Lyčių skirtumai
5 (100%) 1 vote

Lyčių skirtumai

1121314151

Įvadas 2

Lyčių panašumai ir skirtumai 2

LYTIS IR PAŽINTINIAI GEBĖJIMAI 3

LYTIS IR SOCIALINIS ELGESYS 4

Savarankiškumas ar tarpusavio priklausomybė. 4

Agresija. 6

Socialinis pirmavimas. 7

Seksualinė iniciatyva 7

Ar lemia biologija? 8

LYTINIAI HORMONAI IR SOCIALINIS ELGESYS. 8

EVOLIUCIJA IR LYČIŲ SKIRTUMAI 9

Socialinis lyties formavimas 10

LYTINĖ TIPIZACIJA 10

LYTINIAI VAIDMENYS 11

Kultūriniai lytinių vaidmenų skirtumai 11

Lytinių vaidmenų skirtumai įvairiais laikmečiais 12

Ar būtini lytiniai vaidmenys? 13

Lytinių vaidmenų kitimas per žmogaus gyvenimą 14

Įvadas

Į kategorijas mes skirstome ir žmones, ir daiktus. Iš visų žmonių skirstymo būdų, pavyzdžiui, aukšti ar žemi, šviesiaplaukiai ar tamsiaplaukiai, liesi, raumeningi ar apkūnūs, mėlynakiai ar rudaakiai, du matmenys yra ypač svarbūs. Žmonių savivokai ir tapatybėms, draugų ir partnerių pasirinkimui, tam, kaip kiti juos vertina, etniškumas ir lytis yra daug svarbesni negu ūgis ar plaukų spalva. Žmonės pirmiausia derinasi prie kito žmogaus etniškumo, o ypač prie lyties. Kai jūs gimėte, pirmasis dalykas, kurį žmonės apie jus norėjo sužinoti, buvo – „berniukas ar mergaitė?“ Kai jūsų lytis būdavo neaiški, pavyzdžiui, jūs nebūdavote aprengtas rožinės ar mėlynos spalvos drabužėliais, žmonės nežinodavo, kaip reaguoti. Kaip bendri protėviai ir kultūros tradicijos lemia mūsų etniškumą, taip mūsų biologinė lytis lemia socialinę bei kultūrinę lyties sampratą – bruožus, iš kurių žmonės skiria, ar mes esame vyrai ar moterys. Apžvelgdami, kaip kultūra kuria socialinę įvairovę, pažvelkime ir į prigimties bei ugdymo įtaką lytiškumui. Kiek vyrai ir moterys skiriasi vieni nuo kitų įvairiais savo gyvenimo tarpsniais? Kaip kultūrinė lyties samprata veikia mūsų požiūrį į save bei kitų žmonių požiūrį į mus?

Lyčių panašumai ir skirtumai

Daug kuo abi lytys yra panašios. Jūsų vyriškoji ar moteriškoji lytis neturėjo įtakos tam, kada jūs pradėjote sėdėti, vaikščioti ar jums prasikalė dantys (Maccoby, 1980). Sužinojęs jūsų lytį, niekas nieko negalėtų pasakyti apie jūsų žodyną, intelektą ar laimingumą. Tačiau yra keletas įdomių skirtumų. Vidutinė moteris, lyginant su vidutiniu vyru, turi 70% daugiau riebalų, 40% mažiau raumenų ir yra apie 13 cm žemesnė. Vyrai, lyginant su moterimis, dviem metais vėliau subręsta, 20 kartų didesnė tikimybė, kad yra sutrikęs jų spalvinis regėjimas ir, nors tai priklauso nuo šalies, miršta maždaug 10 metų anksčiau. Priešingai negu moterys, pusė vyrų apie 50-uosius gyvenimo metus praplinka. Ir, jeigu tai nors kiek paguodžia, vyrai dvigubai dažniau negu moterys geba judinti ausis.

Moterys dažniau vienodai sapnuoja ir vyrus, ir moteris, gali dar kartą seksualiai susijaudinti po patirto orgazmo, užuosti silpnus kvapus. Moteris dvigubai dažniau kankina nerimo sutrikimai bei depresija ir galbūt 10 kartų dažniau valgymo sutrikimai. Vyrai tris kartus dažniau tampa alkoholikais ir nusižudo, vaikystėje jiems daug dažniau diagnozuojamas hiperaktyvumas, o suaugę jie dažniau tampa antisocialiomis asmenybėmis.

