Lyderio problemos organizacijoje1
5 (100%) 1 vote

Lyderio problemos organizacijoje1

Turinys:

1) Įvadas…………………………………………………………………… 1 – 5

2) Vadovavimas. Vadovo funkcijos……………………………….. 5 – 5

3) Vadovo darbo stilius……………………………………………….. 5 – 11

4) Autokratinis vadovo darbo stilius………………………………11 – 12

5) Demokratinis vadovo darbo stilius…………………………….12 – 14

6) Liberalusis vadovo darbo stilius………………………………..14 – 15

7) Stilių suderinamumas…………………………………………….. 15 – 17

8) Reikalavimai vadovui……………………………………………….17 – 19

9) Vadovo teisės organizacijoje…………………………………….20 – 21

10) Organizacijos vidine ir išorinė aplinka…………………………21 – 22

11) Socialinė atsakomybė ir etika…………………………………… 22 – 23

12) Bendravimas ir ryšiai……………………………………………….. 24 – 25

13) Organizacijos vadovybė: valdžia ir asmeninė įtaka………..25– 26

14) Kontrolė…………………………………………………………………..26 – 31

15) Išvados……………………………………………………………………31

16) Literatūra…………………………………………………………………32

.

Įvadas

Vadyba – valdymas, vadovavimas socialinėms grupėms, žmonėms, įvairaus tipo organizacijoms, įmonėms, įstaigoms, mokykloms ir t.t. Vadybos mokslo praktika labai sena. Rašytiniai dokumentai egzistuoja apie 6 tūkstančius metų, o mokyklos – jaunos, susiformavusios šio amžiaus pradžioje. Studijų objektas yra socialinės sistemos žmonės. Vieningo apibrėžimo nėra. Įvairūs autoriai vadybą apibūdina skirtingai. Labiausiai paplitęs ir pripažintas apibūdinimas – vadyba yra mokslas apie planavimo organizavimo, motyvavimo ir kontrolės funkcijas socialinėse organizacijose.

Daugelis labai išsilavinusių žmonių vadybą apibūdina taip:

Vadyba (moksline prasme) – mokslo kryptis apie organizacijų valdymo dėsningumus, principus,metodus, organizacinį mechanizmą.

(P. Zakarevičius )

Vadyba – organizacijos tikslų siekimas efektyviu būdu planuojant, oganizuojant ir kontroliuojant organizacijos išteklius.

(R. Daft, P. Fitzgerald)

Vadyba (plačiąja prasme) susijusi su krypties, tikslų ir uždavinių numatymu, planavimu kaip siekti pažangos ir tikslų, su turimų išteklių (žmonių, laiko, medžiagų) organizavimu, kad racionaliu būdu būtų pasiektas tikslas, su kontroliavimu, t.y. laimėjimų, atsižvelgiant i planą, įvertinimu ir, jeigu reikia taisymu.

(B. Everaed, G. Morris)

Valdymas – tai tokia veikla, kai subjektai verčiami veikti taip, kad būtų pasiekti vadovo iškelti tikslai.

Vadovas vadovauja tam tikros firmos, verslo, įmonės ar vyriausybinės organizacijos darbams, juos organizuoja ar planuoja, užtikrina, kad darbams atlikti būtų skirti tinkami personalo, finansiniai ir medžiagų ištekliai. Ši pareigybė pasitaiko daugelyje profesinių sričių.

Organizacija – tai grupė žmonių, kurių veikla sąmoningai koordinuojama stengiantis pasiekti užsibrėžtą tikslą, ir kurią sudaro dvi ar daugiau žmonių grupių. Organizacija turi bendrą tikslą; visi organizacijos nariai drauge dirba siekiant šio tikslo. Vadybos tikslas yra organizuoti darbą taip, kad numatyti ir iškilę uždaviniai būtų išspręsti taikiai, per trumpą laiką ir su mažiausiomis sąnaudomis.

Organizacija – tai sąveikaujanti hierarhizuota žmonių grupė, turinti tam tikrų išeteklių ir susibūrusi siekti bendrų tikslų.

