Lyderivimas ir vadovavimas
5 (100%) 1 vote

Lyderivimas ir vadovavimas

11213141

Mykolo Romerio universitetas

Kauno policijos fakultetas

Humanitarinių mokslų katedra

VSA(n)1 kurso 1 grupės

studento



RAŠTO DARBAS

Tema: Lyderiavimas ir vadovavimas

Darbą tikrino:

Lektor. Rūta Butkutė

Kaunas

2007

Turinys

Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………………3

Lyderiavimas………………………………………………………………………………………………………………….4

Vadovavimas………………………………………………………………………………………………………………….6

Komandos subūrimas……………………………………………………………………………………………………….7

Vadovo asmenybė……………………………………………………………………………………………………………9

Kaip tapti geru vadovu…………………………………………………………………………………………………….13

Išvados………………………………………………………………………………………………………………………….15

Literatūros sąrašas…………………………………………………………………………………………………………..17

Įvadas

Yra žinoma, kad žmogus iš prigimties yra sociali būtybė. Ką tik gimusiam kūdikiui jau reikia ne tik maisto, šilumos, bet ir aplinkinių dėmesio, meilės bei bendravimo. Sėkmingas žmogaus savęs realizavimas ir bendravimas yra svarbi visaverčio gyvenimo dalis, teigiamų emocijų šaltinis. Didžiąją savo gyvenimo dalį žmogus praleidžia darbe. Taigi nenuostabu, kad būtent iš darbo žmogus tikisi daug dalykų. Organizacijų pasaulyje, kuris pasižymi laiko trūkumu, siekiu didinti darbuotojų produktyvumą ir stipriai konkuruoti rinkoje, nestebėtina, kad šiuolaikinis vadovas privalo sukurti darbingai sveiką klimatą, kuriame jo darbuotojai galėtų produktyviai dirbti bei save realizuoti. Vadinasi, galima teigti, jog sėkmingą organizacijos gyvavimą, bei produktyvių darbuotojų darbą turi užtikrinti tuos organizacijos vadovas. Taip teigia ir du amerikiečių psichologai Manfred F.R. Kets De Vries ir Danny Miller, svarbi organizacijų efektyvumo sąlyga yra sveikas visos organizacijos vadovas. Jie atliko daug tyrimų organizacijose. ir pastebėjo, kad yra panašumų tarp liguistų ir neadekvačių vadovų elgesio ir organizacijų veiklos ypatumų. Vadovų uždarumas, jautrumas, įžeidumas, smulkmeniškumas, įtarumas neigiamai veikia darbuotojų santykius, organizacijos planų kūrimą ir vykdymą, organizacijos padėtį rinkoje, finansus ir t.t.

Akivaizdu, kad vadovo elgesį galima apibudinti dviem kategorijomis – užduotimis ir žmonėmis, tačiau mokslininkai ir toliau laikosi skirtingos nuomonės dėl to, ar jų orientacija yra vieno kontinuumo priešingi poliai (žmoguje gali būti aiškiai išreikšta viena arba kita orientacija, bet ne abi iš karto), ar tai yra du nepriklausomi veiksniai (žmoguje gali būti aiškiai arba menkai išreikštos abi orientacijos).

Laikas parodė, kad kai kurios savybės gali būti nuosaikūs efektyvaus vadovavimo rodikliai. Tačiau tai, kad vadovas pasižymi intelektu, ryžtu, pasitikėjimu savimi ir panašiai, jokiu būdu nereiškia, jog jo pavaldiniai dirbs produktyviai ir bus patenkinti. Iš šių savybių nelabai galima prognozuoti, kad vadovavimas bus sėkmingas.

Mes dažnai girdime – „jis geras vadovas; gerai vadovauja“, „jis puikus lyderis“, „vadovas – tikras lyderis“ ir panašiai

Ką reikštų žodžiai „lyderiavimas, lyderis“ ir „vadovavimas, vadovas“?. Šiame darbe aš ir bandysiu atskleisti šių žodžių esmę, panašumus bei skirtumus.