LYTIS IR PAŽINTINIAI GEBĖJIMAI

Moksle, kaip ir gyvenime, daugiau dėmesio skiriama skirtumams, o ne panašumams. Kai kam gal bus naujiena, kad abi lytys nesiskiria savo vidutiniais verbaliniais gebėjimais, kurie vertinami žodyno, skaitymo supratimo ir analogijų testais (Hyde ir Linn, 1988), tačiau daugumai didesnė naujiena yra ta, kad tarp prastus įverčius gavusiųjų yra daugiau berniukų negu mergaičių. Berniukai dažnai vėliau pradeda kalbėti. Pagalbinėse skaitymo klasėse berniukų yra tris kartus daugiau negu mergaičių (Finucci ir Childs, 1981).

Pagal matematikos pažymius vidutinė mergaitė prilygsta vidutiniam berniukui arba net pralenkia jį (Kimball, 1989). Atlikus 100 tarpusavyje nesusijusių tyrimų, kurių metu daugiau kaip trims milijonams atstovaujamosios imties žmonių buvo pateikti matematikos testai, vyrų ir moterų vidutiniai įverčiai buvo beveik vienodi (Hyde ir kt., 1990). Tačiau, nepaisant daug didesnių skirtumų tarp tos pačios lyties atstovų negu tarp lyčių, buvo nustatyta ir tam tikrų grupinių skirtumų. Moterys geriau atlieka matematinius skaičiavimus, bet įvairių kultūrų vyrai gauna didesnius įverčius už matematinių problemų sprendimą (Benbow, 1988; Lummis ir Stevenson, 1990). Pavyzdžiui, vidurinių mokyklų abiturientai, atlikdami SAT matematinių gabumų testą, surenka vidutiniškai 50 balų daugiau negu abiturientės (vadinasi, atsakydami į 60 klausimų, jie aplenkia vidutiniškai keturiais teisingais atsakymais). Labiausiai skiriasi kraštutiniai rezultatai. Tarp gabių septintokų (kurių SAT matematinių gabumų testo įvertis didesnis kaip 700) berniukų ir mergaičių santykis yra 100:1 (Benbow, 1988). Kalbant apie ypatingą gebėjimą greitai mintyse apsukti trimačius objektus, net vidutinis vyrų ir moterų skirtumas tampa stulbinantis (Hal-pern, 1986; Linn ir Peterson, 1986; Sanders ir Soares, 1986). Tokie erdviniai gebėjimai gelbsti kraunant lagaminus į automobilio bagažinę, žaidžiant šachmatais arba sprendžiant tam tikras geometrines problemas.

Taigi, ar įgimti lyčių skirtumai paaiškina, kodėl dauguma matematikų, daugiau kaip 9 iš 10-ties garsiausių šachmatininkų ir
amerikiečių architektų, yra vyrai? Prieš sakydami „taip“, aptarkime, kaip mergaičių ir berniukų interesus bei gebėjimus lemia socialiniai lūkesčiai (Eccles ir kt., 1990). Daugelis Šiaurės Amerikoje gyvenančių tėvų siunčia savo sūnus į kompiuterininkų stovyklas, o savo dukteris ragina mokytis anglų kalbos. Galima spėti, kad vyrų pranašumas sprendžiant matematines problemas didėja su amžiumi, o išryškėja tik baigus pradinę mokyklą. Atliekant SAT, aukštus įverčius gavusių berniukų daugiau iš dalies dėl to, kad yra mažesnė pažangių testą atliekančių berniukų imtis. Kadangi dabar vis daugiau merginų skatinamos lavinti savo matematinius ir mokslinius gebėjimus, atotrūkis tarp lyčių mažėja. Palyginus atstovaujamąsias vidurinių mokyklų jaunesniųjų moksleivių imtis pagal preliminaraus mokyklinių gebėjimų testo (PSAT) rezultatus, nustatyta, kad berniukų pranašumas tarp 7-ojo ir 9-ojo dešimtmečio vidurio išnyko (Linn ir Hyde, 1991).