Organizacijos veikia visuose trijuose sektoriuose – gavybos, gamybos ir aptarnavimo. Jų priklausomybė įvairi. Jos gali būti valstybinės, akcinės, privačios, individualios ir kt. Vadovo darbas ir pats valdymo procesas priklauso nuo organizacijos dydžio, gaminamos produkcijos ar atliekamų paslaugų pobūdžio, dirbančiųjų kolektyvo, žmonių išsilavinimo, kultūros lygio ir kitų veiksnių. Vadovo darbas visur labai įvairus ir sunku nusakyti jo bendrus bruožus ir skirtumus. Vadovų darbui bendra tai, kad jų veiksmai visuomet yra trumpalaikiai, įvairialypiai, skirtingi ir fragmentiški. Jų nebūna visiškai vienodų. Be to kiekvienas vadovas atlieka savo vaidmenį savaip. Tas darbas priklauso nuo jo būdo bruožų, sugebėjimo bendrauti, kvalifikacijos ir pan.

Galima paminėti tokius svarbius vadovo darbo budus:

1. Organizacijos vyriausias vadovas yra simbolinė figūra, atstovaujanti organizaciją kitur, pasirašo sutartis ir pan.

2. Tikrasis organizacijos vadovas yra jos lyderis.

3. Vadovas yra jungianti grandis pasitarimuose.

4. Vadovas – informacijos ieškotojas.

5. Informacijos platintojas – perduoda informaciją kam reikia ir kur reikia, bei stengiasi, kad informacija nepaplistų kam nereikia.

6. Vadovas vaidina svarbų vaidmenį rengiant ir įgyvendinant sprendimus, vystant verslą.

7. Gamybos ar paslaugų
klių paskirstytojas.

9. Diplomatas.

Visi vaidmenys tampriai susieti ir sudaro vieningą lyderio darbo visumą, jo turinį. Juo organizacija didesnė, tuo vadybos darbų daugiau, todėl jie paskirstomi, išskiriant atskirus lygius, darant horizontalų ir vertikalų darbų pasidalijimą.

Greta formalių įvairaus lygio vadovų, vadovaujančių atskirų padalinių darbui būna ir neformalūs lyderiai, grupės ir organizacijos. Neformalias grupes sudaryti skatina draugai, giminystės ryšiai, pasipriešinimas pokyčiams, savisauga, noras išlaikyti darbo vietą ir panašiai.

Visos organizacijos darbo sėkmė visada priklauso nuo aplinkos: vidinės ir išorinės. Vidinė aplinka – tai technologija, bendradarbiai, žemesni, aukštesni ir lygūs valdininkai. Nuo jų susiklausymo, susitarimo, sugebėjimo bendrai dirbti siekiant tikslo priklauso organizacijos sėkmė ir ateitis. Galima išskirti išorinę aplinką: energija, žaliavos, medžiagų tiekėjai, transportas, medicininis ir buitinis aptarnavimas, prekyba ir t.t. Jei ši infrastruktūra veikia optimaliai, dirbantieji neturi problemų, tai atsiliepia bendriems organizacijos darbo rezultatams.

Organizacijos veiklos rezultatai labai priklauso nuo organizacinės valdymo struktūros, atskirų padalinių tarnybų organizavimo, pavaldinių skaičiaus, valdymo struktūros, lyderio darbo stiliaus, elgesio. Visais atvejais, kokia struktūra bebūtų, iškyla jos valdymo būtinybė, valdymo funkcijos ir metodai. Kad darbas būtų efektyvus yra atliekamas darbo pasidalijimas – horizontalus: cechai, skyriai, barai, darbo vietos ir vertikalus, pagal pavaldumą: generalinis direktorius, tarnybų direktoriai, cechų viršininkai, meistrai, darbų vykdytojai ir atlikėjai. Kad organizacija optimaliai veiktų būtina, kad visuose lygiuose atitinkamuose padaliniuose, atitinkami žmonės gerai žinotų savo vietą, darbą, vaidmenį ir atliekamas funkcijas.

Organizacijos sėkmės sudedamosos dalys yra efektyvumas, naudingumas, pelningumas. Šie rodikliai apibūdina santykį gautų iš gamybos pajamų su jos organizavimui išleistų lėšų dydžių. Efektyvumas yra santykinis rodiklis. Absoliutus rodiklis yra efektas. Tai yra konkreti pinigų suma, grynasis pelnas, kuris panaudojamas tolesnių tikslų įgyvendinimui.

