Lotynų amerikos kultūra
5 (100%) 1 vote

Lotynų amerikos kultūra

Tauragės Žalgirių vidurinė

mokykla

Ruošė: Gintarė Kvietkauskytė

Lina Jasaitė

Mindaugas Mančas

Germanas Latvaitis

Edgaras Ačas

Mindaugas Eitutis

PROJEKTINIS DARBAS

( LOTYNŲ AMERIKOS KULTŪRA )

Vadovas: mok. G. Straukienė

Tauragė 2005

TURINYS

ĮVADAS ( Lotynų amerika )………………………………………………………………………………..2

SENOVĖS LOTYNŲ AMERIKOS KULTŪRA……………………………………………………3

ACTEKAI……………………………………………………………………………………..3

MAJAI…………………………………………………………………………………………14

MEKSIKA……………………………………………………………………………………22

INKAI………………………………………………………………………………………….25

NAUJŲJŲ LAIKŲ LOTYNŲ AMERIKOS KULTŪRA…………………………………….. 33

LOTYNŲ AMERIKOS VALSTYBĖS…………………………………………..33

KUBA…………………………………………………………………………………………..35

MEKSIKA……………………………………………………………………………………38

KOSTA RIKOS RESPUBLIKA…………………………………………………….40

BRAZILIJA………………………………………………………………………………….42

ĮVADAS ( LOTYNŲ AMERIKA )

LOTYNŲ AMERIKA – Vidurio Amerikoje bei Andų kalnuose europiečiai rado pirmykštės bendruomenės genčių, Jų gyventojai augino bulves, kukurūzus, pomidorus, kakavmedžius, ananasus, saulėgrąžas.Jie išgavo naudingąsias iškasenas, mokėjo apdirbti metalą.Ispanai Lotynų Amerikoje įkūrė Mechiką, Bogotą, pakrantėse įkūrė uostus,įveisė plantacijų,

LOTYNŲ AMERIKOS VALSTYBIŲ KŪRIMASIS – metropolijų politika stabdė ūkio pažangą, didino pavergtų tautų nepasitenkinimą. Todėl dažniau kildavo sukilimai. Svarbus Ispanijos ir Portugalijos kolonijų likimui buvo Napoleono karai. Napoleono kariuomenei užkariavus Pirėnų pusiasalį, kolonijų valdžia neteko metropolijų pagalbos, tada ir susidarė palankios sąlygos siekti nepriklausomybės.Vėliau jos beveik visos išsikovojo nepriklausomybę.

SENOVĖS LOTYNŲ AMERIKOS KULTŪRA

ACTEKAI

Istorija

Iki 12-13 a. klajokliai actekai vertėsi medžiokle ir augalinio maisto rinkimu. Vėliau iš šiaurės, mitinės protevynės Actlano (Baltoji žemė), atkeliavo į vid. Meksiką ir čia apsigyveno. 1325 m. įkūrė Tenočtitlano (dabartinis Meksikas) miestą. Iki 1348 buvo pavaldūs kaimyniniams Culhuacano ir 1348-1427 Atzcapotzalco miestams-valstybėms. 1428 tapo nepriklausomi. Valdant Ickoatli (1428-1440) sudaryta 3 miestų-valstybių-Tenočtitlano, Texcoco bei Tlacopano (Tacubos) sąjunga tapo dominuojančia karine jėga vidurinėje Meksikoje. Ilgainiui įsivyravo Tenočtitlanas ir susidarė actekų valstybė. Valdovai Montesuma I (valdė 1440-1469), Ašajahatli (1469-1486), Ahuicotlė (1486-1503) nukariavo vid. ir pietų Meksiką. Actekų valstybė galingiausia buvo Montesumos II laikais (1502-1519). 1519m. jai priklausė 200000 km² teritorija su 5-6 mln. žm. Sostinė Tenočtitlanas buvo 13km², turėjo daugiau kaip 140000 gyv. Aukšč. valdžia priklausė valdovui, kuris formaliai buvo renkamas, tačiau faktiškai sostą paveldėdavo. Iš pavaldžių miestų-valstybių buvo imama duoklė. Actekai sukūrė savitą, vieną garsiausių Amerikos vergovinių civilizacijų. Jie vertėsi žemdirbyste, augino kukurūzus, ankštinius augalus, pomidorus, kakavą, tabaką, vilnamedžius. Turėjo dirbamųjų žemių drėkinimo ir sausinimo sistemas. Aukšta žemdirbystės kultūra buvo jų civilizacijos ekonominis pagrindas. Jie taip pat vertėsi amatais. Medžioklė buvo pagalbinis verslas. Daugiausia gyveno dideliuose namuose po 2-3 šeimas. Svarbiausias ginklas – lankas su strėlėmis. Actekai perėmė senųjų Meksikos gyventojų – toltekų, sapotekų ir kištekų tradicijas ir sukūrė turtingą kultūrą; gausi actekų tautosaka, menas. Vartojo piktografinį raštą su hieroglifų elementais. Mokėjo daryti žemėlapius, iš toltekų ir majų buvo perėmę kalendorių. Garsėjo astronomijos ir medicinos žiniomis. 1519-1521 actekus nukariavo ispanų konkistadorai.

