M aukšoto m oakeshott politikos samprata
5 (100%) 1 vote

M aukšoto m oakeshott politikos samprata

Vykintas Pugačiauskas, 2000

Įvadas

Maiklas Aukšotas (Michael Oakeshott), vienas iš įtakingiausių 20-ojo amžiaus britų politikos filosofų, savo darbuose plėtojo požiūrį į politiką kaip į veiklos rūšį, kuri nėra ir negali būti visiškai racionalizuota, atsieta nuo moralaus elgesio ar juolab pajungta kolektyvistinei moralei. M. Aukšotui politika veikiau yra „kalbėjimasis“, o ne „aiškinimas“. Jo „pilietinės asociacijos“ vizija (kur valstybė atsieta nuo visuomenės reikalų) taip pat susijusi su konservatyviu požiūriu į politiką — tačiau tai nėra dogmatiškas naujovių atmetimas, o veikiau noras naudotis ir tenkintis tuo, kas yra, o ne tuo, kas buvo ar galėtų būti.

Šis referatas bus skirtas pristatyti M. Aukšoto požiūrį į politiką ir pamėginti surasti šio požiūrio motyvus jo moralės teorijoje. Skirtinguose darbuose autorius nagrinėja politiką įvairiais aspektais, kur kartais skiriasi detalės, todėl šis jo požiūrio pristatymas gali būti fragmentiškas ir neišbaigtas. Vis dėlto tikiuosi nurodyti pagrindines M. Aukšoto politikos sampratos gaires, pradėdamas jo moralės sampratos nagrinėjimu, pereidamas prie pilietinės asociacijos kaip moralės ir politikos jungiamosios grandies ir baigdamas politikos sampratos nagrinėjimu.

1. Moralinė praktika kaip politikos pagrindas

M. Aukšoto politikos samprata glaudžiai, nors kiek paradoksaliai, susijusi su jo moralės teorija. Viena vertus, autorius yra įsitikinęs, jog „beveik neįmanoma, kad įstatymai atspindėtų visus bendruomenės moralinius įsitikinimus“1, ir ypač didelis šis skirtumas yra šiuolaikinėje „asociacijoje“; kita vertus, jo teorija implikuoja, kad kaip tik tai, ko negali apimti įstatymai — „moralinė praktika“ — ir turėtų sudaryti pilietinės asociacijos, taigi ir politikos pagrindą. Todėl moralės teorija yra savotiškas raktas į M. Aukšoto politikos sampratą.

1.1. Trys moralės sistemos

Pagal išsilavinimą istorikas, M. Aukšotas išskiria tris skirtingas moralės sistemas, kurios istoriškai keitė viena kitą. Seniausia, tik fragmentiškai išlikusi, taigi ir mažiausiai svarbi, yra bendruomenės ryšių moralė, kur bendruomenė nėra individualaus pasirinkimo, bet askripcijos rezultatas. Tokioje moralės sistemoje valdymas yra „vietos lygio veikla“, tradicijų ir papročių administravimas. Baigiantis Viduramžiams, ją ėmė keisti naujoji moralės sistema — individualus moralumas, viena iš tebeegzistuojančių sistemų. Kitaip negu bendruomeninė moralė, individuali moralė iškėlė pasirinkimą virš atsitiktinumo. Ji postulavo pasirengimą pačiam rinktis veiklą, darbą, įsitikinimus ir pan., turėti privačią nuosavybę ir sudaryti sąlygas kitų pasirinkimui (kaip tik toks nusistatymas dėl kitų galimybės rinktis ir sudaro individualaus moralumo pagrindą). Pagaliau, trečioji moralės sistema — kolektyvizmo moralė — kilo tarp tų, kurie „nesugebėjo tapti individualiais“2 ir suvokė savo kiekybinį pranašumą. Jie virto „masės žmonėmis“, kurie ne tik ieškojo vyriausybės užtarimo ir pagalbos, bet ir stengėsi sukurti tokią moralę, kuri nustelbtų gėdos ir nepritapimo prie individualybės jausmą.

