Lr socialinė politika
5 (100%) 1 vote

Lr socialinė politika

2. ĮVADAS

Šio grupinio darbo tikslas – išsiaiškinti, kas yra Lietuvos Respublikos socialinė politika, kuo ji užsiima, kokie jos pagrindiniai tikslai, misija. Referate pateikta daug lentelių, grafikų su satistiniais duomenimis analizuojančiais pagrindines Lietuvos Respublikos socialines problemas. Aptariamos pagrindinės vykdomos programos.

Socialinė politika apima visas priemones ir veiksmus, nustatytus atliekamus valstybės, kai žmogus bedarbis, serga, turi invalidumą, mirties atveju, pagalba šeimoms. Tai gali būti įvairios pensijos, pašalpos bedarbiams, šeimoms. Kiekviena politika yra nukreipta pagerinti socialinę ir ekonominę situaciją silpniems žmonėms.

Socialinė politika intervencijas daro į socialinės aplinkos ir materialios aplinkos pagerinimą, ekonominį vystymasi, ekologiją, pajamų gerinimą, darbo klausimus, vaikų apsaugą, moterų lygybę, būsto problemas, švietimą, sveikatą ir kt. Kiekvienos politikos kaip sudedamoji dalis yra socialinė politika. Ši politika įtakoja ir stengiasi pakeisti gyventojų socialinę politiką reikalingi pinigai, dėl to kiekviena valstybė turėtų nuspręsti kam teikia pirmumą – ekonomikos vystymuisi ar socialinei politikai.

Remiasi teisingumu, lygiateisiškumu ir laisve. Socialinė politika nuolat besikeičiantis procesas. socialinė politika remiasi įstatymais. Svarbiausias socialinės apsaugos tikslas – skatinti asmens gerovę irišsaugoti visuomeninę santvarką, todėl reformostose srytyse turėtų veikti greitai ir ryžtingai.

3. PAGRINDINIAI TERMINAI

Socialinė politika – visuma priemonių bei politinių veiksmų, kuriais siekiama socialinės gerovės; apima socialinę apsaugą bei priemones, taikomas užimtumo, mokymo bei aprūpinimo būstu srityse. (Didžiojoje Britanijoje, pavyzdžiui, tai yra valstybinė visuomenės gerovės kūrimo politika bei moksliniai jos plėtros, įgyvendinimo ir padarinių tyrimai).

Socialinė parama – pagalba, teikiama pinigais arba natūra asmenims, kurie neturi išteklių būtiniesiems poreikiams patenkinti.

Socialinė pašalpa – nesiejama su įmokomis valstybės (savivaldybės) mokama pašalpa neturintiems nustatytų pajamų asmenims. LT piniginė pašalpa, skiriama asmeniui, jei dėl tam tikrų priežasčių jo šeimos pajamos yra mažesnės už nustatytas valstybės remiamas pajamas.

Socialinė panauda – gamybos plėtimo praktika valstybėse, kuriose darbo jėga yra pigesnė (mažesnių įmokų, susijusių su socialinės apsaugos laidavimu, sąskaita), norint sumažinti gamybos sąnaudas.

Socialinė nelygybė – socialinių visuomenės hierarchijos grupių socialinės padėties skirtumai, kuriuos daugiausia lemia pajamos ir išsilavinimas.

Socialinė izoliacija – padėtis, kuriai esant asmens ar grupės ryšiai su kitais visuomenės nariais yra labai riboti.

Socialinė įtampa – atskirų asmenų ar socialinių grupių nuomonės skirtumai ar nesutarimai, sukeliantys tų asmenų ar socialinių grupių priešiškumą.

Socialinė integracija – veiksmai, kuriais gyventojams sudaromos sąlygos dalyvauti visuomenės gyvenime.

Socialinė globa – fizinio bei socialinio asmenų gyvenimo rėmimas specialiose stacionarinėse, dieninėse įstaigose bei namuose; skiriasi nuo medicininės slaugos ir nuo šeimos narių tarpusavio paramos.

