Lyciu skirtumai
5 (100%) 1 vote

Lyciu skirtumai

1121

Lyčių skirtumai

Nuolat girdime kalbant apie vyrų ir moterų skirtumus. Ar iš tikrųjų lytys skiriasi labiau, negu kiekvienas pastebime? Ar yra universalių psichologinių skirtumų?

Atsakyti į šį klausimą galima įvertinant kultūrinį kontekstą. Jeigu pažvelgtume į tyrimus, kurie daryti šimtmečio pradžioje ir palygintume juos su tyrimais, kurie atliekami dabar, pamatytume, kokių skirtingų dalykų juose randama. Šimtmečio pradžioje tyrimai rodydavo, kad vyrų ir moterų psichika ir psichologija skiriasi: vyrai pranašesni srityse kurios reikalauja abstraktaus mąstymo, jie yra drąsesni ir ištvermingesni, o moterys yra švelnesnės, konkretesnio mąstymo, na, ir šiaip lyg paprastesnės, “naminės” būtybės. Šiuolaikiniai psichologijos tyrimai tų skirtumų neberanda. Labai įdomu, kad tuo metu išplito feministinis judėjimas, vis daugiau tyrimų konstatuodavo, kad esminių psichologinių skirtumų tarp vyro ir moters apskritai nėra, o matomi skirtumai formuojasi dėl nevienodo auklėjimo ir moterų suvaržymo. Artėta prie teiginių, prieštaraujančių sveikam protui ir gyvenimiškai patirčiai – vyrai ir moterys yra tokie pat. Dabar, keičiantis ideologijai, populiarėja teiginys, kad vyrai ir moterys yra skirtingi, bet vienodai vertingi. Pasižiūrėję į tyrimus, kuriuose taikomi šiuolaikiniai tyrimo metodai, randame įdomesnių, subtilesnių ir labiau pagrįstų skirtumų. Dažnai konstatuojama, kad vyrai sunkiau išreiškia emocijas, nesugeba jų įvardinti, atsilieka kalbinės raiškos srityse, yra mažiau empatiški, labiau agresyvūs ( tai, beje, patvirtina vyrų ir moterų smegenų veiklos tyrinėjimai). Skiriasi ne tik vyrų ir moterų agresyvumo lygis, bet ir agresijos išraiška. Vyrai linkę agresiją rodyti fiziškai, o moterų agresyvumas dažniausiai apsiriboja žodžiais. Yra tyrimų, rodančių vyrų ir moterų suvokimo skirtumus: moterys jautresnės akustiniams (girdimiems ) stimulams, o vyrai regimiesiems. Ne veltui sakoma, kad vyrai myli akimis, o moterys – ausimis. Moterų labiau išvystyta girdimoji atmintis, vyrų – regimoji. Vyrai labiau orientuojasi į objektyvųjį pasaulį, moterys – į subjektyvųjį. Veikloje vyrai dažniausiai siekia karjeros, prestižo, moterys – geros darbo atmosferos. Joms labiau rūpi žmonės jų tarpusavio santykiai, jausmų pasaulis.

Vyrų ir moterų jausmai.

Vyro ir moters jausmai nėra labai skirtingi. Skiriasi sugebėjimas suprasti, kas žmoguje vyksta. Moterys daug geriau supranta, kokie jausmai jas valdo, jos sugeba subtiliau suvokti jausmų skirtumus ir juos įvardyti. Šiuo požiūriu labai įdomūs anatominiai tyrimai. Tiriant vyro ir moters kairiojo ir dešiniojo pusrutulių nervines jungtis, buvo nustatyta, kad kairysis moters pusrutulis su dešiniuoju sujungtas daug didesniu jungčių kiekiu, negu vyro. Žinome, kad dešinysis pusrutulis fiksuoja labiau jausminę informaciją, o kairysis atsakingas už loginį mąstymą. Todėl šitie duomenys teikia anatominį paaiškinimą, kodėl vyras sunkiau įvardina tai, kas su juo vyksta. Dažnai vyras, nors ir graužiasi dėl ko nors, nesugeba įvardinti patiriamo jausmo, pavyzdžiui, išgyvendamas stiprų nerimą ar liūdesį, tepasako, kad yra pavargęs ar jam galvą skauda. Šie skirtumai taip pat paaiškina, kodėl moterys daug dažniau kreipiasi į psichologą: jos daug lengviau loginiu mąstymu suvokia, kad problemos slypi jose pačiose, jų prieštaringuose jausmuose ir panašiai. Moterys ne tik geriau susigaudo savo jausmuose, joms yra svarbūs aplinkinių žmonių jausmai, santykis į jas. Vyrai sėkmingai funkcionuoja konkurencinėje, netgi priešiškoje aplinkoje, o tuo tarpu moterų sugebėjimai labiau atsiskleidžia palaikančioje, draugiškoje atmosferoje. Moterys kritiką ir pritarimą yra linkusios vertinti kaip aplinkinių meilės ar priešiškumo pasireiškimą, o vyrai – kaip jų pasiekimų įvertinimą. Didesnis jautrumas savo jausmams ir didesnė priklausomybė nuo aplinkinių žmonių jausmų skatina moteris dažniau ieškoti psichologų pagalbos.