Kitas sėkmės rodiklis – našumas. Tai pagaminamų gaminių kiekis per laiko vienetą. Našumo rodiklis susietas su kokybe. Niekada nebūna vienintelių teisingų sprendimų vadyboje. Visais atvejais yra skirtingos situacijos, vadovai, sprendimai, kurių niekas negali pakartoti. Viskas priklauso nuo situacijos.

Šio mūsų darbo tikslas atskleisti lyderio vaidmenį įmonėje, parodyti su kokiomis problemomis susiduria vadovas atlikdamas savo pareigas, siekiant organizacijos klestėjimo, našumo ir pelno.

Kalbant apie lyderio vadovavimą būtina išskirti vadovo funkcijas, darbo stilių įvairovę bei kitus ne mažiau svarbius lyderiui aspektus, kuriais jis privalo vadovautis, norint, kad jo darbas būtų sėkmingas.

Vadovavimas .Vadovo funkcijos

‘Vadovavimas žmonėms- mokslas ir menas. (R. Razauskas)

Vadovavimo sąvoka apima tam tikras artimai susijusias ir viena kitą papildančias funkcijas, kurias atlieka kiekvienas vadovas:

Vadovo- organizatoriaus funkcija. Atlikdamas šią funkciją vadovas suformuluoja tikslus ir uždavinius, kolektyvo sprendžiamus dabar ir spręstinus ateityje, nurodo tų uždavinių sprendimo kelius, sukuria palankias sąlygas kolektyvo darbui.

Vadovo- administratoriaus funkcija. Vadovas įgaliotas asmeniškai arba kartu su pavaldiniais vykdyti kadrų politiką. Tik teisingai parinkęs ir išdėstęs kadrus vadovas išvengia pavaldinių neatsakingumo.

Vadovo- specialisto funkcija: gamybos vadovas turi gerai išmanyti techniką ir technologiją, turėti pakankamai žinių ir patyrimo konkrečioje sferoje, kad galėtų atsakingai kelti uždavinius ir kompetetingai juos analizuoti.

Vadovo darbo stilius

Valdymo stilius yra sudėtinga vadovo ir pavaldinių santykių visuma. Vadovas atlieka jam pavestas funkcijas tik jam būdingu, individualiu stiliumi. Kiekvieno vadovo darbo stilius individualus, nes nepakrtojamos tiek jo asmeninės, tiek ir vadovaujamo kolektyvo savybės.

Galima išskirti keletą pagrindinių veiksnių, lemiančių vienokį ar kitokį vadovo darbo stilių: organizacijos ar įmonės, kuriai vadovaujama specifika- jos tikslai ir užduotys; gamybinė aplinka- veiklos organizavimo formos, technologinis gamybos lygis; vadovaujamo kolektyvo ypatumai- jo sudėtis, pasiruošimo lygis, tarpusavio santykių pobūdis.

Galima drąsiai teigti, kad vadovas be autoriteto- prastas vadovas. Autoritetas- tai visuotinai pripažinta, neformali žmogaus įtaka. Skiriamos dvi autoriteto rūšys: autoritetas, įgyjamas kartu su pareigybiniu statusu (formalus) ir išsikovojamas paties vadovo (realus). Vadovas, kuris suranda teisingą bendravimo su pavaldiniais stilių, greitai įgyja realų autoritetą.

Vadovo darbo stilius nėra tik asmeninis vadovo reikalas. Nuo jo didžia dalimi priklauso visos įmonės ar organizacijos veiklos rezultatai, jo vadovaujamų žmonių pasitenkinimas darbu.

Vadovo ir pavaldinių santykių įvairovė ir sudėtingumas lemia konkrečių valdymo stilių įvairovę, tačiau joje, galima išskirti tam tikrus parametrus arba kriterijus, pagal kuriuos pastebimi vadovui būdingi bruožai, kurie
grupuojami ir analizuojami.