Socialinė Europos chartija – Valstybių Europos Tarybos narių bei Kipro Respublikos, Norvegijos ir Islandijos 1961 m. priimtas susitarimas gerinti gyvenimą ir garantuoti socialinę gerovę tiek miesto, tiek kaimo gyventojams.

Socialinė darna – siekti visuomenės darnos yra socialinės apsaugos tikslas.

Socialinė atskirtis – visuomenės atsisakymas atskirų savo narių (pavyzdžiui, benamių, narkomanų), jeigu jų gyvenimo būdas neatitinka visuomenės nuostatų arba jie negali palaikyti įprastos socialinės sąveikos, neturėdami tam reikalingų materialinių išteklių, išsilavinimo ir pan. Socialinę atskirtį gali sukelti ir socialinės apsaugos sistemos trūkumai, neleidžiantys daliai gyventojų pasinaudoti šios sistemos galimybėmis.

4. LR SOCIALINĖ POLITIKA

Lietuvos socialinė politika susideda iš dviejų dalių: privalomas valstybinis socialinis draudimas ir socialinė parama. I funkcija yra skirta aprūpinti žmones netekus pajamų dėl apibrėžto įvykio (nedarbo, senatvės, ligos ir pan.). II funkcija turėtų būti gelbėjimosi ratas tiems, kurie arba neapdrausti socialiniu draudimu, arba tiesiog uždirba labai mažai (pajamos, tenkančios vienam n.ū. nariui nesiekia minimumo), tuomet iki to minimumo primokama iš biudžeto. Šiuo metu tai yra 135 lt.

Reikia pastebėti, kad abi šios sistemos nėra nuosekliai įgyvendintos. Privalomas valstybinis socialinis draudimas nėra draudimas tikrąja ta žodžio prasme, nes dalis nemokėjusių įmokas išmokas vis dėl to gauna (vadinamasis draudimas valstybės lėšomis) be to sistemoje yra didžiulis perskirstymas: mažas įmokas mokantys gauna santykinai daug, o dideles įmokas mokantys – mažai. Prie socialinio draudimo šliejasi visiškai nelogiška valstybinių pensijų, mokamų iš biudžeto, sistema. Valstybinės pensijos skiriamos žmonėms už nuopelnus ir tam tikrų profesijų atstovams: VR sistemos, prokuratūros, krašto apsaugos, saugumo darbuotojams, mokslininkams (argumentacija taip pat tik istorinė) .

Socialinė parama, kurios pagrindinis tikslas yra skurdo prevencija, manyčiau nenuosekli, kadangi ne visiems
piliečiams numato teisę pretenduoti į paramą, o tik išvardintoms kategorijoms. Be to socialinė parama teikiama ir paslaugomis, įveliant į šį reikalą ūkio subjektus ir paprastai gerokai jiems pakenkiant (pvz., autobusų parkai, šilumos tiekimo įmonės, vaistinės). Būtent, šioms įmonėms nustatoma prievolė teikti paslaugas socialiai remtiniems asmenims nemokamai arba už mažesnę kainą, o skirtumą pažadama kompensuoti iš biudžeto.

Kaip yra kitose šalyse. Socialinė rūpyba skirtingose šalyse skiriasi labai smarkiai. Natūralu. Juk tai priklauso ne tik nuo gana apčiuopiamų ekonominių santykių ar atskirų verslo sektorių pajėgumų, bet ir nuo istoriškai susiklosčiusių bendruomenės tradicijų, supratimo apie valdžios bei individo atsakomybių pasidalinimą. Netgi Vakarų išsivysčiusiose šalyse socialinė rūpyba organizuota skirtingai.

