deivė Koatlikujė). Tikroviškesnės pomirtinės kaukės,

karių galvos, ypač išraiškingos smulkios statulėlės (vergų, vaikų, gyvūnų,

iš akmens, molio. Kruopščiai iškaltas actekų kalendorius, vadinamasis

Saulės akmuo, zodiako ženklai, piktogramos (daiktų, įvykių ir veiksmų

vaizdavimas sutartiniais ženklais), simboliai disko formos monolite). Sienų

tapyba vaizduoja dievus, procesijas; ji schemiško piešinio, santūrių spalvų

kolorito. Buvo paplitusios mozaikos, aplikacijos. Keramikos dirbiniai

(urnos, bokalai, taurės) polichromuoti, puošti realistiškais gyvūnų, gėlių

motyvais. Kapavietėse rasti juvelyriniai dirbiniai (grandinėlės, vėriniai,

auskarai, žiedai) kruopščiai padaryti, subtiliai modeliuoti. Išliko

rankraščių su piktogramomis, pasižyminčių tapybos, piešinio ir rašto darna.

Actekai – Saulės kariai

Į Mechiko slėnį jie atvyko kaip klajokliai. Juos vadino daugeliu vardų.

Vienas iš pirmųjų buvo Čičimekai, Šunų sūnūs – taip juos vadino šiaurėje,

kur dabar yra Čihuahua. Jie mito žiurkėmis, kiškiais, laukiniais augalais

ir šaknimis. Buvo žinomi Mechikos vardu, o tai davė vardą ir tam kraštui.

Jie atėjo tyliai ir buvo laikomi priklausomais nuo kitų genčių, kurios

taip pat gyveno turtingame slėnyje. Šie žmonės buvo samdomi kariai ir

kartais dėl šios priežasties vadinami lanko ir strėlių žmonėms. Beveik

šimtmetį jie klajojo iš vienos vietos į kitą, nepasilikdami ilgam, bet visą

laiką patekdami į vietą, kur nebuvo laukiami. Kartą jie apsistojo ant

Čapultepek kalvos, kur dabar yra Mechiko centrinis parkas. Ten jie

pasistatė šventyklą, bet turėjo bėdos su savo kaimynais, kurie juos

apkaltino žmonų vagystėmis. Jiems buvo duota nederlingos žemės, kurioje

veisėsi daugybė gyvačių, su viltimi, kad jie ten išmirs. Bet Actekai

išgyveno…

Actekai tikėjo, kad jie yra išrinktieji ir Saulės vaikai. Jie ieškojo

savo pažadėtosios žemės ir žinojo kaip ją surasti. Jų legendos bylojo, kad

kai jie ateis į vietą, kur ant kaktuso tupės erelis su gyvate snape,

apsigyvens ir pradės kurti savo imperiją. Iki tol jie buvo pasmerkti

ieškojimams.

Jie ieškojo negailestingai – samdėsi kiekvienai konkuruojančių Mechiko

slėnio lordų pusei, kuri tik galėjo laimėti. Jie buvo laukiniai ir žiaurūs

kovotojai; jiems kraujo liejimas davė gyvybę jų dievui – Saulei.

Kai jie buvo paklausti, kodėl jie stato savo šventyklas, jie atsakė, kad

ten jie atgaiviną širdis ir kraują. Vienas lordas paprašė jų padėti

vietiniame kare, kai jie buvo reikalingi. Jie sudarė sandėrį – jų laisvė

turi būti iškeista į 8000 belaisvių. Vietoj šių belaisvių lordas gavo

maišus jų ausų, kaip medžiotojų ženklą.

Actekai vėl pajudėjo. Šį kartą jie apsigyveno Tekskoko ežero negyvenamų

salų grupėje. Tai buvo beveik išdžiūvęs ežeras, į šiaurės rytus nuo Mechiko

miesto. Kai actekai užpildė Mechiko slėnį, tai buvo daug turtingesnė ir

vešlesnė vieta negu yra dabar. Tik Sochi-milko kaimelyje mes galime

suprasti, kaip tai galėjo atrodyti: kanalų labirintai, plaukiojantys sodai,

giriomis nusėtos kalvos, marginančios gamtovaizdį ir 2 vulkanai

(Popocatepetl ir Ixtachihuatl), lyg apvainikuojantys visa tai.

Jų nauja, tiesa, laikina teritorija buvo salos, pelkių viduryje. Bet

atkakli actekų dvasia nugalėjo ir šias nieko gero nežadančias apylinkes.

Savo siauromis kanojomis jie plukdė krovinį po krovinio ančių, varlių ir

žuvies
aplinkinius miestelius, kur šiuos produktus mainė į vaisius ir

medžiagas, kurios buvo reikalingos statant jų šventyklas – medieną, kalkes

ir akmenis. Jie nebuvo apsaugoti nuo nieko. Visi buvo niekinami kaip

kraujo trokštantys kariai, kurie gyveno dievo prakeiktoje žemėje,

vadinamoje Zoquitlan, kas reiškė Purvo vieta.