Moterų pranašumas jausmų pasaulyje dažnai leidžia manyti, kad žmona šioje srityje galėtų tarsi padėti savo vyrui. Šiaip jau ir moteris ir vyras, gyvenantys šeimoje, yra suaugę žmonės ir atsakingi už savo emocinę gerovę. Dažnai girdėti, kad moteris turėtų būti šeimos židiniu ar ta žvakele, aplink kurią viskas sukasi, kaklu, kuris galvą sukioja. Visi šie pasakymai atspindi nuostatą, skiriančią moteriai labai neparankią vietą, t.y., užkrauna didelę atsakomybę už dalykus, kurių ji negali valdyti, pavyzdžiui, už kito žmogaus jausmus, už tai, kas šeimoje vyksta ne taip. Šiuolaikinėje visuomenėje šis požiūris geriausiu atveju naivus. Bet vis dėlto sunku nesutikti su nuomone, kad moteris sugeba greičiau pastebėti ir lengviau spręsti santykių bei emocines problemas.

Jei šiuo požiūriu vyras ir moteris skiriasi, vadinasi, kažkada šie skirtumai turėjo įtakos skirtingų lyčių individų išlikimui. Jeigu persikeltume į tolimą praeitį ir pažiūrėtume, kokia evoliucinė skirtumų prasmė, tai pamatytume, kad moteris turėjo gerai sugyventi su kitomis moterimis, sugebėti kartu auginti vaikus, palaikyti gerus santykius ir su vaiko tėvu, ir su kitais vyriškos lyties atstovais. Kitaip ir jos palikuonys negalėjo būti saugūs. Matyt , per tūkstantmečius moteris išsiugdė bendravimo sugebėjimus, kurie genetiškai buvo
perduodami iš kartos į kartą. Vyras ilgus tūkstantmečius buvo laisvas medžiotojas, kurio praktinis intelektas ir agresyvumas, ko gero, turėjo daug didesnę reikšmę, negu kiti dalykai. Šeimoje jo vaidmuo buvo “padaryti” vaikus, aprūpinti maistu ir apginti. Bėgantys tūkstantmečiai taip lengvai nepakeitė moters – globėjos ir vyro – medžiotojo prigimties: vyras yra grubesnis, kreipiantis mažiau dėmesio į tarpasmeninius santykius, labiau siekiantis kažkokio konkretaus tikslo. Dabartis kelia naujus reikalavimus, tačiau netaip lengva pakeisti prigimtį, o ir pastovaus noro keistis taip pat reikia. Labai svarbu šeimyniniame gyvenime išsakyti savo norus ir laukimus, nes pavyzdžiui žmona, norinti, kad jos vyras būtų jautresnis jos nuotaikų kitimams arba dažniau pasipasakotų savo išgyvenimus, ir nesugebanti apie tai pasakyti, bus pasmerkta nepasitenkinimui, susierzinimui, pykčiui. Padėti irgi galima tik tada, kai žmogus pagalbos nori ir yra pasiruošęs ją priimti. O gan dažnai pvz., vyrai yra linkę manyti, kad “tikras” vyras su visais sunkumais turi susitvarkyti pats. Ši problema yra aktuali tiek vyrams, tiek moterims, o sugebėjimas priimti pagalbą yra asmenybės brandos dalykas. Kartais, kai kalbama apie vyro ir moters skirtumus, užmirštama, kad kalbama apie abstrakčius skirtumus, kurie būdingi visai žmonijai, o ne konkrečiam vyrui ar konkrečiai moteriai. Todėl pvz,. kiekvienas vyras yra unikalus, ir jis gali turėti daug turtingesnį jausmų pasaulį ir gebėjimą kalbėti apie jį, negu šalia esanti moteris. Tokiu atveju moteriai reikia vyro pagalbos susigaudyti jausmuose, tinkamai juos išreikšti. Negalime bendrų teiginių taikyti konkretiems asmenims, nes tada esame neteisūs ir žeidžiantys. Iš tiesų, dviejų konkrečių vyrų arba dviejų moterų psichikos, taip pat ir emociniai ypatumai gali būti labai skirtingi. Yra gi labai emocianalių vyrų ir, atvirkščiai, emociškai gana šaltų moterų.