Lyderiavimas

Ralphas M.Stogdilis, apžvelgęs lyderiavimo teorijas ir tyrimus, pažymėjo, kad „yra beveik tiek pat skirtingų lyderiavimo termino apibrėžimų, kiek ir žmonių, bandžiusių jį apibūdinti“.

Vienas iš lyderiavimo termino apibrėžimų pabrėžia, kad lyderiavimas yra grupės narių veiklos, reikalingos užduočiai atlikti, nukreipimas ir lyderio poveikio jiems procesas.

Iš šio apibrėžimo seka keturios svarbios išvados:

1. Lyderiavimas įtraukia kitus – darbuotojus ir pasekėjus. Savo pasiryžimu ir noru

paklusti lyderio nurodymams grupės nariai padeda įtvirtinti ir apibrėžti lyderio

statusą ir sudaro sąlygas lyderiavimui; be žmonių, kuriems reikia vadovauti, visos

vadovo, kaip lyderio savybės yra niekam nereikalingos.

2. Lyderiavimas reiškia nevienodą galios (jėgos) paskirstymą tarp lyderio ir grupės

narių. Grupės nariai turi šiokią tokią galią: jie gali formuoti ir iš tikro formuoja

grupės veiklą. Tačiau lyderis paprastai turi daugiau galios. Kuo daugiau galios

šaltinių gali disponuoti vadovas, tuo didesnis jo efektingo lyderiavimo potencialas.

Tačiau organizacijų veikloje vis dažniau pastebimas faktas, kad to paties lygio

vadovai, turintys tą pačią formalią galią, vienas nuo kito skiriasi sugebėjimais

panaudoti atsilyginimo, baudimo, patrauklumo ar ekspertinę galias.

3. Gebėjimas panaudoti skirtingas galios formas, įvairiais būdais darant
įtaką savo

pasekėjų elgesiui.

4. Lyderiavimas susijęs su vertybėmis. Moralus lyderiavimas reikalauja atsižvelgti į

vertybes ir suteikti pasekėjams pakankamai žinių apie alternatyvas, kad jie patys

galėtų sąmoningai rinktis, kai ateina laikas nuspręsti, eiti paskui lyderį ar ne.

Psichologas R.Želvys pagrindiniu lyderio ar vadovo atributu laiko įtaką – vadovauja tas grupės narys, kuris turi daugiausiai įtakos kitų grupės narių veiklai. Galimybė kontroliuoti kitus ir daryti jiems įtaką yra vienas svarbiausių žmonių tarpusavio santykių aspektų. Lyderis skatina veikti, duoti nurodymus, išaiškina nesutarimus tarp kitų grupės narių ir priima sprendimus. Jis reiškia pritarimą ar nepritarimą grupės veiksmams, įkvepia, padrąsina žodžiu, yra bet kurios grupės veiklos priešakyje. Lyderį jis apibrėžia kaip grupės narį, kuriam kiti grupės nariai pripažįsta teisę daryti sprendimus, susijusius su grupės veikla.

Taigi, galima išskirti tris elementus, kaip bendrus visiems lyderiavimo apibrėžimams: įtaką, grupė, tikslas. Lyderiavimas parodomas kaip procesas, kurio metu lyderis įtakoja kitus, stimuliuodamas šiuos elgtis tam tikru būdu. Grupės nariai yra pavaldūs lyderiui, tačiau šis jaučia atsakomybę nariams. Ir, galiausiai, lyderis įtakoja grupės narių veiksmus, nukreiptus tikslams pasiekti, su kuriais grupė susiduria tiesiogiai

Svarbu pastebėti, kad nors lyderiavimas artimai susijęs su valdymu ir yra jam svarbus, tačiau lyderiavimas ir valdymas nėra ta pati sąvoka. Kad pabrėžtų skirtumą, lyderiavimo teoretikas W.Bennisas pasakė, jog daugelyje organizacijų per daug valdoma ir per mažai vadovaujama. Iš tiesų, žmogus gali būti efektingas vadovas: geras planuotojas ir puikus administratorius, bet jam gali trūkti lyderiui būtinų sugebėjimų. Kiti gali būti efektingi lyderiai: jie sugeba įžiebti kitų žmonių entuziazmą ir pasišventimą, tačiau jiems gali trūkti vadovo įgūdžių sužadintą kitų energiją nukreipti norima linkme.