Iki šiol nėra vieningos individualaus valdymo stiliaus klasifikacijos. Skirtingi autoriai ir mokyklos įvairiai juos klasifikuoja.

Vadovo darbo stilius pirmą kartą bandė apibendrinti Platonas savo veikale ‘Valstybė’ . Jis vadovus klasifikuoja taip:

Vadovas timokratas – vadovas, kurio valdymo stilių formuoja jo išdidumas bei valdžios troškimas.

Vadovas demokratas- vadovas, kuris pareigas įgyja burtų ar rinkimų keliu. Tokiam valdymo stiliui būdinga visų piliečių lygybė.

Vadovas tironas- vadovas, kurio valdymo stilių formuoja jo žiaurūs polinkiai.

Vadovas, kurio valdymo stilius oligarchinis- tokio vadovo pagrindinis motyvas yra gobšumas.

Individualų valdymo stilių remdamasis eksperimentais pirmasis nagrinėjo amerikiečių psichologas Kurtas Levinas 1938 metais. Jis išskyrė šiuos pagrindinius vadovų tipus: autoritarinis arba valdingas, liberalus arba anarchinis, demokratiškas arba kolegialus. Ši klasifikacija dabar ir yra plačiausiai naudojama.

1976 m. anglų valdymo problemų tyrinėtojai P.Sadleris ir G.Hofstedas apklausė apie 22.000 įmonių ir jų padalinių vadovų ir pasiūlė valdymo stilius klasifikuoti pagal sprendimų priėmimo būdus ir vadinti taip:

Įsakymo stilius- kai vadovas pats priima sprendimus tik informuodamas pavaldinius bei laukdamas jų besąlygiško vykdymo.

Įkalbinėjimo stilius- kai vadovas prieš perduodamas paties priimtus nutarimus, stengiasi įtikinti pavaldinius, kad tai geriausias sprendimas ir būtina jį priimti.

Konsultacinis stilius- kai vadovas priima sprendimus tik pasitaręs su pavaldiniais.

Kolektyvinis stilius- kai vadovas formuluoja tik problemos esmę, o sprendimas priimamas kolektyviai.

Kaip jau buvo minėta labiausiai šiuo metu paplitusi vadovų darbo stilių klasifikacija yra pagal vadovo ir pavaldinio santykių pobūdį, remiantis valdžios pobūdžiu: vieno valdžia- autokratija, niekieno valdžia- vadovas liberalas, daugumos valdžia- demokratija.

A.M. Omarovas savo knygoje ’ Razmišlenije o stile upravlenija’ išskiria šiuos pagrindinius vadovo darbo bruožus, pagal kuriuos apibūdinamas vadovo darbo stilius:

1. Įgaliojimų centralizavimas:

vadovas visus įgaliojimus prisiima sau;

dalijasi su savo darbuotojais;

perduoda įgaliojimus pavaldiniams, bet po to jų veiklos kontrolei sugaišta daugiau laiko nei, kad būtų tai padaręs pats.

2. Atsakomybės paskirstymas:

visą atsakomybę prisiima sau;

dalijasi ja su pavaldiniais;

visą atsakomybę stengiasi užkrauti pavaldiniams.

3. Aktyvumas ir iniciatyva:

viską organizuoja ir planuoja tik vadovas, į pavaldinių nuomonę neatsižvelgiama;

aktyvūs ir vadovas ir pavaldiniai;

vadovas neiniciatyvus, laukia aktyvumo iš šalies.

4. Nutarimų priėmimas:

vienas pats priima ir atšaukia sprendimus;

sprendimus priima kartu su pavaldiniais, vienas pats sprendžia tik pačius svarbiausius klausimus;

ypatingai sudėtingų problemų pats visiškai nesprendžia.

5. Elgesys, kai trūksta informacijos:

pats sprendžia net tuos klausimus, su kuriais nėra pakankamai susipažinęs;

neslepia to, ko nežino;

nesistengia papildyti savo žinių.

6. Požiūris į pavaldinių savarankiškumą:

primeta pavaldiniams savo nuomonę;

vadovas suinteresuotas, kad jie dirbtų savarankiškai;

pavaldiniai paliekami likimo valiai.