Religija

Religija buvo politeistinė, sinkretinė. Pagr. actekų mitologijos motyvai (nuolatinė dviejų pradų – gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos – kova, cikliška visatos raida, gamtos jėgų personifikacija (atsispindi ir jų religijoje). Actekų dievų panteonas labia gausus, prieštaringas. Perimtas iš anksčiau centr. Amerikoje gyvenusių indėnų genčių. Tie patys dievai vadinti įv. vardais, kito
jų funkcijos. Panteoną nuolat papildydavo įv. dievai, atsirasdavo naujų jų garbinimo ritualų. Iš olmekų perimti jaguaro ir su juo susiję simboliai, iš toltekų – Saulės ir karaliavimo simboliai, aukojimas, iš majų – dievų daugiafunkciškumas. Actekų dievų panteoną sudarė senųjų mitologinių, žvaigždžių ir planetų, mirties ir požemio, dievų kūrėjų grupės. Dievas Huicilopočtli iš pradžių įkūnijo žemės, derlingumo, lietaus dievus. Actekų politinės ir karinės ekspancijos metu jis tapo saulės, dangaus, karo ir medžioklės dievu, aristokratijos globėju. Senos kilmės aukščiausioji dievų pora, Ometekutli ir Tonakasinatla, sukūrė kitus dievus, pasaulį, žmones. Jų kultas nesusiformavo. Vėliau sutapatanti su Kecalkoatliu ir Teskatlipoka. Pirmasis buvo nakties, dangaus ir vėjų valdovas, žynių luomo, kultūros globėjas, antrasis – nakties, mirties, šalčio, blogio, griovimo dievas. Jie sukūrė visatą, turinčią 4 periodus. Dangų ir požemių pasaulį actekai įsivaizdavo kaip piramidę, kurios pakopomis Saulė kyla ir leidžiasi. Požeminio pasaulio valdovas – mirties dievas Miktlantekutli. Į kurį pasaulį pateks mirusieji, lemdavo jų mirties pobūdis. Valdovai, mūšyje kritę kariai, paaukoti žmonės, mirusios gimdyvės turėjo patekti į vadinamus Saulės namus, skenduoliai, žaibo nutrenkti – pas vandens dievą Tlalokaltekutli, kiti mirusieji sudegsią ir turėsią 4 metus keliauti pas Miktelantekutli. Actekai įsivaizdavo, kad kas 52 metai Visatai gresia sunaikinimas, o jie gyvena pask. 5 istorijos cikle. Ankstesnieji ciklai baigėsi visuotinėmis katastrofomis (žmonių virtimu beždžionėmis, gaisru, potvyniu). Jų galima išvengti, jei kosmose būtų palaikoma harmonija, kurią lemti gali tik dievas. Dievų maistas – kraujas, todėl būtinos žmonių aukos, ypač Saulės dievui. Kad užtektų aukų, vykdavo vadinamasis Gėlių karas (pavadinimas perimtas is toltekų, aukojusių tik gėles). Karo tikslas – belaisviai, t.y. būsimosios aukos. Actekai statė dideles, puošnias šventyklas, dažnai piramidžių formų. Ši religija turėjo tokių apeigų, kurias pamatęs, kiekvienas nejuokais išsigąstų. Prieš aukojimus šventikai išplėšdavo dar plakančią širdį. Šiuo atžvilgiu tokia religija buvo vienintelė pasaulyje. Actekų religija yra labai savitas religijų istorijos reiškinys, bent jau dėl to, kad žmonių aukojimas, retkarčiais pasitaikantis ir kitose religijose, čia paverstas pačiu religijos branduoliu, dar daugiau – netgi pasauležiūros ir kosmologijos ašimi. Kruvini ir pabaisiški actekų ritualai vis dëlto nebuvo kažkokio prigimtinio jų žiaurumo apraiška (nors be to, žinia, neapsieita). To paprasčiausiai reikalavo „pasaulio tvarka“, to reikalavo mitai, pagal kuriuos ir organizuojamas religinis ir socialinis gyvenimas.