Lyderiavimas yra vidinis tam tikros grupės procesas, priklausantis nuo grupės narių iniciatyvos. Vadovavimas sieja grupės veiklą su kitų grupių ir visos visuomenės, kurios dalis yra ši grupė, veiklos tikslais. Lyderiavimas remiasi neformaliais tarpasmeninės simpatijos, pripažinimo, solidarumo, opozicijos ir kitais santykiais. Vadovavimo pagrindą sudaro oficialūs dalykinės priklausomybės santykiai tarp vadovo ir pavaldinių, tarp vadovo ir aukštesnėse pakopose esančių vadovų. Vadovavimo ir lyderiavimo skirtumai nepanaikina šių dviejų grupės reiškinių panašumų ir glaudžių ryšių. Daugybė įvairių grupių veiklos tyrimų rodo, kad vadovavimo funkcijas geriausiai atlieka tie asmenys, kurie yra autoritetingi, mėgstami kaip geri žmonės, gerbiami kaip specialistai, pagal neformalių santykių struktūrą. Efektyviausiai grupė valdoma tais atvejais, kai vadovavimo ir lyderiavimo rolės joje susipina, kai oficialus vadovas kartu yra ir neformalus lyderis. Žinoma, nebūtina, kad šių grupių vadovas būtų visapusiškas lyderis.

Vadovavimas

Vadovavimas – tai procesas, telkiantis žmones siekti ir realizuoti tam tikrus tikslus. Lietuviškoje literatūroje ši sąvoka dažnai tapatinama su lyderiavimu. Lietuvių kalboje šios sąvokos turi skirtingą prasmę: vadovavimas remiasi formalios jėgos pozicija, turinčia įtakos žmonėms, o lyderiavimas kyla iš socialinės įtakos proceso.

Vadinasi, asmuo gali būti vadovas, lyderis arba ir vadovas, ir lyderis. Lyderis taip pat gali būti formalus – paskirtas vadovauti grupei, arba neformalus – iškilęs iš grupių narių vertinimo ir pripažinimo. Lyderiavimas gali būti apibrėžtas kaip procesas ir kaip savybė.

 Kaip procesas lyderiavimas yra nepriverstinės įtakos naudojimas, bandant kreipti ar koordinuoti grupės narių veiklą, kad būtų pasiektas tikslas.

 Lyderiavimas kaip savybė – tai charakteristikų, kurios yra priskiriamos kam nors, kas suvokia galįs panaudoti tokią įtaką sėkmingai, rinkinys.

Taigi, vadovas gali būti arba nebūti lyderiu, jei kreipdamas pavaldinių elgseną remsis prievarta. Vadovavimas bus neefektyvus, jei jis nesirems lyderiavimu, pasireiškiančiu vadovo sugebėjimu sutelkti žmones sėkmingam realizavimui.

Vadovo veiklai būdinga:

 dinamiškumas

 įvairumas

 sudėtingumas

 kūrybingumas

 chaotiškumas

 fragmentiškumas

 laiko spaudimas

 rizika

Taigi, vadovavimas yra viena iš labai sudėtingos vadovo veiklos funkcijų:

1. tai ypatinga veikla, kuri neorganizuotą minią paverčia efektyviai, tikslingai ir našiai dirbančia grupe (P.Drucker, 1995);

2 tai ne kas kita, kaip žmonių nuteikimas darbui, ir vienintelis būdas tai padaryti – bendrauti su jais (L.Jacocca, 1988);

3 tai menas suteikti žmonėms tai, ko jiems reikia ir ko jie nori. Kartu tai yra gavimas to, ko Jums (vadovui) reikia ir ko Jūs norite (D.H.Kuck).

