Lt konstituciju raida
5 (100%) 1 vote

Lt konstituciju raida

11

LIETUVOS KONSTITUCIJŲ RAIDA

Reikšmingu konstitucinės teisės paminklu pagrįstai laikoma 1791 m. gegužės 3 d. Lenkijos-Lietuvos (Žečpospolitos) Konstitucija, buvusi apskritai pirmas Europoje tokio pobūdžio rašytinis dokumentas. Konstitucija susidėjo iš įvadinės dalies 11straipsnių.

Dokumentas patvirtino senąsias bajorijos teises ir privilegijas, patvirtino miestiečių teisę siųsti savo atstovus i Seimą. Pagal konstituciją keitėsi Lietuvos-Lenkijos valstybės forma: respubliką su renkamu valdovu numatyta reorganizuoti į konstitucinę monarchiją. Šis dokumentas buvo pirmoji rašytinė konstitucija, teisiškai įtvirtinusi šią valstybės valdymo forma. Įstatymų leidimą, mokesčių nustatymą bei valdymo kontroliavimą konstitucija pavedė dviejų rūmų Seimui, susidedančiam iš Atstovų rūmų ir Senato. Aptardama teismo valdžią, konstitucija įsakmiai pabrėžė jo savarankiškumą ir nepriklausomumą nei nuo įstatymų leidžiamosios, nei nuo vykdomosios valdžios.

Svarbiausios šios konstitucijos nuostatos, skirtos ir parlamentarizmo užuomazgoms, ir nepriklausomam teismui, iš esmės kartojo Lietuvos statutų nuostatas.

Lietuvos konstitucijų raida 1918-1940 m.

Svarbiausias XX a. antrame dešimtmetyje atstatytosios Lietuvos valstybės konstitucinės svarbos aktas yra 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos tarybos nutarimas. Juo iš esmės remiasi modernios Lietuvos valstybės buvimas i visi vėlesnieji – laikinieji ir nuolatiniai – jos konstituciniai dokumentai. Taigi šis aktas reiškė viešą pranešimą, kad netenka galios visi buvę prievarta Lietuvai primesti valstybiniai ryšiai su svetimomis šalimis.

1918 m. rudenį, kai karinis Vokietijos pralaimėjimas niekam jau nebekėlė abejonių ir dėl to jai teko atsisakyti pretenzijų į užgobtąsias šalis, lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės taryba priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius.

Šis nedidelis konstitucinis dokumentas (6 skyriai, suskirstyti į 29 str. ) įstatymų leidžiamuoju organu paskelbė Valstybės tarybą, o įstatymų iniciatyvos teisę suteikė Valstybės tarybai ir Ministrų kabinetui. Vykdomąją valdžią laikinoji konstitucija pavedė Valstybės tarybos Prezidiumui, susidedančiam iš prezidento ir dviejų viceprezidentų.

Konstitucijoje ( V sk. „Pamatinės piliečių teisės“) buvo skelbiama visų piliečių lygybė pieš įstatymus, luomų privilegijų nebuvimas, asmens, buto ir nuosavybės neliečiamybė, tikybos, spaudos, žodžio, susirinkimų, draugijų laisvės.

Laikinosios konstitucijos 24 str. skelbė, kad srityse, „kuriose Lietuvos valstybės nėra išleistų naujų įstatymų, laikinai palieka tie, kurie yra buvę prieš karą, kiek jie neprieštarauja Laikinosios Konstitucijos Pamatiniams Dėsniams“.

1920 m. birželio 10 d. Stengiamasis seimas priėmė Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją.

Savo apimtimi naujasis konstitucinis aktas nedaug skyrėsi nuo ankstesnių lakinųjų konstitucijų : jį sudarė 7 skyriai, o juose – 18 straipsnių.

Laikinoji Konstitucija, nusakydama valstybės valdymo formą, pakartojo Gegužės 15 – osios deklaravimą Lietuvą esant demokratine respublika.

Laikinoji Konstitucija, palyginti su Laikinosios Konstitucijos Pamatiniais Dėsniais, praplėtė piliečių demokratinių teisių ir laisvių sąrašą, įtraukdama į jį korespondencijos neliečiamybę, sąžinės ir streikų laisvę. Konstitucija taip pat deklaravo mirties bausmės bei titulų panaikinimą.

Rengdamasis kardinaliai žemės reformai, Steigiamasis seimas konstitucijoje nebeužsiminė apie nuosavybės teisę.

Laikinosios Konstitucijos priėmimas teisiškai užbaigė Lietuvos valstybės kūrimosi ir laikinosios Vyriausybės veiklos laikotarpį.

1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija.

Konstitucija susidėjo iš preambulės ir 15 skyrių, suskirstytų į 108 straipsnius.

Savo pagrindiniais bruožais jie atitiko bendrus demokratinių konstitucijų reikalavimus.

Konstitucijos preambulėje pažymima, kad ją per savo įgaliotuosius atstovus, susirinkusius į Steigiamąjį seimą, priėmė Lietuvos tauta.

Buvo užfiksuotas normalus teisinis konstitucijos prioritetas visų kitų teisės normų sistemoje. Tai atsispindėjo straipsniuose nurodančiuose, jog valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingas konstitucijai ( 3 str. ) , bei nustatančiuose ypatingą tvarką jei pakeisti ( 102 – 103 str.).

Šios konstitucijos galiojimo metu nebuvo padaryta nė vieno pakeitimo.

Respublikos Prezidentą rinko Seimas trejiems metams. Nė viename Lietuvos laikinųjų konstitucinių aktų visai nebuvo užsimenama apie teismustuo būdu jų neišskiriant į paritetinę automatinę funkciją su atskiromis institucijomis, o faktiškai juos paliekant vyriausybės žinioje. Šią padėtį paaiškina tai, kad besikuriančios Lietuvos valstybės valdžia, itin stokodama kvalifikuotų specialistų teisėjų pareigybėms užimti, sąmoningai siekė išlaikyti teismą vyriausybės įtakoje. Principinę reikšmę, teisiškai įtvirtinant teismo padėtį valstybėje, turėjo 1922m. Konstitucijos 64 ir 65 str., suformulavę tir šia prasme svarbiausias taisykles: 1. Teismas priima sprendimus vadovaudamasis tik įstatymu; 2. Teismo sprendimai daromi Respublikos vardu, t.. jo sprendimai prilyginami pačios valstybės aktui; 3. Keisti ar naikinti teismo sprendimus gali tik teismas. Tuo Konstitucija
pabrėžė, kad savo veikloje teismas tiesiogiai atstovauja valstybei ir kad jokia kita valstbės valdžios institucijos negali įtakoti teismo veikos rezultatų. Beje, visos šios taisyklės buvo deklaruojamos ir paskesnėse Lietuvos konstitucijose. Tačiau nė viena iš jų neužsiminė apie priemones, realiai užtikrinančias teisėjų nepriklausomumą, be kurio faktiškai neįmanoma įgyvendinti čia deklaruojamas taisykles.

Šiuo metu Jūs matote 56% šio straipsnio.
Matomi 775 žodžiai iš 1376 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.