Kolektyvistinė moralė remiasi ne individualiai pasirenkamu gėriu, bet „bendrojo“ ar „viešojo“ gėrio samprata. Aukšotui tai „antiindividualumo“ moralė, besiremianti „solidarité commune“ — „solidarumu“ kaip vienodų, lygių ir anonimiškų asmenų „kolektyvo“ meile. Tai išskirtinai viešojo gyvenimo faktas. Tokioje moralėje „«saugumas» svarbesnis už «laisvę», «solidarumas» už «iniciatyvą» ir «lygybė» už «apsisprendimą»: kiekvienas laikomas skolininku visuomenei, niekad negalinčiu grąžinti skolos — todėl ši yra jo įsipareigojimas kolektyviškumui“3. Taigi valdymas tokioje moralinėje sistemoje reiškia ne užtikrinti bei išlaikyti pilietinės asociacijos „viešąją tvarką“ (vienas iš pagrindinių paties M. Aukšoto politikos sampratos terminų), bet įgyvendinti viešąjį gėrį. Šią transformaciją lydėjo ir instituciniai pokyčiai (visuotinė rinkimų teisė, atstovavimo mandato sampratos pasikeitimas, plebiscito alternatyva), sukūrę naująją politikos sampratą: tai menas „ne «valdyti» (t. y. ieškoti naudingiausių sprendimų, susidūrus individų interesams) […], o žinoti, kas gaus daugiausia balsų ir pateikti tai kaip «liaudies» valią; žodžiu, tai menas «vesti»“4.

Kita vertus, antiindividualumas nesugebėjo nustelbti individualumo kaip pagrindinio modernybės pasiekimo, ir jie egzistuoja vienu metu. Dar daugiau, ir viena, ir kita moralinė sistema, nors pagrįsta istorijos stebėjimu, nėra visiškai deskriptyvios (apskritai, M. Aukšotas nėra įsitikinęs istorinio stebėjimo metodologine svarba5). Atrodo, kad mėginimą pateikti moralės sistemas kaip tam tikrus idealiuosius tipus paskatino paties M. Aukšoto konstruojama moralės sistema, kur svarbiausias vaidmuo tampa moralės kaip tam tikros universalios „kalbos“, įgyjamos, išmokstamos (arba ne) per praktiką, sampratai. Tokia samprata „žmogiškąjį gėrį“ interpretuoja ne teleologiškai ar juolab utilitaristiškai (taigi moralę — ne instrumentiškai), ir taip prisideda prie argumentacijos prieš „antiindividualistinę“ moralės sistemą.

1.2. Moralė kaip neinstrumentinė praktika

Taip
suprantama moralė yra elgesio menas arba „praktikų praktika“6. Moralinė praktika neturi jokios instrumentinės paskirties, siekiant veikėjų tikslų, ir net gali apsunkinti jų siekimą. Moralė gali būti apibūdinta kaip „praktika be jokio išorinio tikslo; ji tik rūpinasi geru ir blogu elgesiu, o ne veiksmais, suprantamais jų rezultatų atžvilgiu“7. Kas yra gera ar bloga, išmokstama per auklėjimą nuo vaikystės, suprantama tik praktiškai elgiantis, bet gero ir blogo sampratos nėra kaip nors pamatuojamai apibrėžiamos; veikiau tai tam tikros sąlygos, į kurias dera atsižvelgti, ką nors renkantis. Iš šios moralės sistemos negalima ištrūkti, nes kiekvienas žmogiškasis ryšys remiasi taip suprantama morale, tai nėra kalba, kurią galima vartoti vienais atvejais ir atsisakyti jos kitais, tai dažnai nėra konkrečių, suformuluojamų taisyklių (išskyrus pačias elementariausias) ar juolab pareigų rinkinys8 — bet moralę, kaip ir kalbą, galima vartoti geriau arba blogiau, todėl svarbu ne išmokti tam tikrus jos elementus, bet padoriai, o ne vien protingai, juos naudoti. Tokia moralės samprata reiškia, jog „bendrasis gėris“ nėra suprantamas kaip tam tikras materialus tikslas, kurio galima siekti (kolektyviniais) veiksmais, bet veikiau kaip tam tikros sąlygos, kurių reikia laikytis bet kokiuose veiksmuose, kur teisingumas ar neteisingumas matuojamas ne siekiamo tikslo, bet pačių sąlygų atžvilgiu.