Komandos subūrimas

Būtų idealu, jei vadovas galėtų atsirinkti žmones, su kuriais jis norėtų dirbti. Tačiau tai – dažniau svajonė, o ne realybė, nes vadovai perima jau sukurtą grupę. Jei jam pavyksta ir perimta grupė dirba kaip komanda, tai keisti nieko nedera; būtina palikti viską, kaip buvę, nedemonstruoti savo galios ar organizacinių sugebėjimų.

Dažniau būtina formuoti komandą, o tai reiškia:

• pažinti kiekvieną komandos narį – jo
privalumus ir trūkumus, stipriąsias ir silpnąsias puses. Tai padės nustatyti, ką jis geba, kokias jo savybes būtina ugdyti;

• įsitikinti, kiek kiekvienas supranta ir sutinka su keliamais tikslais ir užduotimis;

• organizuoti veiklos tikslų aptarimą taip, kad komandos žmonės turėtų galimybę patys prisiimti atsakomybę už jų įgyvendinimą;

• skatinti žmones dalyvauti aptariant veiklos tikslus ir taikinius. Brukamos užduotys neskatina žmogaus veikti ir mažai tikėtina, jog jie prisiims atsakomybę už jų atlikimą;

• pasakyti kiekvienam komandos nariui, kokių darbo rezultatų ir atlikimo standartų iš jo tikimasi;

• grupuoti tarpusavyje susijusias užduotis taip, kad komandos žmonės žinotų, jog jie gali pasilengvinti darbą, bendraudami su kitais;

• jei įmanoma, duoti žmonėms galimybę keistis darbu. Tai įgalins juos pasijusti komandos nariais, o ne tik savo įprastų užduočių atlikėjais;

• įsitikinti, ar komandos nariai laisvai keičiasi informacija;

• skatinti neoficialius susitikimus, skirtus darbo problemoms spręsti;

• kovoti prieš frakcijų ar grupuočių atsiradimą komandoje, nes jos blogai veikia komandos darbą;

• vadovų veiksmai privalo rodyti, jog jie yra komandos nariai, jos dalis.

Komandos formavimas yra lėtas, kantrybės ir atkaklumo reikalaujantis procesas. Vadovavimas – svarbiausias komandos rezultatų faktorius. Nesugebantis ar nenorintis taikyti kolektyvinio vadovavimo metodų vadovas numarina kiekvieną komandos kūrimo iniciatyvą. Vykęs vadovas skiria reikiamą dėmesį, rodo asmeninį pavyzdį, kad išspręstų visus klausimus.

Sėkmę lemia tokios vadovo savybės:

• vadovas yra tolerantiškas kitų žmonių įsitikinimų atžvilgiu. Šie taip pat laiko jį padoriu ir garbingu;

• įgaliojimų delegavimą jis panaudoja kaip tikslo pasiekimo ir žmonių ugdymo priemonę;

• vadovas turi aiškius veiklos tikslus ir jos vertinimo kriterijus;

• jis nori ir sugeba suteikti ir gauti pasitikėjimą bei ištikimybę;

• vadovas turi pakankamai jėgų, kad išlaikytų komandos vienybę, statusą ir autoritetą;

• sugeba suvokti savo darbuotojų viltis, būgštavimus ir reikmes;

• jis gerbia jų orumą;

• vadovas tiesiai ir garbingai priima faktus;

• jis skatina apskritai kiekvienos grupės tobulėjimą;

• nustato ir palaiko efektyvius darbo būdus;

• vadovas stengiasi padaryti viską, kad darbas taptų pasitenkinimo, įkvėpimo, atpildo šaltiniu.

Komandos subūrimas – galingas valdymo svertas. Jis sukuria efektyvią, atsakingą žmonių grupę, kuri pasižymi galingu potencialu. Geras kolektyvas – dažniausiai kasdienių ilgalaikių vadovo pastangų rezultatas. Tik tvirtais vadovavimo įgūdžiais pasižymintis vadovas gali sukurti puikią komandą.