LYTIS IR SOCIALINIS ELGESYS

Vyrų ir moterų psichologijos tyrimai iškelia klausimą: ar, žinant žmonių domėjimąsi skirtumais, vyrų ir moterų skirtingumo tyrimai nestiprina esamų lyties stereotipų? Atspindėdama 8-ojo dešimtmečio nuotaikas, sociologė Jessie Bernard (1976, 13 p.) įspėjo, kad mokslinis lyčių skirtumų atskleidimas dažnai tampa „kovos prieš moteris ginklu“. Kai vienos grupės padėtis aukštesnė ir ji galingesnė, grupės skirtumai dažnai vertinami kaip silpnesnės grupės trūkumai.

Devintajame dešimtmetyje mokslininkai pasijuto laisvesni ieškoti lyčių skirtingumų ir juos moksliškai patvirtinti. Kai kurie jų, pavyzdžiui, Alice Eagly (1986), teigė, kad „silpnindami išpūstus lyties stereotipus, lyčių skirtumų tyrimai galbūt skatina lyčių lygybę“. Kiti tyrėjai tikino, kad lyčių skirtumai nerodo moterų trūkumų. Pavyzdžiui, tai, kad moterys yra labiau socialiai susietos, dažniau rodo sveiką negu pernelyg priklausomą asmenybę. Nesvarbu, ar šis skirtumas pagrįstas biologiškai ar socialiai, jis gali būti pripažįstamas ir netgi vertingas. Todėl palyginkime lyčių savarankiškumą, agresyvumą, socialinį pirmavimą ir seksualinę iniciatyvą.

Savarankiškumas ar tarpusavio priklausomybė.

Atskiri vyrai ir moterys yra skirtingi: nuo švelniai globojančių iki ryškiai rungtyniaujančių. Tačiau yra skirtumų ir tarp tos pačios lyties atstovų, ir tarp lyčių. Psichologai Nancy Chodorow (1978, 1989), Jeanas Bakeris Milleris (1985) ir Carol Gilligan su bendradarbiais (1982, 1990), klausydami moterų samprotavimų ir rūpesčių, padarė išvadą, kad santykiams daugiau reikšmės teikia moterys negu vyrai. Priešingai negu berniukai, kurie privalo apibūdinti save atskirai nuo savo dažniausiai moteriškosios lyties globėjos, mergaitės lengvai susitapatina su savo motinomis ir išsiugdo tapatumą, paremtą jų socialiniais ryšiais. Tolesnė patirtis stiprina vyrų savasties savarankiškumą ir moterų savasties abipusį priklausomumą. Moterys pokalbiu nagrinėja santykius, o vyrai juo perduoda savo sprendimus. Moterys pabrėžia rūpinimąsi; jos dažniausiai rūpinasi ir labai jaunais, ir labai senais žmonėmis. 69% žmonių teigia apie savo artimus ryšius su tėvu, o 90% – su motina (Hugick, 1989). Vyrai, kaip ir apskritai visi stiprūs žmonės, pabrėžia laisvę ir pasitikėjimą savimi.

Stipresni moterų socialiniai ryšiai pasireiškia ne tik tuo, kad jos globoja ir remia savo ikimokyklinio amžiaus vaikus bei senstančius tėvus, bet ir atsispindi jų nuostatose bei pasirenkant karjerą. Daugumą globojančiųjų profesijų – socialinių darbuotojų, mokytojų, auklėtojų – renkasi moterys. 1990 metais apklausus 194 000 Amerikos universitetų pirmakursių, 51% vyrų ir 71% moterų atsakė, kad Į „pagelbėti žmonėms, esantiems bėdoje“, yra labai svarbu. Stipresni moterų ryšiai išryškėja anksti, dar žaidžiant. Berniukai paprastai žaidžia didelėmis grupėmis, daugiau reikšmės skiria veiklai, mažai — intymiems pašnekesiams. Mergaitės žaidžia mažesnėmis grupėmis, dažnai tik su vienintele drauge. Žaisdamos mergaitės mažiau negu berniukai rungtyniauja tarpusavyje, dažniau pamėgdžioja socialinius santykius (Lever, 1978). Ir žaisdamos, ir vėliau ko nors siekdamos, moterys yra atviresnės ir jautresnės grįžtamajam ryšiui negu vyrai (Maccoby, 1990; Roberts, 1991). Paauglystėje mergaitės daugiau negu berniukai laiko praleidžia su draugais ir mažiau būna vienos (Wong ir Csikszentmihalyi, 1991).

