Lyginamoji froido ir adlerio
5 (100%) 1 vote

Lyginamoji froido ir adlerio

1121

Įvadas

Vientisą ir išsamiausią žmogaus asmenybės teoriją- psichoanalizės teoriją- XX a. pradžioje sukūrė Z.Froidas (S.Freud), o ją išvystė K.Jungas (K.G.Jung), A.Adleris (A.Adler), K.Horni (K.Horney), H.Salivanas(H.S.Sullivan) ir E.Fromas(E.Fromm).

Alfredo Adlerio individualioji psichologija yra bene mažiausiai Lietuvoje žinoma iš visų giluminės psichologijos teorijų. A.Adleris dažnai minimas kaip Z.Froido mokinys, pasekėjas, nors pats save laikė greičiau Z.Froido kritišku bendradarbiu, o vėliau – naujos psichologinės teorijos ir psichoterapinės krypties autoriumi. Šie abu talentingi ir originalūs gydytojai ir mąstytojai pirmą kartą susitiko 1903m. Vienoje, kur abu tuo metu dirbo. Z.Froidas jau buvo garsus, tačiau neretai užsipuolamas mokslininkas. A.Adleris domėjosi jo idėjomis, viešai išreiškė jam pritarimą ir taip pateko į žymiuosius trečiadienio susitikimus Z.Froido namuose. A.Adleris žavėjosi vyresniojo kolegos atradimais, įžvalgomis, bet turėjo savo požiūrį į žmogaus psichikos reiškinius ir dėsnius. Vienos psichoanalitikų ratelio protokolai liudija, kad nuo pat pradžių vyko pagarbios ir rimtos diskusijos, atskleidusios gana skirtingas judviejų pažiūras, todėl aš ir pasirinkau šių dviejų kolegų knygas: A. Adlerio „Žmogaus pažinimas“ , ir Z.Froido „Sapnų aiškinimas“ palyginimui. . A.Adlerio individualioji psichologija kartu su Z.Froido psichoanalize ir C.G.Jungo analitine psichologija sudaro moderniosios psichologijos pagrindą.

Adlerio knygoje „Žmogaus pažinimas„ dėstomi individualiosios psichologijos pagrindai. Adleris manė, kad socialiniams žmogaus interesams ir norui vadovauti, pirmauti reikėtų skirti daugiau dėmesio, nei tai darė Froidas. Jo sukurta teorija kaip tik ir sukoncentruota į šiuos aspektus .

Savo teorijoje Adleris įrodinėja, kad noras pirmauti- pagrindinis žmogaus noras. Pirmavimą jis suprato ne kaip garbę ar socialinį statusą, o kaip kažką labai artimą potencialių žmogaus galimybių vystymui ir realizavimui. Adleris pastebėjo, kad silpni vienoje veiklos srityje žmonės dažnai jaučiasi nepilnaverčiai ir bando kompensuoti tuos trūkumus kita veikla.

