Į rankas paimkime M. Fermine romaną “Sniegas”. Knygos viršelis atrodo labai įspūdingai – sidabro spalvos fone baltas langas su japonišku heroglifu. Verčiame romano puslapius…o jie visiškai balti. Pirmame lape randame tik užrašą “Skiriama Lėjai”, kitame – “Ir tik apie baltą spalvą svajoti”( Arthur Rimbaut), toliau regime dar vieną beveik visiškai baltą lapą, kurio centre yra tik romėniškas skaičius I , reiškiantis romano pirmosios dalies pradžią.
Romano pirmomis eilutėmis sužinome, kad pagrindinį veikėją Juko Akito valdė dvi aistros – haiku (japonų literatūros žanras. Tai trumpas eilėraštis, kurį sudaro trys eilutės ir septyniolika skiemenų. Nė vienu daugiau) ir sniegas. „Sniegas – tai eilėraštis. Eilėraštis, krintantis iš debesų baltomis lengvomis snaigėmis. Šis eilėraštis nusileidžia iš dangaus lūpų, iš Dievo rankos. Jis turi vardą. Spindinčio baltumo vardą. Sniegas“.
Juko tėvas, sintoistų dvasininkas, išmokė sūnų haiku rašymo meno. Jie gyveno Japonijos šiaurėje, Hokaido saloje, kur žiema ilgiausia ir atšiauriausia. Iš tėvo sūnus sužinojo, kad kosminės jėgos – galingos, kad tikėjimas – svarbus ir kad reikia mylėti gamtą.
Kai Juko sukanka 17 metų (o būtent tiek skiemenų sudaro haiku), ateina laikas rinktis amatą. Tačiau jo nevilioja nei religija, nei armija,-būtent tokias profesijas rinkosi ištisos jo šeimos kartos. Jis nutaria tapti poetu.
Kas yra poezija? Juko manymu – tai nenusakoma paslaptis. „Vieną rytą skylančio ąsočio dzingtelėjimas sudaigina poezijos sėklelę, pažadina sielą ir perteikia jai savo grožį. Tai akimirka, kai gali išsakyti neišsakomus dalykus. Tai akimirka, kai gali keliauti stovėdamas vietoje. Tai akimirka, kai tampi poetu. Tik nieko negražink. Nekalbėk. Stebėk ir rašyk. Keliais žodžiais. Septyniolika skiemenų. Haiku.“ Pirmosiomis žiemos dienomis vėl iškilo klausimas apie Juko ateitį. Vaikinas iškeliauja į japoniškų Alpių papėdę ir supranta, kad sniegas ir bus tas „ąsočio dzingtelėjimas“, sudaiginęs poezijos sėklelę. Ten, kur gyveno Juko, sniegas buvo žiemos poezija.
Ir Juko nusprendžia rašyti tik tam, kad pašlovintų sniego grožį. Jis surado savo kelią. Žinojo, kad jo niekada nenuvargins šis žaižaruojantis gyvenimas.
Kiekvieną dieną, kai snigdavo, jis anksti išeidavo iš namų ir žingsniuodavo kalno link. Traukdavo vis į tą pačią vietą ir rašydavo eilėraščius. Jis atsisėsdavo po medžiu, parietęs kojas po savimi, ir šitaip ištūnodavo ilgas valandas, slapta nuo visų ieškodamas gražiausių pasaulyje septyniolikos skiemenų. Pagaliau sukūręs eilėraštį, užrašydavo jį ant šilkinio popieriaus.
Kiekvieną dieną vis kitas eilėraštis, naujas įkvėpimas, naujas pergamentas. Kiekvieną dieną vis skirtingas peizažas, kita šviesa. Bet visuomet haiku ir sniegas. Kol tamsa apgaubdavo žemę.
M. Fermine kūrinyje beveik visos metaforos ir palyginimai susiję su sniegu. „Tą dieną švietė mėnesiena. Viskas buvo matyti lyg dienos aky. Pūkuotų it snaigės debesų kariauna užplūdo dangų. Tūkstančiai baltų karių siekė užvaldyti skliautą. Tai buvo sniego kariauna.“ Netgi jo sutiktos jaunos moters krūtis sulyginama su sniegu: „Jai pasilenkus tunika prasiskleidė ir pro tarpą išniro krūtis, balta kaip sniegas.“
Labai skirtingas tėvo ir sūnaus požiūris į sniegą. Pagal Juko „Sniegas turi penkis pagrindinius požymius. Jis baltas. Jis sustingdo gamtą ir ją saugo. Jis keičiasi be perstogės. Jis pasižymi slidžiu paviršiumi. Jis pavirsta vandeniu.“ Tėvas prieštarauja kiekvienam Juko teiginiui „Jis baltas. Vadinasi, yra nematomas ir neturi teisės egzistuoti. Jis sustingdo gamtą ir ją saugo. Išdidėlis, kas jis toks, kad ketina paversti pasaulį statula? Jis keičiasi be perstogės. Vadinasi, jis nepatikimas. Jis pasižymi slidžiu paviršiumi. Kam gali būti malonu paslysti ant sniego? Jis pavirsta vandeniu. Kad tirpdamas mus labiau užtvindytų.“ Tačiau Juko įžvelgė kitas penkias savo bičiulio savybes, kurios visiškai tenkino jo meninį talentą. „Jis baltas. Tai poezija. Nepaprasto tyrumo poezija. Jis sustingdo gamtą ir ją saugo. Tai tapyba. Pati trapiausia žiemos tapyba. Jis keičiasi be perstogės. Tai kaligrafija. Yra dešimt tūkstančių būdų parašyti žodį „sniegas“. Jis pasižymi slidžiu paviršiumi. Tai šokis. Ant sniego kiekvienas gali patikėti esąs lyno akrobatas. Jis pavirsta vandeniu. Tai muzika. Pavasarį upes ir vandens srautus jis paverčia baltų natų simfonijomis.“
Kartą su Juko poezija susipažinti atvyko Meidzi rūmų poetas. Jam Juko poezija pasirodė bespalvė. Jaunajam poetui tai labai nepatiko, ir antrąją savo poezijos žiemą jis vėl rašė baltus haiku, kurie jam buvo lyg „lieptas į angelų šviesą“.
Pavasarį pas jaunuolį vėl atsilanko rūmų poetas su labai gražia jauna mergina ir pasiūlo Juko pasitobulinti savo poezijos meną. Jo manymu, Juko menui trūksta spalvų, tapybos. Tokia poezija gali likti nematoma žmonių akims.
Rūmų poeto paskatintas, jaunuolis išvyksta į Japonijos pietus pas tapytoją Sosekį. Kelionė tolima – Japonijos Alpėmis, kur dažnos sniego pūgos. Tačiau Juko sniego nebijo. Ir kaip tik dėl tos meilės sniegui pastarasis vos neprarijo jaunojo poeto. Tik
atsitiktinumo dėka jaunuolis lieka gyvas. Išsekusį ir nuvargusį jaunuolį nustebina puikus reginys. Jis pamato jauną moterį, įkalintą ledo luite. „Jos veidas buvo baltas kaip sniegas“. Juko dar kartą įsitikina, kad sniegas „sustingdo gamtą ir ją saugo“, nes tas veidas, miegantis po ledu, niekada nebepasens.