Kamuolio žaidimas – religijos dalis

Kamuolio žaidimo istorija gana ilga. Iš pradžių jis nebuvo populiarus ir į jį nebuvo žiūrima rimtai. Jis buvo laikomas kaip laisvalaikio praleidimo būdas. Vėliau jis tapo religijos dalimi, ritualu, religiniu ar net kultiniu žaidimu. Galima būtų išskirti įvairias jo rūšis, bet visos jos buvo gana sudėtingos ir reikalavo įgūdžių. Galima paminėti vieną būdą kaip jis buvo žaidžiamas. Kamuolį reikėjo varinėti naudojant klubus, alkūnes arba kelius. Žaidėjai dėvėjo odines apsaugas nuo sumušimų, kurias pašventindavo dvasininkai. Po pašventinimo jos buvo paliekamos nakčiai kartu su vaisių ir kitokio maisto aukomis, kad dievai ‘pasaugotų’. Naktį prieš žaidimą vis privalėjo pasninkauti ir negalėjo mylėtis. Kamuolys turėjo būti pataikytas į žiedo vidurį. Taip buvo laimimi taškai. Kai kamuolys iškrisdavo iš aikštės ribų – taškai buvo prarandami. Pataikydavo taip retai, kad laimėtojas galėdavo reikalauti visų žiūrovų rūbų ir brangenybių. Pralaimėjęs sumokėdavo savo gyvybe. Buvo rasta skulptūra kur vaizduojamas žaidėjas, vienoje rankoje laikantis peilį, o kitoje žmogaus galvą. Pralaimėję buvo aukojami arba negailestingai nužudomi.

Architektūra

Apie jų architektūrą žinoma iš aprašymų, piešinių, statinių liekanų. Ji tęsė toltekų architektūros tradicijas. Sostinė buvo taisyklingo plano, išraižyta kanalų, tinklo. Miesto centre – stačiakampė aikštė, kurios pagr. akcentas – didinga, laiptuota piramidė. Jos masyvumą kiek švelnino laiptų maršai, vedantys į viršuje įrengtą šventyklą su dievų statulomis. Piramidės pagrindą juosė dekoruota siena (išlikusią Tenajuko piramidę puošia susirangusių gyvačių frizai). Aplink aikštę buvo sutelktos šventyklos, altoriai, rūmai, gyv. namai, pirtys, toliau – prastuomenės būstai. Pastatai daugiausia mediniai (paprastų formų, kai kurie puošti plytų apdaila, reljefais, tapyba).