7. Vyraujantys poveikio pavaldiniams būdai:

paprastai tik įsakinėja ir niekada neprašo;

dažnai kritikuoja pavaldinius;

kreipiasi į juos patarimo arba su prašymu ką nors atlikti.

8. Darbo drausmė:

reikalauja griežtai ir besąlygiškai paklusti drausmei;

drausmė palaikoma be ypatingų pastangų;

nesugeba kontroliuoti darbo drausmės.

9. Pavaldinių darbo kontrolė:

nuolat ir griežtai kontroliuoja pavaldinių darbą, dažnai net trukdydamas jiems dirbti;

kontroliuoja nuolat, bet dirbti netrukdo, pastebi pasiekusius rezultatų;

kartas nuo karto tikrina darbą.

10. Reiklumo pobūdis:

dažnai nepagrįstai užsipuola pavaldinius;

kelia teisingus reikalavimus;

reikalauja retkarčiais, pripuolamai.

11. Reakcija į pavaldinių patarimus:

neleidžia prieštarauti;

nuolat tariasi su pavaldiniais- ypač sudėtingose situacijose;

pavaldiniai ne tik pataria, bet ir įsakinėja vadovui.

12. Vadovo požiūris į kritiką:

neslepia, jog nemėgsta kritikos;

kritikuojamas neįsižeidžia ir stengiasi panaudoti kritiką kolektyvo mikroklimato pagerinimui;

kritiką išklauso ir pažada atsižvelgti į ją, tačiau realiai nieko nesugeba pakeisti.

13. Kontaktai su pavaldiniais:

sąmoningai atsiriboja nuo pavaldinių;

nuolat bendrauja su pavaldiniais, informuoja juos apie kolektyvo problemas bei laimėjimus;

turi sunkumų bendraudamas su jais.

14. Psichologinis taktas bendraujant:

su pavaldiniais elgiasi neatsižvelgdamas į visuotinai priimtas elgesio normas, kartais būna netaktiškas netgi grubus;

su pavaldiniais elgiasi mandagiai ir geranoriškai;

abejingas bendravimui.

15. Savęs įvertinimas:

mano esąs nepakeičiamas;

nemano esąs pranašesnis už savo pavaldinius;

abejingas savo pavaldinių nuomonei apie jį.

16. Santykis tarp funkcinių ir socialinių klausimų:

vadovas domisi tik profesiniais pavaldinių pasiekimais, neatsižvelgdamas į jų nuotaikas bei psichologinę būseną;

stengiasi kolektyve sukurti gerus tarpusavio santykius;

nesuinteresuotas darbu.

17. Bendradarbiavimas ir pasitikėjimas:

kolektyve nėra
pasitikėjimo ir bendradarbiavimo;

darbuotojai palaiko draugiškus tarpusavio santykius;

darbuotojai abejingi vienas kitam.

18. Vadovo aplinka:

renkasi besąlygiškai paklūstančius pavaduotojus;

stengiasi suburti apie save kvalifikuotus specialistus;

darbuotojai mano esą kvalifikuotesni nei jų vadovas.

19. Kolektyvo darbo našumas vadovui nesant:

darbo našumas mažėja;

našumas nemažėja;

dirba geriau.

20. Požiūris į naujoves:

konservatyvus;

mielai jas palaiko;

stengiasi išvengti naujovių.

Autokratinis vadovo darbo stilius

Autokratinis darbo stilius pasižymi stipria valdymo centralizacija, polinkiu į vienvaldiškumą, sprendžiant ne tik pačias sudėtingiausias, bet ir gana paprastas problemas.

Vadovas autokratas sąmoningai riboja kontaktus su pavaldiniais. Jo kontaktai pabrėžtinai oficialūs. Į pavaldinius toks vadovas žiūri kaip į neorganizuotos ir neatsakingus darbuotojus, kuriuos reikia nuolat kontroliuoti ir priversti paklusti bei veikti, o geriausia paklusnumo ugdymo priemone laiko įsakymą. Todėl didžiąją dalį vadovo autokrato dokumentacijos sudaro įsakymai ir instrukcijos.