Toks aiškinimas iš principo metodologiškai remiasi individualizmu, ir tai dar labiau pagrįstų M. Aukšotui priimtinesnės individualistinės moralės sistemos liberalizmą. Vis dėlto individualizmas neapsiriboja moralės sistema: būtent per individualizmo principą moralė siejama su politikos modeliu. Jungiamoji jų grandis yra pilietinė visuomenė — arba tai, ką M. Aukšotas vadina „respublica“.

2. Moralės ir politikos jungtis: respublica

Perkeldamas moralės „koordinates“ į pilietinės sąveikos lygmenį, M. Aukšotas vėlgi atsižvelgia į istoriškai skirtingų moralinių sistemų egzistavimą. Pilietinės sąveikos lygmenyje galioja ne bendruomeninės „draugystės“ kategorijos ir ne kolektyvistinis siekimas vienodai naudotis tam tikru bendruoju pasiekimu („gėriu“) ar bent jau būti vienodai nuo jo atskirtiems. Pilietinė asociacija, arba „respublica“, pasak M. Aukšoto, yra „asociacija moralinės praktikos atžvilgiu“9.

Sekant individualizmo metodologija, pilietinės asociacijos principai išplaukia iš moralinės praktikos principų (tik šiuo atveju taikomi ribotai praktikos sričiai). Todėl „respublica“ teleologiškai neapibrėžia kokio nors tikslo ar „gėrio“, nėra utilitaristinė individualių „gėrių“ suma ar — instrumentiškai — politinės strategijos arba taktikos siekti „bendrojo gėrio“. Pilietinę asociaciją vėlgi galima laikyti tam tikromis sąlygomis, kurias reikia priimti, ir iš kurių neįmanoma ištrūkti. Santykiai tarp piliečių, tiesa, prie moralės praktikos prideda dar vieną (galiausiai labai svarbų) matmenį: piliečių tarpusavio ryšius reguliuojančios taisyklės — geros ar blogos, teisingos ar ne — turi būti pripažįstamos kaip taisyklės nepriklausomai nuo to, ar piliečiams jos yra priimtinos ir ar jų nesilaikymas sukeltų baudžiamąsias sankcijas ar ne. Taigi „respublica“ pripažįstama kiekvieno piliečio kaip tam tikra sąlygų ir įstatymų (skirtingai nuo moralinio matmens) sistema, nurodanti ne galutinius tikslus arba veikimo būdus, bet sąlygas, kurių reikia laikytis, siekiant individualiai pasirinktų tikslų ir atliekant individualiai pasirinktus veiksmus. Vėlgi taip apibrėžta pilietinė asociacija jungia piliečius ne bendro tikslo ar bendrų veiksmų atžvilgiu, o tik pripažįstant šios asociacijos keliamas sąlygas — todėl toks piliečių ryšys yra moralinė asociacija.