Taigi jie užsispyrę tikėjo savo dievu. Jis buvo vadinamas Huicilopočtliu

(Huitzilopochli), kas išvertus reiškia kolibrį. Jo kilmė turėjo keistų

paralelių susijusių su Olmekų kultūra. Žemės moteris buvo apvaisinta

plunksnų kamuolio, kurį ji surado bevalydama šventyklą ir pasidėjo sau ant

krūtinės. Jos palikuonis buvo suaugęs karys, apsiginklavęs kalaviju ir

turintis gyvatės galvą. Huicilopočtlis tapo Karo dievu, medžiojančiu dievu

ir galiausiai Saulės dievu. Tai jis pasakė actekams, kur jie turi

apsistoti.

Žmonijos istorijoje daugelis religinių tikėjimų buvo paremti žemės moters

ir kitos dvasinės būtybės (dvasios arba dievo) kontaktu. Ir net prieš

biblijos laikus buvo žmonių, kurie buvo absoliučiai įsitikinę, kad jie yra

išrinktieji, ieškantys pažadėtosios žemės. Actekų atveju, mes apie juos

žinome tiek daug todėl, kad tuo pačiu metu į tą teritoriją atkeliavo

ispanai, vadovaujami Hernano Korteso. Tai jų miestą nusiaubė savo

muškietomis, tai jų netikėti turtai pritraukė į Mechiko slėnį. Pirminis

mūsų žinių šaltinis ir yra ispanų rankraščiai, kurie buvo išsaugoti,

perrašyti su paaiškinimais, taip pat išversti išgyvenusių actekų,

perduodančių savo istoriją kitoms kartoms.

Galiausiai, XII a. pradžioje actekai sulaukė savo pažadėtojo ženklo –

erelio su gyvate snape, tupinčio ant kaktuso. Šis erelis yra ir

dabartiniame Meksikos herbe, monetose, laiškuose, pašto ženkluose,

oficialiuose dokumentuose. Jis naudojamas visoje šalyje.

Erelis nutūpė mažame drėgname žemės lopynėlyje prie Tekskoko ežero. Ši

vieta ir tapo actekų širdimi. Ta vieta buvo netvirtos žemės ir galėjo būti

pasiekta tik kanoja. Bet ir iš to jie išgavo naudos. Jie naudojo augalų

kultūras, kurias jie vadino činamposais. Jie dėdavo molį ir augalus

sluoksniais tol kol jie suformuodavo turtingus ir vaisingus sodus. Taip pat

naudodami savo produkciją ir laukinius gyvunus, kuriuos jie sugaudavo, jie

tęsė mainus su kaimynais.

Vien dėl to, kad jie buvo izoliuoti ežero ir gerai valdė kanojas, jie

buvo beveik nepasiekiami. Negana to, kanoja buvo vienintelė transporto

priemonė žinoma senovės Meksikoje, išskyrus vergus. Ratai nebuvo naudojami

kaip transporto priemonė, nors jie buvo sutinkami vaikų žaisluose. Bet už

vaikų darželio ribų ratas nesugebėjo išeiti ir būti panaudotas. Taip pat

ten niekas niekada nematė arklių.

Kai ispanai pirmą kartą atklydo su savo arkliais majai pirmą kartą pamatę

tuos gyvulius pagalvojo, kad tai dievai. Ta proga kai ispanai palikdavo

raišus arklius, majai vieną jų pasiėmė į savo trobelę ir maitino

skaniausiais patiekalais ir padažais. Žinoma, vargšas gyvulėlis nudvėse,

bet įtikinti majai pastatė arklio pavidalo statulą ir toliau garbino jį.Taigi matome, kad tiek majai tiek actekai, nors ir buvo gana išsilavinę

ir daug pasiekę, buvo prietaringi ir labai religingi. Religija jiems buvo

aukščiau visko. Visas valdymas ir asmeninis žmonių gyvenimas buvo paremtas

tikėjimu dievais, architektūra atspindėjo gilius žmonių įsitikinimus.

Tokiems monumentaliems pastatams pastatyti reikėjo daug darbo, ryžto ir,

žinoma, pinigų. Bet jų tikrai nestigo.

Ežero miestas – Tenotičlanas

Savo naujai surastoje ir pranašystės nurodytoje vietoje actekai pradėjo

statyti miestą, pavadintą Tenotičlanu. Per porą šimtų metų šis miestas tapo

didžiausiu metropoliu Naująjame pasaulyje. Jau vien kai Kortesas pamatė šį

nuostabų reginį jis pavadino tai antrąja Venecija. Činamposai suvešėjo ir

įsišaknijo, sužydėjo. Buvo prisodinta gausybė medžių, kurie stabdė gruntą

nuo slinkimo. Kanojos tarp sodų slydo plačiais, puikiai pastatytais

kanalais. Trys didžiuliai grįsti keliai jungė salą su žemynu.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2634 žodžiai iš 8777 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.