Actekų dailė, kaip ir architektūra, daugiausia susijusi su valstybės galybės ir religijos idėjomis. Išliko apvaliųjų skulptūrų, ornamentuotų altorių, statinius puošančių reljefų ir tapybos kompozicijų, juvelyrinių dirbinių. Iš akmens iškaltos dievų statulos frontalios, statiškos, masyvios, sąlygiškų, ornamentuotų formų, su gausybe simbolinių elementų (žemės ir mirties deivė Koatlikujė). Tikroviškesnės pomirtinės kaukės, karių galvos, ypač išraiškingos smulkios statulėlės (vergų, vaikų, gyvūnų, iš akmens, molio. Kruopščiai iškaltas actekų
kalendorius, vadinamasis Saulės akmuo, zodiako ženklai, piktogramos (daiktų, įvykių ir veiksmų vaizdavimas sutartiniais ženklais), simboliai disko formos monolite). Sienų tapyba vaizduoja dievus, procesijas; ji schemiško piešinio, santūrių spalvų kolorito. Buvo paplitusios mozaikos, aplikacijos. Keramikos dirbiniai (urnos, bokalai, taurės) polichromuoti, puošti realistiškais gyvūnų, gėlių motyvais. Kapavietėse rasti juvelyriniai dirbiniai (grandinėlės, vėriniai, auskarai, žiedai) kruopščiai padaryti, subtiliai modeliuoti. Išliko rankraščių su piktogramomis, pasižyminčių tapybos, piešinio ir rašto darna.

Actekų dailė, kaip ir architektūra, daugiausia susijusi su valstybės galybės ir religijos idėjomis. Išliko apvaliųjų skulptūrų, ornamentuotų altorių, statinius puošančių reljefų ir tapybos kompozicijų, juvelyrinių dirbinių. Iš akmens iškaltos dievų statulos frontalios, statiškos, masyvios, sąlygiškų, ornamentuotų formų, su gausybe simbolinių elementų (žemės ir mirties deivė Koatlikujė). Tikroviškesnės pomirtinės kaukės, karių galvos, ypač išraiškingos smulkios statulėlės (vergų, vaikų, gyvūnų, iš akmens, molio. Kruopščiai iškaltas actekų kalendorius, vadinamasis Saulės akmuo, zodiako ženklai, piktogramos (daiktų, įvykių ir veiksmų vaizdavimas sutartiniais ženklais), simboliai disko formos monolite). Sienų tapyba vaizduoja dievus, procesijas; ji schemiško piešinio, santūrių spalvų kolorito. Buvo paplitusios mozaikos, aplikacijos. Keramikos dirbiniai (urnos, bokalai, taurės) polichromuoti, puošti realistiškais gyvūnų, gėlių motyvais. Kapavietėse rasti juvelyriniai dirbiniai (grandinėlės, vėriniai, auskarai, žiedai) kruopščiai padaryti, subtiliai modeliuoti. Išliko rankraščių su piktogramomis, pasižyminčių tapybos, piešinio ir rašto darna.

Actekai – Saulės kariai

Į Mechiko slėnį jie atvyko kaip klajokliai. Juos vadino daugeliu vardų. Vienas iš pirmųjų buvo Čičimekai, Šunų sūnūs – taip juos vadino šiaurėje, kur dabar yra Čihuahua. Jie mito žiurkėmis, kiškiais, laukiniais augalais ir šaknimis. Buvo žinomi Mechikos vardu, o tai davė vardą ir tam kraštui.

Jie atėjo tyliai ir buvo laikomi priklausomais nuo kitų genčių, kurios taip pat gyveno turtingame slėnyje. Šie žmonės buvo samdomi kariai ir kartais dėl šios priežasties vadinami lanko ir strėlių žmonėms. Beveik šimtmetį jie klajojo iš vienos vietos į kitą, nepasilikdami ilgam, bet visą laiką patekdami į vietą, kur nebuvo laukiami. Kartą jie apsistojo ant Čapultepek kalvos, kur dabar yra Mechiko centrinis parkas. Ten jie pasistatė šventyklą, bet turėjo bėdos su savo kaimynais, kurie juos apkaltino žmonų vagystėmis. Jiems buvo duota nederlingos žemės, kurioje veisėsi daugybė gyvačių, su viltimi, kad jie ten išmirs. Bet Actekai išgyveno…

Actekai tikėjo, kad jie yra išrinktieji ir Saulės vaikai. Jie ieškojo savo pažadėtosios žemės ir žinojo kaip ją surasti. Jų legendos bylojo, kad kai jie ateis į vietą, kur ant kaktuso tupės erelis su gyvate snape, apsigyvens ir pradės kurti savo imperiją. Iki tol jie buvo pasmerkti ieškojimams.