Apklausiamos moterys taip pat daug dažniau negu vyrai laiko save empatiškomis. Būdami empatiški, jūs susitapatinate su kitais žmonėmis. Jūs džiaugiatės su tais, kurie džiaugiasi, ir verkiate su tais, kurie verkia. Jūs įsivaizduojate, kaip turi jaustis neįgalūs žmonės, ką reiškia labai stengtis nustebinti žmones, kaip smagu laimėti apdovanojimą. Fiziologiniai empatijos matai, pavyzdžiui, žmogaus pulso dažnumas matant kito žmogaus nelaimę, rodo mažesnius empatiškumo skirtumus tarp lyčių negu apklausų duomenys (Eisenberg ir Lennon, 1983). Tačiau moterys labiau linkusios reikšti empatiją – verkti ir sakyti, kad jos sielvartauja matydamos kito žmogaus kančią.

Be to, tiriant daug kartų nustatyta, kad moterys geriau supranta žmonių emocinius ženklus (Hali, 1987). Stebėdamos begarsę, 2 sekundžių trukmės filmuotą ištrauką, kurioje rodomas
moters veidas, moterys geriau negu vyrai pajunta, ar ji yra pikta, ar svarsto skyrybų klausimą. Moterų jautrumas nežodinei išraiškai padeda paaiškinti, kodėl ir vyrai, ir moterys sako, kad jų draugystė su moterimis yra intymesnė, malonesnė ir ugdanti (Rubin, 1985; Sa-padin, 1988). Ieškodami žmogaus, kuris suprastų, su kuriuo būtų galima pasidalyti savo rūpesčiais ar skausmu, ir vyrai, ir moterys paprastai kreipiasi į moteris.

Bendraujant tokios savybės dažnai yra didelis turtas (Kurdek ir Schmitt, 1986; Orlofsky ir O’Heron, 1987). Johnas Antillis (1983), ištyręs 108 australų sutuoktinių poras, nustatė, kad tada, kai vienas iš sutuoktinių (o dar geriau – abu) turi tradicinių moteriškųjų bruožų – yra švelnus, jautrus, nuoširdus, – santuoka yra laimingesnė. Nors vyriškieji bruožai gali gerinti savivaizdį, sako Antillis, tačiau „matyt, ne jie lemia laimingus, ilgalaikius santykius“.

Atsižvelgdami į tai, kad vakarietiškoje visuomenėje taip menkai vertinama globa (tai rodo mažai apmokamos tradiciškai moteriškos profesijos, pavyzdžiui, darželio auklėtojos ar socialinės darbuotojos), kai kurie psichologai klausia, ar patvirtinimas moterų globėjiškumo nerodo, kas turėtų būti keičiama? Ar turėtų vakarietė moteris išsiskirti iš savosios kultūros individualizmo?

Geriau, kad moterys nustotų būti priklausomos nuo kitų ir taptų savimi pasitikinčios individualistės. Kiti psichologai įrodinėja, kad moterų požiūris į gyvenimą gali teikti vilčių pakeisti jėga paremtą, individualistinę visuomenę į labiau kitais žmonėmis besirūpinančią bendruomenę. Kai daugėja benamių, apleistų, skriaudžiamų vaikų, depresiją kenčiančių žmonių, neatrodo, kad per didelė globa būtų didžiulė socialinė problema.

„Naujas“ žmonių sąsajų įsivaizdavimas yra labai panašus į vyraujančias kolektyvinių kultūrų tradicines vertybes. Feministinių pažiūrų ir įvairias kultūras tyrinėjantys mokslininkai kelia idėją, kurią Hazelis Markusas ir Shinobu Kitayama (1991) vadina naująja priklausomumo samprata. „Būti priklausomam – tai nebūtinai būti bejėgiam, neturinčiam galios ar kontrolės. Dažnai tai reiškia būti susijusiam“. Tai reiškia, kad mes veikiame kitus žmones ir patys jiems atliepiame, teikiame ir gauname paramą, pasitikime kitais ir mumis pasitikima. Tai reiškia, kad žmogus* apibūdina save, remdamasis ryšiais su kitais žmonėmis, kad jis suvokia save ne kaip vienišą salą, o prisirišusį prie kitų jam svarbių žmonių.