Tokio darbo stiliaus vadovas nevertina savo pavaldinių savarankiškumo ir nuolat stengiasi primesti jiems savo valią, slopina darbuotojų iniciatyvą. Pagrindinis tokio vadovo vertinimo matas- pavaldinio nuolankumas. Todėl dažnai gabiausieji darbuotojai, žinantys savo vertę specialistai, stengiasi išvengti tokio vadovo valdžios, nuolat vyksta kadrų kaita. Vadovas autokratas nepakenčia prieštaravimų bei kritikos, nors pats mėgsta kritikuoti.

Vadovas autokratas apie padėtį įmonėje pavaldinių neinformuoja, nesupažindina jų su organizacijos perspektyva ar savo sprendimais, nes mano, kad jie nepakankamai kompetetingi. Jei vyksta pasitarimai, tai jie būna formalūs, nes visus klausimus vadovas dažniausiai jau būna pats išsprendęs.

Autokratinis valdymo stilius sąlygoja kolektyvo pasyvumą, formalų požiūrį į darbą, susiskaldymą, nepasitikėjimą vienas kitu, priešiškumą: vieni prisitaiko prie vadovo, kiti bando protestuoti prieš vienvaldiškumą.

Vadovai autokratai laikosi nuomonės, kad materialinis skatinimas, o taip pat ir nuobaudos, yra geriausias būdas pasiekti aukštų darbo rodiklių. Toks vadovas dirba daug ir verčia tiek pat daug dirbti kitus net ir po darbo, visiškai nesiskaitydamas su tuo, kad jo keliami reikalavimai yra už apibrėžtų darbo normų. Anot R.Razausko toks vadovas mėgsta kartoti:’Jūs privalote, aš jums už tai moku’.

Autokratinio darbo stiliaus vadovui būdingas pagarbos pavaldiniams trūkumas. Santykiuose su pavaldiniais jis nemandagus, net grubus, tačiau labai dažnai nuolankus bendraudamas su viršininkais ar žmonėmis, kurie jam gali būti naudingi. Pasitaiko ir geranoriškų autokratų- korektiškų, atidžiai išklausančių savo pavaldinių, tačiau visiškai ignoruojančių jų nuomonę, kai priimami konkretūs sprendimai.

Autokratais dažniausiai tampa valdingi, užsipyrę, dažnai save pervertinantys žmonės, kuriems toks valdymo stilius tampa priedanga, slepianti jų nekompetenciją. Tačiau tokį valdymo stilių gali lemti ne tik individualios vadovo charakterio savybės, bet ir organizacijos, kuriai reikia vadovauti, pobūdis. Organizacijoms, kuriose svarbiausias yra sistemos funkcionavimo rezultatas, o priemonės, kuriomis šis rezultatas pasiekiamas nėra svarbios, būdingas autokratinis valdymo stilius.

Nežiūrint į tai, kad autokratinis valdymo stilius turi ir teigiamų bruožų: užtikrinamas valdymo centralizavimas, operatyvumas ir vieningumas, jis tampa vis labiau neefektyvus ir nepriimtinas šiuolaikiniame pasaulyje.

Demokratinis vadovo darbo stilius

Demokratiškas vadovas, skirtingai nei autokratas, žmones valdo be grubaus spaudimo, remdamasis jų sugebėjimais ir gerbdamas juos. Toks vadovas linkęs daugumą klausimų spręsti kolegialiai, pasitariant ir pasvarstant. Vadovas demokratas asmeniškai sprendžia tik ypatingai sudėtigus klausimus, visą kitą palikdamas nuspręsti kolektyvui. Jis skatina pavaldinių iniciatyvą, suteikia jiems galimybę dirbti savarankiškai, tuo pačiu stengdamasis ugdyti tokius darbuotojus, kuriems įmonės ar organizacijos tikslas taptų jų pačių tikslu. Anot R.Razausko, demokrato mėgstama frazė: ‘Jūs turite teisę spręsti pats’. Demokratinis valdymo stilius teikia darbuotojams galimybę tiksliau suvokti darbo ar sprendžiamo klausimo esmę, pilnai panaudoti savo intelektualinį ir profesinį potencialą, bei suteikia galimybę tobulėti.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2625 žodžiai iš 8495 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.