Vyriška – moteriška

Jau ankstyvoje vaikystėje berniukai ir mergaitės pradedami auklėti diegiant jiems “tai tik mergaitėm” arba “tai tinka tik berniukams”. Todėl tradiciniuose darželiuose mergaitės yra skatinamos žaisti su lėlėmis, o berniukai su mašinomis ir kaladėlėmis. Tačiau čia slypi pavojus neleisti atsiskleisti unikaliems augančio žmogaus sugebėjimams. Maisto gaminimas – tradiciškai moteriška sritis. Tačiau geriausiuose pasaulio restoranuose virėjai dažniausiai vyrai. Fizika – vyriškas mokslas , bet turbūt kiekvienas girdėjo apie Marijos Skladovskos Kiuri pasiekimus. Galima teigti, kad specializuotas auklėjimas arba mergaičių kreipimas į vieną pusę, o berniukų į kitą, daro žalą. Moterys kurios negali įkalti vinies į sieną, kurios yra visiškai bejėgės, kai sugenda elektros jungiklis arba kai mašinai gatvėje nuleidžia padangą, gyvena nesaugiame pasaulyje ir jaučiasi priklausomos nuo vyrų. Lygiai taip pat vyrai, kurie nesugeba įsisiūti sagos, išsilyginti kelnių arba išskalbti marškinių, sako “ Na, be moters aš prapuolęs”. Tvirtos nuostatos, kas vyriška, o kas moteriška, daro žmones infantiliai priklausomus vieną no kito. Tada vyras ir moteris vaikšto tarsi surišti vienas su kitu ir nuolat vaikiškai priekaištauja vienas kitam: kodėl tu nepadarai to, tu juk vyras, o kodėl tu nepadarai to, tu gi moteris. Tai viena medalio pusė, tačiau yra ir ta pusė, kuri ateina su evoliucija ir su žmogaus prigimtimi. Aišku , kad moteris genetiškai užprogramuota atidžiau elgtis su palikuonimis. Ir dėl to mergaites labiau, negu berniukus, traukia lėlės, o berniukus – kuokos ir ietys. Tai labai natūralus prigimties dalykas. Bet tada, kai jis per daug eksploatuojamas, kai prie jo klijuojami kultūriniai stereotipai, ką turi daryti mergaitė, o ką berniukas, daroma daugiau žalos, negu atnešama naudos. Ir tai suprantama, nes kultūriniai stereotipai formuoja ne tik interesus ir elgesį, bet ir jausmų išraišką. Juk labai dažnai mama ar tėtis gėdina mažą berniuką: koks tu vyras, jei verki. Taip palaipsniui iš vyrų atimama galimybė rodyti savo liūdesį ar skausmą. Panašiu būdu modeliuojamos ir mergaitės: “Nešokinėk, nesistumdyk, nesimušk – tu juk mergaitė”. Tai ne agitacija už moterų agresyvumą, tačiau ribojant jį formuojamas moterų nesugebėjimas pakovoti už savo nuomonę, teises arba akivaizdžiai pademonstruoti savo pranašumą.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1519 žodžiai iš 2914 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.