Pastovumas – kintamumas

Asmenybės vientisumas pasireiškia tuo, kad pasąmoningas tikslas lieka tas pats kaip budrumo būsenoje. Sąmonė ir pasąmonė ne kovoja tarpusavyje, o vieningai ieško galimybių realybėje įgyvendinti asmeninę žmogaus fikciją per jo gyvenimo stilių. „Taip vadinama sąmonė ir pasąmonė neprieštarauja viena kitai, bet sudaro vieną visumą, ir metodai, kurie naudojami `sąmoningo` gyvenimo aiškinimui, gali būti naudojami ir `pasąmoningo` gyvenimo, sapnų gyvenimo aiškinimui.“ Anot A.Adlerio, psichologinį asmenybės vystymąsi labiau nulemia tikslas ( finališkumas), o ne iš asmeninės istorijos atsineštos priežastys. Viena iš svarbiausių individualiosios psichologijos sąvokų yra – bendrumo jausmas. Kiekvienam žmogui būdingas didesnis ar mažesnis noras priklausyti bendruomenei, jaustis joje vertingu. Gyvendami tarp žmonių patiriame menkavertiškumo jausmą ir siekiame ji kompensuoti bendruomenei naudingu arba nenaudingu būdu. Asmenybė yra nedaloma ir vientisa, sąmonė ir pasąmonė veikia viena kryptimi – siekia išsaugoti vertės jausmą. Jei žmogaus privati logika atitinka sveiką protą, jis pasirinks tinkamus būdus įsilieti į bendruomenę. Tačiau neretai žmonės, tendencingai vertindami įvykius, nesąmoningai siekia fiktyvių tikslų ir užsisuka neadekvataus menkavertiškumo ir pranašumo jausmų rate. Tendencingas suvokimas, realybės neatitinkanti privati logika, dažnai išgyvenamas menkavertiškumo jausmas ir perdėtas jo kompensavimas veda į neurozę. Asmeninį žmogaus judėjimo per gyvenimą dėsnį A.Adleris pavadino gyvenimo stiliumi. Atskleisti gyvenimo stilių svarbu norint pažinti žmogų ir tai vienas svarbiausių psichoterapinių uždavinių. Iš pradžių gyvenimo stilių A.Adleris vadino žmogaus judėjimo dėsniu. Judėjimas vyksta iš „-“ į „+“, t.y. iš menkavertiškumo, kuris natūralus vaiko gyvenime, į pranašumą. Pagal vaikystės gyvenimo pavyzdžius susidarome nuomonę apie save, apie kitus žmones, pasaulį, siektinus tikslus ir tam tinkamiausias priemones. Gyvenimo stilius atpažįstamas iš trijų elementų -vertės jausmo, tikslo ir vietos bendruomenėje – dialektinio santykio.

Zigmundas Froidas knygoje „Sapnų aiškinimas“ teigia, kad iš pradžių vaikai įsisąmonina savo lytį, kaip nekintamą veiksnį. Iki trejų metų vaikai jau suvokia save ir kitus kaip mergaites ar berniukus. Manoma, kad, kai vaikas suvokia savo lyties pastovumą, jis pradeda stengtis visą gyvenimą būti tinkamas savo lyties grupės narys, atitinkamai elgtis, įgyti savo lyties bruožų. Trumpai tariant, mokymasis būti vyru ar moterimi reiškia taisyklių, apibrėžiančių lyčių vaidmenis, supratimo ir interpretavimo procesą.

Racionalumas – iracionalumas

Psichoanalizė pagrįsta dviem pagrindinėmis hipotezėmis. Pirmosios esmė ta, kad kiekvienas psichologinis reiškinys turi konkrečią priežastį. Froidas įrodinėjo, kad sapnų turinys, nors dažnai atrodo nieko bendro su realybe neturintis, yra sąlygojamas nesąmoningų žmogaus impulsų ir norų. Jei gerbiantis viršininką darbuotojas sapne mato jį, atleistą iš pareigų, tai pagal Froido teoriją gali
reikšti, kad iš tikrųjų viršininkas nėra pavaldiniui malonus.

Kalbos, rašymo, atminties klaidas (“ Freudian slips”) Z.Froidas laikė ne atsitiktiniais nesusipratimais, o neįsisąmonintų siekių ir troškimų liudijimu. Jei susirinkimo pirmininkas suklys ir pasakys: ” man labai nemalonu jus, susirinkusius čia, matyti…”- tai gali reikšti, kad pasąmonėje dėl įvairių priežasčių jis norėtų susirinkimą atidėti arba visai atšaukti. Tikrosios priežastys, sukeliančios tam tikras mintis ar poelgius, kartais yra tokios nepriimtinos, kad jas reikia pakeisti priimtinesnėmis. Pavyzdžiui, sunkiai susitvarkantis su darbais, gali tikinti save ir kitus, kad grafikas neatitinka realių žmogaus galimybių. Iš tikrųjų jam norisi, kad visas kolektyvas dirbtų lėčiau ir blogiau, nes jis jaučiasi pažemintas.

