Lietuvių tautos istorijoje, kultūriniame jos palikime ypač svarbią vietą užima muzikas ir dailininkas M. K. Čiurlionis. Tai buvo pirmasis lietuvių kompozitorius, padejęs pagrindus lietuvių profesionaliajai muzikai. Su jo vardu susiję pirmieji profesionaliniai lietuvių fortepijoninės, kamerinė sir simfoninės muzikos kūriniai, liaudies dainos vaikams, pirmieji bandymai teoriškai apibendrinti lietuvių liaudies dainas, nustatyti muzikos nacionalinio stiliaus pagrindus.
Biografija
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gimė 1875 rugsėjo 22 d. Varėnoje. Tėvams persikėlus gyventi į Druskininkus, čia, gražiame gamtos prieglobstyje, prabėgo būsimojo menininko vaikystės metai. Čiurlionis daug ką paveldėjo iš savo tėvų. Iš tėvo jis išmoko mylėti literatūrą, jausti gamtos grožį. Senasis Čiurlionis ir buvo pirmasis savo sūnaus muzikos mokytojas. Čiurlionio motina – švelni ir jautri moteris; ji mokėjo daug pasakų, patarlių ir dainų. Motina jam įdiegė meilę žmonėms, šypseną ir humorą. Čiurlionis nepaprastai mylėjo savo motiną, švelniai kalbėdavo apie žilus jos plaukelius, rūpesčių kupiną veidą.
Būdamas septynerių metų, Čiurlionis jau skambino iš gaidų, tačiau daugiau muzikos pramokyti tėvas jo negalėjo, nes Čiurlionių šeima metai iš metų augo ir materialinės sąlygos sunkėjo. Toliau lavintis jam padėjo padėjo gydytojas J. Markevičius, kuris buvo baigęs Maskvos konservatoriją. Jo dėka Čiurlionis buvo priimtas į kunigaikščio M. Oginskio orkestro mokyklą Plungėje. Savo gabumais jaunasis muzikas atkreipė Oginskio dėmesį, ir šis jam patarė stoti į Varšuvos konservatoriją, žadėdamas jaunąjį muziką materialiai paremti.
1894m. Čiurlionis atsidūrė dideliame kultūriniame centre – Varšuvoje, kur pradėjo sistemingai studijuoti fortepijoną, vėliau kompoziciją, o kartu mokėsi ir bendrojo lavinimo dalykų.
1899m. jis baigė Varšuvos konservatoriją. Jam buvo pasiūlyta direktoriaus darbas naujai steigiamoje Liublino muzikos mokykloje, tačiau Čiurlionis šio pasiūlymo nepriėmė ir liko gyventi Varšuvoje.
1901 m. Čiurlionis išvyko pasitobulinti į Leipcigo konservatoriją, kur studijavo pas prof. K. Reinekę ir S. Jadasoną. Nesitenkindamas žiniomis, gaunamomis iš savo profesorių, Čiurlionis daug mokėsi, uoliai lankė koncertus, ypač žavėjosi Bethoveno, R. Štrauso, Čaikovskio muzika. Leipcigo konservatorijoje jis dalį laiko skirdavo ir tapybai, daugiausia peizažams. Tačiau Leipcigo aplinka jam nepatiko, ir jis ten jautėsi svetimas. Nelengvą materialinį gyvenimą ir studijų baigimą Čiurlioniui apsunkino jo rėmėjo M. Oginskio mirtis. Neturėdamas lėšų užsimokėti už mokslą, jau bebaigiąs studijas, jis buvo pašalintas iš konservatorijos ir, tik draugų sušelptas, vėl galėjo grįžti baigti mokslą.
Baigęs Leipcigo konservatorijos kompozicijos klasę, 1902 m. rudenį Čiurlionis vėl grįžo į Varšuvą. Vertėsi mokytojo darbu, kartu nemaža laiko skirdamas kūrybai. Be to, jis pradėjo daigiau tapyti. Tapyba Čiurlionį traukė jau nuo vaikystės. Iš pradžių jis mokėsi Kauziko paišybos mokykloje. Susidomėjimas tapyba neleido Čiurlioniui intensyviai atsidėti muzikos kūrybai.
Nors labai įtemptai dirbdamas, Čiurlionis rasdavo laiko bei jėgų ir visuomeminei veiklai, kuri padėjo formuotis demokratinėms jo pažiūroms. Prasidėjus žiaurios Stplypino reakcijos metams, kada caro vyriausybė ėmė smarkiai persekioti pažangesnes organizacijas ir joms prijaučiančius žmones grūsti į kalėjimus bei ištrėmimus, buvo pradėtas sekti ir Čiurlionis. Tuomet jis išvyko į Druskininkus.
Po 1905 m. revoliucijos lietuvių tauta gavo šokių tokių demokratinių laisvių, buvo leista rengti pirmąją lietuvių dailės parodą, kuri turėjo įvykti Vilniuje. Šioje parodoje dalyvavo ir Čiurlionis. Jis organizavo parodą, paruošė jos ekspoziciją. Tuomet Čiurlionis ir persikėlė gyventi į Vilnių. Jam teko įtemptai ir daug dirbti, rengiant antrąją lietuvių dailės parodą. Taip pat Čiurlionio iniciatyva prie Lietuvių dailės draugijos buvo įsteigta muzikos sekcija, užsibrėžusi pagrindinį uždavinį – skatinti lietuvių originaliosios muzikos spartesnį vystymąsi ir propaguoti liaudies muziką.
Vilniuje Čiurlionis susipažino su rašytoja Sofija Kymantaite. Jos padedamas, stengėsi daugiau pramokti lietuvių kalbos, įsijausti į lietuvių liaudies muzikos dvasią geriausiuose kūriniuose – dainose. Šis bendravimas greitai perėjo į abipusę simpatiją, o vėliau baigėsi sutuoktuvėmis.
Tačiau gyvenimas Vilniuje Čiurlioniui nepatiko. Gana sunkios buitinės sąlygos ir dar siauras kultūrinis lietuvių gyvenimas žlugdė kūrybines jo nuotaikas. Menininkas pasiryžo vykti į Peterburgą, tikėdamasis šiame didmiestyje rasti tinkamesnes darbo ir gyvenimo sąlygas. Persikėlęs į Peterburgą, jis taip pat aktyviai dalyvavo visuomenimiame gyvenime. Kartu su konservatorijos studentais J. Tallat-Kelpša ir S. Šimkumi jis subūrė grupę žmonių, kurie užsimojo kelti lietuvių vakarų – koncertų meninį lygį. Be to, jis siūlė prie Lietuvių dailės darugijos įsteigti muzikos skyrių, kurio uždavinys skelbti lietuvių kompozitorių originalių kūrinių konkursus, kaupti į vieną vietą muzikinę medžiagą, įsteigti muzikos biblioteką, ruošti lietuvių muzikos koncertus, spausdinti muzikos kūrinius ir
t.t.