Kaip ką tik minėta, įstatymų kaip apibrėžtų taisyklių matmuo yra unikalus pilietinės asociacijos bruožas. Tai leidžia išskirti du piliečių santykio su šia asociacija aspektus. Pirmasis yra taisyklių privalomumas ir paklusimas joms, jis ką tik aptartas. Antrasis aspektas, visiškai nerelevantiškas moralės sistemai, yra pritarimas ar nepritarimas įstatymams kaip sąmoningai pasirinktoms ir įgyvendintoms taisyklėms. Šiuo atveju nepritarimas taisyklėms (nekvestionuojant jų privalomumo) per pilietinės asociacijos ryšius sukuria galimybę derybomis keisti pačias šių ryšių sąlygas. Pasak M. Aukšoto, tai unikalus pilietinės būklės bruožas — ir kaip tik pasirengimą vertinti (ir keisti) taisykles jų pageidaujamumo aspektu jis ir vadina politika10. Nors politinis veiksmas, kaip ir bet kuris tam tikro tikslo siekiantis veiksmas — pilietinis santykis — susijęs su tam tikro individualaus noro įgyvendinimu kitų asmenų atsakais į šį norą, politinio santykio pobūdis yra specifiškas: pirma, „kiti asmenys“ šiuo atveju yra turintys valdžią, o veikėjai — individai, jos neturintys; antra, šio santykio substantyvusis tikslas yra pridėti as sumažinti visiems galiojančių taisyklių, kad ir kokiais motyvais tai būtų daroma.

Dėl pastarojo pastebėjimo pilietinę asociaciją galima laikyti moralės sąlyga: savaime ji nesusijusi su norais, kuriuos siekiama patenkinti, o tik su sąlygomis jų siekti. Kita vertus, tai nieko nesako apie „moralinę“ sąlygų substanciją. Šios sąlygos
taisyklių pavidalu gali būti vertinamos privalomumo ir pritarimo aspektais, bet šie aspektai neapibrėžia pilietinės asociacijos taisyklių jų turinio atžvilgiu — pilietinių taisyklių turinio neįmanoma išvesti netgi iš moralinių siekinių, kuriais galima apibūdinti šią asociaciją. Pilietinės asociacijos tobulinimo pasiūlymų negalima kildinti iš kokios nors „laiko dvasios“, „proto“, „socialinių jėgų“ ar pan., kita vertus, jie nėra ir vien nuomonių ar iracionalių pasirinkimų rezultatas. Pilietinio elgesio normos, pasak M. Aukšoto, yra „nuolatiniai atsakai į aplinkybes taisyklių pavidalu“11, „atsitiktiniai pasirinkimai, galintys turėti paaiškinimus, bet ne priežastis, galintys paaiškinti su «respublica» susijusių esamų ar norimų taisyklių pageidaujamumą (bet ne privalomumą). Trumpai tariant, politiniai pasiūlymai yra […] svarstymo rezultatai; […] pasisakymai apie juos priklauso įtikinėjimo, o ne įrodymo diskursui“12, nors politinis įtikinėjimas savaime nėra pasirinkimo kriterijus.

Pastarasis nagrinėjimas išryškino du svarbius politikos sampratos bruožus: pirma, tai yra nuolatinis atsakas į besikeičiančias aplinkybes; antra, politika susijusi su įtikinėjimu kaip su pilietinio santykio forma. M. Aukšoto intelektualinis „konkurentas“ Rodžeris Skrutonas (Roger Scruton) jo požiūrį į politikos tikslus apibendrino kaip siekimą „įtraukti jos dalyvius, bet ne pasiekti galutinį tikslą“13. Pats M. Aukšotas politiką kildino „ne iš neatidėliojamų troškimų nei bendrųjų principų, bet iš pačių esamų elgesio tradicijų“14. Kaip tik tai ir paaiškintų, kodėl vienintelė politinio aktyvumo forma yra esamų susitarimų keitimas ir tobulinimas, išlaikant jų esmę. Visa tai vestų prie teiginio, kad politika prasideda nuo praktikos, bet ne vien nuo empirinio veikimo — šis teiginys ir bus išnagrinėtas kitoje referato dalyje.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1836 žodžiai iš 3600 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.