Grupėje neišvengiamai nusistovi tam tikra statusų hierarchija. Aukščiausio statuso žmogus grupėje yra lyderis. Jis nebūtinai yra pats populiariausias žmogus grupėje. Jis imasi dominuojančio vaidmens. Lyderio ir tų, kuriems vadovaujama, sąveika pagrįsta socialiniais mainais. Jis padeda įveikti sunkumus, sudaro galimybes spręsti problemas ir padeda jas spręsti. Už tai jis įgyja pritarimą ir tampa įtakingas. Kadangi lyderiui tenka veikti ir grupės viduje, kištis į ten vykstančius procesus, jo indėlis į komunikaciją labai didelis. Jis taip pat inicijuoja naujus santykius, palaikydamas jau esamus. Be to, lyderiams labiau leidžiama pažeidinėti grupės normas, lyderis daugiau pastiprinamas ir jam reikia mažiau nuveikti, kad būtų pastiprintas. Vienas kito nepažįstančių žmonių grupėje lyderiu gali būti palaikytas kiekvienas, kurio verbalinis aktyvumas didesnis negu kitų. Taip pat iš naujausių tyrimų aiškėja, kad sprendžiant apie gebėjimą lyderiauti dalyvavimo diskusija kiekybė yra kur kas svarbesnė už kokybę. Daug šnekantis žmogus sudaro įspūdį, kad jis yra kompetentingas. Rezultatai rodo, kad mažai, tačiau protingai ir dalykiškai kalbėjusių žmonių tinkamumas būti lyderiu buvo įvertintas blogiausiai. Taip pat įrodyta, kad fizinis patrauklumas turi įtakos asmens populiarumui.

Taigi lyderiavimo grupėje efektyvumą lemia ne vien asmenybės bruožai ar aplinkos veiksniai, bet ir optimalus situacijos ir asmenybės bruožų derinys: asmeniniai lyderio ryšiai, užduočių struktūra ir grupės organizacija.

Vadovo asmenybė

Organizacijos sėkmę labai lemia sveika vadovo asmenybė. Todėl šio skyriaus tikslas – apibūdinti, kas ji yra ir kaip ja tapti.

Paprastai analizuojant asmenybės struktūrą, tikslinga atsakyti į tris klausimus:

 ką asmenybė vertina, ko ji siekia?

 ką ji sugeba?

 kokia ji yra?

Vadovo poreikiai, savybės ir kompetencija yra sudėtingi, bet įvardijami. Jie gali skirtis savo laipsniu, bet ne pasireiškimo esme.

Asmenybės nuostatos yra pagrįstos vertybių sistema, kuri nusako, ko žmogus siekia. Ji tartum propaguoja visą žmogaus veiklą, lemia svarbiausią elgesio kryptį. Kiekvienas vadovas pasirenka, kaip ir ką daryti. Tai, kas vadovui atrodo svarbu ir teisinga, turi didelės įtakos ir jo, ir pavaldinių gyvenimo kokybei. Vertybių išsiaiškinimo sau pačiam procesas yra ilgalaikis ir sudėtingas, tačiau būtinas, kad taptum atsakingas už jų gyvavimą. Tai ypač svarbu vadovams, kurie priima strateginius sprendimus, sprendžia principines problemas, yra atsakingi už savo pavaldinių tobulėjimą.
neaiškūs prioritetai, veiklos prasmė bei vertybės, neturi tvirto savo veiksmų pagrindo, linkę priimti spontaniškus, vienadienius sprendimus, taip užprogramuodami nesėkmingą veiklą. Laikui bėgant, dėl naujo patyrimo bei senų vertybių neadekvatumo situacijai dabarties reikalavimams, vertybės keičiasi. Tačiau visada lieka svarbus jų įvardijimo, išsiaiškinimo bei įgyvendinimo procesas. Asmenybės vertybės pasireiškia būtent nuostatomis. Nesigilindami į nuostatų formavimosi mechanizmą, darbe norėtume akcentuoti vadovo nuostatų į kitus ir į save esmę bei jų įtaką vadovo priimamiems sprendimams.

Vienas iš svarbiausių vadovo nuostatų sistemos reikalavimų yra jų pozityvumas:

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 2291 žodžiai iš 4286 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.