Knygoje „ Žmogaus pažinimas“ Adleris kalbą laiko didžiu stebuklu. Neįmanoma įsivaizduoti, bet toks reiškinys kaip kalba būtų atsietas nuo visuotinumo sąvokos. Kalba begalo reikšminga žmogaus psichikos gyvenimo raidai. Logiškas mąstymas įmanomas tik tada, kai egzistuoja kalba. Logiška tėra tai, kas visuotinai pripažįstama. Vadinasi, proto, logikos, etikos ir estetikos sąvokos tegalu rastis iš visuomeninio žmogaus gyvenimo, kartu jos yra ta rišamoji medžiaga, kuri turi apsaugoti kultūra nuo žlugimo.

Subjektyvumas-objektyvumas

Z.Froidas teigia, kad žmogaus vidinis subjektyvus pasaulis yra visų kitų reiškinių pagrindas, priežastis. Anot jo, žmogus būtent gyvena subjektyviame jausmų, emocijų, pojūčių ir suvokimų pasaulyje. Tyrinėdamas individo vidinį pasaulį, kaip svarbią asmenybės dalį, jis jį laikė kitų reiškinių priežastimis – įvairių psichinių traumų objektyvios būklės slopinimo arba išstūmimo atvejais. Tokiu būdu, ši teorija teigia, kad kiekvieno žmogaus unikalumą sąlygoja išoriniai (objektyvūs) veiksniai ir reakcijos: artimųjų elgesys ir nuostatos bei soc.normos. Todėl galima teigti, kad nors Z.Froido asmenybės teorijoje yra ryškūs subjektyvumo požymiai, jis neatmeta ir objektyvių faktorių poveikio.

B.F.Skineris savo požiūriu į organizmą, kaip į “uždarytą dėžę”, rodo palankumą objektyvumo teorijai. Autorius įrodinėjo, kad žmogaus veikla gali būti aiškinama iš objektyvių santykių “stimulas – reakcija” pozicijų. Anot jo “dėžės” turinys neduoda atsakymo, todėl yra svarbu, kas patenka iš išorės ir kas po to seka. Emocijos ir apmąstymai, kuriuos patiria žmogus gaudamas tą objektyvų faktorių, nėra reikšmingi, aiškinant jo elgesį. Subjektyvi patirtis yra ne kas kita kaip tik žmogaus veiksmų priežastinių ryšių suvokimo nesusipratimų šaltinis.

Adleris nurodė subjektyvumo svarbą asmenybės vystymuisi. Priešingai negu Z.Froidas, individualiosios psichologijos pradininkas A.Adleris galvojo, kad nuo pat kūdikystės žmogus pats formuoja savo reakcijas ir konstruoja patyrimą; tokiu būdu vaikas savo interpretacijomis, veiksmais ir keliamais tikslais pats kuria savąją asmenybę. Adleris nurodė, kad pirmasis gyvenimo tėvų šeimoje etapas suteikia pagrindą asmenybės vystymuisi, bet kiekvienas vaikas šeimoje turi savąją įvykių interpretaciją ir savo tikslus, kurie ir formuoja jo gyvenimo stilių. Pasinaudodamas paveldėtais daviniais ir objektyviomis aplinkybėmis, individas vaikystėje susidaro modelį ir schemą, kurie gyvenimui suteikia kryptį – kaip prisitaikyti, išaugti ir spręsti gyvenimiškas problemas, kaip pasinaudoti palankiomis galimybėmis. Šį modelį kūrybiškai sudaro pats individas, pasinaudodamas subjektyviais vertinimais ir sprendimais.

Šiuo metu Jūs matote 56% šio straipsnio.
Matomi 1335 žodžiai iš 2403 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.