5. LIETUVOS RESPUBLIKOS SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO MINISTERIJA

Šalies socialinės politikos vaidmuo rinkos santykiais pagrįstoje visuomenėje yra itin svarbus. Socialinę politiką formuoja ir įgyvendina daug įvairaus lygmens institucijų. Pagrindinis uždavinys – formuoti ir įgyvendinti socialinės apsaugos ir darbo politiką – tenka Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Ministerija formuoja ir įgyvendina tokią politiką, kurios galutinis tikslas – rūpinimasis žmogumi, jo pasirinkimo galimybių didinimas ar lėšų ir paslaugų užtikrinimas, kai žmogus dėl objektyvių priežasčių negali savęs ir šeimos pakankamai aprūpinti iš darbo ar kitokių pajamų. Vykdydama šį atsakingą uždavinį, ministerija vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės programa ir kitais teisės aktais.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija veikia vadovaudamasi savo strateginiu veiklos planu. Strateginis veiklos planas – dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į aplinkos analizę, apibrėžiama institucijos misija, tikslai ir programos. Strateginiame veiklos plane aprašoma, kaip institucija įgyvendina Vyriausybės strateginius tikslus (prioritetus), vykdydama programas, naudodama turimus biudžeto asignavimus. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos misija yra įgyvendinti efektyvią darbo ir socialinės apsaugos politiką, siekiant sukurti kokybiško užimtumo galimybes ir užtikrinti visuomenės socialinį saugumą bei socialinę sanglaudą. Vadovaudamasi Strateginiu veiklos planu, ministerija savo misiją 2005 metais vykdė, siekdami šių strateginių tikslų:

1. Pritraukti daugiau žmonių į darbo rinką, užtikrinti teisingus darbo santykius ir tinkamas darbo sąlygas, efektyviau investuoti į žmogiškuosius išteklius.

2. Siekti efektyvios socialinės paramos bei užtikrinti socialiai pažeidžiamų gyventojų grupių socialinę integraciją.

3. Užtikrinti socialinio draudimo išmokų gavėjų aprėptį bei jų pajamų didėjimą, išlaikyti socialinio draudimo sistemos finansinį subalansuotumą ir tvarumą.

Įvairiose šalyse yra įvairiai, bet bendrosios problemos lieka…neatsakytos: kaip išdalinti daug paimant mažai ir dar su 100 proc. garantija.

Ministerijos misija yra sukurti ir įgyvendinti efektyvią darbo ir socialinės apsaugos politiką, siekiant sukurti kokybiško užimtumo galimybes ir užtikrinti visuomenės socialinį saugumą ir socialinę sanglaudą

Strateginiai tikslai

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija savo misiją 2005 metais vykdė, siekdama svarbiausių strateginių tikslų:

• Pritraukti daugiau žmonių į darbo rinką, užtikrinti teisingus darbo santykius ir tinkamas darbo sąlygas, efektyviau investuoti į žmogiškuosius išteklius.

• Siekti efektyvios socialinės paramos bei užtikrinti socialiai pažeidžiamų gyventojų grupių socialinę integraciją.

• Užtikrinti socialinio draudimo išmokų gavėjų aprėptį bei jų pajamų didėjimą, išlaikyti socialinio draudimo sistemos finansinį subalansuotumą ir tvarumą.

Tikslams įgyvendinti yra vykdoma 17 programų.

Vykdomos programos:

1. Užimtumo didinimas

2. Gyvenimo lygio, gyventojų užimtumo, socialinio draudimo ir socialinės paramos Lietuvoje moksliniai tyrimai

3. Profesinio sveikatos pakenkimo prevencija ir saugos darbe gerinimas

4. Garantinio fondo naudojimo programa

5. Specialioji socialinių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo programa

6. Gyventojų aprūpinimas techninės pagalbos priemonėmis bei profesinės reabilitacijos paslaugų teikimas

7. Socialinių paslaugų plėtra įstaigose prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

8. Parama socialiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms ir kita ministerijos veikla

9. Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra

10. Vaiko teisių į apsaugą, aprūpinimą ir dalyvavimą visuomenės gyvenime įgyvendinimas

11. Socialinė parama bendrojo lavinimo mokyklose besimokantiems mokiniams

12. Valstybinės pensijos, šalpos ir kitos socialinės paramos išmokos

13. Specialioji PHARE programa (bendrojo finansavimo lėšos ir PVM)

14. Specialioji Europos regioninės plėtros fondo programa (BPD įgyvendinti)

15. Specialioji Europos socialinio fondo programa (BPD įgyvendinti)

16. Specialioji Europos socialinio fondo programa (bendrijos iniciatyvai EQUAL įgyvendinti)

17. PVM Europos sąjungos struktūrinių fondų paramos lėšoms ir bendrojo finansavimo lėšoms programa

6. PENSIJŲ FONDAI

VSD sudaro didžiausią ir
svarbiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Jis apima beveik visus Lietuvos gyventojus.

VSD sistemos pagrindinis tikslas yra garantuoti pajamas apdraustiesiems netekus darbingumo dėl ligos, motinystės, senatvės, invalidumo ir kitais VSD įstatyme numatytais atvejais.

VSD sistema veikia einamojo finansavimo principais, tai reiškia, kad socialinio draudimo įmokos nėra kaupiamos jas kapitalizuojant, o iš karto panaudojamos VSD išmokoms padengti.

VSD sukurta kaip savarankiška sistema, yra atskirtas nuo valstybės biudžeto.

Į socialinį draudimą įeina:

 Pensijos;

 Ligos ir motinystės;

 Sveikatos;

 Nedarbo;

 Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų.

Pati stambiausia socialinės rūpybos sritis – pensinis aprūpinimas – dažniausiai būna mišrus.

Jį įvairiomis kombinacijomis sudaro:

1) valstybinio socialinio draudimo pensija (einamosiomis įmokomis arba bendraisiais mokesčiais finansuojama valstybinė pensija),

2) pensija darbdavio pensijų fonde, arba atvirame PF, kuris gali būti kaupiamasis, o gali ir nekaupiamasis ( „Book reserve“- kai pensijų lėšos neatskirtos nuo įmonės lėšų),

3) savanoriško kaupimo pensija, draudimas, investicijos į nekilnojamą turtą, akcijas, obligacijas ir pan.

Pastaroji pensinio apsirūpinimo forma socialinės politikos požiūri yra mažiausiai problematiška, nes svarbiausius sprendimus čia priima pats žmogus, politikams lieka tiktai susitarti dėl tokio taupymo skatinimo būdų bei priimti palankius įstatymus finansiniams tarpininkams veikti (beje, Lietuvoje ši problema dar nėra išspręsta- PF įstatymas). Pagrindinis politikų galvos skausmas yra einamosiomis įmokomis finansuojamas valstybinis socialinis draudimas, ir ką su juo daryti. Viena iš „ko nors darymo išdavų“ yra privalomo kaupimo įvedimas.

Jeigu sistemoje yra visi minėti 3 elementai, tai vadinama 3 ramsčių sistema, kurioje derinami privalomumo ir savanoriškumo, perskirstymo ir kaupimo principai. Skirtingose šalyse šios proporcijos skiriasi, juo labiau skiriasi šių principų reglamentavimas, įgyvendinimas, gaunama nauda ir atsirandančios problemos. Pvz., UK I ramstis – valstybinės pensijos -yra labai mažas, todėl britai sprendžia problemą, kaip padidinti išmokas pensininkams o Vokietijoje – I ramstis p-a-y-g [angl. Pay-as-you-go – einamosiomis įmokomis finansuojama] sistema labai didelė ir dosni, todėl vokiečiai mąsto kaip sumažinti kaštus įmokų bei mokesčių mokėtojams ir taip sumažinti spaudimą darbo rinkai.

Sunku būtų rasti dvi šalis, kuriose pensinis aprūpinimo sistemos būtų vienodos. Tačiau rimčiausios problemos yra bendros. Štai keletas jų:

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1800 žodžiai iš 5925 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.