Jie ieškojo negailestingai – samdėsi kiekvienai konkuruojančių Mechiko slėnio lordų pusei, kuri tik galėjo laimėti. Jie buvo laukiniai ir žiaurūs kovotojai; jiems kraujo liejimas davė gyvybę jų dievui – Saulei.

Kai jie buvo paklausti, kodėl jie stato savo šventyklas, jie atsakė, kad ten jie atgaiviną širdis ir kraują. Vienas lordas paprašė jų padėti vietiniame kare, kai jie buvo reikalingi. Jie sudarė sandėrį – jų laisvė turi būti iškeista į 8000 belaisvių. Vietoj šių belaisvių lordas gavo maišus jų ausų, kaip medžiotojų ženklą.

Actekai vėl pajudėjo. Šį kartą jie apsigyveno Tekskoko ežero negyvenamų salų grupėje. Tai buvo beveik išdžiūvęs ežeras, į šiaurės rytus nuo Mechiko miesto. Kai actekai užpildė Mechiko slėnį, tai buvo daug turtingesnė ir vešlesnė vieta negu yra dabar. Tik Sochi-milko kaimelyje mes galime suprasti, kaip tai galėjo atrodyti: kanalų labirintai, plaukiojantys sodai, giriomis nusėtos kalvos, marginančios gamtovaizdį ir 2 vulkanai (Popocatepetl ir Ixtachihuatl), lyg apvainikuojantys visa tai.

Jų nauja, tiesa, laikina teritorija buvo salos, pelkių viduryje. Bet atkakli actekų dvasia nugalėjo ir šias nieko gero nežadančias apylinkes. Savo siauromis kanojomis jie plukdė krovinį po krovinio ančių, varlių ir žuvies į aplinkinius miestelius, kur šiuos produktus mainė į vaisius ir medžiagas, kurios buvo reikalingos statant jų šventyklas – medieną, kalkes ir akmenis. Jie nebuvo apsaugoti nuo nieko. Visi buvo niekinami kaip kraujo trokštantys kariai, kurie gyveno dievo prakeiktoje žemėje, vadinamoje Zoquitlan, kas reiškė Purvo vieta.

Taigi jie užsispyrę tikėjo savo dievu. Jis buvo vadinamas Huicilopočtliu (Huitzilopochli), kas išvertus reiškia kolibrį. Jo kilmė turėjo keistų paralelių susijusių su Olmekų kultūra. Žemės moteris buvo apvaisinta plunksnų kamuolio, kurį ji surado bevalydama šventyklą ir pasidėjo sau ant krūtinės. Jos palikuonis buvo suaugęs karys, apsiginklavęs kalaviju ir turintis gyvatės galvą. Huicilopočtlis tapo Karo dievu, medžiojančiu dievu ir galiausiai Saulės dievu. Tai jis pasakė actekams, kur jie turi apsistoti.

istorijoje daugelis religinių tikėjimų buvo paremti žemės moters ir kitos dvasinės būtybės (dvasios arba dievo) kontaktu. Ir net prieš biblijos laikus buvo žmonių, kurie buvo absoliučiai įsitikinę, kad jie yra išrinktieji, ieškantys pažadėtosios žemės. Actekų atveju, mes apie juos žinome tiek daug todėl, kad tuo pačiu metu į tą teritoriją atkeliavo ispanai, vadovaujami Hernano Korteso. Tai jų miestą nusiaubė savo muškietomis, tai jų netikėti turtai pritraukė į Mechiko slėnį. Pirminis mūsų žinių šaltinis ir yra ispanų rankraščiai, kurie buvo išsaugoti, perrašyti su paaiškinimais, taip pat išversti išgyvenusių actekų, perduodančių savo istoriją kitoms kartoms.

Galiausiai, XII a. pradžioje actekai sulaukė savo pažadėtojo ženklo – erelio su gyvate snape, tupinčio ant kaktuso. Šis erelis yra ir dabartiniame Meksikos herbe, monetose, laiškuose, pašto ženkluose, oficialiuose dokumentuose. Jis naudojamas visoje šalyje.