Agresija.

Apklausiami vyrai prisipažįsta esą gerokai labiau priešiški ir agresyvūs negu moterys. Atliekant laboratorinius eksperimentus, kur vertinama fizinė agresija, vyrai tikrai elgiasi agresyviau, nukreipdami stipresnius, jų manymu, skausmingus elektros smūgius (Eagly, 1987; Hyde, 1986a). Remiantis nusikaltimų suvestinėmis, visose visuomenėse vyrai daug dažniau smurtauja fiziškai (Kenrick, 1987). Jungtinėse Amerikos Valstijose 1989 m. už žmogžudystę suimtų vyrų ir moterų santykis buvo 7,4:1, suimtų už apiplėšimus – 10,6:1. Visame pasaulyje medžioklė, peštynės ir karai visų pirma yra vyrų užsiėmimai.

Socialinis pirmavimas.

Visame pasaulyje vyrai laikomi pirmaujančiais. Suomijoje ir Prancūzijoje, Peru ir Pakistane, Nigerijoje ir Naujoje Zelandijoje vyrai vertinami kaip valdingesni, agresyvesni, labiau siekiantys laimėjimų, o moterys – pagarbesnės, globojančios ir prisiderinančios (Williams ir Best, 1990). Iš tiesų, visose visuomenėse vyrai yra socialiai vyraujantys. Formuojantis grupėms, paprastai vadovauti imasi vyrai. Vadovaudami vyrai dažniausiai būna direktyvūs, net autokratiški, o moterys demokratiškesnės (Eagly ir Johnson, 1990). Bendraudami vyrai labiau linkę išreikšti savo nuomonę, o moterys – paramą (Aries, 1987; Wood, 1987). Kasdieniame gyvenime vyrai dažnai elgiasi kaip ir visi galingieji – kalba tvirtai, įsiterpia į pokalbį, pradeda fizinį kontaktą, mažiau šypsosi, įdėmiai žiūri (J. Hali, 1987; Major ir kt., 1990)

Tokia elgsena padeda išlaikyti socialinės jėgos nelygybę. Politiniais vadais paprastai išrenkami vyrai. Tradiciškai vyriškų profesijų darbas geriau apmokamas. Apklausų duomenimis, moterys dažnai tikisi mažesnio atlyginimo negu panašios kvalifikacijos vyrai (Major, 1987). Per vieną mėnesį iš visų “The New York Times” pirmajame puslapyje cituotų žmonių tik 6% buvo moterys. Teisindamasis laikraščio vyriausiasis redaktorius pasakė, jog tai ne Times kaltė, kad dauguma valstybės ar pasaulio veikėjų, susijusių su pirmajame puslapyje spausdinamomis temomis, buvo vyrai (Leo, 1990).

Seksualinė iniciatyva

„Visame pasaulyje, tik su keliomis išimtimis, vyrai dažniau negu moterys yra lytinių santykių iniciatoriai“ – teigia kultūros psichologas Marshallas Segallas ir jo bendradarbiai (1990, 244 p.). Susan Hendrick ir bendraautoriai (1985) mano, kad lyčių seksualinės nuostatos yra skirtingos: moterų požiūris į atsitiktinius lytinius santykius yra „santykinai konservatyvus“, o vyrų – „santykinai liberalus“. Tai liudija kasmetinė naujai įstojusių į Amerikos universitetus studentų apklausa: su teiginiu, kad „du žmonės, kurie vienas kitam labai patinka, gali pradėti lytiškai santykiauti net pažindami vienas kitą labai trumpai“, sutiko 66% vyrų, bet tik 38% moterų (Astin ir kt., 1991).

Vyrai greičiau linkę kieno nors
draugiškumą suvokti kaip kvietimą lytiniam ryšiui. Tai dar vienas elgesio priežasčių aiškinimo praktinis padarinys. Tyrimai rodo, kad vyrai daug dažniau negu moterys moters draugiškumo priežastis aiškina jos seksualiniais interesais (Abbey, 1987; Saal ir kt., 1989). Taip klaidingai aiškinamas moters nuoširdumas padeda suprasti didesnį vyrų atkaklumą siekiant seksualinių santykių (Kenrick ir Trost, 1987). Nepageidautini padariniai gali būti įvairūs – nuo nedidelio seksualinio priekabiavimo iki išprievartavimo per pasimatymą (Kane-kar ir Nazareth, 1988; Muehlenhard, 1988; Shotland, 1989).

Ar lemia biologija?

Kaip paaiškinti mūsų lytinius skirtumus? Ar juos lemia biologija? Ar formuoja kultūra? Ar biologijos ir kultūros sąveika? Apsvars-tykime kai kurias galimybes. Pirmiausia, ar vyrų ir moterų hormoniniai bei lytiniai skirtumai turi įtakos jų socialiniam elgesiui? „Bio-socialinio“ požiūrio į lytį atstovai sakytų „taip“ – galbūt netiesiogiai, per socialinius fizinių skirtumų padarinius, tačiau turi įtakos.

LYTINIAI HORMONAI IR SOCIALINIS ELGESYS.

Vyrai ir moterys yra vienos rūšies atmainos. Praėjus 8 savaitėms nuo apvaisinimo, jų anatomija niekuo nesiskiria. (Pavyzdžiui, abiejų lyčių atstovai turi spenelius, nors tik moterys vėliau maitins.) Vėliau mūsų genai formuoja biologinę lytį. XY lytinės chromosomos lemia vyro raidą; XX chromosomos – moters raidą. Susiformavusios vyriškojo embriono sėklidės pradeda išskirti testosteroną – svarbiausią vyriškąjį hormoną. Testosteronas skatina formuotis išorinius vyriškuosius lytinius organus. Kai jo nėra, formuojasi moteriškieji lytiniai organai.

Kaip manote, kas atsitinka, kai dėl nenormaliai veikiančių liaukų ar įšvirkštus hormonų moters embrione susidaro testosterono perteklius? Genetiškai moteriškosios lyties kūdikiai gimsta su vyriškai atrodančiais lytiniais organais, kurie gali būti atitaisomi chirurgiškai. Iki lytinės brandos tokios moterys paprastai elgiasi „padaužiškai“, agresyviau negu dauguma mergaičių, jų drabužiai bei žaidimai būdingesni berniukams negu mergaitėms (Ehr-hardt, 1987; Money, 1987).

Ar jų elgesį lemia iki gimimo veikiantys hormonai? Galbūt. (Eksperimentai su daugelio rūšių gyvūnais, nuo žiurkių iki beždžionių, patvirtina, kad moteriškosios lyties embrionų, gavusių vyriškųjų hormonų, išvaizda ir elgesys vėliau yra vyriškesni [Hines, 1982].) Tačiau šios mergaitės dažnai atrodo vyriškos, be to, yra žinoma, kad jos „kitokios“, todėl galbūt ir žmonės elgiasi su jomis panašiai kaip su berniukais. Taigi ankstyvasis lytinių hormonų poveikis turi ir tiesioginę (fizinę) įtaką, ir veikia netiesiogiai – per asmenį formuojantį patyrimą. Biologiniai reiškiniai turi socialinių padarinių.

Tyrėjai diskutuoja dėl lytinių hormonų įtakos erdviniams gebėjimams. Melissa Hines (1990) teigia, kad mergaičių, kurių liaukos gamina daug testosterono, erdviniai gebėjimai yra tokie pat kaip vidutinio berniuko. Doreen Kimura (1989) teigia, kad berniukų, kurių liaukos gamina per mažai testosterono (ir kurie todėl negali normaliai lytiškai bręsti), erdviniai gebėjimai prilygsta vidutinės mergaitės gebėjimams. Be to, yra tam tikras polinkis – geriausiu atveju labai neryškus, teigia skeptikai (Benderly, 1989) – rodantis, kad moterų erdviniai veiksmai kinta kartu su hormonų pokyčiais per mėnesinių ciklą.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2871 žodžiai iš 5741 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.