Erelis nutūpė mažame drėgname žemės lopynėlyje prie Tekskoko ežero. Ši vieta ir tapo actekų širdimi. Ta vieta buvo netvirtos žemės ir galėjo būti pasiekta tik kanoja. Bet ir iš to jie išgavo naudos. Jie naudojo augalų kultūras, kurias jie vadino činamposais. Jie dėdavo molį ir augalus sluoksniais tol kol jie suformuodavo turtingus ir vaisingus sodus. Taip pat naudodami savo produkciją ir laukinius gyvunus, kuriuos jie sugaudavo, jie tęsė mainus su kaimynais.

Vien dėl to, kad jie buvo izoliuoti ežero ir gerai valdė kanojas, jie buvo beveik nepasiekiami. Negana to, kanoja buvo vienintelė transporto priemonė žinoma senovės Meksikoje, išskyrus vergus. Ratai nebuvo naudojami kaip transporto priemonė, nors jie buvo sutinkami vaikų žaisluose. Bet už vaikų darželio ribų ratas nesugebėjo išeiti ir būti panaudotas. Taip pat ten niekas niekada nematė arklių.

Kai ispanai pirmą kartą atklydo su savo arkliais majai pirmą kartą pamatę tuos gyvulius pagalvojo, kad tai dievai. Ta proga kai ispanai palikdavo raišus arklius, majai vieną jų pasiėmė į savo trobelę ir maitino skaniausiais patiekalais ir padažais. Žinoma, vargšas gyvulėlis nudvėse, bet įtikinti majai pastatė arklio pavidalo statulą ir toliau garbino jį.

Taigi matome, kad tiek majai tiek actekai, nors ir buvo gana išsilavinę ir daug pasiekę, buvo prietaringi ir labai religingi. Religija jiems buvo aukščiau visko. Visas valdymas ir asmeninis žmonių gyvenimas buvo paremtas tikėjimu dievais, architektūra atspindėjo gilius žmonių įsitikinimus. Tokiems monumentaliems pastatams pastatyti reikėjo daug darbo, ryžto ir, žinoma, pinigų. Bet jų tikrai nestigo.

Ežero miestas – Tenotičlanas

Savo naujai surastoje ir pranašystės nurodytoje vietoje actekai pradėjo statyti miestą, pavadintą Tenotičlanu. Per porą šimtų metų šis miestas tapo didžiausiu metropoliu Naująjame pasaulyje. Jau vien kai Kortesas pamatė šį nuostabų reginį jis pavadino tai antrąja Venecija. Činamposai suvešėjo ir įsišaknijo, sužydėjo. Buvo prisodinta gausybė medžių, kurie stabdė gruntą nuo slinkimo. Kanojos tarp sodų slydo plačiais, puikiai pastatytais kanalais. Trys didžiuliai grįsti keliai jungė salą su žemynu.

Pats Tenotičlanas buvo padalintas į 4 didelius sektorius. Vieno aukšto, baltai dažyti, su spalvotomis užuolaidomis namai rikiavosi išilgai gatvių. Kiekvienas namelis turėjo savo sodą ant stogo ir ten dažniausiai augdavo gražiausios gėlės. Plačios ir tvarkingos gatvės vedė tarp milžiniškų pastatų iš rausvo akyto akmens. Iš Čapultepeko kalnų vamzdžiais tekėjo gėlas ir švarus vanduo.

Kortesą lydėjusio Verdadeira Da La Conquista Bernal Diaz “Istorijoje” rašoma: “Virš vandens mes matėme daug kaimų ir miestelių, – o dar daugiau jų buvo ant žemės. Mes stebėjomės ir, sakyčiau, atrodė paslaptinga visur išvysti tvirtovių bokštus, šventyklas ir piramides, iškylančias tiesiai iš vandens. Daugelis karių manė, kad tai yra sapnas…”

Pats Kortesas parašė: “Mes matėme vaistines, kur galima nusipirkti įvairių medikamentų – gėrimui, tepimui ar užklijavimui. Kirpyklose galima nusiprausti arba apsikirpti plaukus. Kitose užeigose galite pavalgyti ar išgerti”.

Miestas klestėjo.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2825 žodžiai iš 9365 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.